Menininkės Jolitos Vaitkutės citata, atsidūrusi pavadinime, galiojo ir mūsų pokalbiui. Iki šio interviu mudvi buvome visai nepažįstamos, tačiau jausmas, kad galime be didelių įžangų nerti į intymesnes, gilesnes temas, kažkodėl atsirado iškart. Abi paskui pastebėjome, jog bent jau mūsų socialiniuose ratuose didėja poreikis ir viešumoje rodyti daugiau tikrumo, o ne sukurtą įvaizdį. Jolita pridėjo: „Man norėtųsi, kad tos temos, kurios pagaliau pateko į dialogą, netaptų kažkokiu folkloru ir neprikurtų naujų stereotipų.“ Pritariau jai nekart.

Jolita, neatsimenu, kada taip operatyviai būčiau su kuo nors susitarusi dėl interviu – vos parašiau žinutę, Tu beveik iškart man atsakei, kad galėtume pasikalbėti netrukus, ir štai po valandos mes kalbamės. Nemėgsti atidėlioti?

Taip, šiuo metu mokausi daryti dalykus dabar, o ne kada nors vėliau. Jei galiu, tai ir darau. Dažnai turiu tokių darbų, kuriems reikia skirti laiko ir juos apgalvoti. Tokiu atveju tiesiog kelioms minutėms išjungiu telefoną ir apmąstymui skiriu laiko iškart. Nemėgstu šokti į naujus darbus gerai nepagalvojusi.

Vis dėlto esu daugiasluoksnė asmenybė, sergu bipoliniu sutrikimu, tad būna dienų, kai labai sunkiai ką nors planuoju. Bet man labiausiai patinka, kai aiškiai žinau, kuo pradėsiu rytą, koks bus mano ritualas, kuo apsirengsiu, kas nudžiugins ir panašiai.

Dabar jau laisvai kalbi apie savo diagnozę – bipolinį sutrikimą. Kaip manai, kas labiausiai Tave motyvuoja apie ją kalbėti atvirai? Šios ligos normalizavimas visuomenėje, realistiškesnis savęs atskleidimas?.. Juk tikriausiai buvo metas, kai svarstei, ar apskritai verta apie tai prabilti.

Pirmiausia ši diagnozė man niekuomet nebuvo pasiteisinimas. Tikriausiai mano vyras dažniau primena tai, ko negaliu daryti, nes sergu, sutrikimas yra realus.

Atsimenu, kai prieš šešerius metus viešai pasakiau apie savo ligą, dar labai mažai kas apie ją viešumoje kalbėjo. Tačiau jutau stiprią vidinę ir išorinę konfrontaciją: man bloga, dirbti ir bendrauti negaliu, sunku net pakilti iš lovos, tačiau jokios akivaizdžios ligos ar traumos neturiu, juk ne kojos lūžis. Mano darbai pradėjo kentėti. Žiauriai užkniso visiems nuleidus galvą aiškinti, kad sergu, esu ligoninėje ar panašiai. Pačioje pradžioje kalbėdamasi su kitais žmonėmis dažnai pajusdavau, esą šitą diagnozę turiu pasilaikyti sau ir viešai apie ją nekalbėti. Man tai atrodo visiška nesąmonė. Daug žmonių turi tokių problemų, ir slėptis, meluoti, kad jų nėra, yra dar blogiau. Tad nusprendžiau pasakyti, ir man iš tiesų labai palengvėjo. Sulaukiau daug palaikymo žinučių iš žmonių, kurie irgi turi šį sutrikimą. Tik kai kurie portalai vis dar stengiasi suformuluoti kuo aštresnę antraštę…

„Jaunesnė karta kur kas natūraliau atvirai kalba apie save socialinėse medijose ir mums kai kas gali atrodyti netikra vien todėl, kad tai labai atvira ir mes sau neleistume šitaip kalbėti.“

Esu grįžusi į gyvenimą ir kur kas stabilesnė jau kokius ketverius metus. Labai noriu apie tai kalbėdama pasiųsti žinutę, kad nesi ir neturėtum būti nurašytas tik dėl to, kad sergi kokia nors psichine liga.

