Būna pokalbių, kurie sužadina milijonus klausimų ir minčių, o būna tokių, kurie visus atsakymus sudeda į lentynėles. Būtent taip apibūdinčiau pokalbį su neuropsichologijos mokslų daktare Ramune Dirvanskiene, kuri iš pirmo žvilgsnio sudėtingas moteriškumo, intuicijos ar meditacijos temas geba perleisti per mokslinį filtrą ir paaiškinti paprastai: štai šį teiginį galime pagrįsti, o to – jau nebe.

Ar tiesa, kad moterų smegenys yra kur kas mažiau ištirtos nei vyrų? Kodėl?

Taip, tiesa, ypač jei kalbame apie biologijos, farmacijos tyrimus – vyrus tirti yra gerokai lengviau. Dėl mėnesinių ciklo metu vykstančių hormonų svyravimų keičiasi moterų kraujo krešumas ir kiti rodikliai, todėl mokslininkams būna sunkiau kontroliuoti eksperimento rezultatus. Be to, moteris reikia papildomai saugoti, kad nebūtų pakenkta jų nėštumui ateityje. Tirti vyrus medicinos požiūriu yra paprasčiau. Tačiau tai reiškia, jog sukuriami vaistai, apie kurių poveikį vyro organizmui žinoma, o moters organizmui žinoma mažiau.

Dabar situacija keičiasi – medicininius tyrimus finansuojančios įstaigos nebeleidžia tyrimų atlikti tik su vyrais. Net laboratorijose atliekant tyrimus su gyvūnais, pavyzdžiui, pelytėmis, jie turi būti abiejų lyčių.

Kiek skirtingos yra vyrų ir moterų smegenys ir ką tie skirtumai lemia praktiškai?

Jeigu visos populiacijos mastu lyginame vyrus su moterimis, smegenų skirtumų įžvelgiame, tačiau negalime teigti, kad juos lemia lytis. Veikiau – socialinės priežastys, dėl kurių vyrai ir moterys studijuoja skirtingas specialybes, dirba skirtingus darbus ir gyvena skirtingus gyvenimus. Smegenys yra plastiškos ir prisitaiko prie tokio gyvenimo, kokį gyveni. Todėl lygindami inžinierius su namų šeimininkėmis matome skirtingas smegenis: vienos labiau prisitaikiusios vaikų priežiūrai, empatiniams ir kalbiniams gebėjimams, o kitos – inžineriniams. Tačiau tokiu atveju mes lyginame ne lytis, o skirtingas profesijas ir gyvenimus. Jei lyginame moteris inžinieres su vyrais inžinieriais ir moteris namų šeimininkes su tokiais pat vyrais, skirtumai nerandame.

Asmeninio archyvo nuotr.

Smegenų priežiūrai svarbus judėjimas, mityba, protinė veikla. O kaip meditacija – ar yra jos poveikio megenims tyrimų ir ką rodo jų rezultatai?

Meditacija naudinga kaip priemonė stresui mažinti. Tačiau ji nėra vienintelė – galima ir žvejoti, ir vaikščioti gamtoje. Jeigu žinome veiksmingą būdą stresui mažinti, jį, kad ir koks būtų, ir reikėtų naudoti.

Tiesa, moksliniais tyrimais įrodyta, kad meditacija padeda lengviau sutelkti dėmesį, pažinti savo emocijas ir geriau suprasti situaciją, kurioje esi, geriau ją kontroliuoti.

Dietologai paprastai labai rūpinasi savo mityba, sporto treneriai – fiziniu aktyvumu, psichologai – emocine savijauta. O kaip savimi rūpinasi neuromokslininkai? Ar skiriate didesnį dėmesį smegenims, pavyzdžiui, jas kažkaip treniruojate, geriate papildus?

Stengiuosi daugiau vaikščioti, nes judėjimas yra būtinas gerai savijautai ir smegenų funkcijai. Taip pat labai daug dėmesio skiriu savo miego kokybei. Pavyzdžiui, jei kitą dieną laukia pranešimas didelėje konferencijoje, stengiuosi geriau išsimiegoti, nes kuo geriau išsimiegu, tuo geriau pasirodau atlikdama užduotį. Dažnai žmonės daro priešingai – stengdamiesi geriau pasirodyti visą naktį ruošiasi, tačiau tai yra neveiksminga.

