Tvirto plano tapti rašytoja neturėjusi Evelina Daciūtė šiandien yra viena populiariausių vaikų literatūros kūrėjų Lietuvoje, neseniai išleidusi ir poezijos knygą suaugusiesiems. Nors ji yra iki šiol vienintelės lietuviškos knygos „Laimė yra lapė“, pelniusios prestižinį Amerikos bibliotekų asociacijos skiriamą „Batchelder“ apdovanojimą, autorė, apie savo veiklą kalba itin žemiškai. Pasiekimų ir veiklos nesureikšminanti Evelina kuria savo keturių vaikų apsuptyje, tad istorijos kartais gimsta, kaip ji pati juokauja, ir kepant kotletus. Klausydamasi rašytojos iš naujo apsvarstai knygos galią ir kodėl svarbu santykį su literatūra megzti dar vaikystėje. Be to, tai įkvepiantis pavyzdys, kur tave gali nuvesti atrasta rašymo galia ir drąsa kūrybinių impulsų ieškoti tiesiog kasdienybėje – saviraišką derinant su mamos vaidmeniu.

Evelina, per 7 metus parašėte ir išleidote 11 knygų, nors tvirto plano tapti rašytoja neturėjote. Kas yra pagrindinis impulsas, neleidžiantis Jums prarasti istorijų pasakotojos vaidmens?

Šiuo metu mane įkvepia noras pasakoti istorijas ir galimybė keisti – paskatinti vaiką skaityti ir kurti. Ir nebūtinai tik mažą žmogų. Pavyzdžiui, rašytojas Marius Marcinkevičius kartą prisipažino perskaitęs mano „Meškių istorijas“ ir nusprendęs, kad ir pats gali rašyti. Ir pradėjo. Jaučiuosi tarsi jo literatūrinė krikštamotė (juokiasi). Jei kas nors, perskaitęs mano eilėraščius, užsinorės parašyti savo arba pasiims poezijos knygą iš bibliotekos – irgi labai puiku.

Kažkada pažįstama, baigusi filologijos studijas, prasitarė, kad nusprendė nekurti, nes nesugebės rašyti kaip Vladimiras Nabokovas. Tuomet pagalvojau: o kodėl kaip V. Nabokovas? Juk rašome ne tam, kad būtume kaip kažkas. Pati mažiau išmanau rašymo technikas ir teorijas nei baigę tam skirtas studijas. Viena vertus, dėl to galbūt dažniau klysti. Kita vertus, daugiau pasikliauji nuojauta. Darai klaidų, kaip be jų, bet kur kas svarbiau tai, kad neriboji savęs: nuimi lubas, o aukščiau – tik dangus.

Žvelgiant iš šono, atrodo, kad Jums pavyksta kurti itin produktyviai. Vis dėlto šią veiklą derinti su 4 vaikų auginimu yra nemenkas iššūkis. Kaip atrodo mamos – kūrėjos rašymas?

Nemanau, kad esu produktyvi rašytoja (šypsosi). Mano kūriniai nėra didelės apimties, tad gal ir pavyksta sukurti daugiau per trumpesnį laiką. Save priskirčiau prie kūrėjų, kurie gana ilgai nešiojasi vieną istoriją galvoje, ir ji išsivynioja tik po tam tikro laiko.

Vaikai ir stabdo veiklą, ir įkvepia, bet labiausiai jie mane išmokė atleisti savo vidinės kontrolės mechanizmą ir susitaikyti, kad ko nors nespėsi. Tada palengvėja, nes nebelauki išganingų momentų, kada galėsi ramiai ir ilgai rašyti. Vadinu tai punktyriniu rašymu (šypsosi). Kai pradėjau rašyti, iš tiesų atrodė, kad reikia nutaikyti tinkamą laiką, laukti įkvėpimo mūzos, bet iš tiesų yra ne visai taip. Dabar pati pastebiu, kad staiga gavusi daug laisvo laiko nieko negaliu parašyti – apima visiška kūrybinė tuštuma. Puoli ten, puoli šen. O štai sukdamasi buityje, net ir kepdama kotletus, galiu parašyti eilėraščio posmą. Tavo smegenys yra nuolat bomborduojamos klausimais, prašymais, bet nugirsti kokią patrauklią frazę, žiūrėk, ir atskrieja dar viena galima eilutė. Tokiais atvejais užsirašau idėjas, tada vėl grįžtu prie darbų, vėliau sėdu rašyti. Tas kasdienybės nervas irgi įkrauna kūrinį. Kitu laiku parašysi jau kitaip, tad jei jauti, kad gimsta tekstas ir tau jis svarbus – rašyk, gaudyk.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip tariant, buitis ir kasdienybė irgi gali tapti geromis mūzomis?

