Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Elžbieta Latėnaitė: „Tapęs savo draugu niekada nesijausi vienišas“

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Tomas Juškaitis
  • Data 20 Bal 2021
Dalintis

Į Elžbietą kreipiausi nedrąsiai – praėjusių metų pabaigoje ji išlydėjo tėtį, kompozitorių Faustą Latėną, ir, kaip pati sako, išgyveno tapatybės krizę. Nors šis laikas aktorei jautrus, nelengvas, jis ir tinkamas iš naujo įvertinti save, susikalibruoti. Todėl iš karto ir ėjome prie esmės…

Elžbieta, kai vasarą skaičiau Jūsų interviu „Nemune“, jau pats pirmasis Jūsų atsakymas užsifiksavo ir paskatino prašyti interviu naujam žurnalui. Jūs sakote: „Pati nuo vaikystės jaučiausi keista, kai kuriose grupėse suvokdavau save tarsi balastą. Neseniai perskaičiau 8–9 klasėje rašytus dienoraščius ir radau pasakojimą apie tai, kaip su draugėmis sėdėjome kavinėje, aš išėjau ir galvojau paskui sugrįžti, bet „nenorėjau jų varginti savo egzistencija“. Panašu, kad turėjau problemų dėl savivertės, tad nestebina mano polinkis į komediją – cha cha… <…> Kita vertus, visi mes kuo nors išskirtiniai, unikalūs ir aš myliu žmones už jų autentiškumą.“ Jūsų paliestos temos yra labai svarbios šiai platformai. Noriu pirmiausia paklausti, kiek dar jaučiatės „keista, kai kuriose grupėse tarsi balastas“ šiandien? Ar šis pojūtis jau yra retas svečias – demaskuotas, išaiškintas, nebeaktualus?

Oho, einate tiesiai prie esmės. Nedažnai taip būna. Šiuo metu balasto, baltos varnos ar keistuolės jausmas apima tuomet, kai nepasitikiu savimi. Bėgant laikui, lengviau pažinti save, vertinti ir džiaugtis savimi ir savo patirtimis, pasiekimais, bet pasitikėjimas savimi tam tikrose srityse, situacijose vis dar yra iššūkis. Tenka ir vėl pasijausti keistuole, nenormalia, nepritampančia. Bet šiuo metu gyvenime man daug lengviau matyti savitumo grožį, stebėti nevertinant, kad čia „bloga“, o čia „gera“ mano ar kito savybė, o labiau priimti taip, kaip yra.

Kaip savo kitoniškumą paversti ne dusinančiu trūkumu, o privalumu, asmenybės „cinkeliu“?

Vienintelis kelias, manau, yra save pažinti, suvokti ir pamilti. Tuomet tapęs savo draugu niekada nesijausi vienas, net jei trūks išorinio palaikymo. Kažkodėl manau, kad tai ypač svarbu perduoti vaikams. Išmokyti tikėti savimi, džiaugtis ir būti savo paties draugu, ir tuomet gyvenime tikrai turėtų būti lengviau. Gyvenime užtenka ir išorinių išbandymų.

Tomo Juškaičio nuotr.

Ar Jums kada teko išgyventi, vadinkime, „kas aš esu“ krizę?

Dabar ją išgyvenu. Praėjusių metų pabaigoje netikėtai mirė mano tėtis ir aš pasimečiau. Kas esu? Kiek mane augino ir formavo tėvai, o kiek užsiauginau save pati? Ar aš galiu egzistuoti be tėčio? Ar man reikia kitų žmonių, o gal esu tikra vienišė? Ar gebėsiu nesitapatinti su tėvais ir kurti savo nepriklausomą gyvenimą? Kiek gyvenimas priklauso nuo mūsų pastangų, o kiek nuo sėkmės? Tokie ir panašūs klausimai šiuo metu yra mano kasdienybė.

Bendresne prasme, transformacija yra viena esminių mano gyvenimo sąlygų, ir gebėjimą keistis ir prisitaikyti laikau didele savo stiprybe.

„Šiuo metu gyvenime man daug lengviau matyti savitumo grožį, stebėti nevertinant, kad čia „bloga“, o čia „gera“ mano ar kito savybė.“

Kiek autentiškumas yra reikšmingas aktoriaus profesijai? Čia man norisi svarstyti dviem kryptimis: tarsi kuo stipresnis vidinis „aš“, tuo sunkiau persikūnyti į kitus personažus? O gal kaip tik ne – tvirtas „aš“ yra pats geriausias pagrindas, į kurį remiantis galima kurti vaidmenį?

Aš manau, kad gerais aktoriais gali tapti ir lankstesni, ir mažiau paslankūs žmonės. Aktorių aktoriumi padaro daugybė dalykų, kurių didžioji dalis, manau, yra išmokstami. Žiūriu į aktorystę kaip į amatą. O kas gali pasakyti, koks yra tas stiprus vidinis „aš“? Ir kas yra stiprybė? Ar tai nėra viso labo savęs turėjimas ir teigimas; savęs tokio, koks esi?

Įdomu, kaip šiuo atžvilgiu auklėjate savo dukrą: ar ji jau kelia klausimus apie asmenybės autentiškumą? Galbūt pastebite, kad ji kaip nors kitaip pati priima „kitokį“ žmogų savo aplinkoje nei kadais Jūs pati?

Su dukra kalbamės apie pasaulį ir kokie skirtingi jame gyvena žmonės. Kalbamės apie tai, ar skirtingos išvaizdos ir gyvenimo sąlygų žmonės skiriasi ir savo verte ar tik aplinkybėmis. Vakar kaip tik atradome „Radiolab for Kids“ tinklalaidės epizodą „Animal Minds“. Ten gyvūnų psichologijos ekspertas kalbėjo apie tai, kad esame linkę gyvūnus vertinti kaip žmones. Žmogus su kailiu, žmogus su pelekais, žmogus su sparnais. Nors tarp žmogaus ir, pavyzdžiui, šuns yra ryšys, tačiau žmogaus meilė šuniui nėra tokia pati kaip šuns meilė žmogui. Ir nors kalbame apie gyvūnus, žmonės irgi juk labai įvairūs. Man patinka frazė „niekas nėra geresnis už tave, ir tu nesi geresnis už nieką“. Norėčiau, kad mano dukra užaugtų pasitikinti savimi ir saugi, pagarbi, empatiška, gebanti kurti gražius ir tvirtus ryšius. Bet svarbiausia, kad būtų laimingas žmogus, kuriantis savo laimę ir prasmę.

Smalsu paklausti apie Jūsų gyvenime įsitvirtinusią stand-up komikės amplua. Kartais man atrodo, kad tai – tarsi smagus, nors ir utriruotas terapijos seansas: komikas, norėdamas būti aktualus ir rasti ryšį su auditorija, turi pademonstruoti nemažai autentiškumo, pažeidžiamumo, reflektuoti, mokėti pasijuokti iš savęs. O auditorija irgi prajunka tuomet, kai užčiuopia sąsajų su tuo, ką komikas pasakoja.

Manau, kad vienas esminių dalykų stand-up komedijoje yra atpažįstamumas: žiūrovai turi šiek tiek tapatintis su komiku (komike). Be net kruopelės asmeniškumo, net jei pasakojamos istorijos faktai yra adaptuoti pokštui sukurti, nepavyks būti komiku. Nei stand-up, nei vaizdo filmukuose „Youtube“, kuriuos darau.

Sandros Ap nuotr.

Teko girdėti pažįstamos psichologės pastebėjimą, kad kai gyveni save nuneigdamas, nukuklindamas, bet galiausiai po truputį imi traukti save iš šešėlio, pirmiausia pastebi, kaip keičiasi supančių žmonių ratas: vieni atsitraukia, antri pasilieka, ateina naujų, su kuriais, atrodo, gali dar greičiau atrasti artimumą. Gal tai pastebėjote ir pati?

Taip, pastebėjau. Žmonės aplink mane bėgant metams labai keičiasi. Tiesa, ne visi – kai kurie išlieka nuo seno. Bet tendencijos vis tiek matyti: kai buvau nelaiminga, traukė sudėtingi žmonės ir sunkus gyvenimas. Kuo laimingesnė tampu, tuo labiau mane traukia nuoširdūs žmonės, tikras bendravimas, ėmiau vengti neigiamą, žalojantį paterną turinčių ryšių. Esu labai laiminga, nes savo aplinkoje turiu neįtikėtinai įvairių ir įdomių žmonių, tarp kurių yra brangių, tikrų ir labai mylimų draugų.

Keliate išties labai sąmoningos asmenybės įspūdį: savo gyvensena, temomis, kuriomis drąsiai kalbate. Dabar esate nuosaikesnė daugeliu klausimų. Kada ir kaip įvyko šis pokytis?

Aš kentėjau, mokiausi iš savo klaidų ir keičiausi. Štai ir visa paslaptis. Ir manau, kad tai itin bendražmogiška ir daug kam pažįstama. Tu gyveni ir mokaisi atsirinkti veiksmus, žodžius, žmones, veiklas, ieškai, kas tave daro laimingą, kas tau yra laimė, ir tiek. Gal tai ir yra gyvenimo proceso esmė.

„Kuo laimingesnė tampu, tuo labiau mane traukia nuoširdūs žmonės, tikras bendravimas, ėmiau vengti neigiamą, žalojantį paterną turinčių ryšių.“

O kaip Jūs apibrėžtumėte sąmoningumą?

Sąmoningumas yra savęs, kitų ir apskritai realybės, pažinimas ir priėmimas. Taip tampi ne tik sąmoningesnis, bet ir laimingesnis, nes laimė grįsta realybe ir tuo, kiek ją įmanoma patirti, o ne iliuzija. Iliuzija – tai baimėmis, klaidingais įsitikinimais, sąmokslo teorijomis, prietarais apipinta „realybė“, kuri neleidžia būti sąmoningiems, blaivaus proto. Kartą terapeutė pasidalino man į galvą labai įstrigusia mintimi: vadovautis blaiviu protu – vadinasi, elgtis nežalojant savęs, kito ir aplinkos.

Kokių esate atradusi kasdienių ar tiesiog reguliarių sąmoningumo, vidinės pusiausvyros atkūrimo ritualų? 

Man svarbūs sportas, grynas oras, yin joga. Yin joga – tai ypatinga jogos rūšis, itin gerai veikianti ne tik giliuosius audinius, bet ir psichologinę būklę. Šios jogos Lietuvoje moko vienintelis žmogus – mano klasiokė ir draugė Tautė Bernotaitė. Išbandžiau per karantinus. O grynas oras ir sportas man socialus dalykas: viena beveik niekada neinu pasivaikščioti, bėgioti irgi labiau mėgstu su kompanija. Pastarieji mėnesiai man tokie sunkūs, kad labai padaugėjo tiesiog buvimo, gulėjimo, serialų žiūrėjimo, tingėjimo. Nesu pamišusi dėl įvairių meditacijų ir kitų sąmoningumo kėlimo praktikų. Man labai svarbi (savi)refleksija ir bendravimas.

 

 

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė