Visi normalūs žmonės jaučia pagarbą savo tėvams. Ar tai panašiau į dekaloge įrašytą aksiomą, ar į įkyrų priekaištą? Nekalta idėja greitai tampa paliepimu, rodos, tuo dažniau, kuo santykis su tėvais sudėtingesnis. Iš aplinkinių pasipila kaltinimai nusprendus šventes praleisti ne su šeima, neatsakius į kiekvieną motinos ar tėvo skambutį… Juk geri vaikai taip nedaro.

Gerbti būtina net tada, kai tėvai pasielgė kvestionuotinai, įskaudino ar neatliepė svarbiausiųjų poreikių vaikystėje. Teisinant suaugusiuosius sakoma: tėvai darė geriausiai, kaip mokėjo. Nepaisant to, kyla klausimas: ką daryti, jei net ir supratingo suaugusio vaiko viduje mezgasi konfliktas? Ar nepajėgiant gerbti sūnūs ir dukros yra paprasčiausi nepagarbūs šmikiai?

Kampus Production nuotr.

Apie kančią, kylančią privalant gerbti, ir giliai viduje slypintį troškimą mylėti tėvus susidomėjau neatsitiktinai. Alice Miller knygoje „Kūno maištas“ kelia tabu temą – būtina nustoti aukštinti tėvus, kai jie elgiasi netinkamai. Psichoterapeutė, analizuodama Wirginijos Woolf, Marcelio Prusto, Franco Kafkos kūrybą, aptardama įvairius liudijimus, paaiškina, kokią reikšmę asmenybės formavimuisi turi žalingi santykiai su tėvais. Nereikia abejoti, sužinojau ne tik apie juos, bet ir apie save.

Kūno maištas

Priekaištaujantys gali sakyti – išlepę šiuolaikiniai jaunuoliai taip ir ieško progų pasiskųsti. Vis tik psichologai aiškiai nurodo: mūsų kūnas instinktyviai slepiasi nuo smurto, o ne jį kuria. Tad pasakotos istorijos apie vaikystės patirtis dažniausiai atrodo mažiau skaudžios nei tikrieji užspausti išgyvenimai. Galų gale, nei vienas nenori parodyti ir pripažinti, kad juo buvo pasinaudota. Juk vaikystėje neturėta galimybės apsiginti, ypač nuo tų, kurie turėjo saugoti. Skausmas gilus ir tikras, net jei tai daryta nepiktybiškai – tėvai mušė, barė, manipuliavo, nes taip buvo auginti, auklėti. Jie tikėjo, kad tai normalus būdas ugdyti savąsias atžalas.

Kone nejučiomis pastraipą pradėjau rašyti žodžiu deja. Apsigalvojau, nes tinkamiau būtų sakyti – galima tik džiaugtis, kad kūnas išlaiko prisiminimus ir neleidžia meluoti sau. Juk išdrįsus pažvelgti į savąjį skausmą, galima pradėti gyti. Kūnas padeda, nes laikosi faktų – rykštės, prisilietimų stoka, nešukuoti plaukai, nenuvalytos ašaros nedingo. Galima tai nugrūsti į toliausias atminties kerteles, tačiau skausmas viena ar kita forma išnyra, nematomi randai vis maudžia. Taip nutinka, nes kūnas – tai gyva būtybė, kurios atminties negožia moralė. Tad tik įsiklausius į subtiliai siunčiamus ženklus pabunda ir suvokimas – negalime gerbti tų, kurie suteikė skausmo.

Meilė negimsta per prievartą

Vis prisimenu E. Fromm mintį, išsakytą knygoje „Meilės menas“, – motinos meilė yra didžiausia įmanoma dovana, kokią žmogus gali gauti. Vis tik ji yra ir didžiausias prakeiksmas, jei jos nėra. Mat šios meilės negalima pelnyti jokiomis priemonėmis.

Kitaip sakant, nepatyrus iš tėvų, ypač motinos, besąlygiškos meilės, visam gyvenimui sužeisto vaiko sieloje atsiranda nepasotinamas alkis. Kyla nepaliaujamas noras daryti viską, kad pagaliau būtų nusipelnyta švelnumo. Nesvarbu, kad racionalus balsas sako, jog to neįmanoma padaryti (juk kalbama apie negrįžtamai praėjusias aplinkybes). Tokio troškulio neįmanoma pasotinti – vidinis vaikas yra neklusnus ir bet kokiomis priemonėmis siekia to, ko alksta.

Žinoma, nereikia  stebėtis (ar pulti karštligiškai smerkti), kad ne visi tėvai myli savo vaikus. Tai nėra taip neįprasta, kaip atrodytų. Deja, per dažnai vidinio pasaulio išgyvenimai apipinti gėda ir kalte, tad nė viena motina garsiai apie tai neprabyla ir nejučiomis liejasi ant nekalto vaiko. Apie tokią kančią galima išgirsti tik užuominomis. Antai, pavarčius Linos Buivydavičiūtės eiles, matyti, kaip lyrinis subjektas gūžiasi, nejausdamas kūdikiui prieraišumo. Nemeilę, kančią, desperaciją ir neišmatuojamą vidinį skausmą galima pastebėti žvelgiant į portaluose nuaidėjusią istoriją apie pogimdyvinės depresijos tragiškas pasekmes.

