„Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamos dvi žodžio autoritetas reikšmės: 1. visuotinai pripažinta reikšmė, įtaka: Tarptautinis autoritetas. 2. asmuo, kuriam pripažįstama reikšmė, įtaka: Šiame dalyke jis didelis autoritetas.

Šis žodis kildinamas iš lotyniško auctoritas, kuris yra daiktavardžio auctor vedinys. Pastarasis reiškia „pradininkas, originatorius, iniciatorius“. Kai apima nežinia ir pasimetimas, o taip būna dažnai, ieškau ko nors autoritetingo. Nesvarbu, ar tai būtų žmogus, tekstas, istorinis pavyzdys, ar tinklalaidė. Galiausiai laikui bėgant ir nežinioms keičiant vienoms kitas, autoritetai keičiasi. Tada kreipiu dėmesį į tai, į ką remiasi autoritetai. Į ką remiasi viskas apskritai? Į pamatus. Į fundamentus arba fundamentalius dalykus.

Pats fundamentaliausias dalykas, į kurį viskas remiasi, turėtų pats nesiremti į nieką kitą, būti patvarus savaime. Štai, pavyzdžiui, daugybė draminės literatūros tekstų autorių remiasi Šekspyru. Šekspyras remiasi senovės Romos ar Graikijos siužetais ir kai kuriais vertimais iš italų ar kitų kalbų. Dabartiniame erdvėlaikyje daugelis meno, mokslo ir socialinio gyvenimo reiškinių remiasi Biblija. Dėl mokslo galiu pridurti tik tiek, kad ilgą laiką Europoje vienuolynai buvo mokslo židiniai. Taigi pats autoritetingiausias ir fundamentaliausias tekstas yra Biblija. Pamatų pamatas. Bet Biblijos – tiek Naujajame, tiek ir Senajame Testamente – istorijos remiasi tekstais, sukurtais prieš tūkstančius metų iki Kristaus. Daugelis istorijų turi savo analogų epe apie Gilgamešą, kuris datuojamas 2100 m. pr. Kr.

Kalbėdamas apie autoritetus dažniausiai pasiekiu aklavietę, nes iš tikrųjų sunku atsekti visas ištakas. Beveik neįmanoma suprasti, kur slypi neabejotinas pamatas, autoritetų autoritetas.

Dažnai klausydamasis interviu su menininkais galiu suprasti, kai klausėjas yra gan prastas. Kai pasigirsta klausimas „Kas jus įkvepia?“ , „Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?“ arba „Kokia jūsų sėkmės paslaptis?“, jis nebūtinai reiškia, kad interviu blogas. Bet dažnai (nors ne visada) šie klausimai koreliuoja su klausėjo erudicijos stoka. Anksčiau ir pats dažnai klausinėjau tokių klausimų ir ieškojau į juos atsakymų. Išgirdęs atsakymus, bandydavau įsidėmėti žodžius ir gyventi pagal juos. Dažniausiai rezultatas būdavo šnipštas.

„Augau beveik be tėvo, ir man visada reikėjo kažkokios tėviškos figūros, autoriteto, alsuotojo, ir aš nuolat ieškojau, ieškojau, ieškojau. Bet visada nusivildavau. Nė vienas nebuvo tobulai tvirtas, tobulai stiprus, išmintingas, neklystantis, drąsus…“

Mano jaunėlis Rafaelis dabar kaip tik mokosi vaikščioti. Jis dar negali eiti pats, neįsikibęs į ką nors. Aš dažnai atsistoju jam už nugaros ir prieš jį horizontaliai ištiesiu savo smilius. Jis įsikimba jų, ir mes pamažu žingsniuojame. Kaip Rafaeliui kol kas reikalingi mano pirštai, taip, man regis, žmonėms reikia autoritetų. Šis žodis man turi ir neigiamą konotaciją, nes šiek tiek dvelkia hierarchizavimu. Gal labiau tiktų įkvėpėjai. Nors tie žmonės, kuriais iš tikrųjų žaviuosi, ne tik įkvepia – jie iškvepia, tolygiai ir ritmingai alsuoja, kartais pailsta, bet savo esatimi rodo kryptį tartum kompaso rodyklė. Pats vadinsiu juos alsuotojais. Kiekvienas gali pasirinkti savo sinonimą: mokytojai, autoritetai, pavyzdžiai ir t. t.

Cottonbro nuotr.

Nežinia gimdo smalsumą, viltį ir baimę. Būtent šį gyvenimą žmogus gyvena pirmą kartą ir nori jį nugyventi geriausiai, kaip tik gali. Daugelį dalykų įsisavinome padedami kitų žmonių – kalbėti, rašyti, skaičiuoti, šokti, boksuotis ar dresuoti šunis. Mes nežinome, kaip geriausiai nugyventi šį gyvenimą. Dėl to atsiranda viltis, kad galbūt kas nors apie gyvenimą supranta daugiau nei mes. Kyla smalsumas – susidomėjimas kitų žmonių gyvenimo patirtimis. Ir kyla baimė, kad gyvendami galime netyčiomis susimauti.

Augau beveik be tėvo, ir man visada reikėjo kažkokios tėviškos figūros, autoriteto, alsuotojo, ir aš nuolat ieškojau, ieškojau, ieškojau. Bet visada nusivildavau. Nė vienas nebuvo tobulai tvirtas, tobulai stiprus, išmintingas, neklystantis, drąsus… Nė vienas nebuvo toks, kokio norėjau… Visi seno, visi klydo, buvo silpni, melavo, visi mane išdavė, nes išdavė mano tobulo pavyzdžio vaizdinį.

Visiems vyrams turėjau priekaištą – kodėl jūs ne tokie kaip Dievas? Net mano biologinis tėvas, net dvasinis tėvas nebuvo tokie kaip Dievas. O Dievas? Aš nuo mažens žvelgiau į viršų. Viršuje kabojo Kristus. Kristus visada viršuje. Ir net ten būdamas jis man ne Dievas. Nes man reikėjo autoriteto, bet ne to, kuris prikaltas. Nejudantis. Man reikėjo Dievo, kuris viską užpildytų. Ir tokio Dievo, kuris ne kybotų viršuje, o būtų čia su manimi. Toks Jėzus saviakas, autoritetas. Bet neradau nė vienos skulptūros, kur Jėzus kaip normalus žmogus sėdėtų bažnyčioje. Visose bažnyčiose buvo pilna prikabinta nukryžiuotųjų. Jėzus niekur nesėdi. Jis visur kybo. Aukštai, nepasiekiamas, neliečiamas. Bet aš gi žinau, kad Dievas – ne nukryžiuotasis. Jis gyvas. Jėzus saviakas. Toks bičas, kaip ir aš. Augęs be tėvo, ir jam nuolat reikėjo autoritetų. Jis jų ieškojo, klausinėjo, tyrė. Tik va dabar virš jo jau niekas nebekaba. Todėl jis ir užsimerkęs. Nemato. Nenori matyti.

Mano sūnūs dabar dažniausiai žvelgia į mane iš apačios. Prisiminęs Jėzų, vis stengiuosi atsidurti jų akių lygyje. Kai žaidžiame, kai valgome, kai kalbu su jais. Bandau būti su jais, o ne virš jų. Žinau, kad norėčiau juos išmokyti skustis, užsirišti kaklaraištį, jei reikės – pasiūlyti vieną kitą visiškai atgyvenusį patarimą, kaip bendrauti su merginomis (ar vaikinais). Savo pavyzdžiu norėčiau jiems parodyti, ką reiškia mylėti, suprasti, atleisti. Nors daugeliu atveju nesu pats geriausias pavyzdys. Bet esu su jais, o tai jau šis tas.

Jau vaikystėje supratau, kad esu panašesnis į tėtį nei į mamą. Augantis berniukas stebi tėvą – vyrą ir susikuria vaizdinį, kaip reikėtų egzistuoti šiame pasaulyje. Kaip turėtų išreikšti savo jausmus. Kaip elgtis, kai skauda. Ką daryti iškilus problemai. Kaip bendrauti su aplinkiniais. Kaip reaguoti į kitų žmonių agresiją.

Bet mano atveju ten buvo tuštuma. Dažnai jaučiuosi be galo neužtikrintas, abejojantis, silpnas. Man regis, kad vyriškumo fenomenas kažkodėl žlunga. Dideliu mastu. Mūsų visuomenėje. Mane apėmęs pasimetimo jausmas nėra vien mano patyrimas. Tai panašiau į epidemiją. Užtenka susirasti Lietuvos statistikos departamento duomenis apie ištuokas. Duomenis apie vienišas mamas. Ir suprantu, kad labai daug mano bendraamžių ir dar užaugsiančių vyrų auga be tėvų… Mus apsėdęs šis pasimetimas.

„Seniau įvairiose kultūrose vyravo reikšmingi berniukų iniciacijos į vyrus ritualai. Dabar jų beveik nėra ir tikiu, kad daugelis, kaip ir aš, dažnai atsiduria nesvarumo būsenoje.“

Iš kažko reikia mokytis vyriškumo. Jei nėra tėvo, lieka bendraamžiai ir popkultūra. Koks vyro standartas ir modelis yra pateikiamas popkultūroje? Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo nejaukiau darosi.

Bendraamžiai kaip vyriškumo mokytojai? Prisimenu savo paauglystę ir manau, kad paaugliui mokytis vyriškumo vien iš savo bendraamžių… Tai primena bandymą išmokti mylėtis iš pornografijos. Tuose filmuose vyras dažniausiai net neliečia moters, kad neužstotų savo kūnu kameros. Bandymas sukurti savo savastį vien iš bendraamžių pavyzdžio man sukėlė nepilnavertiškumo jausmą, agresiją ir emocijų slopinimą.

Seniau įvairiose kultūrose vyravo reikšmingi berniukų iniciacijos į vyrus ritualai. Dabar jų beveik nėra ir tikiu, kad daugelį, kaip ir mane, dažnai apima nesvarumo būsena. Dairomės aplinkui tarsi ieškodami pavyzdžio ar atsakymo, kaip reikėtų gyventi. Bet išorėje ieškodami atsakymų susiduriame tik su tokiu pat pasimetimu ir nežinia. Kas mane paveikė, tai žvilgsnis į vidų, o ne į išorę. Introspekcija. Tikiu, kad žmonės turi didžiulį potencialą ir geriems, ir blogiems darbams. Ir turi intuiciją, vidinį kompasą, kuris leidžia atskirti viena nuo kita. Niekas išties nežino, kaip derėtų gyventi, bet vidumi jaučiame abejotinus impulsus. Aišku, po daugelio metų konformizmo ir kompromisų paieškų galime pasidaryti kurti vidiniam balsui. Bet jis niekur nepasitraukia.

Tai padeda man. Kai nežinau, kaip paaiškinti pasaulį savo sūnums. Kai užuot atsakęs, pateikiu dar kelis klausimus. Įsiklausymui reikia ramybės, kuri šiomis dienomis yra didžiulė prabanga. Dabar suvokiu, kad visi esame autoritetai, alsuotojai, nuolat veikiantys kitus ir veikiami kitų. Aišku, kad mes esame pasimetę, nežinantys. Nežinia gimdo viltį, smalsumą ir baimę. Tai neatsiejami gyvenimo skoniai.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji