Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Karas – vyrų reikalas, o moterų – taika?

 

  • Tekstas Marius Povilas Elijas Martynenko
  • Data 12 Geg 2022
Dalintis

Pats kasdien sugeriu vis daugiau informacijos ir nuomonių apie karą, pabėgėlius, nuostolius ir strateginius sprendimus. Man kyla klausimų. Vienas iš pastaruoju metu dažniausiai kylančių – kaip skirtingai karas veikia vyrus ir moteris? Ar apskritai yra fundamentalūs skirtumai? Ar tiesiog bendražmogiška patirtis?

Apsibrėžkime reikšmes – pati pradžia.

Kas yra karas? Žodynas sako, kad tai – ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių. Šiandien apstu žinių apie karo veiksmus. Aš imuosi svarstyti, kas kare yra vyriška ir kas moteriška.

Visada maniau, kad karas yra žmonių prasimanymas. Savo nuostabai – klydau. Pasirodo, kad kariauja ir kitos žmogbeždžionės. Vienas iš geriausiai ištirtų atvejų buvo Gombe šimpanzių karas, trukęs nuo 1974 iki 1978 m. Jo metu Kasakela šimpanzių gentis sunaikino nuo jų atsiskyrusią Kahama bendruomenę. Vienas įstabus dalykas – kariavo patinai. Karo baigtis buvo tokia, kad nelikus nė vieno patino, pralaimėjusios grupės patelės su jaunikliais prisijungė prie laimėjusios grupės.

Be mano minėto atvejo, pasitaikė ir dar keli tirti zoologų. Karas – visai įprastas dalykas hominidams. Visais atvejais pagrindiniai agresijos kurstytojai ir kariaujantieji buvo patinai.

Ar galime remdamiesi šiomis žiniomis teigti, kad karas – vyriškas dalykas? Nėra vienareikšmio atsakymo. Aš manau, kad karus sukelia ne tautos, o jų lyderiai. Demokratinėse visuomenėse lyderiai turėtų atspindėti tautos interesus. Jie už savo galią privalo atsiskaityti tautai, didžiausia lyderio atsakomybė yra būtent ši – atsakomybė tiems, kurie suteikė galią. Autokratai ir diktatoriai dažniausiai neturi tokios atsakomybės. Ji atrodo kiek kitaip. Šiuo atveju jie atsakingi tik elitinėms grupėms, tarkime oligarchams. Kai lyderis nebepaiso savo pavaldinių interesų, jis yra pašalinamas. Žymiausias pavyzdys – Julijus Cezaris. Giljotinuoti Prancūzijos karaliai.

Dabar civilizuotos visuomenės stengiasi bet kokia kaina išvengti karo. Tai skamba keistai nūdienos kontekste, tačiau karinių konfliktų ir karo aukų skaičius pasaulyje tolydžio vis mažėja. Kuo toliau, tuo taikesnė darosi žmonija. Dabar, vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, tai atrodo beveik neįtikima, tačiau yra tiesa. Pasaulinė statistika lengvai prieinama internete. Kuo civilizuotesnė visuomenė, tuo mažiau ji yra linkusi kariauti. Mat daugelis žmonių gerai suvokia karo kainą.

Kuo pakeisti karą?

Mes pakeičiame karus kitais dalykais. Man regis, kad vienas iš svarbiausių politikos uždavinių yra visomis priemonėmis palaikyti taiką tiek šalies viduje, tiek ir su kitomis šalimis. Polemika yra ginčas spaudoje ar susirinkimuose kokiais nors klausimais. Pats žodis polemikos senovės graikų kalba reiškė ʻkaringas, priešiškasʼ, kilęs iš polemos ʻkarasʼ. Mes ginčijamės per politinius debatus, polemizuojame vildamiesi, kad tai darysime sėkmingai ir nebus prieita prie smurtinių situacijų. Lyderiai politikoje gali būti ir vyrai, ir moterys. Bet ar yra?

Pasak tarptautinių apklausų, moterys mažiau domisi politika. Šis fenomenas buvo tirtas daugiau nei tuzine turtingų šalių. Toks veiksnys gali turėti skausmingų pasekmių. Jei moterys mažiau domėsis politika, jos mažiau norės į ją įsivelti – bus apatiškesnės balsuodamos ir nesieks mandatų. Tokiu atveju, kai moterų yra mažiau tiek įstatymų leidžiamojoje, tiek ir vykdomojoje valdžioje, jų interesai gali būti netinkamai reprezentuojami. Tikiu, kad pilnaverčiam pasaulio suvokimui būtinos abi lytys. Tam, kad deramai funkcionuotumėme kaip visuomenė, visos grupės turi būti tinkamai reprezentuojamos valdžios organuose. Pamažėle judame prie to.

Tyrimas, atliktas mokslininkių Martos Fraile ir Irenės Sánchez-Vítores, parodė, kad politinio entuziazmo skirtumų gyvenime atsiranda anksti. Politika domėjosi 20 procentų daugiau penkiolikmečių berniukų britų nei to paties amžiaus mergaičių. Tarp žmonių, sulaukusių 25-erių metų, skirtumas pagal domėjimąsi politika buvo iki 30 %, tarp aukštesnįjį išsilavinimą įgijusiųjų dar didesnis – 37 %.

Šie skirtumai susiję su socialinėmis normomis ir nepakankamu moterų reprezentavimu viešojoje erdvėje. Mokslininkės nustatė įdomią koreliaciją: šalyse, kuriose lyčių lygybė didesnė, lyčių skirtumas pagal susidomėjimą politika yra kur kas mažesnis. Portugalijoje šis skirtumas yra maždaug 30 %. Suomijoje ir Danijoje, kuriose moterų ir vyrų lygybė didesnė, šis skirtumas tėra 10 %.

Palikime politiką nuošalyje. Mano nuomone, visos sporto rungtynės yra tartum mažytės karo metonimijos. Tautos susirenka į arenas ir stadionus. Mūsiškiai prieš jūsiškius. Konfliktuojančios pusės bando įveikti viena kitą naudodamos fizinę jėgą, vikrumą, greitį, visokiausius gebėjimus. Kažkas laimi, kažkas pralaimi. Žmonės išsiskirsto, ir net tie, kurie nežaidė ir nesirungė, sako: „Mes laimėjome.“ Manau, emociškai tai leidžia išgyventi savotišką karą be aukų.

Tačiau ir šioje srityje moterų sportas populiarumu gerokai nusileidžia vyrų sportui. Tai uždaras ratas – rėmėjai nenori skirti tokių pat sumų ir moterų sportui. Tai reiškia, kad organizatoriai turi mažiau lėšų sklaidai, reklamai ir susidomėjimui didinti. Gerai, kad šios tendencijos pamažu kinta. Vis daugiau moterų susidomi sportu ir ima sportuoti. Atsiranda daugiau profesionalių sportininkių, ir tikėtina, kad ateityje tiek politinė, tiek ir sportinė lygybė vis didės.

Karyba

Žinau, kaip reikia laikyti peilį per kautynes. Moku šaudyti iš automatinių ir pusiau automatinių ginklų. Žinau tris strateginius taškus žmogaus kūne, į kuriuos reikia smūgiuoti norint nukenksminti priešininką. Susimąstau, ar žinau šiuos dalykus dėl to, kad esu vyras? Būtų įdomu sužinoti, koks yra skirtumas tarp žinančių šiuos dalykus vyrų ir moterų.

„Kas verčia žmones žudyti ir žaloti vienas kitą taip žvėriškai?“ Tai Alberto Einšteino klausimas Zigmundui Froidui. „Aš manau, kad tai – seksualinis patino charakteris, kuris veda prie tokių laukinių sprogimų“, – atsakė Z. Froidas. 2011 m. psichologas Stevenas Pinkeris rašė, kad „ilgą istorijos tarpsnį moterys buvo ir bus sutaikanti jėga“. Mano akimis, tai yra pati geriausia karinė jėga.

Pirmoji žmogžudystė Biblijoje – Kainas nužudė Abelį. Dauguma karus skelbusių lyderių buvo vyrai. Pagal apklausas moterys palankiau vertina taiką nei vyrai. Dauguma šio teiginio įrodymų mus pasiekia iš kelių šalių, kuriose ilgą laiką vyrauja demokratija. Jei žmonėms papasakojama istorija apie šalių nesutarimus ir užduodamas klausimas – karas ar derybos, maždaug ketvirtadaliu daugiau moterų rečiau renkasi kovą.

Ar tai reiškia, kad jei daugiau moterų bus valdžioje, pasaulis bus taikesnis? Ir taip, ir ne. Taip, nes bet kokios žmonių grupės diskriminavimas politikoje neveda prie taikos. Jei moterys atsiduria valdžioje, tai reiškia, kad pusė visuomenės reprezentuojama. Tai veda prie taikesnių situacijų.

Paskirų individų tyrimai įrodė, kad vyrai yra agresyvesni vienas prieš vieną ir mažose grupelėse. Tam tikrais atvejais toks elgesys gali būti vertinamas kaip išankstinė nuostata griebtis jėgos ar laikytis griežtų socialinių normų. Bet didžioji tokios agresijos dalis yra reakcinė, situacinė. Nėra aiškių įrodymų, kad šis karštakošiškumas reiškia didesnį karų skaičių. Individualūs lyderių norai ir poreikiai filtruojami per begalę demokratinių ir biurokratinių filtrų. Psichologai įrodė, kad veiksmai, kurių imasi grupės, kolektyvai, nėra vien tik jų narių jausmų ir poreikių suma. Vyrų agresyvumas nėra išimtis.

Antropologas Richardas Brianas Fergusonas taikliai pastebėjo: „Vyriškumas yra viena biologijos dalis. Biologija yra viena iš agresijos dalių. Agresija yra viena iš kovos dalių. Kova yra viena iš karo dalių.“

Norint atsakyti į klausimą, ar vyrai yra karingesni už moteris, reikėtų atlikti grandiozinį eksperimentą. Jo metu vieną šalį valdytų galios apribojimų neturinti moteris, o kitą šalį – galios apribojimų neturintis vyras. Tokia situacija Europoje buvo susiklosčiusi prieš penkis šimtmečius iki Pirmojo pasaulinio karo. Karaliaus Henriko VIII dukrų ir dar keli kiti atvejai parodė, kad moterys buvo linkusios kariauti labiau, o ne mažiau. Tai tiesiog reiškia, kad bergždžia bandyti pateikti paprastus apibendrinimus. „Vyrai karingesni“ arba „moterims politikoje ne vieta“ – tokie įsitikinimai gali kainuoti labai brangiai. Kiekvieno žmogaus karingumą ir veiksmus lemia begalė socialinių veiksnių.

Nepaisant visų šių veiksnių ir suvokiant, kaip tai absurdiškai skamba šiandien, visgi viltinga žinoti, kad žmonija mažais žingsneliais tipena prie taikos.

 

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!

Dalintis
  • Tekstas Marius Povilas Elijas Martynenko