Kelis sykius žurnale „Mieloji“ atvirai kvietėme rašyti savo vidinio išlaisvėjimo, sąmoningumo augimo istorijas ir buvome priblokštos, kokių tekstų sulaukėme. Pastaruoju metu jaučiu vis stiprėjantį norą į viešumą iškelti daugiau tikrumo, o ne tik nudailintą įvaizdį. Man regis, žmonės pajuto, kad intymų ryšį gali užmegzti ne tik su pačiais artimiausiais, bet ir su visiškai nepažįstamais žmonėmis ar bendrų interesų turinčia bendruomene.

Taip, intymumas gali kurti ne tik paslaptį, bet ir ryšį. Visgi man labai norėtųsi, kad žmogus šiame gražiame taške ir pabūtų. Pastebiu kitą tendenciją – žmonės, kurie serga psichinėmis ligomis (labiau kalbu apie influencerius), socialiniuose tinkluose itin juodai piešia savo gyvenimą, pasakoja apie priklausomybes, nuolat primena, kad serga depresija… Iš tiesų yra kur kas daugiau niuansų, depresija gali būti labai įvairi. Man norėtųsi, kad tos temos, kurios pagaliau pateko į dialogą, netaptų kažkokiu folkloru ir nepaskatintų prikurti naujų stereotipų.

Kita vertus, jaunesnė karta kur kas natūraliau atvirai kalba apie save socialinėse medijose ir mums kai kas gali atrodyti netikra vien todėl, kad tai labai atvira ir mes sau neleistume šitaip kalbėti.

Viename interviu vaizdingai pasakojai apie tuos etapus, kai tiesiog nesiseka dirbti, kurti. Kaip mokaisi, o gal jau išmokai priimti savo kūrybines pauzes?

Žiūrint, kokios kategorijos yra pauzės: ar kai padarau labai daug ir po to jaučiuosi tiesiog ištuštėjusi, ar sveikatos. Dažniau turiu pastarųjų. Tos, kurios ateina dėl normalaus kūrybinio ciklo, kai suprantu, jog atėjo metas kaupti, kad paskui galėčiau kurti, irgi nėra lengvos. Jeigu butaforiškai sau sakai, kad viskas normalu ir pauzė tuoj baigsis, tai nepadės. Turi iš tikrųjų patikėti, kad viskas yra šūdas ir daugiau nebekursi (juokiasi). Tai padeda kur kas veiksmingiau. Sveikatos krizės – kas kita: aš tiesiog visiškai neturiu jėgų ir noro atsikelti ir ką nors daryti.

Mano darbas yra visiška privilegija: kuriu rankomis ir iškart matau rezultatą, pokytį. Kiekvienas toks darbas – dopaminas smegenims. Šį rudenį irgi išgyvenau kūrybinę pauzę, kurios metu labai natūraliai pradėjau kurti darbus iš medžių lapų. Greitai pajutau, kad šis procesas man – terapinis. Taip šešias savaites kūriau vis naujus, vis sudėtingesnius darbus iš įvairiaspalvių lapų. Ieškodama jų pradėjau labai daug vaikščioti. Pamačiau, kiek tuose lapuose, spalvose yra grožio. Tas darbas man suteikė daug džiaugsmo ir padėjo gyti – net būdama kūrybinėje duobėje aš padariau šį tą pozityvaus.

Dar labai sveika būnant tokiose duobėse tiesiog pažaisti be jokių laiko ribų ar kitokių įsipareigojimų. Mano studijoje gausu rekvizitų, tad juos naudodama vis laisvai pažaidžiu, kuriu, improvizuoju.

Ar Tu dažnai jauti spaudimą sukurti ką nors naujo?

Nuolat jaučiu, kad turiu ką nors deliverinti, parodyti rezultatą. Tai yra didžiausias galvos spaudimas. Iš tikrųjų spaudimas egzistuoja ne kur nors kitur, bet būtent mano galvoje. Šiais metais pirmąkart tai supratau visiškai aiškiai.

Pernai per karantiną labai daug dirbau, nors niekas man neliepė to daryti. Supratau, kad pavargau, pasiėmiau kūrybines atostogas, per kurias irgi dirbau, nors ir nekryptingai. Būtent tada suvokiau, kad visai nebūtina tiek savęs niokoti. Aš galiu padaryti daug mažiau, pažaisti nesiimdama didelių projektų ir būti laimingesnė. Šis suvokimas atsirado būtent dėl spaudimo, kad reikia labai daug visko padaryti, bet jis kilo būtent mano galvoje.

Kaip manai, esi labiau racionali ar intuityvi?

Šiaip esu labai racionali. Man patinka gerai apgalvoti, įsivaizduoti save dirbant vienus ar kitus darbus, esant vienuose ar kituose kontekstuose. Tai labai padeda pasirinkti, kas man tinkama, o kas – ne. Beje, nesu tiksli ir neskaičiuoju, labiau minkau idėjas (juokiasi).

„Gal nuskambės stipriai, bet aš pati sau jaučiuosi esanti labai juokinga, kartais net apgailėtina.“

O intuiciją labiausiai naudoju aplinkai skaityti. Galiu gana greitai „nuskaityti“ žmogų, pamatyti, kokia jo būsena.

Savo pastebėjimus Tu reflektuoji ir kūrybiniuose darbuose. Nesvarbu, ar tai yra politikų portretai, ar istorinės asmenybės, ar rudeninių medžių lapai. Kokia tema dabar yra Tavo dėmesio radare? Kas Tave labiausiai jaudina, domina, neramina?

Man visada įdomūs santykiai, įdomu pažinti žmones, kurie yra įvairiausių patirčių rinkiniai, suprasti, kaip jie tokie susiformavo. Politikų jau neliečiu – nebesu tokia drąsi (juokiasi). O istorinių personažų etape tikrai labai rūpėjo tiesti tiltus iš praeities į dabartį. Dabar man labai įdomūs globalesni klausimai. Jei turėčiau įvardinti vienu žodžiu, tai būtų planeta.

Mano mėgstamiausia laida – „Panorama“, o mano vyras yra meteorologas, kuris rašo apie klimato kaitą. Nuolatos gaunu informacijos apie mūsų planetos ateitį, ir, žinoma, ji mane veikia. Sakyčiau, veikia labiau nei mano vidiniai išgyvenimai – niekada nesu piešusi savo skausmo ar liūdesio. Man kūryboje įdomesnė išorė. Skauda dėl to, ką girdžiu ir matau. Bet šiuo metu esu dar tik pradžioje, dar nieko nenuveikiau.

Akivaizdu, kad Tau neužtenka kurti tik tai, kas gražu – svarbu, kad būtų idėja, žinutė, kurią nori perduoti.

Taip, man neužtenka kurti grožį ir estetiką. Turi būti ir istorija, galinti pajudinti net mažiausią sraigtą, o tas – dar vieną… Man tai yra svarbu. Taip suprantu savo misiją.

Mes turime daugybę informacijos apie tai, kaip atrodo gražus, madingas ar kokybiškas kūrinys arba daiktas. Netgi galime kopijuoti kokybę ir daryti puikius produktus.

Vis dėlto aš visas savo kompozicijas kuriu truputį decentruotas, man patinka tai sugriauti. Arba, pavyzdžiui, serijos „Foodporn“ darbuose morką palikti nenuplautą, šiek tiek purviną, kad ji būtų nereklamiška, neplastmasinė, tikra. Aš turiu savo pajautimą, kuris galbūt susiformavo dar vaikystėje Joniškyje iš kaimo ir miesto – ir šių dviejų sandūros. Darau taip, kaip man norisi daryti, ir negalvoju, kaip pagal kanoną tai turėtų būti daroma.

Dabar grožis man – tikrumo sinonimas. Jeigu perteikiu tai, ko iš tiesų noriu, ką galvoju ir jaučiu, man yra gražu. Šiaip jau dirbant man yra svarbūs trys dalykai: meistrystė, idėja ir grožis.

Dar noriu grįžti prie pokyčių, kuriuos sukelia Tavo darbai. Kurie iš jų Tave labiausiai džiugina?

Parodoje „Foodporn“, kurioje buvo eksponuojami iš daržovių sukurti žmonių aktai, man patiko atskleisti naujo matymo galimybę. Būnant prieblandoje ir tolumoje matant objektus, kokius nors krūmus, medžius, kartais gali šmėstelėti mintis, jog matome žmones, gyvūnus ar dar ką nors, bet kai užsidega šviesa, mes jau žinome, kas ten buvo. Man patinka tas (ne)žinojimas: kai žmonės žiūri į tuos aktus, mato ir kūnus, ir daržoves, ir gali keisti savo požiūrį.

Man pačiai labai jautrus momentas buvo, kai Nidoje drauge su Andriumi Mamontovu pristatėme instaliaciją „Anglies miškas“. Laukėme renginio, ir viena dalyvė ją pamačiusi pradėjo verkti. Instaliacija jai priminė Kuršių neriją nuniokojusius gaisrus, ir tas gamtos trapumas tiesiog suspaudė širdį.

Gaunu atsiliepimų ir iš pavienių žmonių. Man viso to užtenka, kad jausčiau prasmę ir matyčiau, jog pasikeitimai egzistuoja, vyksta.

Man vis atrodo, kad, be tų visų rimtų temų ir misijų, turi labai unikalų humoro ir ironijos jausmą, kuris sklinda iš Tavo darbų ir juntamas mums kalbantis.

Gal nuskambės stipriai, bet aš pati sau jaučiuosi esanti labai juokinga, kartais net apgailėtina. Štai viena situacija – per savo koncertą Kotrynos bažnyčioje draugas aktorius Dominykas Vaitiekūnas mane pakvietė užlipti ant scenos ir padiriguoti orkestrui. Aš užlipu diriguoti, ir batuta tiesiog išskrenda iš rankos… Man taip nutinka dažnai, todėl su tuo jau susigyvenau. Dabar apskritai labiau patinka daryti ką nors juokingai nei gražiai. Žinau, tai pasmerkta suprasti ne visiems. Bet jei bent vienas žmogus supranta mano juokelį, tai jau yra geriau, nei kai masė žmonių įvertina gražumą (juokiasi).

Mano minėta paroda „Foodporn“ irgi gimė iš juokelio: pagalvojau, kaip juokinga, kad instagramas neužblokuos tokių nuogybių (juokiasi). Beje, feisbukas vieną darbą užblokavo. Dar įdomu tai, kad nė viena televizija neatvažiavo filmuoti parodos. Atvyko radijas, buvo daug interviu įvairiems leidiniams ir portalams, bet televizijos – nė vienos. Man tai yra geras sąmojis.

Roberto Daskevičiaus nuotr.

Jolita, į Tavo studiją užsuko svečių ir mes jau turime baigti vaizdo skambutį, bet dar paklausiu apie Tavo stiliaus parašą, kuris jau virto ir kūrybiniu autografu – skrybėlę. Gal ji irgi siunčia kokią nors žinutę?

Turiu nuotraukų, kuriose esu šešiolikmetė ir jau su skrybėle. Nežinau, man tiesiog patiko nešioti kažką ant galvos. Turiu daug juokingų skrybėlyčių. Mano studija yra buvusiame Lukiškių kalėjime. Čia vaikšto apsaugininkai, kurie mane jau praminė skrybėlėta, nes ateinu vis su kita skrybėle. Man atrodo, kad skrybėlė yra tarsi kažkoks tranzitinis objektas, labai maloniai su ja jaučiuosi.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji