Tarp žurnalo „Mieloji“ temų jau kurį laiką skirtinguose kontekstuose išnyra moterų finansinio raštingumo ir finansų psichologijos klausimai. Ypač aktualu, kokių ribotų finansinių įsitikinimų turi moterys ir kodėl jų susidomėjimas finansų temomis dabar taip sparčiai kyla.

Nutarėme šią problemą panagrinėti detaliau: kalbinsime psichologus, elgesio ekonomikos ekspertus, finansinio raštingumo mokytojus, kurie pasidalins savo įžvalgomis, patirtimi, kodėl mums kartais labai sunku paprašyti didesnio atlygio ar apskritai kalbėti apie pinigus ir kokios žinių ar pasitikėjimo savimi spragos čia žioji. Straipsnių ciklą pradedame nuo pokalbio su finansų eksperte, banko „Citadele“ valdybos nare, karjeros mentore Rūta Ežerskiene.

Rūta, papasakokite apie savo profesinį kelią ir kaip juo einant išryškėjo finansinio raštingumo, moterų mentorystės kryptys?

Susiklostė taip, kad esu nuolat supama vyrų – augau su dviem broliais, pati turiu tris sūnus, o mano darbovietėse, vadovų komandose irgi dominuoja vyrai. Žinoma, dabartinė situacija nelygintina su ta, kuri buvo prieš 20 ar net 10 metų. Vis dėlto eidama savo karjeros keliu visuomet jaučiau, kad mane vertina ir renkasi dėl gebėjimų, o ne dėl to, jog esu moteris ir dabar moterų reikia daugiau, kad būtų išlaikyta lyčių pusiausvyra.

Nuo mažens buvau iniciatyvi, visuomet siūlydavau savo idėjas, dirbti pradėjau būdama antro kurso KTU ekonomikos fakulteto studentė, o vadove tapau gal 23–24 metų. Kolegos buvo vyresni už mane pagal amžių ir turėjo daugiau patirties, ir tai reikalavo papildomos atsakomybės ir kėlė iššūkių, kaip nenuvilti komandos, vadovų, kaip pateisinti savo jaunumą ir patirties stoką.

Man nuolat reikia ir norisi mokytis, bet taip pat – rasti, kaip praktiškai pritaikyti įgytas žinias. Dar didesnis džiaugsmas apima, kai tuo galiu dalintis su kitais.

Finansinio raštingumo tema irgi atsirado ieškant, kaip pritaikyti savo darbinę patirtį platesniame kontekste. Prieš kokius 6–7 metus, dar man dirbant ankstesnėje organizacijoje, sugalvojome iki šiol tebetęsiamą finansinio raštingumo programą pradinių klasių moksleiviams. Pagal ją vaikai per žaidimus mokėsi finansinio raštingumo pagrindų, pavyzdžiui, galėdavo sužinoti, kaip močiutė, kuri neina į darbą, gali gauti lėšų, kas ta pensija ir kaip ji atsiranda.

Visgi tuo metu verslo atstovai minėtą programą sutiko nelabai palankiai – vyravo stereotipas, kad nauda, finansinė grąža turi būti matomos greitai. Dabar šis suvokimas keičiasi, jau nebesitikima tiesioginiai taikyti principą perku–parduodu ir vis geriau suprantama, kad grąža gali sugrįžti visai kitu pavidalu, pavyzdžiui, kaip visuomenės pokytis, kuris išties bus prasmingas. Įmonės vis dažniau investuoja į projektus, kurie gali duoti grąžos ne tik įmonei, bet ir visai visuomenei, valstybei.

Kokie karjeros ar finansų klausimai yra aktualiausi toms moterims, kurios kreipiasi į Jus dėl mentorystės, patarimų?

