Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Nuobodulys ir telefonas

  • Tekstas Kristina Brokaitė
  • Iliustracijos autorius Cottonbro
  • Data 03 Vas 2022
Dalintis

Pajutusi dienų klampumą, prisiminiau Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“. Tai istorija apie autobuso vairuotoją, rašantį poeziją ir, atrodytų, radusį pilnatvę monotoniškoje kasdienybėje. Vieni pyko ant režisieriaus, kad šis sukūrė tokį nuobodų personažą, su kuriuo net nesinori tapatintis. Kitiems tai buvo filmas apie kasdienybės poeziją. Peržiūrėjusi jį įsikabinau šios minties. Galbūt tuo metu norėjau pateisinti savo kasdienę rutiną ir jau užsibuvusią monotoniją. Būdama introvertė ir dar melancholikė-flegmatikė, visai patogiai jaučiuosi tame nuobodume. Bet išorinis pasaulis kasdien transliuoja ką kita.

Galbūt nuobodulio atmetimą skatina mūsų sąmonėje nusistovėjusios šios būsenos sampratos. Lietuvių kalboje yra keletas mūsų suvokimą apie nuobodulį, rutiną iliustruojančių pavyzdžių. Sakome, nors mirk iš nuobodulio, nuo kasdienybės dažniau siekiame atitrūkti, pakilti, o rutiną prilyginame įsisenėjusiam ydingam įpročiui, kuris mus slegia, užgožia, iš kurio norisi išsiveržti. Tad nuobodulį, kasdienę rutiną esame pratę vertinti perdėm neigiamai. Matyt, dėl to, kaip pastebėjo psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė, nuobodulio blaškymo industrija vis plečiasi. Esame be paliovos skatinami pramogauti, aktyviai leisti laiką ir, žinoma, tai demonstruoti. Kai nauju normalumu tampa keliauti po visą pasaulį, užsiimti kokia tik nori veikla ir gauti visko, ko tik įsigeidi, nuobodulys pavirsta ta nudegusia oda, kurią pirštų galais po skiautelę plėšiame nuo kūno.

Be to, nuobodulį patiriame skirtingai. Tai būtų galima sieti su temperamento tipu. Į emocijų, nuotaikų pastovumą linkusiam lėtam flegmatikui gali būti sunku užfiksuoti akimirką, kai jį ištinka nuobodulys, tad šis gali kaip reikiant suvešėti. Pasyvusis melancholikas, tikėtina, tik dar labiau užsisklęstų savyje, atsiribotų. Energingasis sangvinikas veikiausiai būtų linkęs nepaisyti nuobodulio ir kuo greičiau jį keistų teigiamais potyriais, o staigiais emociniais protrūkiais pasižymintis cholerikas reaguotų, be abejo, pernelyg emocionaliai – susierzinimas galiausiai virstų įniršiu, kurį patirtų ir aplinkiniai. Kitaip sakant, asmenybės ekstraversija arba introversija verčia mus atitinkamai (ne)reaguoti į pasyvumą, lėtumą, monotoniją.

„Viena dalyvė, pasakodama apie savo įpročius, prisipažino į telefoną spoksanti tiesiog eidama iš vieno kambario į kitą, o dar baisiau – prie automobilio vairo.“

Tiesa, tikslinga aptarti nuobodulio tipus ir šią būseną pažinti dar geriau. Prof. dr. Thomas Goetzas išskyrė penkis (nuo mažiausiai iki labiausiai mūsų emocinę sveikatą veikiančio). Nepaveikus nuobodulys (angl. indifferent boredom), kai atsitraukiame nuo išorinio pasaulio, jaučiamės ramūs, atsipalaidavę; skirstantis, derinantis (angl. calibrating boredom), kai pastebime, kad mūsų mintys klaidžioja, ir norime imtis ko nors naujo, bet nesame tikri, kaip; ieškantis (angl. searching boredom), kai nepaliaujamai ieškome būdų nuoboduliui išsklaidyti (galvojame apie įdomesnius pomėgius, veiklas, darbus), taip patirdami nemalonų nerimastingumą; reaguojantis (angl. reactant boredom), kai iš tiesų norime ištrūkti iš nuobodulį keliančių situacijų ir atsitraukti nuo jį sukėlusių žmonių, todėl įtemptai mąstome apie patrauklesnes galimybes, o tai gali sužadinti nerimo ir net agresijos protrūkius; apatiškas (angl. apathetic boredom) nuobodulys panašus į bejėgiškumą, kai nepatiriame nei teigiamų, nei neigiamų jausmų, ši būsena gali sukelti depresiją. Galime sau atsakyti, teigiamai ar neigiamai mus nuteikia aplankęs nuobodulys ir kaip stipriai (ramiai ar agresyviai) jį išjaučiame. Norėtųsi sau ir jums palinkėti dažniau mėgautis nepaveikiu nuoboduliu.

Kiek teko pastaruoju metu domėtis nuobodulio apibrėžimu, tai nėra nei gera, nei bloga būsena. Tarp nuobodulio ir susidomėjimo kuo nors nuolat vyksta varžytuvės, tad pasijutę nuobodžiaujantys galime tai priimti kaip signalą, pranešantį apie stimuliacijos stygių. Pirmiausia turėtume atsakyti sau, kokios priežastys (vidinės ar išorinės) jį sukelia. Gal juntame nerimą, vienišumą, nepasitenkinimą, o gal užsiimame veikla, kurioje neišnaudojame visų turimų gebėjimų. Domėdamasi šia būsena ir pati geriau pažinau savo nuobodulį. Dirbdama iš namų gana retai susitinku su žmonėmis, tad jaučiuosi vieniša. Deja, kartu juntu ir apatiją, nenorą lįsti iš šio ankšto burbulo. Spėju, jau praleidau tą akimirką, kai nuobodulys dar tik kalėsi.

Deja, dažniausiai, norėdami išsklaidyti nuobodulį, griebiamės telefono – lyg kokio minkšto žaislo. Tai greičiausiai pasiekiamas stimuliantas. Teko domėtis įdomiu projektu „Nuobodžiaujantis ir genialus“ (angl. Bored and Brilliant), kurio metu 20 000 dalyvių palaipsniui keitė savo santykį su išmaniuoju telefonu. Viena dalyvė, pasakodama apie savo įpročius, prisipažino į telefoną spoksanti tiesiog eidama iš vieno kambario į kitą, o dar baisiau – prie automobilio vairo. Girdėjau juokelį, kad vienintelė vieta, kur netikriname savo išmaniojo (sakyčiau, kol kas) – tai dušas.

Minėto projekto dalyviai išmanųjį įrenginį tikrindavo vidutiniškai 60 kartų, o tai sudaro 2 valandas per dieną. Ar dar nepašiurpo oda? Man – taip, nes atpažinau save. Negąsdinsiu jūsų asmeninėmis istorijomis, kiekvienas tokių turime. Kur kas svarbiau atpažinti šią emocinę priklausomybę nuo technologijų, o tada – veikti. Projekto sumanytoja Manoush Zomorodi siūlo laikytis paprasto, bet išties veiksmingo savaitės plano, kurio esmė – atsitraukti nuo išmaniojo įrenginio ekrano ir tiesiog panuobodžiauti. Kaip manote, pavyktų visą dieną praleisti netikrinant telefono (išskyrus darbo ar kitus neatidėliotinus reikalus), ištrinti daugiausia laiko suryjančią programėlę? Vienas iš dalyvių prisipažino, kad, ištrynęs keletą populiariausių socialinių tinklų programėlių, iš pradžių pasijuto keistai vienišas matydamas tuščią ekraną be jokių naujų pranešimų. Bet kur kas svarbiau jam buvo pajusti galią pačiam apsispręsti, o ne leisti tai padaryti jo telefonui.

„Hansas Wilhelmas nuobodulį laiko sluoksniu, po kuriuo slypi visos neigiamos emocijos, laukiančios mūsų dėmesio. Rašytojas siūlo išjausti tas emocijas visu kūnu ir galiausiai jas pamėgti.“

Nors galutiniai šio eksperimento rezultatai nebuvo labai įspūdingi (laikas, praleistas prie telefono, sumažėjo vidutiniškai šešiomis minutėmis), visgi dalyviai gavo progą pabūti nuobodulyje, užčiuopti kūrybiškumą, jie pasijuto laimingesni, pagerėjo ir miego kokybė. O išmanieji telefonai iš užduočių vadovų tapo tiesiog įrankiais. Prisiminiau, kad anksčiau mėgau personalizuoti kompiuterį (susipykau, nesusišneku su kompu). Viena dėstytoja priminė, kad turėčiau ne draugauti, o naudotis juo (!). M. Zomorodi taip pat pabrėžė: jei nenuspręsime, kaip naudotis technologijomis, jos tai padarys už mus. Be to, nuolat lindėdami socialiniuose tinkluose taip ir negauname progos patirti nuobodulio – kelio į autentiškumą, savarankišką mąstymą, motyvaciją būti smalsiam. Pietų Karolinos universiteto mokslininkai ištyrė, kad paaugliai, be perstojo naršantys socialiniuose tinkluose, per dvejus metus tapo mažiau kūrybingi, pasižymėjo ne tokia lakia vaizduote galvodami apie savo ateitį ar socialines problemas.

Kaip tik prisiminiau savo vaikystę, praleistą be telefono, o juolab socialinių tinklų. Prisigalvodavau įvairiausių užsiėmimų. Rinkau akmenukus, iš molio lipdžiau sraiges, piešiau vabzdžius, be paliovos kūriau scenarijus filmui ar knygai, bandžiau sukurti savo kalbą. Išties buvau kūrybingesnė. Ir kitus gyvenimo etapus prisimindama imu justi gėdą, kad, pati to nesuvokdama, tą kūrybingąją Kristiną įstūmiau į šiuolaikinių technologijų spąstus. Nors neva malšiname nuobodulį būdami nenutrūkstančiame kontaktiškume, ar ne ironiška, kad pasijuntame tik dar labiau nuobodžiaujantys? Taip įpratome stebėti kitų įdomesnius, gausesnius, gražesnius gyvenimus, kad, atrodo, jau niekas mūsų negali nustebinti. O pats gyvenimo įdomumas yra čia pat.

„Būtent lėtame nuobodulyje galime rasti daugiau aiškumo, kūrybiškumo, laisvumo.“

Vaikų knygų autorius Hansas Wilhelmas nuobodulį laiko sluoksniu, po kuriuo slypi visos neigiamos emocijos, laukiančios mūsų dėmesio. Rašytojas siūlo išjausti tas emocijas visu kūnu ir galiausiai jas pamėgti. Būtent lėtame nuobodulyje galime rasti daugiau aiškumo, kūrybiškumo, laisvumo. Ir dabar, rašydama šį tekstą, jaučiu, kaip stipriai man to trūksta. Norėčiau susitaikyti su nuoboduliu – juk jis niekur nedings nei iš mano, nei iš kieno nors kito gyvenimo.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Kristina Brokaitė