Tikriausiai ne kartą iš moterų esate girdėję šias frazes: „Jei būsi karjeristė, išgąsdinsi vyrus“, „Nesigirk draugėms, nes pavydės“, „Ar matei, kaip ana išstorėjo?“, „Nepasitikėk kitomis moterimis“, „Aš ne tokia, kaip kitos moterys“ ir pan.

Tiek sąmoningas, tiek ir nesąmoningas moterų polinkis nuvertinti (save) kitas moteris, laidyti į jų pusę menkinamas pastabas, sabotuoti (savo) kitų mergaičių ar moterų identitetą ir potencialą yra laikomas internalizuota mizoginija (internalizuota šiuo atveju pavartota kalbant apie į savo pačios lytį nukreiptą neapykantą, bodėjimąsi moterimis ir moteriškumu).

Skaitydama ir gilindamasi į šį fenomeną, pastebėjau, kaip kartais, pačioms moterims nenutuokiant, jis paveikia jų savivaizdį: moteris savyje ima labiau vertinti tradiciškai vyriškam poliui priskiriamas savybes ar pasirinkimus, pavyzdžiui, karjeristė gali nuvertinti moteris, pasirinkusias motinystę. Tai visai nestebina, nes internalizuota mizoginija nebuvo kažkieno specialiai sugalvota. Ji kilo automatiškai kaip šalutinis nuo seniausių laikų visuomenėse įsišaknijusios mizoginijos produktas. Šio fenomeno atradimas privedė mane prie gana nemalonių radinių ir savo pačios gyvenime.

„Iš draugių pavyzdžių matau, kad internalizuota mizoginija yra viena iš priežasčių, kodėl tiek daug mergaičių užauga moterimis, kenčiančiomis nuo valgymo sutrikimų. Daugybės mano draugių mamos nuo ankstyvos paauglystės ar net dar anksčiau kritikavo savo dukrų išvaizdą, „skaičiuodavo jų kąsnius“.“

Mano santykis su kitomis moterimis ir savo kaip moters identitetu buvo komplikuotas jau nuo ankstyvos vaikystės. Būdama dar visai maža nugirdau, kad tėvai išsiskyrė, nes gimiau mergaite, o ne berniuku (buvau antra mergaitė šeimoje). Taigi anksti savo kailiu patyriau (sūnų) vyrų kultūrinę preferenciją. Visą vaikystę ir net paauglystę jaučiausi gimusi brokuota, kaltinau save, kam negimiau berniuku ir siekiau būti kuo panašesnė į vyrus.

Vaikystėje ir paauglystėje skaičiau daug (vyrų rašytojų) klasikinių romanų ir pastebėjau, kad juose aprašomi vyrų personažai man daug įdomesni už moterų. Galėdavau susitapatinti su jais intelektualumu, valia, ambicingumu. O moterys literatūroje dažnai buvo aprašomos kaip silpnos, emocionalios, isteriškos, įnoringos, stokojančios valios ar drąsos, tik meilės objektai, švelnios ir meilios, bet nuobodžios ir t. t. (Vienintelė išimtis man atrodė knygos vaikams, kuriose mergaitės (dar) buvo laisvos nuo „moters rolės“ dėl savo amžiaus, ar Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“.) Kadangi daugiau skaičiau, nei socializavausi, įtikėjau šiais socialinių lyčių konstruktais ir realybėje. Norėjau ne tik būti kuo panašesnė į vyrus savo elgesiu ir pomėgiais, bet kad ir mano draugai būtų tik vyrai.

Nors ir neaugau vyrų giminę aukštinančioje šeimoje, prisimenu, kaip visą vaikystę ir paauglystę privengiau moterų ir bijojau su jomis būti atvira. Gal todėl, kad artimoje aplinkoje nemačiau nė vienos nuoširdžios moterų draugystės. Girdėdavau vienų moterų į kitų moterų pusę siunčiamas niekinamas pastabas apie jų išvaizdą, netradicinę šeiminę padėtį („nepadovanojo vyrui vaiko“), žeidžiantį visų nesusituokusiųjų vadinimą senmergėmis, o man kiek paaugus – „pamokymus“, kad „visi vyrai yra neištikimi, nes tokia jų prigimtis“, ir pan.

Labai anksti skaitydama, žiūrėdama filmus ir stebėdama pasaulį aplink save pamačiau, kad moterys užima žemesnę poziciją nei vyrai ir turi mažiau laisvių (sunkiau įkvėpti pagarbą aplinkiniams, nes iš tavęs daug daugiau tikimasi…), kad jos nėra tos, kurios veikia ir tiesiog yra, bet tos, kurios turi bijoti vyrų, kurie matys jas kaip objektus, o ne kaip žmones ir nepriklausomus individus su savo jausmais ir mintimis, kad būdama moterimi turi galvoti apie savo kūno saugumą, nes daug žmonių mato tave tik kaip kūną ir instrumentą.

Prisimenu, kaip būdama paauglė lankiau kino kritikės (moters!) kursus apie kiną, per kuriuos ji menkino kitas režisieres moteris, jų pastangas rungtis su vyrais. Ši kritikė net didžiavosi, kad jai pavyko atkalbėti savo dukrą nuo stojimo į režisūrą. (O, jei tada būčiau žinojusi, kokia ši kritikė buvo neteisi ir kiek talentingų moterų režisierių surasiu!)

Norisi paminėti ir dvigubų standartų taikymą, kuris geriausiai atsiskleidžia, kai moterys gėdina kitas už pasileidėliškumą (angl. slut-shaming) ar, pavyzdžiui, aktyviai diskusijose dalyvaujančios ir savo mintis reiškiančios moterys kitų moterų dažnokai būna palaikomos išsišokėlėmis ir pasikėlusiomis, o žavimasi savo išmone besidalinančiais vyrais.

Iš draugių pavyzdžių matau, kad internalizuota mizoginija yra viena iš priežasčių, kodėl tiek daug mergaičių užauga moterimis, kenčiančiomis nuo valgymo sutrikimų. Daugybės mano draugių mamos nuo ankstyvos paauglystės ar net dar anksčiau kritikavo savo dukrų išvaizdą, „skaičiavo jų kąsnius“. Viena draugė dėl to yra konfrontavusi su savo mama, o ši buvo įsitikinusi, kad kritikuodama dukros išvaizdą elgiasi teisingai: „Juk aš vienintelė sakanti tau tiesą apie išvaizdą. Kas dar tau pasakytų, kad išstorėjai? Nebent tik už nugaros.“

„Net juokauju, kad vyrai man daug įdomesni fikcijoje nei realybėje, o moterys – priešingai.“

Vienas iš didžiausių lūžių mano gyvenime įvyko įstojus į universitetą, kuriame susipažinau su išsilavinusiomis, kūrybingomis, šmaikščiomis ir draugiškomis dėstytojomis ir bendrakursėmis. Jų apsupta ėmiau ne tik nebebijoti moterų, bet ir priėmiau save kaip moterį. Pajutau didžiulį palengvėjimą ir harmoniją, kai supratau, kad galiu turėti tam tikrų „vyriškų“ charakterio savybių, bet jos nėra vertesnės už tradiciškai priskiriamas moterims. Net juokauju, kad vyrai man daug įdomesni fikcijoje nei realybėje, o moterys – priešingai.

Tikiu, kad internalizuotos mizoginijos įsišaknijimo mūsų visuomenėje suvokimas gali padėti atsakyti į klausimą, kodėl moterims (vis dar) sunku solidarizuotis su kitomis moterimis. Viena kitą palaikančios (ne)pažįstamosios, kaimynės, draugės, mamos, dukros ir močiutės sumažintų patyčias, nežlugdytų viena kitos potencialo, ateities, gal net iš solidarumo su kitomis moterimis pasistengtų neįsimylėti vedusių vyrų?..

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!