Dėl papildų. Šiuo metu eksperimentuoju su probiotikais, nes daugėja literatūros apie teigiamą įvairių natūralių probiotikų įtaką organizmo veiklai ir vis daugiau sužinoma apie smegenų ir žarnyno sąsajas – kad per gerą žarnyno veiklą galima pagerinti ir smegenų veiklą. Nors tvirtų įrodymų mokslo lauke dar nėra, tačiau nuo kefyro, jogurto ar raugintų agurkų tikrai blogiau nebus.

Matheus Bertelli nuotr.

Teko girdėti apie pirmąjį pasaulyje smegenų sporto klubą, kuriame, kaip ir įprastame sporto klube, vyksta grupinės bei individualios treniruotės ir treniruojamos smegenys. Ką manote apie tokias iniciatyvas? Ar jos gali būti veiksmingos?

Naudinga apskritai išbandyti ką nors naujo. Jei toks sporto klubas yra vieta, kur nuėjęs išbandai iki šiol nebandytą veiklą, tai – naudinga, kaip naudinga ir mokytis groti muzikos instrumentu ar naujos kalbos. Be to, labai svarbus socialinis aspektas – kad mes susipažintume ir bendrautume su kitais žmonėmis, nes mūsų smegenys yra socialinės. Bendraujant įsitraukia daugiau smegenų dalių, daugiau jų sužadinama nei, pavyzdžiui, sprendžiant matematikos užduotį.

Todėl jei aš kurčiau tokį sporto klubą, jame būtinai būtų mokoma naujų užsienio kalbų, groti muzikos instrumentais ir nebūtų apsiribojama loginėmis, intelekto testus primenančiomis užduotimis.

Dabar populiarūs įvairūs moteriškumo mokymai, kuriuose sakoma, kad moterys turi eiti kartu su tėkme, organizuoti savo gyvenimą pagal mėnesinių ciklą, gilintis į moterų archetipus. Ką apie tai manote Jūs, kaip mokslininkė ir moteris? Ar Jūsų gyvenime yra vietos tokiems ne visai moksliškai paaiškinamiems reiškiniams?

Egzistuoja biologinė lytis ir socialinė lytis. Viskas, kas skatina geriau pažinti savo biologinę lytį, yra labai sveikintina. Kuo daugiau sužinai apie hormonus, jų svyravimus, įtaką elgesiui ir atpažįsti juos savo gyvenime, tuo geriau gali sau padėti. Pavyzdžiui, vienomis mėnesinių ciklo dienomis jaučiamės energingesnės, o kitomis – labiau pavargusios. Tokios žinios gali padėti priešmenstruacinio sindromo dienomis skirti sau daugiau laiko pailsėti ir tiek daug iš savęs nereikalauti, o tomis dienomis, kai yra ovuliacija, jautiesi energingesnė ir geresnės nuotaikos, planuoti daugiau.

Kitas dalykas yra socialinė lytis. Dauguma Jūsų minėtų mokymų orientuojasi į socialinės lyties aspektus: susirenkama kalbėti ne apie hormonus ar lytinius organus, o apie tam tikras charakterio savybes ar veiklas, priskiriamas moterims. Tai nulemta kultūros ir socialinių aspektų, tačiau nėra įgimta. Į bandymus formuoti nuomonę, kad vien dėl to, jog gimei moterimi, turi būti vienokia ar kitokia, aš žiūriu labai skeptiškai, nes tai niekuo nepagrįsta.

Koks yra kokybiškiausias mūsų smegenų poilsis? Ar tuomet, kai leidžiame laisvalaikį prie ekranų arba skroliname telefone, leidžiame joms ilsėtis?

Tam, kad gerai funkcionuotume, mums reikia pakankamai miego, pakankamai fizinio judėjimo ir mažai streso. Pats televizorius ar telefonas nėra blogas, jei žmogus ir pakankamai miega, ir pakankamai pajuda, ir maloniai praleidžia laiką. Tačiau jei pusiausvyros nėra, o ekranas ima viršų, blogybė yra ne technologijos, o tai, ką prarandi, jei skiri joms per daug laiko.

Nors pamažu pasaulyje skverbiasi slow living idėjos, kurias pastiprino ir kovidas, visgi dar gyvename produktyvumo eroje, kai dažnai save ir kitus vertiname pagal pasiekimus. Ar produktyvumas yra baigtinis išteklius, ar galima jį įvairiais būdais didinti?

Kalbėdami apie produktyvumą dažnai suplakame skirtingus dalykus. Viena yra užimtumas – žmonės galvoja, kad kuo labiau esu užimtas, tuo produktyvesnis, ir dažnai dirba daug, bet neefektyviai. Be to, svarbus ir jau ne kartą minėtas fizinis elementas: kaip žmogus rūpinasi savo mityba, fiziniu aktyvumu, miegu, streso mažinimu. Jei tam skiriama dėmesio, jis gali pakelti didesnį krūvį, kaip ir prioritetizuodamas darbus, ieškodamas vis efektyvesnių problemos sprendimo būdų. Taigi nėra taip, kad tik vienas dalykas didina produktyvumą – yra dalykų visuma.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip neuromokslas vertina intuiciją? Yra nuomonių, kad būtent pajauta bus viena svarbiausių ateities kompetencijų. Ar ši mintis cirkuliuoja neuromokslo tyrimų lauke?

Intuicija kaip konstruktas labai mistifikuojama – tarsi kažkas neapibrėžiamo, ne visiems duoto. Realiai tai yra subtilių detalių pastebėjimas, o pastebime tai, ką žinome egzistuojant. Jei daug žinome apie emocijas, apie tai, kaip situacijos veikia kitą žmogų, tai stebėdami galime aptikti niuansų ir nuspėti, kaip jis jaučiasi. Jei mūsų emocinis raštingumas prastas, natūralu, kad tų niuansų nematysime. Tai intuiciją galėtų padėti lavinti psichologijos žinios.

Vadinasi, intuicija gali būti lavinama?

Žinios didina pastabumą. Galima būtų spekuliuoti įgimtais aspektais – šiuo atveju mažesniu jautrumo slenksčiu: vieni žmonės tiesiog yra pastabesni, o kitiems reikia daugiau ir ryškesnės informacijos, kad pastebėtų tuos pačius dalykus. Tačiau apskritai, kad ką nors pastebėtum, turi žinoti tą dalyką egzistuojant, o žinių įgyjama.

Teko girdėti teoriją, kad mintys – tai viso labo atsitiktinės vibracijos, prie kurių „prilimpa“ mūsų smegenys, kurios yra tarsi imtuvas, labiau gaudantis neigiamas mintis. Ką apie tai manote?

Nesutikčiau su tuo, nes smegenys nėra tik priėmimo organas. Suvokimas vyksta tokia seka: smegenys formuluoja spėjimą, žiūri, ar jis pasitvirtina ir tada per grįžtamąjį ryšį jį koreguoja. Taigi esame linkę pastebėti tai, ką tikimės pastebėti. Jei ko nors nesitikime, tai smarkiai sumažina ir mūsų tikimybę pastebėti. Tas pats galioja ir santykiams: jei manome, kad visi žmonės yra pikti, kenkiantys ir linkintys blogo, tai šias savybes ir pastebėsime. Ir priešingai – jei galvosime, kad žmonės linkę padėti, malonūs, tai ir matysime kitaip. Charakteris stipriai formuoja asmens pasaulio suvokimą ir sveikatą: jei tikiesi ir pastebi blogus dalykus, greičiausiai patiri stresą, o dėl to sparčiau prastėja sveikata. Pastebėdamas gerus dalykus geriau jautiesi, išsiskiria malonumo hormonai ir sveikata natūraliai būna geresnė.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji