Ieva, interviu iš Tavęs norėjau paimti lygiai prieš metus, bet tada buvai padariusi savo veiklos pauzę ir todėl atsisakei. Kaip, kodėl nusprendei atsitraukti?

Tuo metu atrodė nelogiška atsitraukti – stovyklos, kursai buvo puikiai parduodami, juose nelikdavo nė vienos vietos. Aš ir pati nesijaučiau pervargusi – esu suplanavusi savo gyvenimą taip, kad būtų lengva, paprasta ir galėčiau daryti tai, ką noriu ir kada noriu. Visgi mano veikla užėmė labai daug mentalinės erdvės ir man kilo klausimas: jei nebebūčiau Ieva Amala, kas tada? Atrodė, jei nebūsiu Ieva Amala, tada būsiu niekam neįdomi, niekas manęs nemylės. Supratau, koks stiprus mano prisirišimas prie vienos tapatybės; visiškai neturėjau mentalinės, energinės pusiauvyros. Net kai ilsėjausi, mano mintys sukosi apie tai, kaip aš kažką kuriu, veikiu. Kai padariau pauzę, mano protas „išsijungė“ tik po kelių mėnesių. Atrodė, niekur nebedalyvauju, nieko nebedarau, bet mintys ir toliau sukasi apie veiklą. Galiausiai pasidaviau, susitaikiau su mintimi, kad galbūt grįšiu prie savo veiklos, o galbūt ir negrįšiu. Pabuvau tyloje, kurios man labai reikėjo.

Ko tyla Tau suteikė?

Šiek tiek vėliau supratau, kodėl turėjau padaryti tokią pauzę. Gruodžio mėnesį mano mamos sveikata labai pablogėjo. Man tas etapas buvo išties sunkus, iškilo daug senų vidinių skaudulių, jutau kaltę. Viskas truko gana trumpai, bet buvo intensyvu. Suvokiau, kad jei būčiau toliau tęsusi savo veiklą, būčiau negalėjusi laikyti erdvės. Tos pertraukos reikėjo dėl ryšio su mama transformacijos. Patyriau, pamačiau tokį vaizdinį, kad net mano bambagyslė su ja nutrūko ir susikūrė nauja su Mama Žeme. Po to laikotarpio labai stipriai pajutau, kaip manyje atsilaisvino erdvė.

Galiausiai nusprendžiau sugrįžti prie savo veiklos. Prisimenu, žiūrėjau dr. Joe Dispenzos vaizdo įrašą, kuriame kalbėjo vienas amerikietis vaikinas. Tam vaikinui buvo prasidėjusi depresija, kurią sukėlė susišaudymas jo mokykloje: tada nukentėjo draugai, o viena artima draugė, neištvėrusi patirto siaubo, nusižudė. Tad jaunuolis kalbėjo, dėkojo J. Dispenzai, kuris tuo metu stovėjo šalia ant scenos, už tai, kad šis pakeitė jo gyvenimą, padėjo išgyti. Tuo metu vaikino pasakojimas labai stipriai mane paveikė, atliepė – būtent taip man dažnai dėkoja moterys. Supratau, kad aš turiu pagalbos kitiems dovaną, esu labai empatiška, jautri ir, įėjusi į kitos moters energiją, galiu pamatyti tokius niuansus, kokių ji pati kartais neįžvelgia. Jei sustabdyčiau savo veiklą, atimčiau šią galimybę iš daugelio moterų. Labai aiškiai pajutau, kad neilgai trukus sugrįšiu.

Dažnai iš „Mielosios“ bendruomenės narių girdžiu, kaip, einant sąmoningumo keliu, būna sunku atsirinkti tikrai naudingas, kokybiškas praktikas, stiprius vedlius, kiek daug dabar šioje srityje greitų receptų, noro pasipelnyti, vartotojiškumo. Kokius Tu pastebi spąstus sąmoningumo lauke?

Stebėdama moteris, kurios pas mane ateina, matau – jos nori viską išbandyti, nes siekia save pataisyti. Iš tikrųjų nėra ko taisyti. Tai didžiulė iliuzija. Kai sugrįžau į darbą po pertraukos, supratau, kad galia slypi paprastume. Labai įdomu, kad sugrįžusi praradau nemažai sekėjų. Galbūt kalbėdama apie paprastesnius dalykus su jais neberezonuoju?

Į mano stovyklas atvykusios moterys dažnai sako: kiek daug mums reikia dirbti, kiek daug reikia pastangų, kad pasiektume savo tikslus, didesnį sąmoningumą. Tačiau tokie įsitikinimai yra ribojantys, jie byloja, kad moteris nesijaučia savipakankama. Jei moteris pasitikėtų savimi, jai tiesiog būtų smalsu geriau pažinti save, ir tas smalsumas nekiltų iš jausmo, jog ko nors trūksta ir reikia „save pataisyti“. Tai jau visiškai kita energija, turinti labai daug dovanų.

„Mes iki šiol labai bijome nieko nedaryti. Atrodo, jei pagulėsime, kažką prarasime.“

Kalbėdama apie sąmoningumo praktikų gausą tikiu, kad ne tiek svarbu, kokias praktikas atlikti. Svarbiausia, kad tau jos būtų priimtinos ir gebėtum pasitikėti jų vedliu. Tik kai žmogus ima pasitikėti vedliu, jis gali atsiverti, o vedlys – saugiai nuvesti prie labai svarbių, jautrių dalykų.

Dar vieni sąmoningumo spąstai, kuriuos matau: daug kas įsivaizduoja, kad daugelio taip trokštamas balansas – yra jaustis gerai. Iš tikrųjų pusiausvyra yra laviravimas tarp pliuso ir minuso, tarp gerai ir blogai. Tai gebėjimas išsaugoti energiją, kai gyvenime kyla iššūkių, išlaikyti koncentraciją, sąmoningumą, tam tikrą ramybę. Štai čia yra balansas.

Be to, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jiems pabaigus kokius nors kursus, sudalyvavus seminare, įvyks transformacija, iškart pavyks pasikeisti. Tai apgaulė. Dažnai ir vedliai siūlo sėkmės piliules: ateik ir Tavo gyvenimas pasikeis! Mano patarimas moterims: dažniau pasikliaukime savo intuicija, kurią turime labai stiprią. Tereikia padaryti pauzę ir pajusti, ar man patinka žmogus, kuris siūlo mane lydėti sąmoningumo procese. Kodėl jis man patinka? Ką jis manyje sustiprina? Klausdamos savęs tokių klausimų, labai greitai sulauksime atsakymo, ar norime eiti pas vieną ar kitą vedlį.

Atsimenu, kai pradėjau savo sąmoningumo kelionę, didelės pasiūlos nebuvo, teko trupinukus pakelėje rankioti (juokiasi). O dabar tokioje gausoje pirmiausia reikia tiesiog išmokti išgirsti save.

Tau kalbant, prisiminiau dar vieną naratyvą, kurį galima išgirsti iš sąmoningumo vedlių: samdomas darbas yra kankynė, aukštesnio sąmoningumo trukdis. Kaip Tu šį dabar gajų naratyvą pareflektuotum?

Man toks naratyvas skamba kaip manipuliacija. Ne kiekvienas žmogus turi energijos kurti savo verslą, kai kas išties puikiai jaučiasi turėdami vadovą ir dirbdami samdomą darbą. Tikrai girdžiu naratyvą, kad sukurta sistema yra bloga, mums reikia iš jos pasitraukti ir, nežinau, išsikraustyti į dykumą (šypsosi). Bet juk ir ten reikės struktūros, žmonių, kurie viską organizuotų. Nesakau, kad sistema tobula, tačiau reikia suvokti, kokia yra mano tiesa, kas labiausiai tinka man.

Esu sutikusi daug moterų, kurios nuostabiai dirba samdomą darbą ir joms sekasi gerai. Aš pati dirbau kompanijoje, kur tekdavo bendrauti su vyriausybinėmis įstaigomis. Matydavau, kiek moterys, pavyzdžiui, sekretorės, iš tikrųjų daug valdo ir jaučiasi nuostabiai save realizuodamos (juokiasi).

„Moterys gali lengvai gyti pačios. Žinoma, nuostabu, kai kas nors palydi, padeda, bet pirmiausia reikia prisiimti atsakomybę už save, o tada jau pusė darbo bus padaryta.“

Vienoje mano stovykloje dalyvavo moteris, dirbusi struktūrinėje organizacijoje. Darbas iš jos atimdavo tiek daug laiko, kad buvo prasidėjusi nemiga. Pats darbas moteriai patiko, tačiau yra kita problema – ji nemoka nubrėžti ribų. Jei klausytum jos pasakojimo paviršutiniškai, atrodytų, reikia iš to darbo išeiti. Tačiau pasigilinus pastebėtum, kad moteriai tiesiog reikia išmokti nubrėžti ribas, išmokyti kitus įmonėje labiau ją gerbti, ir tada ji ten jaustųsi nuostabiai.

Aš pati, kaip minėjau, esu dirbusi vienoje kompanijoje vadove ir, net po išėjimo praėjus 6–7 metams, palaikau nuostabius santykius su kitais vadovais. Darbo aplinka tikrai nebuvo bloga, tačiau jaučiau, kad ji manęs neįkvepia. Kai dar tik pradėjau ten dirbti, atrodo, kaifavau, buvau geriausia darbuotoja, turėjau daug kūrybinio darbo. Aišku, kitos gyvenimo sritys nukentėjo, bet man tuo metu būtent darbas buvo pats didžiausias įkvėpimas.

