Jei galimybės būtų neribotos ir galėtumėte įsigyti labiausiai jums patinkantį modernų ar šiuolaikinį meno kūrinį, kurie autoriai pirmiausia šautų į galvą? Charakteringoji Frida Kahlo ar drąsioji Marina Abramović? Spalvingasis Andy’is Warholas ar taisykles laužantis Banksy? O jei rinktumėtės iš lietuvių kūrėjų? Galbūt staiga pradėjote svarstyti, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai laikomi moderniais, nes… taip greitai nepavyko prisiminti jokių kitų pavardžių? Tikiu, kad panašiai galvotų daugybė mano pažįstamų, kurie nieko bendro su menu neturi.

Tai tik rodo, koks platus kultūrinių galimybių kaleidoskopas mums veriasi šiandien – ir jos tikrai neapima vien vizualiųjų menų. Galime nuvykti į operą Paryžiuje, vaikštinėti po parodas Niujorko modernaus meno muziejuje, o kai nekeliaujame – dar užmesti akį ir į garsiausių Londono šefų vaizdo įrašus internete. Šios patirtys ne tik augina mus kaip įvairiapusės kultūros vartotojus, bet ir skatina per kitų žmonių kūrybą pažinti save – patyrinėti, kas užkabina, o kas visai nejaudina ir kodėl.

MO muziejaus nuotrauka. Fotografas Rytis Šeškaitis

Toks į savo vidų nukreiptas žvilgsnis anksčiau ar vėliau paskatina atsigręžti ir į tą kultūrinį kontekstą, kuriame užaugome – bent taip nutiko man. Po vidurinės mokyklos buvo septyneri metai keturiuose labai skirtinguose Europos miestuose: Paryžiuje, Porte, Hagoje ir Londone. O tuomet grįžau į gimtąjį Vilnių, pradėjau dirbti muziejuje ir supratau, kiek nedaug žinau apie Lietuvos meną. Tad galbūt jums, kaip ir man, kyla klausimas (o gal ir šioks toks kaltės jausmas), kodėl gan menkai esame susipažinę su savo menininkais ir menininkėmis?

Rytai–Vakarai

Šiandien priešprieša Rytai–Vakarai nebeatspindi politinės ir kultūrinės realybės – viskas daug labiau persipynę. Tačiau sovietmečiu ji buvo suvokiama kaip viena iš esminių pasaulį padalinusių skirčių. Oficialioji ideologija šlovino į rytus nuo geležinės uždangos likusio socialistinio bloko pasiekimus, o Vakarų pasaulį menkino. Lietuvos intelektualinis underground’as gan vieningai laikėsi visai kitokios pozicijos – esame neteisėtai nuo Europos atplėšta dalis ir turime į ją sugrįžti. Sovietinei santvarkai nepritariantiems menininkams Vakarai – demokratiškos Europos šalys ir JAV – buvo sektinas pavyzdys iki pat nepriklausomybės atgavimo.

Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos labai greitai patyrėme iš Europos ir JAV atsiritusią kultūros bangą. Atstūmimo reakciją su Sovietų Sąjunga tapatintiems „rytams“ ir susižavėjimą „vakarais“ dar pakurstė eurocentrizmas – įsitikinimas, kad Europoje išsivysčiusi ir po pasaulį pasklidusi Vakarų civilizacija yra pranašesnė už visas kitas. Nors vis sąmoningiau suvokiame tokio mąstymo ribotumą, jis išlieka gajus ir meno lauke. Gal todėl kartais turime išankstinių nuostatų ir vertiname lietuvišką meną kaip mažiau įdomų, inovatyvų, įspūdingą nei tą, kurį matėme svetur.

Visgi griuvus geležinei uždangai privalėjome pagaliau savomis akimis pamatyti, kas vyksta kitur. Tai buvo būtina, kad ilgainiui visavertiškai įsilietume į Europos kultūrinį gyvenimą. Man pasisekė – pirmą kartą tėvai mane į Venecijos bienalę nusivežė, kai buvau šešerių. Iki dabar atsimenu milžinišką įspūdį man padariusias hiperrealistines Rono Muecko ar minimalistines Richardo Serros skulptūras. Tačiau apie to paties laikotarpio lietuvių skulptorius daugiau sužinojau tik po gerų dvidešimties metų ir tik todėl, kad tų žinių reikalavo mano profesinė veikla. Taigi net augdama, studijuodama ir dirbdama meno lauke buvau pakliuvusi į tas pačias susižavėjimo „vakarietiška“ kultūra pinkles.

Laikas ir pinigai

Na gerai, apsilankiau lietuvių menininkų parodoje ir ji tikrai buvo mažiau įspūdinga už tas, kurias mačiau Tate’o muziejuje Londone ar Pompidou nacionaliniame meno ir kultūros centre Paryžiuje, – sakysite jūs. Sutinku. Novatoriškiems kūriniams ir ekpozicijoms sukurti reikia ne tik talento, bet ir laiko, investicijų. Lyginame vietinius ir užsienio muziejus, galerijas ir menininkus, bet ar visada įvertiname, kokiais finansais ir istorinėmis aplinkybėmis paremtas kultūros laukas čia ir ten?

