Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Erika bu.ku.ku: „Didžiulis menas būti ir stipriai, ir trapiai vienu metu.“

  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė
  • Iliustracijos autorius Erikos bu.ku.ku nuotr.
  • Data 28 Bal 2022
Dalintis

Kai visai čia pat vyksta karas, norisi kalbinti žmones, kurie savo gyvenimu skleidžia ramybę, grožį ir viltį. Seniai norėjau pakalbinti fotografę Eriką, geriau žinomą slapyvardžiu bu.ku.ku. – ji man kaip ne šio laikmečio žmogus, ypatinga savo vizija ir vertybėmis.

Erika, ar jauti, kad gyveni laikmečiu, kuris yra Tavo?

Ir taip, ir ne. Mes gimstame tada, kai turime gimti. Nėra nieko šiame gyvenime, šiame sapne, kurį vadiname gyvenimu, kas vyktų netinkamu laiku. Dėl to, kas vyksta, visada yra priežastis gyventi.

Mano nuotraukose galima pamatyti nostalgiją, senų laikų ilgesį, nors iš tikrųjų aš nejaučiu to ilgesio ir tos melancholijos. Savaime sukuriu ano meto moters įvaizdį, tai, kas kitiems asocijuojasi nebūtinai su praėjusiais laikais. Tai lyg priminimas, o gal patirtis, jautrumas, estetikos suvokimas per spalvas, per mano akis. Tai – ne tik įvaizdis. Aš pati tokia esu ir vidumi, ir išore. Iš ten mano vertybės ir tai, kas man svarbu. Tarsi grįžimas iš kažkur į čia, šaknys ir kelias arba prisiminimas to, kas ten palikta. Jausmai, meilė žmogui, aplinkai, vertingumas to, ką turi, ką kuri, kaip matai pasaulio spalvas.

Tu paminėjai vertybes. Kokios Tavo vertybės, kokias kuri?

Didžiausia vertybė man yra šeima. Tėvai, artimieji, žmonės, su kuriais aš gyvenu ir aplinka, kurioje esu.

Meilė yra vertybė. Mylėti. Jausti gyvenimą, būti jį įsimylėjusiai kasdien naujai, neprarasti to jausmo, būti atvirai pačiai sau. Bet visa tai išeina už vertybių ribų. Tai yra tiesiog buvimas tikru žmogumi, kurį tu nuolat tobulini stebėdamas save, patirdamas, suklupdamas, atleisdamas, nebijodamas savęs ir turėdamas atvirą širdį.

O ko Tu netoleruoji?

Smurto. Visomis prasmėmis. Smurtas yra ne tik fizinis, jis turi įvairių formų. Gali būti ir psichologinis smurtas. Net smurtas prieš save. Savigrauža, savęs ėdimas – tai irgi smurto forma. Smurto, nukreipto į save, netoleruoju, nes nesuvokiu aukos vaidmens. Žmogus visada turi pasirinkimą. Sakoma, tu nesi medis, pasodintas į žemę. Žmogus gali pasirinkti. Mes visi turime pasirinkimą ir atsakomybę už tai, ką pasirenkame.

Dar netoleruoju puikybės. Manau, kad kiekvienas kūrėjas turi puikybės. Riba slidi, nes gali būti tam tikros būsenos ir nebesuvokti, kad ji yra apėmusi. Kartais iš puikybės net kyla aukos pojūtis.

Vienu etapu galvojau apie tai, ką darau, kodėl darau, kėliau klausimus, verkiau, kad niekam gal nereikia to, ką kuriu. Gerai, kad supratau, jog taip kalba mano puikybė. Juk ir turėjau užsakymų, ir man puikiai sekėsi. Kita vertus, tik per ieškojimus išmoksti atpažinti, per patyrimus užaugi, tik kiekvieno žmogaus augimo laikas yra skirtingas.

Man visada atrodo, kad tarp savivertės ir puikybės yra slidi riba. Koks Tavo požiūris į tai?

Mes esame puikūs ir kupini energijos, turime daug vidinių išteklių. Kiekvieno iš mūsų patirtis labai skirtinga, unikali, bet susidurdami su kasdienybės greičiu, sėkme, lyginimusi pamirštame tą nuostabų energijos srautą, einantį iš vidaus, kad esame geri tokie, kokie esame. Taip kyla svyravimai, dvejonės, kančia. Bet pastaroji visiškai nereikalinga. Aš nesutinku, kad kūrėjui būtinai reikalinga kančia. Puikiai galima kurti ir jaučiant komfortą, save ir kitą. Mylėti, augti, jaustis gerai, kurti, fotografuoti, užsiimti tuo, ką sako širdis – tai man yra laisvė ir komfortas.

Erika, o kas Tau yra moteriškumas?

Man patinka moters sluoksniai, jos gebėjimas žaisti, matyti įvairias gyvenimo formas, taip pat jausmingumas, trapumas, švelnumas, subtilumas. Ji turi gražų balsą, daug laisvės, pasirinkimų.

Kita vertus, moteriškumas kartais primena ir ėjimą netvirtu ledu. Nepaprasta išlaikyti pusiausvyrą, nes pasaulyje turi būti plėšrūnu. Tai nėra blogai, tik reikia matyti savo vidinį plėšrūną ir paleisti jį, kai ateina laikas, o kitais atvejais laikyti prisijaukintą savyje, ramų. Didžiulis menas būti ir stipriai, ir trapiai vienu metu. Mano moteriškoji moteris jaučia pusiausvyrą, yra įsimylėjusi gyvenimą ir jaučia jo skonį.

Aš pastebėjau, kad moterys Tavo nuotraukose atrodo minkštos ir švelnios. Gal dėl to, kad Tu taip į jas žiūri?

Per fotosesijas aš labiausiai nemėgstu dirbtinių pozų. Stengiuosi nenurodinėti, kur pasisukti ar kaip atsisėsti. Nesiartinu iškart, pradedu fotografuoti iš toliau. Noriu, kad nepastebėtų, kada aš fotografuoju. Mes pasikalbame, išgeriame kavos ar arbatos, leidžiu moteriai atsipalaiduoti. Viskas vyksta kaip natūraliai gyvenime. Tada moteris atsiskleidžia, pati nustemba.

Kiekvienas norime kuo greičiau suaugti, o kai užaugame, ilgimės to jausmo, kai besąlygiškai pasitikėdavome, spontaniškumo, nuostabos, naivumo, mėgavimosi. Tad ir moteris turi trapumo, minkštumo, švelnumo, bet visa tai giliai paslėpta, nes ją veikia lyginimasis, rungtyniavimas. Tada nebegirdi savęs. Darai ne tai, ką nori, bet kad pasiektum kažkokį tikslą. Kiekvienas esame kūrėjas ir turime didžiulį potencialą. Tik mus yra labai įsukęs gyvenimo ritmas.

Aš net neturiu valandinių įkainių, nes nežinau, kiek užtruksime. Fotosesijai skiriu dieną, per kurią mes susidraugaujame ir pažindinamės. Per pirmą valandą tik susipažįstame. Per ilgesnį laiką, būdama kartu, galiu padėti moteriai labiau atsiskleisti. Man po fotosesijos dažnai sako: „Kaip tu gražiai mane pamatei.“ Aš atsakau: „Čia ne aš, čia tu pati.“

O kada ir kaip prasidėjo Tavo kaip fotografės kelias?

Prieš šešerius metus, o rimčiau – jau ketveri metai. Tai sieju su dukters gimimu. Pradėjau ją fotografuoti, paėmiau į rankas fotoaparatą ir pradėjau tyrinėti kaip vaikas. Pradėjau dirbti su vaikų prekių ženklais. Kai Smiltei suėjo ketveri metai, ji atsisakė fotografuotis. Dukra turėjo daug energijos, norėjo eiti, veikti, o čia reikia sėdėti. Mačiau, kad jausmiškai nesiseka, negalėjau jos versti ar apžaisti, tad ir nusprendžiau nebefotografuoti.

