Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Kas bijo dvasingųjų

  • Tekstas Angelina Lapinskaitė
  • Iliustracijos autorius Cottonbro nuotr.
  • Data 14 Bal 2022
Dalintis

Post Scriptum

Šis tekstas buvo parašytas prieš daugiau nei mėnesį. Nenoriu švaistytis klišėmis sakydama, kad dabar pasaulis jau kitoks. Tad tiesiog – prieš mėnesį rašiau apie dvasingumą galvodama, kaip mane erzina besimėtantys tuščiais pasakymais apie apsivalymą, tikrąjį kelią. Mane siutino bandantys išmokyti gerai nesuprantamų tiesų. Tad šiame tekste gana kritiškai atsiliepiu apie dvasinguosius. Noriu labai aiškiai pasakyti, kad aštrus žodis skirtas radikaliems, tikėjimo aureole besidangstantiems žmonėms.

Tikrasis dvasingumas, artimo meilė ir kilnumas man visada atrodė be galo svarbūs. Šiandienos kontekste dvasingumas susigrąžino savo tikrąjį pavidalą. Pirmiausia, jis sužibo vienybe, subūrusia tautas priešintis blogiui. Dvasingumas tapo gyvybės versme, pakeliančia netekus artimo, viliantis, kad mylimi išgyvens, dėkojant ištiesusiems ranką.

Skaitydama, ką parašiau, suprantu, kad arba viską turiu perrašyti, arba nieko nekeisti. Nusprendžiau, kad tai geras pavyzdys, kaip į gyvenimo iššūkius žvelgiau anksčiau. Mane pačią sudomino tai, kad tekste po žodžiais slėpiau nusivylimą, jog dar neturėjau galimybės pamatyti tikro dvasingumo – tik pigius marketingo triukus, bandant parduoti saviieškos mokymus, piktus nusivylusiųjų priekaištus netikintiems, neaiškų savęs pozicionavimą. Dabar matau ir suprantu – tikėjimas ateina savu laiku.

Pradžia

Turiu taisyklę – su menkiau pažįstamais nekalbu apie politiką, religiją ar kitas aštrias temas. Taip vengiu konfliktų, ypač žinodama, kad savo nuomonės lengvai nekeičiu. Ir štai –nespjauk į šulinį, nes pačiai teks gerti – per pirmąjį pasimatymą dailus, savimi pasitikintis vyras manęs klausia apie knygas. Trumpai papasakoju, ką skaitau, be abejo, pasiteirauju jo to paties.

Jis nurodo:

– Skaitau Bibliją.

Man tai pasirodė tiek neįprasta, kad priėmiau kaip pokštą. Šmaikštaudama jo pradėjau klausti:

– Ką ten randi?

Jis absoliučiai ramiai atsakė:

– Dievą.

Atsakymas buvo netikėtas, net loštelėjau. Nustojau juoktis ir akimirksniu į jį pradėjau žvelgti kitomis akimis, nebeflirtavau. Viduje užvirė daugybė klausimų: ar man gali patikti žmogus, kuris dėmesingai skaito Bibliją? Ar save įsivaizduoju su religingu vyru? Kokia trauma jį paženklino, kad religija tapo tokia svarbi? Kodėl jis taip atvirai kalba apie susidomėjimą dvasiniais dalykais? Ar jis bando mane atvesti į tikėjimą?!

Mėgstu tokias situacijas – jos skelia antausį priversdamos pastebėti savo ribotumą. Dar visai neseniai lengvai būčiau sutikusi su mintimi, kad būtent vyrai yra nusiteikę prieš moterų besiskleidžiantį dvasingumą, kad taip neleidžiama atsiverti jų asmenybėms, o kartais net toks netikėtas dvasinio kelio radimas gali paskatinti skyrybas. Dabar kaktomuša atsiduriu su tokiais klausimais, nukreiptais į mane. Kaip aš vertinu vyro dvasingumą? Esu šiek tiek skeptiška. Vis tik daugeliui būdinga jausti šiokį tokį cinizmą, jei pats nesitapatini su tikinčiųjų bendruomene. Juk dvasiniai dalykai yra susiję su iracionalumu, ritualais, paslaptimi. Bandau nebūti kritiška ir stengiuosi leisti kitam greta manęs būti tokiu, koks nori. Vis tik tai lengviau, kai kalbu apie draugus, o ne partnerį, su kuriuo dalijuosi lova, gyvenimo erdve, su kuriuo priimu bendrus sprendimus apie ateitį.

Thiago Matos nuotr.

Nuo vedybų prie skyrybų

Dabar mano draugės susižada ir viena po kitos teka. Vienos renkasi civilinę metrikaciją, kitos – bažnytinę santuoką. Įdomu, kad bažnytinė santuoka yra ne tik dėl tikėjimo, bet ir gražių sienų, noro atitikti tėvų keliamus lūkesčius, dėl tradicijos. Lankant sužadėtinių kursus, priklausomai nuo to, kas juos veda, galima išgirsti įvairiausių svarstymų, antai, kad feminizmas yra didžiulė nuodėmė, kad klausti apie tikėjimą yra kvaila, kad tėvui vedant jaunąją prie altoriaus ji yra lyg vergė atiduodama naujam šeimininkui. Klausydama tokių nesąmonių ir juokiausi, ir keikiausi. Atrodė, mano skepticizmas augo kaip ant mielių. Bet buvo ir gražių akimirkų – po vienos paskutiniųjų pamokų mano draugė pripažino geriau supratusi santuokos sakramento esmę, pažado vienas kitam svarbą. Vadinasi, toks ugdymas jai suteikė galimybę pažvelgti į meilę naujai.

Dvasiniai dalykai reikšmingi ne tik žengiant į santuoką, jie gali tapti paskata ir skyryboms. Kodėl taip nutinka? Manau, ne iš baimės ar nepasitikėjimo kitu. Tikėjimas, jei vienas jį turi, o kitas – ne, yra yra didžiulis tarpusavio skirtumas. Aš irgi svarstyčiau, ar tikrai noriu dalintis savo siela, kūnu su tiek kitokiu nuo manęs. Žinau, kad tai skamba labai nepopuliariai. Ir dar žinau, kad skirtumai traukia tik pradžioj, gero gyvenimo pagrindą sudaro panašumai. Todėl skyrybas inspiruoja ne atrastas dvasingumas, o skirtis tarp partnerių, supratimas, kad į pasaulį ir kylančius iššūkius bus žvelgiama skirtingai. Tai fundamentali skirtis. Be to, kartais, kai dvasinis kelias apima visas sritis, o partneris nepaliaudamas apie tai kalba, įsitraukia į daugybę dvasingumo praktikų, jas ima skleisti, gali kilti natūralus  noras atsitraukti ir saugoti savo įsitikinimus.

Atsiskyrimas nuo bendruomenės

Šiek tiek hiperbolizuoju, bet prisibijau religingų žmonių. Gerai atsimenu, kaip vaikystėje  sekmadieniais turėjome eiti į bažnyčią, nes po mišių vykdavo pasiruošimas pirmajai komunijai. Sekmadieniai buvo prarasta diena. Kiek vėliau mūsų kaimelio kunigas pasiūlė šeštadieniais  kartu vesti radijo laidą. Joje skaitydavome įvairius pranešimus, vykdavo diskusijos. Deja, ir ten neatradau glaudesnio ryšio su Dievu, į veiklą žiūrėjau labiau kaip į galimybę lavinti dikciją, erdvę būti inteligentiškų žmonių apsuptyje. Viskas buvo gerai, kol sykį tiesioginio eterio metu kunigas homoseksualių žmonių nepavadino pydarais. Nors tada LGBT teisės man ne tiek rūpėjo kaip šiandien, gal nė aiškiai nežinojau, kas tie homoseksualai, bet pakako nuovokos, kad jusčiau, jog jokia bendruomenė, ypač diegianti moralines vertybes, neturėtų būti tokia kategoriška. Taip  dar labiau nutolau nuo bažnyčios.

Nepaisant to, klausimai apie dvasingumą man kyla dažnai. Tačiau tai man labiau filologinių tyrimų erdvė – Biblija yra be galo turtingas tekstas, ją esu ir skaičiusi, ir gavusi vertingų pamokų. Tikrai jaučiu pagarbą tikintiems. Bet didesnį susidomėjimą jutau žiūrėdama Young pope nei klūpodama bažnyčioje ir prievarta kartodama savo kaltes, leisdamasi į kančios kelią. Nors man šiuo metu tai nėra didelė gyvenimo atrama, suprantu tuos, kam tai itin reikšminga. Pavyzdžiui, man artimas žmogus turi savaitgalio ritualą nueiti į pamaldas, po to skirti laiką sau, reflektuoti savaitės veiklas, sprendimus. Ir tai mane nuoširdžiai žavi.

Prekyba dvasingumu

Žodžiai tikėjimas, religija, dvasingumas priimami skirtingai. Religingos tik davatkos. Šiandien ant bangos – dvasingas. Medijos nuolat siūlo dalyvauti moterų ratuose, apsivalymo sesijose, dvasiniuose mokymuose, tantrinės moters vakaruose. Galima vardinti ir vardinti. Vedliai, konsultantai, patarėjai siūlo savo paslaugas žadėdami nušvitimą, tobulėjimą, tikrą ryšį su savimi. Neišvengiamai kyla klausimas, ar tai tikrai raktas į moters išsilaisvinimą, o gal – tik dar vienas lengvas būdas pelnytis? Sutinku, kad tikėjimas padeda rasti ir įsisąmoninti gyvenimo prasmę, tai svarbus socialinis konstruktas. Daugybė tyrimų atskleidžia, kad tikėjimas padeda ištverti sunkumus, suteikia daugiau harmonijos. Ir vis tik. Kažkada S. Froidas tikėjimą siejo patologija, mat religija skatina iracionalias mintis ir ritualinį elgesį. Su tuo irgi sunku ginčytis – neretai tikėjimą atradusieji kiekvieną savo būties momentą pradeda skaityti kaip lemties, visatos ženklą. Kiekvienas šapas, žmogus, šypsnys staiga įgyja kažkokią metafizinę prasmę. Mane labiausiai erzinantis dalykas – naujieji tikėjimo puoselėtojai atkakliai stengiasi juo pasidalinti su kitais, įkyriai kalba apie nušvitimą, naują požiūrį į gyvenimą.

Aš dvasinius dalykus išmokau pasilikti sau. Dar nebuvo pasimatymo, per kurį norėčiau pasakoti, kad medituoju, kaip suprantu visatą ir Dievą. Tiesa, vieną sykį manęs klausė to, bet nuoširdžiai pradėjau kvatoti. Apie tokius dalykus kalbu tik labai intymioje aplinkoje, dažniausiai su artimiausiomis draugėmis, kurios priima mano svarstymus apie Dievo buvimą, apie meditacijoje randamą ramybę. Jos leidžia augti mano klausimams, vėliau – atsakymams.

Thirdman nuotr.

Reabilituojant dvasingumo temą

Kaip žmonės ištveria didžiausius sunkumus? Beveik visada išauga susidomėjimas religija. Religinis jausmas yra kupinas gyvybės, jame esti neišsemiamos gelmės. Krečiamas sunkumų žmogus traukiasi nuo baisaus išorinio pasaulio į vidinį – ten, kur esame mažiau pažeidžiami dvasiškai, nes galime būti apgaubti laisvės ir vidinių turtų karalystės. Be to, tyrinėjant traumas, dažnai nustatoma, kad religija ir tikėjimas yra svarbus veiksnys įveikiant traumos padarinius. Gal kai žmogus nebegali pasikliauti savo aplinka  ir savimi, ima ieškoti, į ką galėtų atsiremti? Tie ieškojimai – aukščiausios ir galutinės prasmės, kančios ir aukos prasmės – yra vienas iš pagrindinių motyvų V. Franklio knygoje, pasakojančių ne tik apie tai, kaip psichoterapeutas išgyveno koncentracijos stovykloje, bet ir mokslininko žvilgsniu analizuojant žmogaus psichiką traumos akivaizdoje. Ir iš tiesų – kai kurie žmonės šiandien besikreipiantys į psichologą ar psichiatrą, anksčiau būtų ėję pas dvasininką. Dabar jie dažnai, užuot kreipęsi į savo dvasinius vedlius, kreipiasi į gydytojus ir klausia: „kur mano gyvenimo prasmė?“

Reziumė būtų toks: vis dar nemokame ramiai kalbėtis apie dvasingumą, įsigilinti į kito poreikius. Tai tinka tiek tiems, kurie baisiausiai užsigeidžia dalintis dvasinėmis dovanomis, tiek tiems, kurie mano, kad viskas, kas susiję su tikėjimu, yra pezalai ir neverti dėmesio dalykai. Rašant šį tekstą vis klausiau savęs, kiek esu tolerantiška kitam ir kiek jis yra man. Man atrodo, kad tai raktas į susikalbėjimą. Be abejo, labai sunku priimti tokią skirtį, bet gal vis tik įmanoma?

 

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!

 

Dalintis
  • Tekstas Angelina Lapinskaitė