„Motinos meilė yra didžiausia įmanoma dovana, kokią žmogus gali gauti. Vis tik ji yra ir didžiausias prakeiksmas, jei jos nėra.“

Taigi, nemylimi ir nemylintys įsisuka į užburtą ratą. Būtent stokojančiųjų (iš savo tėvų negavusių meilės, palaikymo, artumo) tėvų vaikai kenčia nepriteklių. Svetimumo, šalčio nuojauta nuo vaikystės lydi kaip ženklas, kad kažkas yra ne taip, nors ne visada gebama suvokti, iš kur tai kyla. Natūralu, kad mažas vaikas daro prielaidą, jog klaida slypi būtent jame. Tai mąstymo klaida ir vaikystėje susikurta būtinoji iliuzija – vaikas negali išgyventi be meilės, todėl ima įsivaizduoti apie savo trūkumus, kuriuos pašalinus, mama ar tėtis būtų artimi, geri, suprantantys. Tai lemia, kad net suaugus sunku patikėti, kad tėvai iš tiesų nekreipė dėmesio į tuo metu mažo vaiko poreikius ar netgi juos puolė taip, kad reikėjo išstumti daugybę, atrodytų, būtinų troškimų.

Žalingi atleidimai

Dažnai vaikystėje smurtą patyrusiems žmonėms patariama atleisti savo tėvams. Tačiau tai nėra tinkamiausia strategija, nes kūnas, kaip jau ir minėta, nesupranta religinių dogmų ar moralės. Ignoruojant žiaurumo apraiškas, kūnas priešinasi. Būtent todėl skriausti žmonės dažniau serga – kūnas nepaliaudamas siunčia signalą: kažkas yra ne taip.

Be to, toks atleidimas negydo. Kur kas svarbiau pripažinti, kad kažkur slepiasi žiauri tiesa. Juk tikrasis gijimo procesas siejamas su gebėjimu pažvelgti į tikrovę be jokių pagražinimų, bandymų nuslėpti patirtis. Tik tada gali ateiti atleidimas, žiojinčios žaizdos pamažu pradeda vertis.

Išmintingas liudytojas

Svarstant tokiomis temomis, norisi paguodos ir recepto, kaip atsikratyti ilgus metus varžančios kančios. Svarbiausias klausimas, kurį privalu sau kelti – kaip iš praeities aukos tapti atsakingu žmogumi, žinančiu savo istoriją ir gyvenančiu su ja? Juk nepripažinus skriaudų ir neteisybės, tik toliau atkakliai tūnoma sužaloto vaiko būsenoje, krūpčiojant nuo kiekvieno pasakymo, žvilgsnio.

Per skausmo pripažinimą ir neturėtos laimingos vaikystės gedulą ateina nusiraminimas. Reikia pajusti vaikystės kančią ir su didžiule drąsa pažvelgti į užspaustus prisiminimus, atrasti savy norą nebeidealizuoti praeities ir neteisinti klaidų. Būtinas laikas, padedantis atsisakyti sargdinančio prisirišimo prie viduje slypinčių vaikystės tėvų. Suvokus, kad santykis su biologiniais tėvais yra komplikuotas, į vaikystės patirtis galima pažvelgti nusiėmus rožinius akinius, nebeteisinant vieno ar kito tėvų poelgio.

„Kur kas svarbiau pripažinti, kad kažkur slepiasi žiauri tiesa. Juk tikrasis gijimo procesas siejamas su gebėjimu pažvelgti į tikrovę be jokių pagražinimų, bandymų nuslėpti patirtis. Tik tada gali ateiti atleidimas, žiojinčios žaizdos pamažu pradeda vertis.“

Tokiam burbului susprogdinti reikia pastabumo ir drąsos pripažinti, kad ne viskas buvo taip, kaip pamename. A. Adler nurodo, kad tokiais atvejais reikia ir šališko stebėtojo, galinčio kartu piktintis ir baisėtis – kitaip vaikiškos tikrovės vienatvė gali būti per didelė. Per pasakojimus ir vaikystės patirčių apmąstymą pamažu atsiskleidžia, kaip kentėjo mažas vaikas, ką jis patyrė vienui vienas, kai jo siela ir kūnas kovojo už gyvastį. Išmintingasis liudytojas, galintis kartu nueiti kelią į tiesą, padeda suaugusiam nuskriaustam vaikui pajausti tai, ko visada troško, bet neturėjo: pasitikėjimą, pagarbą ir meilę sau. Lieka paskutinis – ypatingos svarbos žingsnis – atsisveikinama su lūkesčiais, kad tėvai vieną dieną suteiks tai, ko nedavė vaikystėje.

Apibendrinimas

Viliuosi, kad dabar kiti žmonės, su kuriais užmezgu santykius, priims sunkius gyvenimo sprendimus – riboti bendravimą su tėvais, ne visas šventes leisti kartu, gal kartais neatsiliepti, nustoti stengtis būti gera dukra. Žinau, kad senos žaizdos užsitrauks tik tada, kai aš, buvusi auka, nuspręsiu keistis, imsiu gerbti save ir kiek galima atsisakysiu vaikiškų lūkesčių. Jaučiu, kaip per tai ateina tikėjimas, kad esu verta meilės ir jau niekam nereikia įrodyti savo vertės. Nebereikia puoselėti iliuzijos, nes tiesa tampa pažinia, pakeliama.

Taigi, kvestionuodama pagarbą tėvams nekalbu ne apie paviršutinišką tėvų pasmerkimą, veikiau apie kenčiančio, nesugebančio prisitaikyti prie vaiko supratimą ir ryšio, kurį laikau destruktyviu, paleidimą. Kelias į brandą veda ne per pakantumą ištvertoms žiaurybėms, o per savo tiesos suvokimą ir atjautos muštam vaikui ugdymą.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!