Tikrai taip. Kartais net pagalvoju, kad maniškiams paaugus gal net nebegalėsiu vaikams rašyti – siužetai nebėgios priešais akis, reikės iš kitų skolintis (juokiasi). Bandau gyventi dabar, nelaukti. Kokios šiuo metu yra gyvenimo aplinkybės, pagal tokias ir nutariu, ką ir kaip galiu daryti. Gyvenimas – punktyrinis, toks ir rašymas. Kai bendrauji su vaikais, kuri jiems, tai darai jų akių lygyje – atsiklaupęs ar atsitūpęs. Šiuo metu taip gyvenu natūraliai, mat praleidžiu daug laiko su savo vaikais. Gal dėl to ir pagaunu tai, kas jiems svarbu, kuo jie gyvena.

Kita vertus, daug laiko atima ne tik rašymas. Rašytojo veikla – tai ir su knygos leidyba bei platinimu susiję reikalai, susitikimai su skaitytojais, bendravimas su jais socialiniuose tinkluose. Tam skiriu daug laiko, manau, kad tai irgi svarbu: gali ne tik užmegzti, bet ir gauti atgalinį ryšį. Pajunti, kokį poveikį tavo knygos padarė kitiems, kas jiems svarbu, ką tai pakeitė. Tai taip pat kursto ugnį, ypač kai įgriūni į kūrybinę duobę.

Kokią svarbiausią misiją Jūs pati regite rašydama savo būsimiems skaitytojams?

Man svarbu, kad vaikai atrastų literatūrą ir pamėgtų skaityti, ypač tie, kuriems iki šiol tai nepavyko. Kartais pakanka vieno susitikimo su knygos autoriumi, kurio metu vaikas užmegs ryšį, susidomės knyga ir perskaitys ją. Paskui ir kitas. Po jų galbūt imsis kitų autorių knygų. Tad jei šiuo atveju esu tas laiptelis, ant kurio jis palipa, kad siektų aukščiau – man tokia misija labai tinka (šypsosi).

Vaikui reikšmingas ir savęs atpažinimo momentas – kai perskaito apie tai, kas ir jam nutiko, ką jis išgyveno. Todėl rašau ir apie linksmus dalykus, ir apie sunkesnius – liūdesį, pyktį. Apie netektį irgi: ji ištinka, ją išgyveni ir judi toliau.

Kai pasirodė „Laimė yra lapė“, sulaukiau pastabų, kad laimė yra filosofinė sąvoka ir vaikai apie ją tiesiog negalvoja. Tai netiesa. Mąsto jie ir apie laimę, ir apie daugelį kitų dalykų. Dažnai neįvertiname, gal patys užmiršome, kas buvo svarbu, kai buvome maži. Išskirtiniai atvejai yra tik tų vaikų, kurių baziniai poreikiai nepatenkinti. Tuomet jie klausimų apie laimę nesupranta. Esu susidūrusi su tokiomis situacijomis. Bet kai vaikais pasirūpinta, kai jiems nereikia galvoti apie paprastus dalykus – pavalgyti, ramiai išmiegoti, jie mėgsta apie viską pasikalbėti. Dažniausiai būtent mes, suaugusieji, bijome ar vengiame kalbėti nepatogiomis temomis, nerandame žodžių ir formų, kaip tai tinkamai padaryti.

„Esu parašiusi eilėraštį apie gydytoją Li Wenliang iš Kinijos: jis pirmasis bandė perspėti apie naująjį virusą ir nukentėjo. Tarsi moderni Kasandros iš „Iliados“ istorija: sakai, o tavimi niekas netiki.“

Rudenį pasirodys dar viena Jūsų knyga vaikams, pasakojanti apie mirtį. Kodėl  pasirinkote šią temą?

Mintis apie knygą, kurią pavadinau „Duobė“, sukosi galvoje porą metų, kol pagaliau sugalvojau, kaip noriu šią istoriją papasakoti. Yra istorijos, kurios mus visus pasiveja iš vaikystės. Buvau šešerių, kai mirė mano senelis – tai buvo pirma artimo žmogaus netektis. Gerai pamenu, kaip per laidotuves suaugusieji buvo užsiėmę savu skausmu ir rūpesčiais, o mes, vaikai, – kažkur fone. Kai vaikas neverkia ir daug neklausinėja, suaugusieji susidaro klaidingą įspūdį, kad jis neišgyvena. Aš ir pati neverkiau, buvau per maža suprasti, kad tai yra negrįžtamas procesas. Kita vertus, tą dieną prisimenu taip gerai, tarsi tai būtų vykę prieš kelerius metus, o ne prieš keturiasdešimt. Taip giliai įsirėžė į atmintį. Pastebiu, kad ir šiuolaikiniai tėvai vengia apie tai kalbėtis su vaikais. Interneto forumuose gali rasti užklausų, ką sakyti vaikams, kai miršta artimas žmogus. Ir juos lydi tokie patarimai: nesakyk, nesivežk į laidotuves, netraumuok ir pan. Man atrodo, vaikas tuomet nedalyvauja svarbiuose gyvenimo procesuose ir tarsi apgyvendinamas burbule, kuriame nieko blogo nevyksta. Kai vaikas paaugs ir nutiks sunkių dalykų, jis bus nepasiruošęs išeiti iš savo burbulo. Geriau jo nuo mažens neužstatyti rūmų sienomis kaip princą Sidhartą, neizoliuoti nuo pasaulio realybės. Mes gyvename ilgai, o kuo ilgiau gyvename, kuo daugiau mylimų žmonių per gyvenimą įgyjame – su tuo daugiau netekčių susidursime. Tam reikia ruoštis: perspėtas – apginkluotas.

Dabar Lietuvoje pasirodo vis daugiau knygų, supažindinančių vaikus su mirties tema. Visgi manau, kad dar per mažai kalbame nepatogiomis temomis, trūksta įvairovės. „Duobę“, kaip ir daugumą savo knygų, rašiau galvodama ne tik apie vaikus, bet ir apie tėvus. Psichologė, perskaičiusi rankraštį, taip ir įvertino – ši knyga nėra tik vaikams. Juk dauguma iš mūsų turime savų vaikystės skaudulių ir tuos mazgelius reikia atrišti.

Vaikų literatūra dažnai turi praeiti dvigubus barjerus – patikti ne tik vaikui, bet ir tėvams, nes būtent jie išrenka knygas. Ar kurdama vaikams apie tai galvojate?

Mano knygos dažnai būna skirtos dviem adresatams, nes rašydama vis tiek galvoju ne tik apie istoriją ir vaiką, bet ir apie jas vaikui skaitantį suaugusįjį. Gal ne visada tiesiogiai, bet pasąmonėje tikrai. Vaikas tampa skaitytoju sėdėdamas ant tėvų kelių ar prisiglaudęs šalia. Todėl labai svarbu, kaip suaugęs asmuo skaitys kūrinį: jei jam patiks tema, istorija, personažai, tai perteiks visai su kita emocija. Kai vaikas pajunta, kaip skaitymas emociškai paliečia ir tėvus, jis ir pats visai kitaip vertins skaitymą, knygos naudą ir galią.

Per susitikimus su skaitytojais man atsiveria ir istorijų daugiasluoksniškumas. Kartais pati tiek nepaslepiu, kiek randa skaitytojai. Pamenu, Vilniaus knygų mugėje moteris pirko knygą „Laimė yra lapė“ ir aš paklausiau, kam adresuoti ją, manydama, kad galbūt anūkams. O ji atsakė: „Užrašykite ją man – lapei Audronei.“ Pasirodo, ponia Audronė planavo susitikti su draugėmis išgerti arbatos ir kartu skaityti šią knygą. Kita moteris knygą pirko savo kolegoms, nes, jos nuomone, ten surašytos pagrindinės gyvenimo tiesos. Dar vienas suaugęs vyras užklausė, ar po išsiskyrimo berniukas sutinka tą pačią lapę. Vaikui toks klausimas net nekils, o skyrybas ką tik išgyvenęs žmogus to net ir tikisi. Daugelis temų yra universalios, net jei atrodo, kad skirtos tik vaikams. Tad kuriant labiausiai padeda požiūris į vaiką kaip į pilnavertį žmogų, o ne bejėgį, nelabai ką suprantantį pupuliuką (šypsosi).

Kuo skiriasi rašymas vaikams ir suaugusiesiems? Kokį kūrybinį virsmą pati patyrėte, kai knygas vaikams papildėte nauja knyga suaugusiesiems?

Rašyti vaikams – tai lyg rašytum odos paviršiuje. Galvojant apie vaikus, skleidžiasi šviesios emocijos – lyg koks jonvabalis žiburiuoji vaikystės labirintuose. Suaugusiųjų atveju yra kitaip, mūsų vabalai jau kitokie (šypteli). Reikia ir tarakonus išgaudyti, ir bitės zvimbia, kurios ne tik medų neša, bet gali ir skaudžiai įgelti. Būdami suaugę, esame sukaupę kur kas daugiau patirties, tad ir pasakojimas jau gilesnis, skaudesnis. Tarsi kažkur į save įsirausus. Esame jau ne tik šviesiuose kambariuose, bet varstome spintas, lendame į rūsius. Rašymo lygis vaikams ir suaugusiesiems skiriasi kone fiziškai.

Nebuvo jokio išankstinio plano leisti poezijos knygas vaikams („Paslapčiausia paslaptis“) ir suaugusiesiems („Žuvys fontanuose“) panašiu metu. Tiesiog taip atsitiko. Pastarajai atrinkau per trylika metų sukurtus eilėraščius, juos pradėjau rašyti anksčiau nei vaikų. Jie kabėjo, nedavė ramybės, savotiškai trukdė, ir aš privalėjau knygą užbaigti, paleisti, kad galėčiau judėti toliau.

Man patinka sklęsti tarp žanrų – rašyti vaikams ir ne vaikams, prozą ir poeziją. Žinoma, save labiau laikau vaikų rašytoja. Gal dar ir dėl to, kad vaikų literatūra – vis dar šiek tiek podukros vietoje. Nors per tą laiką, kai ją kuriu, ir įvyko didelių pokyčių.

Mariaus Žičiaus nuotr.

Kas lemia tokią nuostatą vaikų literatūros atžvilgiu? Jaučiate vidinį stimulą šią situaciją pakeisti?

Manau, kad gana ilgą laiką tam tikruose rašytojų sluoksniuose, gal net ir visuomenėje, tvyrojo nebyli nuostata, kad tie, kas negali rašyti suaugusiesiems (tarsi mažiau gabūs), rašo vaikams. Kai su iliustratore Aušra Kiudulaite kūrėme „Laimė yra lapė“, mums abiem buvo labai svarbu išjudinti vaikų literatūros lauką. Tokia asmeninė kova, jei galima taip pasakyti. Kurti vaikams nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Tai tokia pat, o gal net ir didesnė atsakomybė – auginti skaitytoją. Tekstą paveikslėlių knygai rašai kitaip, taupiau, nes žinai, kad tekstas turi neužgožti paveikslėlių, leisti jiems pasakoti istorijas ir nesikartoti.

Pamenu, kai „Laimė yra lapė“ dalyvavo Metų knygos rinkimuose, su Aušra ir kitų kategorijų laimėtojais buvome pakviesti į LRT žiūrimiausiu laiku Edmundo Jakilaičio vedamą laidą. Tokiu eterio laiku kalbėti apie vaikų knygą! Iki šiol esu dėkinga Edmundui. Tuo metu knyga jau buvo apdovanota Bolonijos knygų festivalyje, pasirašyta pirma sutartis su britų leidykla, vėliau JAV gavo ir „Batchelder“ apdovanojimą.

Jokiu būdu nenoriu supriešinti kūrėjų, kaip tik stengiuosi įžvelgti literatūros žanrų bendrystę. Juk pirmiausia turi prisijaukinti ir užsiauginti skaitytoją. Jei neužauginsi skaitytojo siūlydamas vaikų literatūrą, tu jo greičiausiai nepamatysi ir prie suaugusiesiems skirtų knygų lentynų.

O kodėl poezija? Esate minėjusi, kad klasikinė poezija vaikams jau labai nutolusi nuo kasdienos, kurią vaikai mato šiandien. Ar ją Jums taip pat norisi keisti?

Klasika yra klasika. Tai pagrindas. Tačiau man atrodė, kad ribos yra per griežtos, apie ką ir kaip turi rašyti, nes kitaip slysti į nerimtą poeziją. Tarsi kokia gėda, lyg darytum kažką nepadoraus. Man atrodė, kad yra per didelis atstumas tarp aukštosios poezijos ir to skaitytojo, kuris nėra literatūros profesionalas. Kaip jau anksčiau minėjau, mane tenkina, jei aš būsiu laipteliu, kuriuo jis palypės iki rimtosios poezijos arba ant kurio stovėdamas apskritai prisijaukins šį žanrą. Man to visiškai pakanka.

Su poezija mes turime gana prastą ryšį, ypač suaugusieji. Pastarieji apskritai yra prikaupę mokyklos laikų traumų dėl rašytų eilėraščių analizių. Atrodo, kad jie iki šiol į poeziją žiūri per daug sudėtingai, įsibaiminę, tarsi skaudėtų atsiversti ir perskaityti eilėraštį. Tai paprasčiau nei atrodo. Juk nėra vienintelio teisingo būdo skaityti poeziją: kiekvienas tame pačiame eilėraštyje gali rasti skirtingų dalykų. Poezijos knyga – ne prozos, kurią turi perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Tiesiog verti puslapius ir ieškai, kuris tekstas šiandien tave pagaus labiausiai.

„Gyvenimas nėra paprastas, bet aš pati mėgstu į jį žiūrėti kaip į žaidimą. Jame tu gali mesti kamuoliukus ir eiti ten, kur jie nuriedės.“

Amerikoje yra itin populiari instagraminė poetė Rupi Kaur. Ji pradėjo rašydama neilgus eilėraščius, tinkamus dalintis socialiniame tinkle. Profesionalai į R. Kaur žiūri gana kreivai, laiko jos kūrybą menkaverte, tačiau jaunąją poetę seka milijonai žmonių, perka poezijos knygas. Mano penkiolikmetė duktė sako, kad poeziją ir reikia taip rašyti, nes mes neturime laiko ilgiems tekstams. Negalime paneigti skaitytojo galios. Jei jie renkasi būtent tokią poeziją, ši tampa reikšminga ir reikalinga. Ir ji atveda skaitytoją, o ne išveda jį. Aš pati esu gana snobiška skaitytoja, bet laisvę ir įvairovę vertinu dar labiau.

Gal kūrėjai bijo suprimityvinti savo kūrybą? Kita vertus, taip gali tik dar labiau atitolinti skaitytoją. Juk nei aplinkos, nei laikmečio, kuriame gyveni, nenuneigsi.

Man tai primena situaciją, kai įteiki bandelę žmogui, kuris iš tiesų nori atsigerti. Jis ir taip ištroškęs, o tu jam duodi sprangią bandelę. Suprantu ir sutinku, kad kažkas turi apginti ir proteguoti literatūros grynumą. Vis dėlto kūrėjų aplinka neturėtų priminti Vatikano, kur vadovaujamasi amžių amžiais nekintančiomis dogmomis. Kartais tiesiog norisi, kad būtų žiūrima laisviau: ne mano, ne man, bet lai būna.

Čia kaip toje pasakėčioje apie senelį, berniuką ir asilą – žmonėms niekaip neįtinka, kaip jie keliauja. Pirmiausia senelis užsodina berniuką ant asilo, bet jie keliauja ir žmonės piktinasi, kodėl senolis eina, o jaunas sėdi. Tada jie apsikeičia, bet žmonėms ir vėl blogai – mažas eina, o didelis sėdi. Tuomet abu sulipa ant asilo, bet kiti pradeda šaukti, kad vargšas asilas. Pabaigoje senelis tą asilą užsikelia ant savęs ir visas kaimas leipsta, kad senas asilas neša jauną. Tai puikiai iliustruoja, kad neįtiksi visiems ir kokios reikšmingos yra mūsų vidinės nuostatos – išsigryninti, kas tau svarbiausia, nesidairyti aplink, ką pagalvos ar pasakys kiti. Nes taip niekur nenueisi ir nieko nepasieksi. Svarbiausia turėti bendražygius, kuriais pasitiki, tada nukeliausi toli.

Monikos Požerskytės nuotr.

Kai rašote, kam skiriate daugiausia dėmesio – laisvam kūrybos polėkiui, tikrų įvykių įprasminimui? O gal rašymas Jums pirmiausia – saviterapija?

Labai skirtingai. Dalis eilėraščių visiškai išgalvoti, bet yra ir tokių, kurie gimė iš realių situacijų ir potyrių. Eini vandenyno pakrante, fiksuoji detales ir galvoji apie žmogų, kuriam norėtumei apie tai papasakoti. Esu parašiusi eilėraštį apie gydytoją Li Wenliang iš Kinijos: jis pirmasis bandė perspėti apie naująjį virusą ir nukentėjo. Tarsi moderni Kasandros iš „Iliados“ istorija: sakai, o tavimi niekas netiki. Mane sukrėtė ši gyvenimiška tragedija: sėdau ir parašiau eilėraštį, norėjau įprasminti šio žmogaus būtį.

Kūryboje galima aptikti ir rašymo terapijos atspindžių. Po knygos „Laimė yra lapė“ darbų maratono jaučiausi visiškai perdegusi. Tuo metu eilėraščiai man tapo laipteliu, padėjusiu iškopti iš kūrybinės duobės. Žinoma, grynas terapinis rašymas yra naudingas žmogui, bet tokio dienoraščio paprastai nepateiksi skaitytojui. Mano nuomone, čia tas pats, kaip ateiti į svečius ir kambario viduryje išpilti šiukšlių kibirą. Toks rašymas iš dalies turi likti asmeniškas. Terapinį efektą gali pajusti ir perteikti tiesiog panirdamas į kūrybos tėkmę, jai pasiduodamas. Taip pravedi skaitytoją tais pačiais koridoriais, kuriuose jis arba randa save ir savo patirtį, arba išgyvena kitą patirtį, pabūna kito batuose.

Klausantis Jūsų atrodo, kad sugebate su tokiu intuityviu polėkiu sugaudyti kasdienybės išgyvenimus ir juos panaudoti kurdama. Ką esate suplanavusi ateičiai?

Ateities, deja, negaliu numatyti (juokiasi). Manęs vaikai per susitikimus paklausia, ar visada rašysiu. Tuomet pasinaudoju lapės posakiu: „jei pajausiu, kad turiu būti kitur, ten ir eisiu“ (iš knygos „Laimė yra lapė“). Rašysiu tol, kol matysiu prasmę. Bet jei vieną dieną pajusiu, kad nieko negaliu duoti, ar atsiras įdomesnės veiklos, visko gali atsitikti. Turėjau įvairios skirtingų sričių profesinės patirties ir, kaip pati juokauju, esu Žemaitės tipo rašytoja, į literatūrą atėjusi vyresnio amžiaus. Savo pirmąją knygą išleidau būdama 39-erių, bet man visiškai neatrodo, kad per vėlai.

Gyvenimas nėra paprastas, bet aš pati mėgstu į jį žiūrėti kaip į žaidimą. Jame tu gali mesti kamuoliukus ir eiti ten, kur jie nuriedės. Kartais jie sustoja visai ne ten, kur planavai ar norėjai, bet vis tiek eini ir žiūri, ką gali pamatyti ir patirti. Yra žmonių, kuriems labai patinka planuoti, jiems svarbu išlaikyti kontrolę. Man patinka nežinoti, kas manęs laukia už kampo. Geriau nueiti ir pasižiūrėti. Labai svarbu neprarasti žaismingumo ir nebijoti eiti nepramintais takais. Šiuo metu laukiu knygos „Duobė“ pasirodymo, o toliau bus matyti (šypsosi). Pagyvensim – pamatysim. Arba pamatysim ir tada pagyvensim.