Sovietmečiu muziejai turėjo būti vieta ideologijai skleisti. Todėl daugybė santvarkai neįtikusių kūrinių nepraeidavo cenzūros ir nepatekdavo į parodas. Dažnai neįtikdavo net ne konkreti ideologinė žinutė, bet kūrinių stilius. Pavyzdžiui, abstrakcija oficialiai buvo vertinama kaip bevertis žaidimas su forma, linija ir spalva. Tad laisvai kurti troškę menininkai negalėjo savo kūrybos darbų eksponuoti viešai. Juos matydavo tik šeimos nariai, draugai ir bendraminčiai. Atgavus nepriklausomybę, kardinaliai pasikeitė tai, kas muziejuose prieinama lankytojams. Yra nemažai atvejų, kai sovietmečiu kūrę menininkai, kuriuos šiandien vertiname kaip pažangiausius, originaliausius ir įdomiausius, muziejuose plačiau rodomi dar tik apie 30 metų.

MO muziejaus nuotrauka. Fotografas Rytis Šeškaitis

30-metį švenčia ir politinės ideologijos nevaržoma laisvė kurti. Tiek pat laiko menininkai gali laisvai keliauti, studijuoti, eksponuoti savo darbus visame pasaulyje. Muziejai – vykdyti naujas demokratinėmis vertybėmis paremtas programas ir rašyti visavertę Lietuvos meno istoriją. Didelius rinkinius sukaupusių kolekcininkų, privačių galerijų ar mugių sovietmečiu išvis nebuvo, tad jos mūsų šalyje irgi yra labai jaunos. Tačiau yra valstybių, kurių nacionaliniai muziejai vykdo tęstinę veiklą jau šimtus metų, o privačios kolekcijos neretai keliauja iš kartos į kartą. Taip ne tik formuojama stipri mecenatystės tradicija, kuri Lietuvoje dar tik gimsta, bet ir vienose rankose sukoncentruojami dideli turtai. Meno sklaidai be galo svarbus šis valstybinių ir privačių muziejų, galerijų, mugių ir kolekcininkų tinklas. Būtent jiems bendradarbiaujant kuriamas visuomenės atmintyje nugulantis pasakojimas apie menininkus ir jų kūrinius.

Drąsa patirti meną

Jauna ir mūsų publika, kuri iš ankstesnių kartų nepaveldėjo įpročio ir įgūdžių lankytis parodose. Jiems suformuoti reikia laiko. Bet dar svarbesnė yra drąsa – ne tik žiūrėti, bet ir apmąstyti labiausiai sujaudinusius, konstruktyviai kritikuoti daugiausiai minčių sukėlusius kūrinius. Tokia drąsa, mano galva, gimsta ne tik plečiant kultūrinį akiratį, bet ir puoselėjant sveiką savivertę. Galime ir net turime tam tikrą pareigą reaguoti į meną. Juk kūryba – tai bendravimo forma, kurioje kūrėjo, parodos kuratoriaus ir publikos balsai yra vienodai svarbūs. Kūriniai – kaip laiškai – siunčia žinutes. Būna, kad menininko įrašytos reikšmės ir tai, ką perskaito žiūrovai, kardinaliai skiriasi. Būna, kad kūrinys kalba apie žinutės nebuvimą. Arba ji išreiškiama ne tekstu, bet stimuliuojant jusles vaizdais, garsais, kvapais ar net skoniais. Bet kuriuo atveju tai yra kvietimas mums, žiūrovams, įsitraukti į pokalbį.

Svarbu ne tik kūrinio žinutė, bet ir platesnis pasakojimas apie menininkus, meno judėjimus, jo sąsajas su politiniu, istoriniu ir socialiniu kontekstais. Reikšmingas ir pasakojimo stilius bei struktūra. Lietuvoje dar tik formuojasi įprotis apie meną kalbėti populiariai. Ir nenuostabu – kūrybos pateikimas pagal populiariosios žiniasklaidos taisykles – įtraukiamai, paprastai ir įdomiai – yra subtilus interpretavimą ar net vertimą primenantis darbas. Dažnai kultūriniame lauke jo prisibijoma, nes šią užduotį atlikus nekokybiškai galima viską pernelyg supaprastinti, pamesti subtilius niuansus ir nuklysti į hiperbolizavimą. Įtarumas kyla ir prisiminus sovietinį šūkį „menas liaudžiai“, kuris reiškė ne tik plačią meno sklaidą, bet ir jo naudojimą kaip ideologinį įrankį masėms paveikti. Tarp sistemai nepalankių menininkų buvo gajus – vertinant dabar – gana elitistinis požiūris. Visiems prieinamas menas dažniausiai buvo propagandinis ir todėl laikytas ne tokiu vertingu, o tik išrinktiesiems pasiekiami rezistenciniai kūriniai įgaudavo paslaptingumo ir išskirtinumo aureolę.

Vis dėlto nesinorėtų, kad praeities šešėliai užgožtų ateities perspektyvą. Lietuvoje dar tik pradedame eksperimentuoti su drąsesniais kultūros komunikacijos sprendimais. Modernūs ar šiuolaikiniai menininkai kol kas netapo populiariosios kultūros dalimi. Išimtys galėtų būti nebent Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Jų žinomumą iš dalies nulėmė karjera JAV. Šie kūrėjai užsienyje dirbo iš būtinybės. Jiems emigruoti teko per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau ir šiandien gana dažnai į Lietuvoje kuriantį menininką ar menininkę dėmesį atkreipiame tik tada, kai jie susilaukia įvertinimo svetur. Galbūt dar nesijaučiame turintys pakankamai patirties ar žinių vertinti kūrinį ir lūkuriuojame, kol tai padarys „labiau patyrę“ užsienio žiūrovai ar kritikai. Turbūt garsiausias pastarojo meto pavyzdys yra opera-performansas „Saulė ir jūra“. Autorės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė buvo žinomos ir kūrė panašaus žanro kūrinius dar iki dalyvavimo Venecijos bienalėje. Tačiau gavusios pagrindinį bienalės apdovanojimą „Auksinis liūtas“ jos sulaukė keleriopai daugiau dėmesio Lietuvoje. Nors „Saulė ir jūra“ jau ne pirmą kartą rodoma Vilniuje, tačiau bilietai į seansus šį gruodį buvo iššluoti vos per porą dienų!

Žvilgsnis į save veria skaudžiausiai

Įsidrąsinę ir pagaliau būdami akistatoje su kūriniu žiūrovai susiduria su dar vienu išbandymu. Lietuviškas menas yra glaudžiai susijęs su visuomene, kurioje vystosi ir kurią apmąsto. O žvilgsnis į save visada veria skaudžiausiai. Galbūt kartais tikrai lengviau gėrėtis darbais, sukurtais už tūkstančių kilometrų, nes jie neprimena nei apie skaudžias karą ir sovietmetį išgyvenusiųjų patirtis, nei apie niūrią 1990-ųjų ar 2009-ųjų finansinę situaciją, nei apie daugumą Lietuvos miestų supančius nykius miegamuosius rajonus. Viename iš jų – Pilaitėje, Vilniuje – ir aš pati užaugau. Puikiai prisimenu ir tamsias rajono gatves vakarais, ir plynuose plotuose tarp pilkų betono monolitų švilpiantį vėją, ir girtaujančius kaimynus. Visą paauglystę laikiau tą rajoną beveide dykyne, kur nėra nei kultūros, nei pramogų, nei apskritai vietos mano saviraiškai. Jaučiau, kad gyvenimo sėkmė bent iš dalies matuojama pagal tai, ar pavyksta iš gimtojo rajono ištrūkti. Dabar suprantu, kad realybė daug įvairesnė, nei tada pajėgiau suvokti.

MO muziejaus nuotrauka. Fotografas Rytis Šeškaitis

Todėl man savaip rezonuoja menininko Rimo Sakalausko vaizdo darbai, kuriuose Pilaitė ir Karoliniškės virsta scena keistiems nutikimams – televizijos bokštas atsiplėšia nuo pamatų ir lėtai pakyla nuo žemės, o daugiabučių fone levituoja virusą primenanti sfera. Kūriniuose jaučiasi atšiaurumas ir nykuma, kuriuos patyriau augdama miegamajame rajone. Bet jie taip pat pulsuoja paslaptimi ir atsiveriančiomis galimybėmis. Taip stengiuosi žiūrėti ir į kitų lietuvių menininkų kūrinius – jie siūlo naują introspekcijos perspektyvą ir padeda lengviau prisileisti sudėtingas asmenines patirtis. O kartais suteikia galimybę permąstyti išankstinius įsitikinimus, pažvelgti į save ir savo šalį su humoru ir sveika savikritika.

Tai mums reikalinga it oras ir vanduo, nes kaip visuomenė vis dar intensyviai ieškome savo identiteto. Bandome rasti produktyvų santykį su skaudžia istorine praeitimi. Naujai kuriame sovietmečiu nutrauktus ryšius su kultūrinėmis šaknimis. Taigi sąmoningas nežinojimas yra labai gera pradinė pozicija pažinčiai su Lietuvos (ar bet kurios kitos šalies) menu. Toks nusiteikimas leidžia atvirai ir smalsiai priimti naujas idėjas ir pasinaudoti menu kaip įrankiu gilesnei savityrai. Meno erdvės apskritai yra viena geriausių pasimatymo su savimi vietų. Kitaip nei restorane ar kine, čia niekam nekils klausimų, jei ateisite vieni. Viešpataujanti ramybė ir tyla suteikia galimybę tiesiogine ir perkeltine prasme atsijungti ir stabtelėti. Tad prieš išvykstant į vis labiau populiarėjančią solo trip kokiame nors Europos didmiestyje, kviečiu patreniruoti buvimo-su-savimi raumenį savojo miesto muziejuje ar galerijoje.

Rimas Sakalauskas, Blue, 2013

Rimas Sakalauskas, Sinchronizacija, 2009

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee