Egzistuoja žmonės, kurie faktą, kad neturi namuose televizoriaus ir neskaito laikraščių, nes „reikia gyvenime daugiau pozityvo“, visuomet kitiems praneša labai išdidžiai. Pažįstu ir tokių, kurie vos tik prabudę akimis ima skrosti visas pasaulio ir Lietuvos aktualijas, o dantis valosi klausydami žinių. Prisipažinsiu – prieš tris savaites buvau kažkur per vidurį.

Pozityvo gyvenime man tikrai nereikėjo daugiau, laikraščius skaitydavau, bet dažnai pagaudavau save galvojant, kad jau žinau, ką turėčiau manyti vienu ar kitu klausimu, nes kitus nuolat girdžiu apie tai kalbant, bet iš tiesų dėl to žinojimo pati nepakrutinau nė piršto. Pradėjau atpažinti savyje abejingumą aktualumui. Tokie jausmai šiandien atrodo mažų mažiausiai ciniški. Juolab, kad dabar tikriausiai visi pradedame dieną nuo žinių. Ir dar tyliai pasidžiaugiam, kad apskritai galime ją pradėti.

Karas Ukrainoje šį tekstą redaguoja. Vis dėlto dabarties kontekstas man viduje tik dar kartą patvirtina, kad gal ir pagrįsta buvo ankstesnė mano apatija sensacijoms, tariamai labai svarbiems įvykiams ir naujienoms. Yra ir kita pusė – karas, deja, taip pat patiria riziką būti nustumtas į aklus kemsynus. Noriu tikėti, kad taip nenutiks.

Šis abejingumo aktualumui reiškinys privertė mane galvoti apie skaitymo procesą apskritai ir knygų vietą mūsų gyvenimuose. Skaitymas man labai svarbus. Toks svarbus, kad nieko kito penkerius metus universitete iš tiesų ir nesimokiau, kaip tik skaityti ir bandyti suprasti, kaip vienas ar kitas tekstas yra sukonstruotas. Knygos materialumui per se, priešingai, didelės reikšmės neteikiu.

Nesinori vartoti tokių banalių frazių kaip „greitos informacijos amžius“, bet turbūt čia ir yra viena iš to abejingumo priežasčių. Šiandien konkrečios informacijos ir tam tikro žinojimo tikimės ne tik iš naujienų portalų, bet ir iš knygų. Tikriausiai mano smegenys kažkuriuo metu patyrė informatyvumo šoką. Nenuostabu, kodėl pastaraisiais metais taip išpopuliarėjo įvairios savipagalbos knygos, biografijos, istorinė literatūra – ten juk viskas vyko „iš tikrųjų“. Ne kartą yra tekę girdėti žmogų sakant, kad nenori eikvoti laiko išgalvotoms istorijoms ir grožinei literatūrai. Olga Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ taikliai rašo: „Dažniausiai su amžiumi ištinka kažkoks autizmas: mus nustoja dominę romanai, pradeda erzinti aprašymai ir ima atrodyti, kad kur kas patrauklesnių dalykų rasime biografijose bei monografijose ir kad faktai įdomesni už vaizdinius bei dialogus.“

Monstera nuotr.

Esu pastebėjusi keistą paradoksą: nors skaitymo tikslai ir lūkesčiai šiandien yra smarkiai pasikeitę (tiksliau – dažnai skaitoma tik turint konkretų tikslą), knyga kaip materialus daiktas itin romantizuojama ir gal net kiek fetišizuojama, o skaitantys žmonės laikomi „šviesesniais“ ir beveik a priori intelektualesniais nei tie, kuriems tai nelabai aktualu. Ray Bradbury, knygoje „451° Farenheito“ piešdamas distopinį pasaulį, kuriame gaisrininkai, užuot gesinę gaisrus, juos sukelia degindami knygas, suteikia galimybę svarstyti apie knygos kaip literatūros medijos padėtį ir vertę šiuolaikinėje visuomenėje. Kas nutiktų, jeigu vieną dieną knygos būtų uždraustos ir deginamos kartu su namais, kuriuose yra paslėptos? Kokių pokyčių įvyktų? O gal labiausiai baugina mintis, kad nepasikeistų niekas?

Gali būti, kad panašių klausimų kilo ir medijų teoretikui Marshallui McLuhanui, nes interviu žurnalui „Playboy“, paskelbtame 1969 m., praėjus 16 metų po R. Bradbury knygos išleidimo, jis teigė: „Pirmasis komunikacijos mediumas buvo kalba, todėl nė vienas žmogus nežinojo gerokai daugiau ar mažiau už bet kurį kitą, o tai reiškė, kad buvo mažai individualizmo ir specializacijos, skiriamųjų „civilizuoto“ vakariečio ženklų“. O knygos „451° Farenheito“ veikėja Betė, aiškindama knygų deginimo ir cenzūros priežastį, sako, kad joms išnykus nė vienas žmogus negalės būti daugiau ar mažiau protingesnis už kitą. Vadinasi, knygos gali išlaisvinti protus, o jų naikinimas suniveliuoja žmones, daro juos „necivilizuotus“, lengviau valdomus? Jeigu rytoj ryte atsikėlusi pamatyčiau, kad mano knygų spinta dega, namie nepasilikčiau, kaip padarė viena iš „451° Farenheito“ veikėjų –  knyga kaip daiktas man neturi tokios didelės reikšmės. Ypač šiandien, kai reprodukuoti ją per įvairias medijas taip lengva. Kas kita, jei būtų naikinama visa literatūra, o ne knygos.

Nors Walteris Benjaminas man paprieštarautų, abejoju, kad įmanomas „autentiškas“ literatūros skaitymas ar egzistavimas, paslaptingasis „čia ir dabar“, „meno kūrinio aura“. Skaityti Šekspyrą „Kindle“ ar storame, pageltusiais lapais „Raštų“ tome, atkeliavusiame tiesiai iš Oksfordo požemių – nematau didelio skirtumo. Keistas tas ilgesys, dažnai kylantis, nes neva greitai išnyks popierinės knygos. Jau prieš kelerius metus pastebėjau, kad daug kur viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, kavinėse, knygos funkcionuoja kaip dekoracijos. Retai rasi kavinę, kurios savininkai, norėdami sukurti jaukią ir šiltą atmosferą, nebūtų nors viename kampe pastatę knygų lentynos.

Taip pat nutinka ir su knygų skaitymu. Nesakau, kad žinau geresnį būdą, kaip suprasti pasaulį, bet tie skambūs pasakymai, kad skaitantys žmonės „šviesesni“, kad skaitymas pats savaime yra nuostabus, gyvenimą palengvinantis, malonumą teikiantis dalykas, kiekvieną kartą priverčia krūptelėti iš siaubo. „Skaitymas atveria duris ir daro gyvenimą lengvesnį, taigi galiausiai net nesvarbu, ką jūs skaitote. Dar daugiau, skaitymas jus verčia jaustis geriau!“ – tai citata iš straipsnio „12 priežasčių, kodėl skaitymas pagerina jūsų gyvenimą“. Beje žodis pagerina taip pat implikuoja labai konkretų tikslą ir lūkesčius. Pabandykite skaityti Franzą Kafką ir jausti gyvenimo lengvumą ir malonumą.

O jeigu rytoj sudegs visos knygos, bus galima prirašyti naujų, kaip viename interviu sakė Umberto Eco: „Knyga – kaip šaukštas, kūjis, ratas arba káltas. Kartą išrasti, jie nebegali būti patobulinti. Negalima pagaminti šaukšto, kuris būtų geresnis už šaukštą. <…> Knyga įrodė savo pranašumus, ir neaišku, kaip būtų įmanoma padaryti ką nors geresnio už ją, išlaikant tas pačias funkcijas. Galbūt keisis sudedamosios jos dalys, gal lapus gaminsime ne iš popieriaus. Bet ji liks tuo, kuo yra.“

Draugė atsiunčia į feisbuką nuorodą su klausimu: „Jau matei?“ Nemačiau. Kompiuterio ekrane skaitau praėjusiame amžiuje parašytą tekstą ir bandau kažkaip susikaupti, nes visą rytą praleidau skaitydama naujienas apie karą.

Ačiū, kad skaitai! Kviečiame paremti laisvės kovotojus Ukrainoje:

Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
Bankas: Swedbank
Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona
Mokėjimo paskirtis: PARAMA

Gali taip pat tapti pastoviu rėmėju per savo banką, nustatant kasmėnėsinį rėmimą (nuo 2 iki 10 EUR)

PAYPAL

info@foblueyellowukraineusa.org

PAYSERA

Paysera sąskaita: EVP5310001450732

AUKOTI SAVO 1,2% GPM

Paremti 1,2% nuo savo sumokėto GPM mokesčio
VšĮ “Mėlyna ir geltona” kodas 303420560