Išties dažnai sulaukiu įvairių organizacijų, asociacijų, pavienių asmenų, ypač moterų, prašymų mentoriauti ir padėti įvairiais karjeros klausimais. Moterims labai svarbu stebėti kitų moterų karjeros kelią, ieškoti pastiprinimo, būdų, kaip pasikalbėti, gauti patarimų. Atrodo, joms iš tiesų reikia padaryti daugiau, kad pasiektų aukštesnius karjeros laiptelius. Sakau „atrodo“, nes pati to nejutau, mane pirmiausia vertino kaip profesionalę. Todėl ir į mane besikreipiančioms moterims dažnai patariu neakcentuoti savo lyties ir neturėti galvoje siauros nuostatos, kad jei esu moteris – man bus sunkiau. Tada išties ir aplinka į tai labiau reaguoja.

„Kai keliama 10 reikalavimų pretendentams eiti tam tikras pareigas, moterys savo CV atsiunčia, jei atitinka bent 8 iš jų, o vyrai bando savo laimę ir tada, kai atitinka tik du.“

Kai man reikia kur nors prisistatyti ir papasakoju apie savo darbo pasiekimus bei tai, kad turiu tris didelius vaikus (mano vyriausiajam – devyniolika, o dvyniams – dvylika), visi nustemba ir ima klausinėti, kaip aš sugebėjau ir vaikus auginti, ir karjerą daryti. Ši tema dažnai išsipučia kaip burbulas. Aišku, kad suderinti nėra lengva. Bet svarbu suvokti, kad šiems dalykams vienu metu neįmanoma skirti tiek pat dėmesio. Buvo etapų, kai daugiau laiko skirdavau vaikams, o buvo – kai karjerai. Stebuklų nėra, ką nors reikia prioritetizuoti ar tam tikru momentu paaukoti.

Toms moterims, kurios į mane kreipiasi, panašūs klausimai ir kyla – kaip viską suderinti? Ar geriau siekti karjeros dar nesukūrus šeimos, ar po motinystės atostogų? Vieno recepto nėra. Tai labai priklauso nuo aplinkybių. Bet moterims dažnai tereikia padrąsinimo, realių pavyzdžių iš žmogaus, kuris jau susidūrė su panašiais klausimais ir situacijomis. Viena yra apie visa tai perskaityti knygoje, bet visai kas kita – pasikalbėti gyvai. Tada atsiranda daugiau drąsos priimti savo gyvenimo sprendimus.

Buvo galima nujausti, kad šiuo atveju labai svarbi bus savivertė.

Tikrai taip. Vertinant statistiškai, darbingo amžiaus moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra daugiau negu vyrų. Tai reiškia, kad jos ir nori, ir siekia žinių bei karjeros. Nors daug kas keičiasi ir vyrai vis aktyviau dalyvauja šeimos gyvenime, imasi buities darbų, vaikų priežiūros, bet padrąsinimo, kad tu gali bent jau pabandyti, vis tiek labai reikia.

„Labai sunku tobulėti jaučiant komfortą. Plūduriuoji sau ramiai beveik nejudančiame vandenyje, bet ar mokėsi plaukti, kai pakils bangos?“

Dažnai girdžiu vadovus, kurie gauna CV, sakant, kad jei, pavyzdžiui, kai keliama 10 reikalavimų pretendentams eiti tam tikras pareigas, moterys savo CV atsiunčia, jei atitinka bent 8 iš jų, o vyrai bando savo laimę ir tada, kai atitinka tik du. Kodėl? Taip, tai – ne statistika, o pastebėjimai, bet jie gana iškalbingai byloja apie moterų savęs vertinimą ir tai, kad jis išties skiriasi nuo vyrų.

Esu girdėjusi, jog kartais moterys, predenduojančios į aukštesnes pareigas, nesiunčia savo CV vien bijodamos streso, kurį joms sukels didesnės atsakomybės darbe ir, tarkim, dviejų mažų vaikų auginimo derinimas.

Aš visuomet akcentuoju, kad kiekviena nauja darbo paieška yra rizikinga tiek moterims, tiek ir vyrams. Tu eini į tau nežinomą darbo vietą, turinčią savo kultūrą, imiesi naujų pareigų. Labai dažnai moterys dar nėra pirmo žingsnelio žengusios, o jau baiminasi, kas bus, kai žengs dešimtą. Tarsi viską reikia numatyti iš anksto.

Yra geras angliškas posakis: „No stress, no progress“ (liet. „Nėra streso, nėra progreso“). Labai sunku tobulėti jaučiant komfortą. Plūduriuoji sau ramiai beveik nejudančiame vandenyje, bet ar mokėsi plaukti, kai pakils bangos?

Dažnai siūlau pirmiausia susitikti su darbovietės, kurioje norėtum įsidarbinti, vadovu, pasikalbėti išsamiau ir išsiaiškinti, kokio žmogaus jie ieško, kokia komanda jau yra surinkta. Iš tokio pokalbio gali ir pajusti, ko reikia, ir gauti daugiau informacijos – tada spėlionių bus mažiau.

„Dažnai girdžiu: vis tiek milijonų neturiu, tai kam aš čia tuo investavimu užsiimsiu… Kitaip sakant, jei neturiu daug pinigų, tai ir neapsimoka. Bet jei paskaičiuotum, ką turėtum sulaukęs pensijos, jei nuo trisdešimties investuotum kad ir 100 eurų per mėnesį…“

Nereikia svajoti, kad ir paaiškėjus, kokį sprendimą priimti geriausia, nereikės tobulinti savo plano, kaip nuo A pasiekti B. To tiesiog neverta bijoti. Kažkodėl dažnai pamirštama, kad bandomasis laikotarpis svarbus abiem pusėms ir renkasi ne vien darbdavys.

Pamirštame ir tai, kad organizacijos plokštėja ir karjera daroma ne tik vertikaliai. Srities, industrijos, darbo pobūdžio keitimas irgi yra karjeros kūrimas, nes tu pleti savo žinias ir galimybes.

Sugrįžkime prie finansinio raštingumo. Ar Jūs pati pastebite progresą šioje srityje (šalies ar siauresniu mastu)? Ar panašiai finansiškai raštingi yra ir vyrai, ir moterys?

Nors finansiniu raštingumu moterys nenusileidžia vyrams, statistika rodo, kad pastarieji labiau linkę investuoti, o moterys – taupyti, mažiau rizikuoti. Atlikti tyrimai rodo, kad bazinius finansinius dalykus Lietuvos gyventojai jau lyg ir žino (pavyzdžiui, kiek atsidėti santaupų juodai dienai, kaip įvertinti, ar galima imti paskolą), tačiau šiandien mums reikia dar daugiau žinių. Ypač trūksta žinių apie investavimą, naujus įrankius, kriptovaliutas ir pan. Dabar rinkoje pinigų yra turbūt daugiausiai per visą istoriją, bet dalis žmonių neturi pakankamai nei žinių, nei patirties, ką su jais daryti.

Pastebiu, kad Lietuvai būdingi kraštutinumai: jei jau darau, tai viską, o jei nedarau – tai nieko. Dažnai girdžiu: vis tiek milijonų neturiu, tai kam aš čia tuo investavimu užsiimsiu… Kitaip sakant, jei neturiu daug pinigų, tai ir neapsimoka. Bet jei paskaičiuotum, ką turėtum sulaukęs pensijos, jei nuo trisdešimties investuotum kad ir 100 eurų per mėnesį…

Kokią finansinio raštingumo „programą“ Jūs diegiate savo šeimoje?

Savo vaikus visuomet įtraukiame spręsdami kasdieninius finansinius šeimos reikalus. Pavyzdžiui, dabar planuojame vasaros kelionę, ir jie padeda skaičiuoti, kiek kainuos skrydis, viešbučio kambariai. Kartu sprendžiame, ar reikės nuomotis automobilį, gyvensime kartu su draugais ar atskirai, ką rinksimės konkrečiu atveju – patogumą ar visgi pataupysime ir daugiau pinigų skirsime tos šalies, kultūros pažinimui. Galiausiai – ar šiemet rinksimės vieną, bet brangesnę kelionę, ar geriau dvi, bet pigesnes. Pastebime, kad vaikai patys padaro teisingų išvadų. Kai tas išvadas primeti, jie jas kvestionuoja. Tačiau kai vaikai patys jaučia atsakomybę už priimamus sprendimus ir vyksta diskusija, rezultatai, o galiausiai ir pats kelionės vertinimas bei vidinis pasitenkinimas būna visai kitokie.

Be to, mūsų šeimoje susitarta, kad prie tokių didesnių pirkinių vaikams kaip kompiuteriai ar dviračiai mes prisidedame 50 procentų. Kitą dalį jie gali susitaupyti iš gimtadieniams ar kitoms progoms dovanojamų pinigų arba užsidirbti, atlikdami papildomus darbus namuose, pavyzdžiui, plaudami automobilį.

„Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save ir tobulėti.“

Atsimenu vieną smagesnį atvejį iš ankstyvesnės dvynių vaikystės, kai jie rašė Kalėdų seneliui laišką, prašydami brangaus „Lego“ konstruktoriaus. Pasakiau jiems, kad Kalėdų seneliai, kurie viso pasaulio vaikams neša dovanas, šitokio brangaus daikto padovanoti negali. Patariau to net nerašyti laiške arba susitaikyti su mintimi, kad jie gaus ką nors kita. Vaikai nutarė, kad perrašys laišką. Galop davė jį man perskaityti, ir pamačiau, kad voke prie laiško pridėta pinigų, o parašyta taip: „Kalėdų seneli, mes labai norime šio „Lego“, o kadangi tu tiek pinigų jam nupirkti neturi – mes prisidedame.“

Kaip manote, kodėl finansų tema šiuolaikiniam žmogui yra svarbi, bet išlieka ir tam tikras tabu? Bent jau Lietuvoje ir, dar patikslinčiau, ypač tarp moterų.

Dažnai mėgstu sakyti, kad žmogus turi rūpintis visomis savo sveikatomis: fizine, emocine ir finansine. Tačiau visos jos, įskaitant ir finansinę, vis dar yra tabu.

Pirmieji pinigų valdymo įgūdžiai susiformuoja iki 7 metų vaikams, todėl apie jį šeimoje reikia kalbėti jau nuo mažų dienų. O jei ši tema kelia stresą, vaikai jį jaus ir vėlesniais savo gyvenimo etapais.

Su didesnėmis ar mažesnėmis finansinėmis problemomis susiduriame visi. Nepasiteisino brangi investicija, pritrūkome pinigų pirkiniui, jie pasibaigė greičiau nei remontas. Tačiau dalijimasis patirtimi padeda ieškoti ir rasti įvairesnių būdų valdyti finansus, sumažinti įtampą. Tad kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save ir tobulėti.

Šiandien galime pasidžiaugti, kad situacija keičiasi, vis daugiau žmonių kalba apie pinigus, dalijasi ne tik savo sėkmės istorijomis, bet ir kitokia patirtimi. Tikrai turime ir puikių moterų pavyzdžių, tereikia daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsiai imtis naujų iššūkių.

„Mieloji“ x „Citadele“ | (Ne)įkainojama

Finansai vis dar yra tabu. Tačiau ši tema gali beveik visapusiškai atskleisti žmogaus asmenybę: nuo jo auklėjimo iki požiūrio į aplinką ir save. Pastebime, kad finansų tema yra ypač jautri moterims. Įdomu, kodėl?

Kartu su banku „Citadele“ ryžomės paanalizuoti finansinius stereotipus ir kliūtis, trukdančias daugiau uždirbti, taupyti, investuoti ir kurti savo verslą. Pirmoji šio straipsnių ciklo pašnekovė, finansų ekspertė Rūta Ežerskienė sako: „Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save bei tobulėti.“ Mums tokie pokalbiai atrodo neįkainojami.