Vis aiškiau girdžiu skirtingus seselių balsus, žadinančius mane iš narkozės. „Sapnavau“, ­­­– pasiteisinu. Dešiniu skruostu nurieda šalta ašara. Nustembu – beveik nejaučiu skausmo gerklėje. Tada šiek tiek pyktelėju, kad pagalvė visai be meilės pakišta po mano galva.

Į palatą įėjusi chirurgė praneša, kad operacija praėjo sklandžiai. Trumpai nupasakoja, ką galėsiu valgyti, ko – ne. Klausausi įdėmiai ir tikiuosi, kad dar gausiu bent kokią atmintinę – mėgstu laikytis taisyklių. Noriu, tiesiog trokštu sulaukti bent trumpo paglostymo, guodžiančio žvilgsnio, nors vieno viskas gerai, greitai atsigausi. Suprantu, ligoninėje esu viena iš daugelio, visgi man tokia patirtis – pati pirmoji. Bet ei, jautruole, manai, kad tonzilių operacija – didysis iššūkis tiek paciento, tiek gydytojo gyvenime? Baik juokus. Gerai, kad mano ironija dažniausiai pasisako trumpai. Miegu būdraudama, saugau ranką su įstatytu kateteriu. Pasijuntu maža ir priklausoma nuo ligoninės personalo. Noriu namo.

Už lango aukštaūgė eglė moja į saulę ištiestomis šakomis, kitoje lovoje – vienintelė palatos draugė. Plepame, kiek pajėgiame. Bet greitai pavargstame ir sulendame į telefonus, užmiegame. Ir taip ratu. Jos vanduo iš lašelinės teka niekur neskubėdamas. Manasis tuo tarpu laša greitomis, tuo stebisi seselė. Vakarop įsidrąsinu vandens atsigerti pati. Skauda net bandyti nuryti. Be eglės už lango, visai įdomu stebėti ir guvias seseles su sanitarėmis. Užuodžiu skanius jų kvepalus – atrodytų, naudoja tuos pačius. Tasai kvapas verčia mane pasitempti – ištiesti kojas, pasitaisyti pagalves, delnais išlyginti gerokai per didelius marškinius. Netikėjau, kad taip greitai galima pasiilgti kasdienių mažmožių ir pavydėti greitesnio žingsnio, energijos. Visgi tai suprantama: pati į tualetą ir iš jo slenku lėčiau nei nakviša vidury nakties.

Bijau fizinio skausmo, net minties apie jį, nes gebu itin tiksliai įsivaizduoti. Turbūt dėl to gerklę suimu ranka išgirdusi, kad mano palatos draugei vaikystėje jau buvo operuotos tonzilės, tik be narkozės. Savaime aišku, bijojau ir šios, pirmosios, mano operacijos, nors ir žinojau, kad nieko nejusiu jos metu. Buvau net bebaigianti sau įteigti vienoje knygoje (L. Bourbeau „Tavo kūnas sako: mylėk save!“) aprašytą metafizinį požiūrį į įvairias ligas. Gerklė metafizikoje yra ta sritis, kur aš esu susijungia su meile sau. Kitaip tariant, gali būti, kad gyvenimą kuriu ne pagal savo poreikius, kad esu apleidusi kūrybingumą, saviraišką ir pernelyg arti prisileidusi tuos, kurie tarsi kąsnis stringa gerklėje. Jaučiausi atradusi naujus savivokos plotus. Kaip tik tuo metu dažnai svarsčiau apie gyvenimo prasmę, savo vietą šiame pasaulyje ir mane supančius žmones. O kai darbo pokalbio metu naujajam darbdaviui prasitarusi apie laukiančią operaciją sulaukiau klausimo, kas mane smaugia, visai sumišau. Miela Visata, tu siunti man ženklą? Turbūt labiausiai mane šis metafizinis požiūris traukė, nes galėjau sau argumentuoti, dėl ko man visai nereikalinga toji operacija. Išsirėksiu, atsigręšiu į save, paisysiu savo poreikių – ir voilà! Beje, nežinojau, kaip po jos jausis mano kūnas, ar jis pakankamai stiprus ir pasirengęs šiai intervencijai. Nuo operacijos, kurią laikiau pavojumi, norėjosi sprukti, to buvau išmokusi dar vaikystėje. Šįkart nurimti padėjo pokalbis su savimi. Pasitikėk gydytojais, jie išmano savo darbą, esi ne pirmoji, kuriai bus atliekama tokia operacija. Pasitikėk savimi, savo kūnu, jis ištvers. It’s time to be a big girl now.

„Galvoju, kodėl taip susiklostė, kad lietuvių kalboje turime „didvyrį“, bet „didmoters“ – ne. Matyt, moters didingumui įvardyti žodžiai nereikalingi.“

Fizinį skausmą tapatinau su neigiama patirtimi. Šis kūno jutimas ne tik dirgina, bet ir verčia ieškoti būdų, kaip jį nutraukti, kitaip sakant – prašyti pagalbos, pulti į atvirą mylintį glėbį. Iš vaikystės gerai pamenu du skausmą sukėlusius įvykius. Vasaromis mėgau basa vaikščioti po pievą. Pėdos buvo pripratusios prie žolynų, stiebų, kietos žemės. Visgi ten savo gyvenimus kūrė daugybė mažulėlių. Sykį užlipau ant bitės, ir ši, vargšelė, gindamasi įgėlė man į pėdą. Išsigandau ir pasileidau bėgti namo. Matyt, verkiau ir rėkiau garsiai, nes iš namų išėjęs tėtis atrodė išsigandęs labiau nei aš, klausė, kas atsitiko. Kiek aprimau, o ir tėtis, išgirdęs, kad tai bitė kalta, reagavo santūriai. Neguodė ir neglostė. Susigėdau. Prieš akimirką buvęs didžiulis išgąstis susitraukė iki tos bitelės dydžio. Kitąkart lipau ant šuns būdos. Paslydau ir kliudžiau alkūnę, ji ėmė kraujuoti. Nuskubėjau pas mamą. Ir ji išsigando labiau nei aš, atrodė, net supyko, kokio velnio ten išvis kabarojausi. Liko randas, man visai negražus. Šie prisiminimai apibrėžė skausmą. Jis gąsdina tėvus, palieka juos pasimetusius ir bejėgius. Išmokau nutylėti ir išbūti su skausmu vienudu. Susirietusi glostydavau skaudamą pilvą atėjus menstruacijoms ar maudžiamus kelius po didesnio fizinio aktyvumo. Prisimenu įtemptus veido raumenis, šnabždamus prašymus odievemanotegulnustoja, saikingas ašaras. Ėmiau bijoti fizinio skausmo, nes privalėjau išbūti su juo vienumoje.

Alenos Shekhovtcovos nuotr.

Po tonzilių operacijos skausmas tęsėsi visą savaitę. Jis sumažino ne tik mano poreikius, bet, atrodo, ir kūną. Gurkšnojau vandenį, gulėjau lovoje, miegojau. Sulaukusi vakare grįžusių artimųjų norėjau kalbėtis, bet ir tai buvo skausminga. Kitaip sakant, įsitaisiau Maslow piramidės papėdėje. Nors protas suvokė, kad toks režimas būtinas siekiant atsigauti, sugyti, visgi jutau ir nemažai kaltės. Kad tik guliu, nesitvarkau ir nepagaminu valgyti, kad nepajėgiu skaityti, kad atrodau apsileidusi. Jei kurią dieną pasijusdavau geriau, bent jau sumesdavau skalbinius į skalbimo mašiną. Be viso to, jaučiausi našta kitam, artimajam. Sunku buvo priimti pagalbą, nes tai vertė jaustis skolinga. Supratau mėgdžiojanti mamą. Ji, net ir turėdama temperatūros, skaudamu kūnu sukdavosi po namus, neprašydama pagalbos. Dar pasakojo, kad pagimdžiusi mane, pirmagimę, vos grįžusi iš ligoninės stojo prie darbų. Tai nebuvo savigyra, veikiau mama juto kartėlį. Iš savo šeimos ji negirdėjo pamokymų saugoti, tausoti savo kūną, rodyti meilę ir dėkingumą jam. Kartėlį pajutau ir aš. Galvoju, kodėl taip susiklostė, kad lietuvių kalboje turime „didvyrį“, bet „didmoters“ – ne. Matyt, moters didingumui įvardyti žodžiai nereikalingi.

Tomis skausmo dienomis prisiminiau ir Mariną Abramović. Nors jos knygą „Eiti kiaurai sienas“ skaičiau prieš keletą metų, būtent dabar buvo jos laikas. Vaikystėje patirtas fizinis smurtas suformavo M. Abramović kūrybos, performansų, braižą. Skausmą ji laikė šventomis durimis, kita sąmonės būsena. „Pasiekus tas duris, atsiveria anapusybė“, – apie vieną iš savo performansų sakė ji. Ta knyga mane ir šiurpino, ir traukė. Nesuvokiau, kaip galima laisva valia save žaloti arba leisti kitam taip elgtis. Bet būtent tokiu keliu ji atrado savo kūno beribiškumą, absoliučią laisvę ir skausmas tapo nesvarbus. Pasidarė smalsu. Ar tokia galia paslėpta kiekvieno iš mūsų kūne? Nesiryšiu to tikrinti, bet ši mintis gerokai praplėtė manąjį skausmo suvokimą. Kaip jau buvo galima suprasti, į skausmą žvelgiau pernelyg primityviai. Iki M. Abramović knygos tai tebuvo nemalonus jutimas, sukaustantis kūną ir sumažinantis poreikius. Vieno tenorėdavau: kad kuo greičiau jis nustotų. Ši baimė neleido skausme ieškoti prasmės. Bet galbūt, tik galbūt, kartais nereikia bijoti pabūti skausme, kad iš naujo įvertintum šviesą gyvenime?

„Vaikystėje patirtas fizinis smurtas suformavo M. Abramović kūrybos braižą. Skausmą ji laikė šventomis durimis, kita sąmonės būsena.“

Tas septynias skausmo dienas buvo sunku valgyti, gerti vandenį, kalbėti, negalėjau vaikštinėti lauke (nebent vėlai vakare arba anksti ryte, kai nesvilino karštis), jaučiausi pavargusi ir mieguista. Kitaip sakant, buvau liūdnoji savęs versija. Nors ir stengiausi ją priimti ir neteisti, vidinis kritikas nesitraukė nuo lovos krašto. Matyt, dėl to sunku buvo priimti ir aplinkinių gailestį – pati savęs negailėjau, telaukiau, kada vėl būsiu kaip anksčiau. Penktą dieną po operacijos prasidėjo liūtis. Šapeliai, sudžiūvę lapai staiga pakyla aukštyn, iki mūsų penktojo aukšto, ir skraidžioja lyg pakvaišę. Stebiu juos pro balkono langą. Geras, pagalvoju. O čia tik vėjas šapelius nešioja, bet man gražu. Išgirstu vaikų balsus; matyt, sprunka nuo lietaus. O aš norėčiau būti sulyta! Lietus nuščiūva, ir aš vėl praveriu langus. Pro juos į butą smelkiasi dar šlapias oras. Šypsausi. Jaučiuosi dėkinga. Už vandenį, kurio vis didesnius gurkšnius galiu nuryti, už pagamintą maistą, už gaivų orą naktimis, už artimųjų rūpestį, už ištvermingą kūną. Užsitęsęs skausmas tapo nauju gyvenimo vertinimo kriterijumi.

Nežinau, ar išvis tokį ligi tol turėjau. Buvo gera vėl pačiai išsiplauti galvą, gulėti saulės atokaitoje, valgyti tai, ką noriu, galų gale – kalbėti. Kaip Jono Meko aprašyta avelė vėl leidausi į Rojaus gabaliukų paieškas. Jų pribarstyta apsčiai, netikėčiausiose vietose. Vieną radau tiesiog ant palangės – oranžinę boružėlę su keliolika juodų taškelių.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji