Jei darbe vadovas pakelia balsą, mintyse pasipiktinusi burbu: aš ne vaikas, kad ant manęs rėktų. Juokinga, nes ši mintis suponuoja, kad ant vaikų rėkti galima. Iškreipta logika šaknijasi: gal nieko tokio, jei pliaukštelima neklausančiam vaikui? Juk mane taip auklėjo, o užaugau visai gera.

Nieko nuostabaus, kad prisimenant vaikystę, sunku neteisinti tėvų už padarytas skriaudas. Daug lengviau pastebėti žiaurumą, aplaidumą ir kitas vaikui kylančias grėsmes žvelgiant į kitus.

Lupti vaikai auga sunkiau

Man augant aplinkiniai barimą, mušimą ir kitas (dabar suvokiamas kaip brutalias) auklėjimo priemones laikė savaime suprantamomis. Tai reiškia, kad pliaukštelėti vaikui – nieko tokio. Sugėdinimas – įprasta praktika. Tikėtina, kad taip žvelgta, nes tėvų karta ir ankstesniosios buvo auginamos taikant tokius pačius metodus, menkai gilinantis į vaikų prischologiją. Nežinota, kad – mažų mažiausiai – tai pažeidžia vaiko orumą ir kelia nepasitikėjimą savimi.

Taip auklėjamiems vaikams kyla rizika prarasti supratimą apie save. Susipainiojimas tarp teisingumo ir asmeninų patirčių greitai nedingsta net ir suaugus. Būtent todėl ir dabar nemoku lengvai atskirti, kas yra smurtas. Norisi sakyti, kad kai pliaukštelima švelniai, kad suprastų, ką padarė, viskas gerai. Tik jei mušimas savatikslis – reikia stabdyti netinkamą elgesį. Vis tik ne. Žeminimas, gėdinimas, lupimas, mušimas, seksualinis priekabiavimas, neigimas, patyčios – visa tai (ir dar n dalykų) yra netinkamo auklėjimo pavyzdžiai. Apskritai, smurtas – kaip naudojimasis kitu, siekiant patenkinti savo troškimus, neatsižvelgiant į tai, ar gautas sutikimas, ar gerbiami kito poreikiai – turėtų būti netoleruojamas.

Nejučia vėl grįžtu į prisiminimus – savo kiemo draugų istorijas. Kiekvienas esame gavę beržinės košės. Ne vienas klūpėjo ant žirnių. Buvo ir tokių, kuriuos netinkamai pasielgus išvarydavo iš namų. Jei vykdavo kokia šventė, mums neleisdavo kartu sėdėti prie stalo – taupydavo  svečiams maistą ir vietą kambaryje. Buvome gėdinami, išjuokiami (pavyzdžiui, verkiant yra tekę išgirsti: paverk, paverk, mažiau sisiot norėsis). Šias istorijas ir dabar kartais vertinu mažos mergaitės protu, kuriai atrodė, kad už neklausymą, neatidumą, užmaršumą galima pliaukštelėti. Tokia logika vaikystėje privalėjau kliautis, kad išgyvenčiau. Todėl ir dabar prisimindama, kaip lupdavo mama, močiutė, žinau, kuri auklėja skaudžiau. Vis dar galėčiau vardinti priežastis, kodėl nusipelniau dilgynės ar beržo šakelės. Akivaizdu – smurtas buvo tapęs įprasta komunikacijos forma. Savaip supratau skaudžias patirtis ir stengiausi įžvelgti gera net ir ten, kur pašalinis stebėtojas matytų aiškų nusikaltimą.

Nesunku suprasti, kad skriausti vaikai labai anksti smurtą ima traktuoti kaip natūralų reiškinį, kažkur giliai atsiranda mintis, kad gaunama tai, ko nusipelnė. Juk kaip kitaip mažas berniukas ar mergaitė paaiškintų faktą, kad mama jį nuskriaudė? Kaip kitaip priimti tai, kad tėvai nemoka ar yra nepajėgūs patenkinti svarbiausių vaiko poreikių ir jo nemyli?

Cottonbro nuotr.

Tik (ne)kaltos manipuliacijos?

Bandau geriau suprasti ir tėvus, kurie taip elgėsi. Natūralu norėti, kad vaikai klausytų ir būtų geri, t. y.,  tokie, kokių norime. Tad auklėjant nuslystama nuo teisingumo liepto į manipuliacijų vandenis – ten didesnis pasirinkimas, o ir rezultatas kur kas greitesnis.

Iš pirmo žvilgsnio nekaltomis manipuliacijomis yra siekiama galios, keičiamas ar kontroliuojamas elgesys. Natūralu, kad labai lengva peržengti ribą tarp to, kas „geriausia jam“ ir to, kas lengviausia. Ypač todėl, kad manipuliuoti vaikais lengva – jie yra mylintys, patiklūs sutvėrimai. Vaikai negali pasakyti „ne“, ypač savo tėvams, nes dar nežino, kaip vieni ar kiti dalykai juos paveiks. Apskritai, šis gebėjimas mąžta, jei ribos nuolatos peržiangiamos. Vaikai pamažu išmoksta svarbią pamoką: jų poreikiai nėra svarbūs.

Kaip tai vyksta? Emocinės manipuliacijos pasireiškia tuo, kad tėvai (norisi tikėti, kad nejučiomis) baudžia vaiką rodydami meilę tik įveikus didžiulius iššūkius. Taip siunčiama žinutė, kad vaikas vertingas ne pats savaime, o tada, kai įrodo savo svarbą. Nenuostabu, kad augdama ir aš maniau, kad meilę reikia pelnyti. Net dabar, būdama suaugusi, vos pamačiusi kokį konkursą, įsigeidžiu jį laimėti, bet net ne dėl prizo, o kad galėčiau pasakyti: matote, esu gera. Taip įtvirtinu savo buvimą ir baisiai nusimenu nesulaukusi ovacijų. Tik atsikvošėjusi suprantu, kad niekas jų ir neturi man duoti. Skaudu, kad kas kartą vėl ir vėl elgiuosi taip pat. Vienintelė pagalba – aiškus suvokimas, kodėl tai darau, nepailstamos pastangos sau pasakyti: esu verta ir be įrodymų. Esu vertinga.

Dar kartą nunyru į praeitį. Ne kartą ir ne du mane bausdavo tyla ar ignoruodavo – manė, kad taip suteikia erdvės apmąstyti savo veiksmus. Deja, nepagalvota, kad man, mažametei mergytei, netinkami veiksmai pirmiausia turėjo būti paaiškinami. Juk vaikai nemąsto kaip suaugusieji ir priežastinių ryšių lengvai nesuvokia.

Apsidairius aplinkui ir dabar matyti, kad vaikams dažnai keliamas kaltės jausmas (spaudžiama prisiimti kaltę už nepadarytus dalykus arba tai, ko negalėjo kontroliuoti, pavyzdžiui, prišlapinus į lovą, pavėlavus, išsitepus ir pan.). Itin žalinga praktika – vaiko tiesos nepriėmimas (kai nurodoma, kad vaiko prisiminimai ar patirtys yra klaidingos, melagingos). Manipuliuojama ir gąsdinant, pavyzdžiui, kai rėkiama, žeminama ar pradedama lyginti su kitais. Taip stabdomas vaiko savarankiškumo vystymasis, sunkiau formuojasi savastis. Vaikas jaučiasi nepakankamas ir net nevertas meilės.

Manipuliatyvus tėvų elgesys išlieka ilgus metus, todėl net suaugę vaikai girdi tokias frazes, priekaištus: aš taip dėl tavęs stengiuosi, aš tau tiek daviau, dėl tavęs aš viską paakojau. Kodėl man nepaskambini? Kodėl nenori padėti? Suaugusių skriaustų vaikų viduje vėl pabunda kenčiantis vidinis vaikas, kuris suglumsta ir nori dar labiau pasistengti, kad pelnytų nesančią meilę. Sunku suprasti, kad tai dar vienas bandymas sukurstyti kaltę ir toliau valdyti. Mintyse kyla marionetės vaizdinys – tėvų duodamos dovanos, pasiūlymai ir galimybės ir pagalbos prašymai tampa siūlais kontroliuoti. Ypač jei į tai žvelgiama kaip į paskolą ar investiciją, siekiant asmeninės naudos – lojalumo, besąlygiško paklusnumo.

Cottonbro nuotr.

Sąmoningas aklumas kaip skausmo šaltinis

Svarbu suprasti, kad ne tik tėvų keltas fizinis skausmas ar manipuliacijos yra žalingos. Vienas sunkiausiai pakeliamų dalykų – suaugusiųjų nerūpestingumas, sąmoningas kurtumas ir aklumas.

Pateiksiu pavyzdį. Kai mokiausi pagrindinėje mokykloje, tikrai nesidžiaugiau kiekviena diena. Iš manęs tyčiojosi, kartais mušė. Apie tai žinojo mokytojai ir, esu įsitikinusi, tėvai. Išgirdę apie mano patirtis suaugusieji atsainiai nurodydavo: jei muša, duok atgal taip, kad nebelįstų. Tačiau ką tai reiškia, kai kalbame apie paauglių grupę, kurie įvairiais būdais leidžia suprasti, kad nepriklausai bendruomenei, su kuria ieškai tapatumo? Aš nenorėjau muštis, nenorėjau kenkti. Ir ne aš turėjau kovoti už savo gerovę – suaugusiųjų atsakomybė stabdyti netinkamą elgesį. Deja, labai ilgai manyje glūdėjo mintis, kad būtent aš esu kalta dėl to, kad nesugebėjau pastovėti už save.

Šiandien jau suprantu, kiek daug viduje yra įsišaknijusių klaidingų suvokimų. Tiesa, jų atsiveria dar ir dar. Dažnai neteisingai interpretuoju faktus, tad suprantu – dar daug reikia vaduotis iš neteisingo pasaulio matymo pančių. Antai, gerai žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę atskleidžia, kaip mama išsiunčia mergaitę pas sergančią močiutę nunešti lauknešėlio. Ši istorija man buvo apie herojišką mergaitę, kuri drąsiai įveikia didžiausias kliūtis, norėdama padėti. Viskas atrodo suprantama, kol nepažvelgi giliau – tai istorija apie beprotišką mamos nerūpestingumą. Juk būtent ji išsiunčia mažametę mergaitę į pavojingą girią.

Pabaigai

Galvodama apie šį tekstą ir aš supratau, kad pasakodama apie savo patirtis norėčiau dengtis anonimiškumu. Paaiškinimų randu įvairių: nenoriu įskaudinti tėvų ar sulaukti aplinkinių gailesčio, bijau, kad būsiu smerkiama, jog savo vaikystę prisimenu ne tik kaip pasakišką, nuotykių kupiną laiką. Vis tik tai man pačiai ženklas, kad viduje vis dar slypi vaikiškos baimės dėl aplinkinių. Drąsindama save suprantu, kad jau esu pakankamai stipri ir pati gebu priimti sprendimus apie save, pati galiu įvardinti savo vertę, ji nepriklauso nuo aplinkinių žodžių.

Manau, daugelis suaugusių vaikų, gerai pagalvoję, prisimintų, kad tėvai, turėdami net pačias geriausias intencijas, nebūtinai elgėsi tinkamai. Sako, juk gerais norais ir kelias į pragarą grįstas. Tad norisi, kad būtų vis rečiau teisinamos tokios klaidos, mat jų žala yra didžiulė – tokie žmonės tampa suaugusiais, kuriems pasaulis toliau perša mintį – tu esi netikęs. Sukąsk dantis ir gerbk tėvus. O norėtųsi, kad jie girdėtų: esi pakankamas, esi vertingas ir svarbus.

Suprantu, visai nepastebimai kažkada sąmonėje kaip nepasiekiama svajonė įsišaknijo maloningo likimo troškimas. Neapsaugotas vidinis vaikas vylėsi, kad jei labiau stengsis, labiau klausys, bus geresnis etc., tėvai jį pagaliau pastebės ir pamils. Gal net įsiklausys į giliausius sielos skaudulius, apkabins ir nuramins. Anksčiau tai buvo žūtbūtinė iliuzija – vaikas negali pakelti minties, kad yra vienišas ir suaugusieji nėra pasiruošę patenkinti jo poreikių. Dabar ji nebereikalinga. Todėl gerai apmąsčiusi vaikystės patirtis galiu pasakyti, kad mano tėvai klydo ir elgėsi neteisingai, kartais jie žeidė mano orumą ir ne visada atliepė poreikius. Taip nutiko ne dėl to, kad buvau netoleruotinas sutvėrimas, o todėl kad jie nemokėjo auginti ir darė taip, kaip buvo įprasta.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!