Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Pozityvumo detoksas

  • Tekstas Angelina Lapinskaitė
  • Iliustracijos autorius Eugene Golovesov
  • Data 18 Lap 2021
Dalintis

Pirmi pasimatymai yra magiški: vyras ir moteris pasipuošia, stengiasi vienas kitam šypsotis, rodo susidomėjimą, flirtuoja. Į tokią romantiką pasinėrusi žengiau medžių lapais nuklotais takais, kai simpatija pripažino, kad labiausiai jį žavi mano šypsena. Nusijuokiau, kad dažnai po tokiomis šypsenomis slepiasi ir gilios patirtys. Tada prisiminėme V. Šapranausko istoriją ir pasakojimus, kad aplinkiniams jis atrodė linksmas, nuolat šypsojosi, buvo kompanijos siela.  Vis dėlto po šia kruopščiai kurta personos kauke slėpėsi gilios asmeninės dramos. Susimąsčiau – aš šypsausi tikrai dažnai. Ir atverdama duris, ir atsisveikindama, kam nors suklydus ar paminėjus mano vardą, su šypsena palydžiu praeivius gatvėje, o ir vairuodama dažniau ne pirštus raitau, bet mojuoju. Suklusau – gal čia ne šiaip linksmumas, o jau kitiems erzulį keliantis dirbtinis mandagumas?

Pradėjau domėtis laimės samprata, pozityvumu ir supratau, kad yra ne tik teigiama tokio šilto bendravimo pusė, bet ir toksiškas pozityvumas. Tai žinoti labai svarbu, nes socialiniai tinklai įsuka į tobulo gyvenimo iliuziją, kur aplinkiniai demonstruoja, kaip būti linksmiems ir laimingiems, ir imi jausti būtinybę nuolat elgtis mandagiai, tinkamai. Labai lengvai toks standartų paisymas gali pavirsti ir į kitų – nemalonių – jausmų gniaužimą, nes būti piktam, nelaimingam netinkama, tai kelia diskomfortą, dažnai net gėdinga. Lengvabūdiška manyti, kad toks pozityvumas yra tik dirbtinės šypsenos ir atkaklus kartojimas, kad viskas gerai. Galima žvelgti giliau – aplinka, konkrečios situacijos, frazės yra susijusios su netikru gerumu, nuo kurio byra ašaros.

Toksiškai pozityvi aplinka

Po skyrybų mano pasaulis sugriuvo. Tuo metu atrodė, kad dienos viena su kita susilieja, o aš esu visiškai bevertė. Todėl kas kartą, kai sutiktieji kartojo, kad viskas yra ir bus gerai, man tik dar labiau skaudėjo. Ėjau į darbą, kuriame visi, pasidabinę dirbtinėmis šypsenomis, savo arsenale turėjo gausybę palaikomųjų frazių: „ei, pažvelk, koks gyvenimas gražus“, „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, „tiesiog šypsokis“…

Iš pradžių taip įsitraukiau į tą pozityvumo burbulą, kad pamiršau, jog  darbo aplinka – tai iššūkiai, kuriuos reikia įveikti, norint tobulėti. Neverta abejoti – kiekviename darbe būna daug stresinių situacijų, dėl kurių darbuotojai tualete verkia, o iš jo išėję toliau šypsosi. Todėl ir pasakymas, kad turi jausti dėkingumą, jog iš viso dirbi, esi sveikas, arba kad kitiems yra dar blogiau, neguodžia – taip problema izoliuojama nuo galimybės apie ją kalbėti, ją suprasti ir gal net išspręsti.

Pati sau kenksminga

Vidinė prieštara tarp to, ką iš tiesų jaučiau, ir to, ką turėčiau jausti, nuolat augo. Mano skausmas atrodė per ilgas, per didelis ir net beprasmis. Lyg ir buvau sau pasakiusi, kad leisiu išliūdėti ir išverkti viską, bet realybėje to nedariau – reikėjo gyventi, nes net ir po asmeninių tragedijų pasaulis nesustojo. Įtikinau save, kad reikia su viskuo susitvarkyti ir būti laimingai, tačiau taip tik karštligiškai ieškojau šviesiosios kiekvienos situacijos pusės. Vis prasisprausdavęs skausmas kėlė kaltę, nes liūdesys ir pyktis atrodė kaip nepagarba aplinkiniams, mat nebuvau pakankamai dėkinga už jų rodomas šypsenas. Tik dabar suprantu, kad čia persipynė du dalykai – iškreiptas dėkingumas ir liūdesio baimė.

Nors mokymasis pastebėti teigiamus dalykus yra ypatinga dovana, tačiau nereikėtų pamiršti ir faktų. Nusisukus nuo realybės, kyla daug problemų, antai pradedame ignoruoti žalą: dažnai girdimi fizinio ar psichologinio smurto aukų pasakymai „nebuvo taip ir blogai“, „ai, kam nepasitaiko“ susiję su baime pripažinti, kad žmogus yra užmezgęs toksiškus santykius. Perdėtas optimizmas, neblėstanti viltis ir naivus atlaidumas sukuria sąlygas palaikyti tokius santykius. Trapūs, vidinių ribų dar nenusistatę žmonės kankinasi, nes nežino, kaip nutraukti tą graudžiai gražią santykių idilę.

„Ir vėl – vidinis pasaulis ne taip sukurtas, todėl pasakyti, kad turiu viską, dar nereiškia jausti laimę.“

Perdėtas pozityvumas kenkia ir tada, kai susiduriame su netektimi, ypač apgaubiant žmogų vien gražios ateities migla ir nuvertinant esamą patirtį. O juk gedint liūdėti ir pykti normalu. Nėra standarto, per kiek laiko reikėtų nustoti gedėti praradus brangią sielą. Skausmas yra realus ir visaapimantis, nors ir tas, kuris kenčia, supranta, kad kada nors pagalvojus apie mylimojo netektį nebesivers žemė, o bus tik liūdna. Tokiomis akimirkomis jautiesi nesvarbus kitiems, nematomas ir nesuprastas, galiausiai – stumiamas į kampą demonstruoti dantų pastos reklamos šypseną. Žmonės tampa izoliuoti su savo skausmu. Tai kelia iššūkių ir tada, kai reikia kreiptis pagalbos į psichologą – juk jo kabinete tenka tą šypseną nukabinti ir išdrįsti pažvelgti, kiek viduje prisikaupė skausmo, kodėl jis kilo ir kaip jį išleisti.

Mane ypač nustebino psichologų pastebėjimas, kad iliuzinis džiugesys ypač skaudžiai atsiliepia žemesnės savivertės žmonėms. Kadangi ne kiekvienas gali lengvai atskirti iliuziją nuo realybės, savo nesėkmes gretindamas su kitų pasiekimais, darosi dar skaudžiau. Patirtys imamos ignoruoti, užsidaroma nuo pasaulio ir savęs.

Yra daugybė situacijų, kuriose keliamas pozityvumas kenkia. Antai kiekvienas nori rasti savo tobulą antrąją pusę, turėti harmoningą, meilės kupiną ryšį, todėl kalbėti apie problemas toksinis pozityvumas neleidžia. Žmonės stengiasi matyti tik tai, kas gerai, kas veikia, o neveikiančias dalis palikti savieigai arba tiesiog nematyti. Tik, žinoma, pusiau prižiūrimas sodas praranda žavesį ir santykiai greitai išblėsta.

 Mano pačios pamokos

Rašydama nuolatos grįžtu prie savęs. Dirbu su jaunais žmonėmis, todėl girdžiu juos kalbant ir apie savo problemas, matau, kaip su kylančiais iššūkiais dorojasi paaugliai. Norėdama padėti vis pasakau, kad juos suprantu ar bent noriu suprasti ir žinoti, kas vyksta jų gyvenime, nes dar visai neseniai ir aš pati buvau paauglė, mokinė, studentė ir esu patyrusi tą kitoniškumo jausmą. Jaunų žmonių nerimą, kad jie ir jų pasaulis nesvarbus ar niekam nerūpi, paprastai stengiuosi sumažinti sakydama, kad visų mūsų patirtys svarbios ir negalime vienodai matuoti žemės drebėjimų ir savo vidinių patirčių. Giliai tikėjau, kad šiuos žodžius sakau nuoširdžiai. Tik važiuodama savanoriauti pas meilės nesulaukusius vaikus ir tuo pat metu gavusi žinutę iš buitines problemas sprendžiančio vaiko pagavau save mintyse sakant: „Ko jis čia lenda su tomis savo problemytėmis, juk yra ir didesnių bėdų.“ Būtent tai buvo didysis stop momentas, nes pajutau, kad arba privalau pripažinti ir tuos kasdienius iššūkius kaip reikšmingus, arba mano žodžiai – tik gražūs, bet tušti plepalai. Nuo tada vis save sustabdau galvodama, kad kieno nors sunkumas yra menkas ir nevertas dėmesio. Juk aš negaliu žinoti, kokią vidinę kovą dabar patiria kitas.

Į toksiško pozityvumo spąstus įkliūti labai paprasta – atkreipiu dėmesį ir į artimųjų nerimą, kylantį, kai jie negali leisti sau liūdėti, nes neturi tam rimtų priežasčių. Ir vėl – vidinis pasaulis ne taip sukurtas, todėl pasakyti, kad turiu viską, dar nereiškia jausti laimę. Jei būtų taip paprasta, apsikrovę daiktais švytėtume iš džiugesio…

Mandagumo spąstai

Pažvelgusi į savo klaidas ėmiausi kruopštaus valymo – perdėtas pozityvumas man nebebuvo reikalingas. Terapijos užsiėmimuose išmokau: jei bandysiu užspausti skausmą, džiugesys irgi bus užspaustas. Natūralu, kad to nenoriu. Man labai padėjo jausmų apibrėžimų analizė. Pavyzdžiui, supratau, kad gėda yra jausmas, kuris kyla padarius ką nors netinkamo. Todėl kai tik imu save graužti, kad nesišypsau, kad nesielgiu maloniai, tuoj suklūstu ir paklausiu savęs – ar tikrai tai ne iliuzinė gėda, kaltė?

Suprantu, kad mergaitės nuo vaikystės mokomos rūpintis aplinkiniais, elgtis gražiai, kalbėti mandagiai, šypsotis. Etiketas ir kultūra – labai svarbūs dalykai, norint sėkmingai funkcionuoti bet kurioje erdvėje. Vis dėlto susiduriama su didele bėda – kai galima būti tik geram, nelieka vietos pykčiui, erzuliui, ašaroms. Būtent todėl suaugusi ir pradėjusi rūpintis savo psichine sveikata, turėjau išmokti atsikratyti geros mergaitės sindromo.

„Etiketas ir kultūra – labai svarbūs dalykai, norint sėkmingai funkcionuoti bet kurioje erdvėje. Vis dėlto susiduriama su didele bėda – kai galima būti tik geram, nelieka vietos pykčiui, erzuliui, ašaroms.“

Būdama iki negalėjimo gera praradau įgūdį pykti, todėl dabar nutariau kasdien bent po kelias minutes išlieti susikaupusias emocijas keikdamasi. Pavyzdžiui, kai važiuoju iš darbo namo, automobilyje sakau visus bjauriausius žodžius. Taip išlieju susikaupusį sunkumą, o po to ir prisijuokiu – neigiami jausmai palieka mane, o aš, lepindama savo vidinį vaiką, imu kurti naujadarus.

Pramokau ir atsakomybės – anksčiau neleisdavau, kad kiti mane matytų pavargusią. Dabar vis drąsiau sustoju, kai man sunku, ir liūdžiu. O kai linksma – šypsausi. Bet po šypsena ašarų nebeslepiu.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

 

 

Dalintis
  • Tekstas Angelina Lapinskaitė