Šiuolaikinės lyderės dažnai kalba, kad joms yra sunkiau dirbti sistemoje, kuri sukurta vyrų ir labiau pritaikyta jiems.

Mūsų šiuolaikinė sistema iš tikrųjų sukurta pagal vyrišką modelį. Dvidešimt keturios valandos – tai vyro ciklas. Moters ciklas yra 28 dienos, tačiau mes nuo jo labai atitolome. Mokykloje, vėliau darbovietėje visą laiką turi „varyti“ pagal kitą struktūrą. Tikiu, kad nauja sąmoningų moterų, kurios turi savo verslus, yra vadovės, banga gali iškelti moters cikliškumo temą ir sukelti pokytį. Matau šviesą tunelio gale, bet dar daug reikia nuveikti.

Vyriška energija jokiu būdu nėra bloga savaime – aš ją visuomet pasitelkiu, kai reikia ką nors organizuoti, planuoti, kurti struktūrą. O štai būdama su savo vyru, kuris yra žemiškas, leidžiu sau skraidyti. Taip ir laviruoju.

Suprantu, kai yra daug darbų, atsakomybės, vaikų ir pan., moteris jaučia labai mažai moteriškos energijos. Tada atrodo, kad reikia išeiti iš darbo, norint tą energiją susigrąžinti, skirti daugiau laiko kūrybai. Negana to, yra daug ligų, ypač reprodukcinės sistemos, kurios – vyriškos sistemos pasekmė.

Taip nutiko, kad pasaulyje daug kas buvo daroma per jėgą (vyrišką energiją), ir tai veikė, tik taip galėjai išgyventi. Dar anksčiau gyvavo matriarchatas, apie kurį vis dar mažai ką žinome. Vis dėlto nemanau, kad mums reikia grįžti į matriarchatą. Sakyčiau, mums reikia pasiekti tašką, kuriame moteriška ir vyriška energija gali susijungti, kur rasime poliariškumą ir galėsime sukurti kažką gražaus. Priešingu atveju pasukus į vieną pusę rezultatai netenkins, į kitą – jų tiesiog nebus. Šį poliariškumą pirmiausia kiekvienas turime rasti individualiai, kad vėliau jis galėtų atsirasti kolektyviai. Nors šiuo laikotarpiu galutinio rezultato greičiausiai dar nematysime, tačiau procesas jau bus prasidėjęs.

Kaip Tu gyveni pagal savo ciklą?

Kalbėdama apie ciklą, kalbu ne apie mėnesines, o apie 28 dienas. Galbūt kai kurios moterys per kraujavimą jaučiasi puikiai, o prieš jį – blogiau, ir į tai galima atsižvelgti. Dar dirbdama samdoma vadove, ėmiau apie tas prastesnės savijautos dienas planuotis darbus, susitikimus, dirbti iš namų. Išmokau tinkamiau panaudoti laiką tada, kai po kraujavimo staiga pajusdavau didelį energijos pliūpsnį, o loginis, strateginis mąstymas tapdavo aktyvesnis: kai, atrodo, viskas vyksta greičiau, planuoju esminius dalykus.

Per ovuliaciją moteris žydi, jos oda švyti, ji turi daug energijos. Šis laikas puikus komunikacijai, viešam kalbėjimui, aš pati tada visuomet planuoju fotosesijas.

Suprantu, kad gali atrodyti prabangu taip planuoti laiką, bet kartais užtenka pradėti nuo mažų žingsnių – rasti momentą pabūti su savo kūnu, sugrįžti į save, palįsti po šiltu dušu ar, jei reikia, trumpam prigulti. Moterims, radusioms ryšį su savo kūnu, gimda, pasikeičia menstruacijos, baigiasi skausmai.

Keturi metų laikai mūsų regione puikiai iliustruoja, kad žemė, gamta negali nuolatos gyventi vasaros ritmu ir nokinti vaisių. Jei mes pamatytume gamtos atspindį savyje, žymiai efektyviau kurtume savo verslus, imtumės kitų veiklų. Tačiau visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, esą reikia varyti, varyti, varyti, kad ką nors pasiektum. Esu pastebėjusi, kad daugiausiai tiek finansiškai, tiek kitomis prasmėmis pasiekiu tada, kai leidžiu sau pailsėti, nieko nedaryti, atšaukti pasiūlymus, padarau pauzę. Iš subtilios tamsos, tylos atsiranda kūrybinė kibirkštis. Mes iki šiol labai bijome nieko nedaryti. Atrodo, jei pagulėsime, kažką prarasime.

Atsimenu gerą pavyzdį. Savo veiklos pradžioje važiuodavau į vieną įmonę ir ten vesdavau 45 minučių meditaciją. Daugelis įsivaizdavo, kad išbraukia tą laiką iš savo darbo dienos ir todėl jiems reikės ilgiau dirbti. Tačiau ilgainiui žmonės pastebėjo ir ėmė man sakyti, kad kaip tik savo darbus pabaigia anksčiau, nes po meditacijos jaučiasi žymiai geriau, lengviau susikaupia, efektyviau dirba ir būna autentiškesni.

Esu girdėjusi Tave pasakojant apie tokį reiškinį kaip seserystės žaizda. Gal galėtum paaiškinti, kas tai yra?

Tai moterų ryšys visuomeniniu lygmeniu. Yra daug gražių bendrystės pavyzdžių, bet yra ir daug konkurencijos, nepasitikėjimo kita moterimi, pavydo, nesaugumo, tūnančių giliai mūsų viduje ir perduodamų iš kartos kartą. Tam turi įtakos ir santykis su mama, ir apskritai kultūra, kurioje augome.

Atsimenu, man vaikystėje sakydavo: nedraugauk su lenkėmis (juokiasi). Neatsimenu, kodėl. Regis, kad gali išduoti. Dabar mano geriausia draugė yra pusiau lenkė (juokiasi). Mano giminės moterys mokydavo: tu tik nepasakok, nes kitos pavydės. Kai mes, moterys, nepasitikime viena kita, esame atskirai, nekeliame nepatogumų visuomenei. Tačiau kai susiburiame, gali būti ne taip komfortiška. Moterys dažnai negali patikėti tuo, kas su jomis vyksta būnant bendruomenėje. Tai nereiškia, kad susibūrusios tampame visuomenės priešėmis ir einame kovoti su vyrais. Mes tiesiog aiškiau matome, kur visuomenėje vyksta kiršinimas, kas yra sociumo nuodas. Man labai patinka filmas „Trumano šou“ su aktoriumi Jimmy’iu Carey, kurio personažas užaugo visuomet filmuojamas, tačiau niekad nekėlė klausimo, kodėl. Kai moterys susiburia, jos ima pastebėti ir klausti. O tai yra nepatogu, tokios moterys pavojingos.

Kai pradėjau savo veiklą, orientuodamasi į darbą su moterimis norėjau parodyti, kokia galia yra mums būti kartu ir kad tik jausdamos šią galią, pasitikėjimą, meilę, saugumą būsime pasiruošusios susitikti su vyrais. Mes vis ruošiamės tam didžiajam susitikimui. Tam, kad jis įvyktų, reikia susigrąžinti savo galią ir priimti vyrus ne iš trūkumo, nesaugumo jausmo, o iš pilnatvės ir meilės, kad visų pirma mes pačios galėtume duoti kitiems ką nors tikro, nesuvaidinto.

Ieva, man dar maga paklausti, kaip Tu, būdama vedlė, mokytoja, lyderė, priimi savo pačios ribotumą, nežinojimą?

Nežinojimas yra nuostabi dovana, kaip ir pauzė. Man paprasta atsakyti „nežinau“. Jei trūksta teorinių žinių, pasakau, kad man reikia pasiskaityti ar kieno nors pasiklausti. O jei žmogus domisi, kodėl taip jaučiuosi ar kodėl ką nors susapnavau, aš tikrai nežinau, ką atsakyti. Net jei ir ką atsakyčiau, tai nebūtų tai, ką patiria klausytojas.

Iš pradžių išties atrodė, kad viską žinau ir galiu visiems padėti. Bet vėliau įsisąmoninau, jog esu tik įrankis. Galbūt užduodu reikiamą klausimą, nuvedu žmogų į tam tikrą patyrimą, padedu jam kažką pajusti, bet viską suvokia ir gyja jis pats. Iliuzija, kad tai padaryti gali kitas. Aš padedu moterims susigrąžinti savo galią. Moterys gali lengvai gyti pačios. Žinoma, nuostabu, kai kas nors palydi, padeda, bet pirmiausia reikia prisiimti atsakomybę už save, o tada jau pusė darbo bus padaryta.

Vedliui svarbu suvokti, kad yra legalu nežinoti, o tas žmogus, kuris ieško pagalbos, žino atsakymus. Kartais žmonės pyksta, kai pasakau, jog nežinau. Pavyzdžiui, kartą vedžiau kursus ir vienai moteriai sąžiningai pasakiau, jog atsakymą žino pati, o ji pasijuto atstumta. Ar aš atsakau už tai, kaip jaučiasi kitas žmogus? Ne. Šiuo atveju moku nubrėžti ribą. Anksčiau prisiėmusi atsakomybę už kiekvieną panašią reakciją prarasdavau labai daug energijos. Galiausiai supratau būtinai padėti kitam žmogui mane verčia tik mano išdidumas. Šis suvokimas labai stipriai pakeitė mane, pasidariau ramesnė, mažiau save spaudžiu, o rezultatai tapo daug geresni.