Dietologė ir laktacijos konsultantė Barbora Jarašūnė viešojoje erdvėje man pasirodė esanti ta, kuri geba visus, klaidžiojančius begalinės informacijos apie sveiką mitybą džiunglėse, pastatyti į vietą. Ramiai, be teisuolės tono, remdamasi savo žiniomis ir empatija.

„Iš tiesų kartais jaučiuosi taip, kad pirmiausia turiu padėti asmenims balansuoti tarp pernelyg didelio susirūpinimo maistu (tai apsunkina gyvenimą) ir pernelyg didelio atsainumo valgymui (tai gali lemti sveikatos sutrikimus). Kaip vieną iš svarbiausių savo darbo uždavinių nurodyčiau padėti žmogui rasti geriausią maitinimosi būdą. Kitas uždavinys yra padėti „įsikūnyti“ žinioms – įdiegti naujus kasdienius įpročius“, – sako ji.

Kalbėjomės ir apie sveiką mitybą, ir apie sveiką protą, ir apie sveiką savo kūno priėmimą. Visgi viena grandis, be kitų, su sveikata turi mažai ką bendro.

Barbora, kiek tarp Jūsų klientų (ar sakote – pacientų?) yra žmonių, kurie kreipiasi, kad padėtumėte išspręsti mitybos klausimus dėl sveikatos, o kiek tik dėl išvaizdos? Šis klausimas kilo, nes kai kuriems žmonėms mityba yra svarbi dėl svorio, odos grožio ir pan., o ne dėl to, jog jie nori būti sveiki.

Klausime pavartojote du žodžius: klientai ir pacientai. Aš savo praktikoje vartoju abu terminus. Kuo jie skiriasi? Pusiau juokais galiu atsakyti, kad klientai – žmonės, kurie patys aktyviai ieško pagalbos, dažniau linkę pernelyg rūpintis maistu ir valgymu. Atrodo, kad kai kuriems iš jų maistas ir valgymas išties apsunkina gyvenimą. O pacientus apibrėžčiau kaip asmenis, kurie savo maistu ir valgymu rūpinasi (rūpinosi) pernelyg mažai – tai ir gali sukelti jų sveikatos sutrikimus.

Barbora Jarašūnė.

Atsakydama į Jūsų klausimą noriu patikslinti, kad esu ne tik gydytoja dietologė, bet ir Tarptautinės egzaminuotojų tarybos pripažinta laktacijos konsultantė (IBCLC), taigi į mane besikreipiantys žmonės ir jų klausimai labai įvairūs. Tai asmenys, turintys įvairių sveikatos sutrikimų, siekiantys saugiai koreguoti kūno masę, taip pat norinčios pastoti, besilaukiančios ir neseniai gimdžiusios moterys, kurios susiduria su žindymo problemomis, kūdikių alergijomis, kai juos pradeda papildomai maitinti.

Kadangi savo ideologiją, požiūrį į mitybos mokslus ir kūną jau ne vienerius metus skleidžiu socialinėje erdvėje, tai veikia kaip savotiškas filtras, „atsijojantis“ didžiąją dalį pernelyg lieso kūno kulto ar kitų nepagrįstų išorinių pokyčių siekiančius asmenis. Suprantu, kad turime skirtingus grožio standartus ir daliai asmenų išoriniai kūno ypatumai yra itin reikšmingi. Visgi labiausiai džiaugiuosi savo pacientų (klientų) rezultatais, kai jie ne griežtai „atsistoja į primestus rėmus“, bet ima vis labiau pa(si)tikėti savo kūnu ir švytėti iš vidaus.

Noriu pacituoti ištrauką iš vieno Jūsų feisbuko įrašo, kuris sulaukė daugybės dėmesio ir pasidalijimų:

„Pliažas… su visais savo atvirumais (daug odos, prakaito, druskos, kremo ir prilipusio smėlio) – ar pasiilgote jo? Kokius jausmus jums kelia atviresnis kūnas žmonių būryje?

Šiandien noriu trumpam stabtelti ir pakviesti pažvelgti ramiai į ant smėlio patiestų spalvotų rankšluosčių kaimynus. Pliaže sutiksime ne tik „susitvarkusius“ ar „apsileidusius“. Galbūt… šalia gulintis 130 kg sveriantis žmogus su gausiu perteklinės odos kiekiu užpernai svėrė 200 kg ir gyveno tik savo bute. Ši jauna moteris su „tuo dideliu padribusiu pilvu“ ir liūdnu žvilgsniu jau šešis ciklus vartoja vaistus, ruošiančius ją pagalbiniam apvaisinimui, nuo kurių sparčiai kaupiasi skysčiai. Tas „mobiliake sulindęs“ gezas, užuot bendravęs su vaikais, bando gelbėti savo verslą: galbūt šiandien tai – jo vienintelis būdas taip būti su šeima. Štai „celiulitą demonstruojanti“ mergina labai jaudinasi, nes tik šiemet pirmąsyk po vaikystės išdrįso paplūdimyje nusimesti skarą nuo klubų.

Tai yra tikri žmonės – su savo ypatumais ir netobulumais.

Mes nežinome žmonių istorijų – kokios jos bebūtų, kūnams tikrai nereikia teismų. Jiems reikia pagarbos. Būkime švelnūs vieni kitiems. Bet visų pirmiausia – patys sau.“

Barbora, Jūsų įrašas yra be galo taiklus ir reikalingas, ir iš to, kokią reakciją jis sukėlė, akivaizdu, kad mums ši tema labai opi.

Lietuvoje turime didžiulę problemą dėl savo kūno priėmimo, todėl dažnai bandau paprovokuoti žmones šia tema ir sukelti diskusiją. Žinau moterų draugių kompanijų, kurių susitikimų pagrindinė tema yra dejavimai, kokios jos storos ir kokį naują specialistą ar mitybos būdą išbandė. Įdomu, apie ką jos kalbėtų, jei šios temos atsisakytų? Žinau ir tokių atvejų, kai moteris po onkologinės ligos apipilama komplimentais, kad suliesėjo ir „puikiai“ atrodo… Tai signalizuoja apie iškreiptus mūsų standartus ir kūniškumo priėmimą.

„Skaudu girdėti, kad į sporto treniruotę ateinama ne pasimėgauti judėjimu, o „išsportuoti“ pusryčių blynų, ar kad pradinių klasių mokiniai sveiką mitybą apibrėžia kaip kalorijų skaičiavimą ir nevalgymą po šešių.“

Mano meilė savo kūnui kasmet tik didėja. Po to, kai pati tapau liudininke, kad kūnas gali nueiti daug kilometrų, išnešioti ir pagimdyti kūdikį, paskui jį maitinti, tiesiog negaliu nesidžiaugti. Atsimenu, neilgai trukus po gimdymo pirmąkart nuėjau į baseiną su, stereotipiškai tariant, „nesusitvarkiusiu“ pilvu ir labai savimi didžiavausi. Esu savo kūnui labai skolinga. Dažnai primenu sau ir savo klientams – jei nuolat nerimausi dėl savo kūno, daugybės nuostabių dalykų, kuriuos jis teikia, tiesiog nepajusi.

Mane išties glumina informacijos apie „teisingus“ maitinimosi įpročius gausa ir nuolatinė kaita bei kaip vieni tyrimai paneigia kitus. O dar labiau šiurpina tai, kad nelabai žinai, kiek gali tuo pasitikėti, nes kartais moksliniai tyrimai užsakomi maisto bendrovių, kurios suinteresuotos akcentuoti tik tam tikrus rezultatus. Kaip Jūs pati, kaip dietologė, jaučiatės šiame informacijos vandenyne ir padedate jame nenuskęsti savo klientams?

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad vieši straipsniai apie „mitybos taisykles“ ne edukuoja, o erzina žmones, sukelia priešingą reakciją. Kas kita, kai asmuo konkrečią rekomendaciją gauna individualiai – iš gydytojo (ar dietisto) arba suvokia perskaitęs knygą, rimtesnę publikaciją. Dėl šios priežasties jau porą metų atsisakau duoti interviu populiariems naujienų portalams, nes jaučiu, kad vienas pokalbis su konkrečiu žmogumi gali duoti didesnės naudos nei „visiems“ skirtas straipsnis.

Akivaizdu, kad nėra „vienintelio ir geriausio“ maitinimosi būdo, dietos, režimo. Iš tiesų kartais jaučiuosi taip, kad pirmiausia turiu padėti asmenims balansuoti tarp pernelyg didelio susirūpinimo maistu (tai apsunkina gyvenimą) ir pernelyg didelio atsainumo valgymui (tai gali lemti sveikatos sutrikimus). Kaip vieną iš svarbiausių savo darbo uždavinių nurodyčiau pagalbą žmogui surasti sau geriausią maitinimosi būdą. Kitas uždavinys – padėti „įsikūnyti“ žinioms, t. y. įdiegti naujus kasdienius įpročius.

O kokia Jūsų nuomonė apie madingąjį protarpinį badavimą? Ar rekomenduojate jį savo pacientams, o gal šitaip badaujate ir pati?

Ačiū už „karštą“ klausimą. Protarpinis badavimas tikrai nėra naujas, stebuklingas ir visiems tinkamas mitybos režimas. Pagal tyrimus, atliktus su žmonėmis, labiausiai kūno masė mažėja ribojant valgymo laiką ir suvalgomo maisto kiekį. Daliai pacientų (klientų) tai puikiai tinka (kai žmonės, kurie išties yra intuityvūs protarpiniai badautojai), taigi palaikau juos jų pasirinktame kelyje. Visgi didžioji protarpinio valgymo, kaip ir kitų populiarių dietų, problema – tęstinumas. Iš tyrimų rezultatų akivaizdu, kad protarpinio badavimo rekomendacijų žmonės pradeda nesilaikyti dažniau nei klasikinio kalorijų ribojimu pagrįstų režimų.

Nerekomenduoju protarpinio badavimo, jei asmuo serga įvairiomis virškinimo trakto ligomis (pavyzdžiui, tulžies pūslės akmenlige), podagra. Jis taip pat kontraindikuotinas sergantiesiems 1-ojo tipo cukriniu diabetu (ir 2-ojo tipo cukriniu diabetu, kai taikomas gydymas insulinu), nėštumo ir ankstyvuoju žindymo laikotarpiu. Šis valgymo režimas netinka ir asmenims, turintiems ar turėjusiems valgymo sutrikimų, polinkį į nuolatinius lėtinius persivalgymus – ribojimo laikotarpiai dažnai išprovokuoja persivalgymų dažnėjimą, ligos paūmėjimus.

Aš pati nesilaikau jokio protarpinio badavimo protokolo – tiesiog natūraliai „badauju“ nuo vakarienės iki pusryčių.

Kitos labai gajos mitybos tendencijos – tai keto mityba, glitimo ir laktozės atsisakymas. Pastarųjų dviejų medžiagų netoleravimas yra medicininė būklė, kurią turi nustatyti specialistas. Ji konstatuojama daug rečiau, nei žmonės patys sau ją „diagnozuoja“. Galiausiai, jei norisi pamėginti, užtenka išimti po vieną produktų tipą iš savo raciono, paskui grąžinti ir pamatysite skirtumą.

Keto dieta – irgi tam tikrų ligų gydymo būdas. Yra nedaug indikacijų, kai ji gali būti skiriama. Žmonės džiaugiasi, kad maitinantis pagal šią dietą svoris krenta. Bet cholesterolio koncentracija kraujyje tokiu atveju dažnai tiesiog lipa per viršų, padidėja podagros priepuolių, tulžies akmenų susidarymo tikimybė. Rizikų yra nemažai. Nepalaikau ketogeninės mitybos kaip universalios ar sveikos mitybos atitikmens. Ji pirmiausia yra gydymosi būdas, o kūno masei sumažinti taikytini lengvesni ir ilgalaikiškesni metodai.

Reikia atkreipti dėmesį į tuos žmones ir jų mitybos, sveikatos srities kompetencijas, kurie tokius metodus rekomenduoja kaip panacėją.

Žinoma. Noriu atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, dietistai gali konsultuoti tik sveikus žmones, bet gydyti jie negali. Juolab to negali daryti tie žmonės, kuriems pavyko numesti įspūdingai daug kilogramų ir kurie pajunta, kad gali konsultuoti kitus. Rekomenduočiau visuomet patikrinti mitybos specialisto išsilavinimą. Esu susidūrusi su mitybos specialistu, kuris užsiima privačia praktika, nors pagal diplomą gali tik rašyti straipsnius mitybos temomis ir jomis kalbėti viešai.

Kiek Jums tenka susidurti su ortoreksija – perdėtu polinkiu maitintis, gyventi sveikai savo praktikoje ir aplinkoje? Kaip tiems žmonėms patartumėte atgauti pusiausvyrą ir nepersistengti?

Susidurti tenka kasdien – tiek darbe, tiek visuomenėje. Skaudu girdėti, kad į sporto treniruotę ateinama ne pasimėgauti judėjimu, o „išsportuoti“ pusryčių blynų, ar kad pradinių klasių mokiniai sveiką mitybą apibrėžia kaip kalorijų skaičiavimą ir nevalgymą po šešių. Kartais atrodo, jog maistas ir „teisinga mityba“ apskritai išstumia bendrąsias temas (apie orus ar politiką).

Tikrai nepateiksiu vieno recepto, kaip pagydyti visuomenę. Manau, kad vienintelis kelias – turėti paprastą, sveiką požiūrį į maistą ir valgymą. Gyvenime yra tiek įdomių ir prasmingų dalykų, kad, rodos, gaila TIEK daug energijos bei laiko skirti mąstymui ir kalboms apie maistą! Atgauti pusiausvyrą ir nepersistengti pirmiausia padeda aplinkos ir informacijos „filtravimas“: svarbu atsisakyti ortoreksiškų šaltinių (straipsnių, knygų ir pan.), nesekti dietinį mąstymą propaguojančių asmenų socialinėje erdvėje. Be to, itin svarbus bendravimas su įkvepiančiais žmonėmis, pomėgių puoselėjimas, kūrybinė ar kitokia savirealizacija.

„Manau, kad vienintelis kelias – turėti paprastą, sveiką požiūrį į maistą ir valgymą. Gyvenime yra tiek įdomių ir prasmingų dalykų, jog, rodos, gaila TIEK daug energijos bei laiko skirti mąstymui ir kalboms apie maistą!

Kaip keitėsi Jūsų santykis su maistu ir sveikata? Kaip apibūdintumėte šiandienę savo mitybos rutiną?

Manau, kad mano santykis su maistu nėra komplikuotas – kiek save pamenu, valgau gan dažnai, po nedaug ir tuomet jaučiuosi geriausiai. Man išties pasisekė, kad augau ir paauglystę praleidau be „dietinės kultūros“ poveikio. Visgi buvo etapas, kai teko išmokti priimti savo valgymo stilių ir racioną kaip „mano“. Pamenu, tai nutiko ankstyvoje jaunystėje, man pradėjus daugiau laiko leisti su būsimo vyro šeima. Kartu išvykome į ilgą kelionę, ir man buvo išties sudėtinga prisitaikyti prie jų valgymo režimo, t. y. valgyti rečiau ir didesnes porcijas. Pamenu, jausdavausi keistai ar net „kalta“, kad gana greitai išalkdavau, o kita kompanijos dalis galėdavo ilgai išbūti be maisto. Tai buvo puiki savęs pažinimo patirtis.

Barbora Jarašūnė.

Mano maitinimosi filosofija nėra ypatinga – reguliariai valgau įvairų maistą, kuo dažniau šviežią ir augalinės kilmės. Tiesa, prieš 7 metus persikrausčius iš Vilniaus į atokesnę vietovę pajūryje, mūsų šeimos racioną labiausiai pakeitė medžioklės kultūra. Vadinu kultūra, nes mano vyras medžioja rituališkai, su didžiule pagarba gamtai ir žvėrims. Stengiamės suvartoti visas įmanomas žvėrienos dalis, nuo kepenėlių iki kailio ir kaulų (juos galiausiai nunešame pažįstamiems šunims). Taigi kelissyk per metus būna tikras darbymetis: rūšiuojame, malame, šaldome mėsą, kurią vartojame likusią metų dalį. Taip pat mėgstame grybauti – jau dabar laukiu to jausmo, kuris kyla po samanomis aptikus šviežutėlį baravykiuką. Daržovių, išskyrus keletą žolelių, kol kas neauginu, nesijaučiu tam „pribrendusi“ (šiuo metu prižiūriu vaikus) – stengiamės jų gauti iš įvairių vietinių šaltinių.

Reziumuodama visa tai, ką aptarėme, kaip patartumėte aukos ar įkaito santykį su maistu pakeisti į draugišką, taikų?

Nėra kito kelio, kaip tik valgyti įvairų pilnavertį maistą, kuris geriausiai tinka mūsų kūnui ir maloniai numalšina biologinį alkį. Ir nepamiršti kitų SAVĘS komponentų – bendrauti, domėtis, patirti, priimti, kurti, kitaip egzistencinis nuovargis gali prabilti nuolatiniais persivalgymais ar Jūsų minėta „įkaito“ savijauta. Tai nelengvas, tačiau labai vertingas kelias.