Prieš trejus metus pagaliau nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę – išmokti groti pianinu. Galbūt taip ir nebūčiau ėmusi jos pildyti, jei ne pažintis su pianiste, mokytoja Egle Andrejevaite. Prieš tuos trejus metus iš socialinių tinklų netikėtai sužinojau apie „TonArt Piano Studio“ – studiją suaugusiesiems, niekada negrojusiems, bet norintiems pabandyti. Man labiausiai imponavo, kad studijos įkūrėja ir mokytoja yra koncertuojanti solistė. Nors mokausi groti darydama dideles pauzes, bet jaučiausi jau paklojusi tvirtus pagrindus. Apie trauką muzikai, pianistės karjerą, mamos vaidmenį, svajonę išmokti ilsėtis ir suksis šis pokalbis.

Atėjusi į mūsų susitikimą už durų išgirdau muziką. Kam dabar ruošiatės, Egle?

Turiu įdomią ir netikėtą programą. Jau pastebėjau, kad vis sulaukiu pasiūlymų, kurie rezonuoja su esamu gyvenimo laikotarpiu. Šiuo metu ruošiuosi naujai programai „Vaikystės prisiminimai“ kartu su norvegų dainininku, baritonu Steinu Skjervoldu. Dalis programos bus atliekama kartu su juo, dalis – solinė. Premjera numatyta kovo 20 dieną „Arsenalo“ parodų salėje Vilniuje. Tai bus programa suaugusiesiems apie vaikus: priminimai mums, jau užaugusiems, apie prasmes, ženklus ir simbolius, kuriuos atradome vaikystėje, ir kaip jie mus lydi per gyvenimą.

Ateidama girdėjote Roberto Schumanno „Blumenstück“. Iš vokiečių kalbos išvertus, kūrinio pavadinimas reiškia ʻgėlytės, gėlelėsʼ. Kokios jos, aš dar ieškau. Mano soliniai numeriai apipins tris didelius muzikos ciklus baritonui ir fortepijonui. Tarp jų – Modesto Musorgskio „Vaiko kambarys“. Tai visų pirma pribloškiantys tekstai rusų kalba apie tai, kaip vaikas augdamas bendrauja su aukle, padaro kliauzių, kaip į tai reaguoja suaugusieji. Aš dabar pati auginu du mažus vaikus. Mažoji – dar tik vienerių metų, ir ji kaip tik turi auklę. Auklė yra Lietuvos lenkė ir man net padeda tiksliau išversti tekstus, kuriuos dainuoja dainininkas.

E. Andrejevaitė su S. Skjervold.

Kaip tik norėjau Jūsų paklausti apie vaikystę – juk dažniausiai prie instrumento vaikas sodinamas jau nuo mažų dienų. Iš kur atsirado Jūsų meilė muzikai?

Jūs idealizuojate mano profesiją (juokiasi). Net mano studija atsirado, nes tikiu, kad muziką myli ir ja gyventi gali (beveik) visi. Esmė – kokius tarpininkus sutinkame, kaip jie mums paaiškina, „išverčia“ muziką. Nuo to priklauso, kiek ir kas su ja lieka.

Aš – ne iš muzikantų šeimos. Būdama labai maža mėgau dainuoti. Mamai kilo idée fixe patikrinti mano klausą. Aš neturiu absoliučios klausos, ir ji nėra būtina. Beje, klausa lavinama. Būdama penkerių patekau į M. K. Čiurlionio menų gimnazijos paruošiamąją klasę. Po metų teko spręsti, ar keltis gyventi iš Rumšiškių, iš kur esu kilusi, į Vilnių. Po didelio ginčo namuose buvo nuspręsta palikti mane arčiau namų ir leisti į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją Kaune. Dvylika metų kasdien važinėjau iš Rumšiškių į Kauną. Man ilgai atrodė, kad taip gyvena visi pasaulio vaikai. Aš nežinojau, kad yra mokyklų, kuriose nemokoma muzikos.

Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką?

Milžiniškai. Sąmoningai muziką pasirinkau devintoje klasėje. Man mokantis mokykloje, Lietuva tapo laisva, pasidarė lengviau išvažiuoti į tarptautinius konkursus. Juose ir pasitikrinau, ar noriu žaisti muzikos „lygoje“, ar visgi tai man svetima, per sunku. Man sekėsi lengvai, dažnai laimėdavau vieną iš prizinių vietų. Net į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojau be konkurso.

Vėliau gyvenime neišvengiau krizių. Pirmoji įvyko antrame kurse. Iki to momento aš tiesiog buvau grojantis žmogus, o tada supratau, kad suaugusiųjų pasaulyje yra jau kiti rodikliai ir aukštesnė kartelė. Vertinama pagal tuos naujus suaugusiųjų muzikos rodiklius supratau, kad esu labai labai maža. Tada kilo esminis klausimas, ar tikrai noriu bandyti juos atitikti, tęsti muzikos studijas. Mane iš šios krizės išvedė specialybės dėstytoja, profesorė Halina Radvilaitė.

Antrasis sunkus momentas buvo pabaigus magistro studijas – dvejojau, ar stoti į aspirantūrą, kokią specializaciją rinktis: ar aš esu ansamblinis žmogus, ar akomponuojantis, ar solistė. Tuo metu pradėjau dirbti fortepijono mokytoja Balio Dvariono muzikos mokykloje, į kurią patekau tarsi į kokį fabriką… Dirbau ten aštuonerius metus. Po to savo noru išėjau.

Bėgote nuo sistemos?

Taip, sistema man buvo žalinga. Supratau, kad ji neatitinka mano kaip muzikės misijos. Grįžau į solinį grojimą, su smuikininke išvažiavau į Austriją, pradėjome aktyviai dalyvauti rimtuose konkursuose, stažuotis pas dėstytojus. Užsienyje sutikau Lietuvos pianistę Mūzą Rubackytę; Austrijoje, Grace, nuėjau į jos meistriškumo kursus. Supratau, kad tai – mano kelias. Ir kad man nesunku juo eiti, nes jis mane motyvuoja, džiugina, duoda energijos.

Ar nebuvo baisu mesti apmokamą, stabilų darbą?

Taip, labai bijojau, nes rasti darbą Vilniuje buvo sunku. Apsisprendžiau pasitarusi su savo nuostabiuoju vyru – jo dėka galėjau žengti tokį žingsnį. Net mano išėjimo iš darbo dokumentus nunešė jis. Tai buvo prieš devynerius metus, ir dabar aš esu labai laiminga.

O kada ir kodėl atsirado „TonArt“?

Idėja ruseno seniai, bet studija kaip mokymo įstaiga atsirado 2014 metais. Metus darbą, atsirado laisvo laiko, pradėjo vykti daug įdomių dalykų. Bandžiau įsiklausyti į tai, ką man sako pasaulis. Manęs vis kas nors prašydavo pamokyti groti. Mokydavau, pradėjo sektis ir tai man patiko. Iš pradžių važinėjau į namus, po to išsinuomojau patalpas. Kai mokinių padaugėjo, pradėjau dirbti sistemingai – pastebėjau tam tikrų dėsningumų. Paaiškėjo, kad jei supranti žmogaus mąstymo schemas, stilių, gyvenimo būdą ir tą informaciją naudoji mokymo tikslams, tai, žiūrėk, ir vienas, ir kitas, ir trečias mokinys ima groti.

Labai padeda tai, kad pas mane ateina žmonės, kurie trokšta išmokti groti ir yra labai motyvuoti. Metodikos prasme man didelis atradimas buvo tai, kad labai specifinės mano kaip atlikėjos žinios labiausiai reikalingos mokant suaugusiuosius. Todėl nekoncertuojantys, aktyviai negrojantys pianistai, mano įsitikinimu, negali išmokyti suaugusiųjų.

Paminėjote, kad pas Jus dažniausiai ateina labai motyvuoti žmonės. Kas juos labiausiai motyvuoja?

Dažniausias motyvas – sena svajonė. Noras pabandyti, patikrinti save. Užtenka iki penkių pamokų, ir kiekvienas supranta, ar grojimas su juo rezonuoja, ar ne. Jei rezonuoja, susidėliojame planą, kokius ir kaip greitai dalykus išmoksime. Ir išmokstame.

Šiuo metu imuosi naujo pamokų formato – muzika dviem. Jis skirtas tiems, kurie nori kokybiškai laiką leisti klausantis savęs ir artimo žmogaus. Tai vienkartinė pramoga, bendras laisvalaikis. Smagu prisiliesti prie muzikos ir ją pajusti. Pasyvus muzikos klausymasis – mums įprastas. Bet tas aktyvusis yra visai kito lygio. Ypatinga tai, kad toks klausymasis iš žmogaus reikalauja maksimumo ir ištraukia visą tiesą apie jį.

Kokius jausmus dažniausiai jaučia Jūsų mokiniai? Ką jie išgyvena, sugroję pirmas natas?

Jausmai būna labai stiprūs. Žinau, kaip juos priimti, su jais išbūti ir padėti išbūti kitiems. Reikia žinoti, kad didelis džiaugsmas, kaip ir klaidos, irgi sukelia stresą. Muzika yra ta vieta, kur tu su atjauta gali saugiai save išgirsti. Per muziką aš tampu geresnė, geriau save suprantu. Aš dėl savęs ir groju.

Mane jaudina žmonių pasirinkimas groti. Juk žmogus veda save iš komforto zonos, veda į nepatogią padėtį, meluoti čia nepavyksta. Tai didžiulis darbas. Stebuklų nėra – turi sėstis, groti ir skirti tam laiko. Kai sutinku žmones, kurie taip daro, išsyk pajuntu jiems pagarbą ir simpatiją.

Kokia muzika ir jos kryptis Jums, kaip koncertuojančiai muzikei, yra gyvenimo meilė?

Vienareikšmiškai – Ludwigas van Beethovenas. Gal tuo, kad aš irgi kartais jaučiuosi daranti neįmanomus dalykus. Prasidėjus pandemijai, maniau, kad studija tiesiog neišgyvens, bet ji tik dar labiau sustiprėjo. Jaunoji karta, maždaug iki 35 metų, atsitraukė gelbėti savo gyvenimų, užtai vyresnė karta padvigubino pamokas ir ėmė mokytis per nuotolį.

Egle, o koks kūrinys dar laukia būti įveiktas? Ar su kokiu kompozitoriumi viltingai laukiate pasimatymo?

Su Wolfgandu Amadeusu Mozartu. Jis yra toks lengvas, toks švarus, kad norėdamas jį groti turi būti labai gerai pasiruošęs. W. A. Mozartas manęs dar laukia.

Kaip atrodo Jūsų diena? Kiek laiko joje užima muzika?

Keliuosi pusę septynių. Diena suskirstyta į profesinį ir buitinį, vaikų laiką. Kai gyvenome tik dviese su vyru, diena buvo vienokia. Dabar turime dukras, todėl ji turi būti superdisciplinuota. Kitaip sakant, jei konkrečiu laiku negrosiu – kito tiesiog nebus. Groju kasdien arba labai anksti ryte, arba labai vėlai vakare, išskyrus savaitgalius. Tris pusdienius per savaitę skiriu savo suaugusiems mokiniams. Mūsų mergaitės ir mano profesija ir yra prioritetai.

Šiais metais labai noriu išmokti ilsėtis. Jau trečią atostogų dieną kyla nerimas, kad aš negroju. Negrodama net jaučiausi mažiau vertinga, o ši mintis yra truputį baisi.

O ką muzikės gyvenimas Jums suteikė?

Suteikė kryptį ir galios auginti save. Žinojimo, kad esu atsakinga už savo gyvenimą, už jo kokybę. Parodė, kad tai, ką aš darau, veikia kitus žmones. Todėl turiu būti budri, atsargi, atvira, minkšta, visokia. Muzika man davė misiją. Suaugusiųjų edukacija, matyt, yra mano supergalia.

Muzika – labai subtilus menas. Tie patys garsai ir intonacijos vieną gali išskleisti, o kitą užsklęsti. Mano užduotis yra atpažinti žmogų, palydėti į grojimo situaciją ir iš jos saugiai sugrąžinti.

 Interviu pabaigoje – ar yra klausimas, kurio Jums niekas neuždavė, bet Jūs norėtume į jį atsakyti?

Niekas nėra manęs paklausęs, ką reiškia pianistei turėti vaikų? Tai įtampa, nesibaigianti. Ir suvokimas, kad privalau pasitikėti pasauliu, žmonėmis ir savimi. Viena tos kasdienės įtampos nepakelčiau.

Ačiū, kad skaitai! Kviečiame paremti laisvės kovotojus Ukrainoje:

Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
Bankas: Swedbank
Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona
Mokėjimo paskirtis: PARAMA

Gali taip pat tapti pastoviu rėmėju per savo banką, nustatant kasmėnėsinį rėmimą (nuo 2 iki 10 EUR)

PAYPAL

info@foblueyellowukraineusa.org

PAYSERA

Paysera sąskaita: EVP5310001450732

AUKOTI SAVO 1,2% GPM

Paremti 1,2% nuo savo sumokėto GPM mokesčio
VšĮ “Mėlyna ir geltona” kodas 303420560