Natūraliai perėjau prie savęs. Šviesa man atrodo didžiausia magija. Ji sukuria nuotaiką; šešėliai, jų persipynimas su šviesa – gyvenimo pokalbis, tik be žodžių. Lyg iliuzijos kūrimas vaizduotei pažadinti. Pradėjau save fotografuoti vedama noro pažinti šviesą, ieškojau, čiupinėjau viską aplink, stebėjau pati save. Mano tikslas buvo gana vaikiškas ir naivus – norėjau pasakoti apie akimirkos grožį ir ją stabdyti, jausti, būti joje, priminti sau, kad turiu būti dėkinga už tai, ką matau. Aš niekur nestudijavau fotografijos. Buvo nelengva, neturėjau bazinių žinių, viskas atrasta mano pačios, netobulai, bet su dideliu įkvėpimu. Nuo kursų mane sulaikė nenoras suvienodėti, kanonizuotis. Norėjau pati savęs. Jaučiau, kad turiu savo braižą, žinau, kaip reikia daryti ir kad tikrai padarysiu. Taip, užtrukau ilgiau, bet suradau savo braižą.

Tavo nuotraukas iškart atpažįstu: jose jaučiama nostalgija, aiškios spalvos, kompozicija. Kodėl braižas yra toks?

Labai mėgstu švelnumą, tėkmę, lietų, tylą. Tikiu prisilietimo galia. Daug metų dariau masažus ir žinau, koks žmogui malonus yra prisilietimas prie kūno ir kaip teigiamai jį veikia. Dabar aš naudoju fotokamerą. Mūsų kūnai yra nuostabūs tokie, kokie yra. Visi turime savo spalvas ir savo braižą, gyvenimo suvokimą. Tai mūsų sluoksniai, kuriuos atveriame skirtingai, būdami skirtingų būsenų. Džiaugiuosi, jei žmogus, žiūrėdamas į mano darbus, suranda tai, kas paliečia jo širdį.

Viskas, ką kuriu, eina srautu iš manęs. Nesistengiu kurti to, kas man yra svetima. Tai, matyt, lemia jautrumas detalėms, atidumas, stebėtojos vaidmuo ir tam tikra prasme hedonizmas.

O kodėl bu.ku.ku?

Šis slapyvardis gimė su dukra (juokiasi). Kažkaip natūraliai atėjo galvojant apie vaiką.

Dukra dabar jau leidžiasi fotografuojama?

Ji nebenori būti modeliu. Bet pasikeičiau ir aš. Perėjau prie moters fotografavimo. Moteris yra subtili, gili. Man patinka ją išsluoksniuoti.

Fotografuodama moterį nenoriu nuogumo. Daug kas fotografuoja aktus norėdami išlaisvinti moterį. Tai gražu, žaviuosi, kaip subtiliai galima ją paliesti ir išlaisvinti. Tik tai – ne man, o gal aš tam tiesiog dar neužaugau ir neužaugsiu.

Kas Tau yra seksualumas?

Kaip ir vidinė kultūra – arba žmogus ją turi, arba ne. Taip ir seksualumas – arba jis yra, arba jo nėra. Gali rengtis, ką nori, bet jo nepridės, jei natūraliai neturi. Seksualumas – tai energija, gyvenimo srautas, tekantis iš akių… Tai ne apranga, tai žmogaus aistra gyventi. O ir iš po ilgo sijono šviečiantis nuogas kulnas man yra daug patrauklesnis nei atviras kūnas. Tai paslaptis, intymumas, savęs saugojimas ir, žinoma, meilė sau.

Kaip keitėsi Tavo drabužių stilius?

Aš niekada nevaikščiojau apsiavusi kelnėmis, su jomis tiesiog negerai jaučiausi. Bet dabar atėjo toks etapas, kai apie jas pagalvoju. Manau, mes gyvename ciklais. Man suėjo keturiasdešimt, ir šis laikas labai stipriai mane paveikė. Tiesiog įvyko virsmas. Visų pirma pervertinau gyvenimą, kuriam svarbu kokybė, o ne kiekybė. Aš noriu daug, bet ne tiesiogine prasme. Anksčiau fotografuodavau kasdien ir atrodė, kad būtinai turiu padaryti kuo daugiau fotografijų. Neišeidavau pasivaikščioti be fotoaparato. Dabar to nedarau. Einu ir mėgaujuosi. Nebenoriu pasisavinti kiekvieno kadro.

Esu labai konservatyvi drabužių atžvilgiu, kartais jaučiu ryšį su savo spinta, kartais nenoriu nieko. Juoda spalva tiesiog yra mano spalva. Pasaulis spalvotas, jame daug gražių spalvų ir aš jas matau, bet geriausiai jaučiuosi būdama juoda. Yra spintoje ir baltos spalvos, bet mažai. Pasikeitė tik siluetai, kirpimai, audinių raštai, audinių kokybė.

Prakalbai apie virsmą. Kokie yra Tavo didžiausi praradimai ir atradimai?

Daug kas pasikeitė. Išgyvenau, kad sumažėjo projektų. Tai buvo susiję ir su karantinu, nes nebegalėjau keliauti kaip anksčiau, bet labiau su mano vidine nuostata kai ko nebedaryti. Išgryninau savo norus. Svarbus gyvenimo komfortas, kada gali sau jį leisti.

Manau, kad kiekvienam kūrėjui reikia atsidurti juodoje skylėje. Pabūni joje, bet išlendi, ir vėl viskas būna gerai. Nuopuolis reikalingas. Dugno nejutau, jaučiau, kad krentu į bedugnę. Ji dugno juk neturi.

Mano fotografijos keičiasi kartu su manimi. Nors stengiuosi nepasiduoti šiandienai, bet ji daro įtaką. Nesu užsimerkusi, viską matau, jaučiu, tik noriu nepamiršti tikėjimo. Man atrodo, kad kūryba yra pagalbos priemonė.

Labai noriu paklausti apie ritualus. Tavo nuotraukose mane tiesiog užburia kavos ar arbatos gėrimas, gėlių merkimas, deganti žvakė. Kokie Tavo mėgstamiausi ritualai?

Kavos gėrimas ryte – vienareikšmiškai. Net mano vaikai jau žino, kad mes pavalgysime pusryčius ir tada aš sėsiu į savo fotelį, pasiimsiu puodelį kavos – tai bus mano laikas. Jie net išeina žaisti ir palieka mane vieną. Laikas, kai aš būnu viena su kavos puodeliu tyloje, yra mano pagrindinis ritualas. Tai ir prisirišimas, ir praradimas, jei taip neįvyksta. Tuo metu mintys ateina kaip debesys, bet neužstringa. Tas momentas nėra ilgas, bet man labai brangus.

Turiu labai daug gražių kasdienybės momentų, akimirkų, kuriomis dalinuosi su man brangiais žmonėmis. Gali būti skambutis, žodis, apkabinimas, padėka už dieną, muzika prieš miegą… Bet kas tampa ritualu, kai esi budrus, dėkingas už tai, ką turi šiandien.

Anksčiau galvojau, kad Tau svarbi jūra…

Taip. Domėjausi penkiais elementais. Iš savo mokytojo sužinojau, kad turiu mažai vandens. Aš bijau vandens, net nežinau, kodėl. Man patinka būti prie jo, paklausyti, pabraidžioti, bet būti jame nejaučiu poreikio. Vanduo reiškia palengvinimą, dvasingumą, atsinaujinimą. Man patinka judėjimas, todėl patinka jūra, upė, vandenynas. Bangos išeina ir grįžta ten pat, kaip ir mūsų gyvenimas.

Dar noriu paklausti apie Stambulo laikotarpį. Ką Tu ten veikei?

Dirbau, turėjau kelis projektus. Daug skraidžiau. Viskas sulėtėjo per karantiną. Man ten taip patiko, kad net svarsčiau išvažiuoti gyventi. Miestas nuostabus. Tik atskridusi aš tiesiog ėjau ir uosčiau orą. Man jis buvo kažkoks pažįstamas, artimas. O susipažinusi su miestu geriau, jį tiesiog įsimylėjau. Tie kontrastai, nuostabi estetika, subtilumas detalėms… Mano akys ir širdis ten jaučiasi taip, kaip valgant skaniausią uogienę su ryte keptais blyneliais.

Dar mane labai sužavėjo žmonės ir tarpusavio pagalba. Tas miestas keistai savas, maldos liejasi tiesiai į širdį. Ore tvyro jausmas, kad miestas turi sielą.

Pokalbio pabaigoje – ar yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum į jį atsakyti?

Ak. Čia aš labiau norėčiau sužinoti, kokius jausmus kitiems žmonėms sukelia mano fotografijos (šypsosi).

 

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!

Dalintis
  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė