Susipažinti ir pasikalbėti su Daugvinu Liberiu man teko proga dar tuomet, kai jis nebuvo ugdantysis vadovas. Tąsyk pastebėjau, kad šis jaunas vyras moka megzti išties giliamintį, empatišką dialogą ir kartu įdėmiai klausytis. Tai, pasirodo, yra išties labai svarbios, jei ne esminės, ugdančiojo vadovo kompetencijos. Tad, kai prabėgus keleriems metams prisiruošiau apie ugdomąjį vadovavimą (angl. coaching) sužinoti daugiau ir patvirtinti ar paneigti nuogirdas bei nuojautas, pirmiausia kreipiausi būtent į Daugviną.

Šis interviu labiausiai orientuotas į tokius skaitytojus kaip aš: šiek tiek girdėjusius apie ugdomąjį vadovavimą, niekad jo nebandžiusius, bet vis pasvarstančius, kad būtų neprošal. Nuo ko pradėti? Kaip rasti tinkamiausią ugdantįjį vadovą? Skeptikai, beje, irgi gaus atsakymų.

Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai atkeliauja pas Tave?

Viskas prasideda nuo nuoširdaus prisipažinimo „aš užstrigau“ ir „noriu pasiekti daugiau“.

Stagnuojantys klientai niekaip neranda sprendimo, nors žino, kad atsakymą turi tik jie patys. Žmogui tarsi viskas gerai, bet dėl įvairių priežasčių trūksta aiškumo, ramybės, pasitikėjimo, aktyvumo. Jiems reikia nešališko vedlio, kuris padėtų tai atrasti savyje.

Norintys daugiau yra laimingi tuo, ką turi ir kuo yra, bet nelaimingi dėl to, ko neturi ir kuo nesą. Jiems reikia išsikelti ugdančius iššūkius, susidėlioti aiškius planus, tvirtai apsispręsti. Padedu išgryninti, tai kas svarbiausia, nukreipti jėgas tikslingiausiai. Išduosiu paslaptį, dažniausiai šiuos abu klientų tipus atrandu viename žmoguje (šypsosi).

Ar pastebi skirtį, kas labiau domina moteris, o kas – vyrus?

Moteris labiau domina, kaip sumažinti darbo keliamą stresą, nuovargį, laiko trūkumą, atrasti save per veiklą. Dauguma vyrų, priešingai, ateina ieškoti, kaip dar daugiau uždirbti, sukurti, valdyti. Įdomu, kad abiejų lyčių galutinis tikslas tas pats – vidinė ir išorinė ramybė, tik priemonės jai pasiekti skirtingos. Visada kaip galutinį tikslą akcentuoju ramybę, lengvumą, aiškumą – jei jų netrūktų, nereikėtų nei papildomų tikslų, nei veiksmų, nei priemonių, nei mano pagalbos. Viskas vyktų savaime. Ramybė kyla tik iš vidaus, jos negali supakuoti ir parduoti, tad padedu klientams ją rasti einant savo unikaliu keliu.

Kaip įsitikinti, ar sprendimus priimi savo galva ir širdimi, ar juos lemia visuomenės, auklėjimo įskiepytos dogmos?

Ugdomojo vadovavimo sesijos metu patarimai klientams nėra dalinami, nes nukreiptų dėmesį nuo sprendimo paieškos savyje į išorę – kitų nuomonę, knygas, seminarus ir t. t., kurių dažnai yra netgi per daug. Čia mokomės geriau girdėti save, tad ir patarimai pradeda kilti iš paties kliento vidaus. Kartais klientai pokalbio pabaigoje pastebi – „kaip gerai čia pasakei“, nors iš tiesų tie žodžiai buvo jų pačių, juos ištarti paskatino geras klausimas.

Tačiau netgi savo paties pasakyti žodžiai iš tiesų gali būti gimę išorėje. Suprasti, ar tavo mintys, norai ir nuomonė yra iš tikrųjų tavo, labai svarbu, bet dar svarbiau yra išmokti girdėti, suvokti ir laikytis savo sprendimų, gyvenant neišvengiamai įtaką darančioje visuomenėje.

Iš esmės nėra didelio skirtumo, kaip gimė tavo sprendimas, svarbu tik jausmas, apimantis jį priėmus, įgyvendinus. Jei gera, vadinasi, sprendimas tinkamas. Jei tokio jausmo nėra arba jis dviprasmiškas, galima mesti monetą. Kol ši dar krenta, pagalvok, kokio rezultato nori. Pirmas atsakymas, atėjęs į galvą, greičiausiai yra tikrasis, o kuria puse moneta nukris ant delno – nesvarbu.

Kitas būdas labai panašus, tik priešingas. Rinkdamasis iš dviejų variantų pagalvok, kurio negalėtum atsisakyti. Jei variantų keletas, patikrink kiekvieną porą, kol liks tik vienas, pats svarbiausias.

„Suprasti, ar tavo mintys, norai ir nuomonė yra iš tikrųjų tavo, labai svarbu, bet dar svarbiau – išmokti girdėti, suvokti ir laikytis savo sprendimų, gyvenant neišvengiamai įtaką darančioje visuomenėje.“

Esu girdėjusi įžvalgą, esą anksčiau ugdančiojo vadovo, psichoterapeuto funkciją atlikdavo tvarūs ir stiprūs ryšiai su bendruomene, galėjimas išsakyti savo išgyvenimus žmonėms, kuriais pasitiki. Kartais to ir pakakdavo. Dabar savos „genties“ stygius daugeliui sukelia vienišumo pojūtį ir stiprią vidinę painiavą. Ką Tu apie tai manai?

Nemanau, kad ugdantįjį vadovą ar psichoterapeutą visiškai gali pakeisti artimieji. Sava „gentis“ gali tiesiogiai ar netiesiogiai padėti nepatekti į psichoterapeuto reikalaujančias situacijas, tačiau rimtesnių sutrikimų atvejais reikia specialisto. Nenorėčiau gyventi tais laikais, kai ši pagalba buvo sunkiai prieinama, o jos poreikis laikytas silpnumu.

Nors išsikalbėti yra tinkamas tikslas, bet ugdomasis vadovavimas kaip metodika visada nukreiptas į konkrečius tikslus ir veiksmus. Išsikalbėjimas – tik pirmasis žingsnis. Mano patirtis, įgyta dirbant su klientais, rodo, kad ne visą krūvį įmanoma ir norisi užkrauti artimiesiems. Teoriškai išklausyti galėtų bet kuris patikimas, nuoširdžiai besidomintis ir padėti siekiantis žmogus, turintis tam bent valandą. Tačiau retas geba pusvalandį ir ilgiau nuoširdžiai, nešališkai klausytis. Netikite? Pabandykite patys nekišdami nė truputėlio savo nuomonės bent 30 minučių klausytis ir klausti pašnekovo apie tai, kas Jums patiems galbūt visai neaktualu. Ypač sudėtinga žmonėms būna „išimti“ savo nuomonę iš klausimo: ji dažnai būna subtiliai paslėpta jei ne žodžiuose, tai bent intonacijoje.

Paklauskite savęs kelių klausimų. Ar turiu su kuo labai išsamiai ir atvirai pasikalbėti apie savo gyvenimo tikslus ir planus, o išsiaiškinęs tiesiog eiti jų įgyvendinti? Ar tas žmogus moka nekišti savo nuomonės ir mane palaikyti? Ar jis geba išjudinti užstrigusias mintims, aptarti situaciją iš kitos pusės? Ar jis moka reflektuoti tai, ką išgirdo, taip, kad po to pamatytum save dar aiškiau? Ar gali į jį ar ją kreiptis tada, kada nori?

Nors šie klausimai neparodo visų sertifikuoto specialisto kompetencijų ir darbo įrankių, bet jei visi atsakymai yra „taip“, tuomet sveikinu – turite savotišką ugdančiojo vadovo atitikmenį tarp savo artimųjų. O jei bent vienas atsakymas buvo „ne“, tuomet verčiau kreiptis į specialistą.

Taip pat reikia prisipažinti, kad mums dažnai būna gėda ir nemalonu net pačiam artimiausiam žmogui pasakoti, kad vis ko nors trūksta ir negana: pinigų, kūrybos, valdžios, pripažinimo, dėmesio, disciplinos. Vidinis kritikas sako, kad negalima skųstis kitam, ypač antrajai pusei, arba kad, pavyzdžiui, per mėnesį uždirbamų 3 500 eurų negana ir šiuo metu svarbiausia rasti būdų, kaip padidinti pelną. Būtent tam ir reikalingas ugdomojo vadovavimo specialistas – kalbėtis temomis, kurių nesinori arba negalime aptarti su aplinkiniais.

Dabar individualizmas smarkiai lenkia bendruomeniškumą, todėl ir vienišumas yra juntamas stipriau nei bendrumas. Toks etapas. Buvusius ir būsimus visuomenės ir jos bendros sąmonės išsivystymo kelius išsamiai paaiškina spiralinės dinamikos (angl. spiral dynamics) teorija. Apie ją daug informacijos rasite „Youtube“. Suvokus tai kaip asmeninį ir visuomenės gyvenimo etapą, o ne kaip amžinai nekintančią dabartį, lengviau analizuoti savo situaciją tarsi iš šalies ir ją keisti.

O kodėl šiuolaikiniai žmonės taip dažnai jaučiasi vieniši? Kodėl šis jausmas kyla?

Rašytiniuose šaltiniuose sąvoka vienišumas nebuvo minima iki XVI a., o ir vėliau ji reiškė ne emocinę būseną, o fizinį nutolimą nuo artimųjų, kaimynų. Keldamiesi į miestus mes fiziškai nutolome nuo savo šeimos. Net ir tame pačiame mieste vaikai ir tėvai dabar gyvena atskirai. Gyvo kontakto neįmanoma pakeisti nuotoliniu: fizinis bendravimas yra toks pats svarbus, kaip ir protinis.

Dar viena šiuolaikinio vienišumo priežastis yra mūsų siekis uždirbti kuo daugiau pinigų, kad galėtume įsigyti būstą ir jame kurti savo taisykles. Dėl to vis daugiau laiko praleidžiame megzdami naudingas pažintis nei tiesiog bendraudami su draugais. Dirbame daug, kad išlaikytume savo dabartinę ar ateities šeimą, tačiau lieka mažai laiko jos ieškoti ar puoselėti turimus santykius.

Šiais laikais vis daugiau informacijos, kintamųjų, trikdžių, sprendimų, kuriuos smegenys turi apdoroti, o tai sukelia kūno ir proto nuovargio disbalansą, psichologinį chaosą. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau pasirinkimų, tuo sunkiau apsispręsti. Poilsiaudami dažnai smegenis ir toliau stimuliuojame informacija. Būtent dėl to daugelis laimingų žmonių mėgsta sportuoti ar užsiimti fizine veikla, kuri palaiko kūno ir proto apkrovų pusiausvyrą: vienam dirbant, kitas ilsisi. Turėdami vis daugiau žinių apie pasaulį, susikuriame savo unikalią nuomonę. Natūralu, kad ji ne visuomet sutampa su kitų žmonių nuomonėms, tad vidinis filtras, pagal kurį renkamės kitą žmogų ir vertiname, ar jis savas, tampa vis labiau išrankus.

Na, ir galiausiai vis dažniau renkamės asinchroninį virtualų bendravimą (susirašinėjimus, forumus) arba bendravimą žmogus–kompiuteris, dar labiau toldami nuo gyvų santykių.

Šiandien, turėdami daug mažiau glaudžių ryšių, turime kur kas daugiau lūkesčių. Jei anksčiau, tarkime, vienas „genties“ žmogus tave besąlygiškai mylėdavo, kitas gebėdavo nešališkai klausytis, trečias duodavo gerų patarimų ir motyvuodavo, dabar viso to tikimės tik iš savo partnerio ar vaikų.

Istorinį lūkesčių, poreikių perkėlimą iš bendruomenės į šeimą aiškiai aptarė Yuvalis Noah Harari savo knygoje „Sapiens“.

Nemanau, kad esminis klausimas yra, kaip lūkesčius artimiausiems žmonėms perkelti į savo „gentį“ ar draugų ratą: nusivylimo šansas vis tiek išlieka didelis. Sumažėja tik nesveikai didelės viltys sutikti konkretų žmogų, kuris turėtų duoti viską ko norime. Koks santykis tarp šeimos ir „genties“ yra sveikiausias, kiekvienam siūlau ieškoti ir surasti pačiam.

Žvelgiant į šią situaciją per pasitenkinimo prizmę, reikėtų nuolatos didinti savo poreikių tenkinimo šaltinių skaičių ir jų stiprumą – surasti kuo daugiau veiklų, žmonių, interesų ir į juos pasinerti. Tai pavadinčiau tantros keliu. Kitas variantas – nuolatos stengtis mažinti poreikius ir jų šaltinius, atsisakyti komforto, visuomenės įtakos, paprastai tariant – gyventi gamtoje be interneto. Tai vadinčiau budizmo, zen keliu. Suderinti abu kelius yra gyvenimo menas.

„Efektyviausias būdas mokytis įsiklausyti į save – tai iškalbėti viską, kas svarbu, balsu.“

Kartais gali įstrigti ir pasirinkęs tokią pagalbą, kuria labiau abejoji, nei pasikliauji. Kaip pasirinkti tinkamiausią ugdantįjį vadovą? Ar pakanka vieno susitikimo nuspręsti, ar gali būtent su šiuo žmogumi toliau tobulėti, ieškoti problemų sprendimų, ramybės? Galop ar ugdantysis vadovas turi imponuoti kaip asmenybė, pavyzdys, ar turi norėti su juo tapatintis?

Visų pirma reikėtų patikrinti ugdančiojo vadovo bazines žinias: kokius mokymus, kokios trukmės lankė ir pas ką jis mokėsi, kiek darbinės patirties yra įgijęs, kokias akreditacijas turi, ar yra klientų atsiliepimų.

Antrasis kriterijus – kaip aš jaučiuosi stebėdamas, klausydamasis jo (jos): naršydamas interneto svetainę, žiūrėdamas vaizdo įrašus, klausydamas interviu, kalbėdamasis telefonu ar susitikęs. Tam nereikia objektyvios nuomonės, užtenka asmeninės logikos. Vieniems patinka, kai ugdantysis vadovas supranta dvasines temas. Kitus tai atgraso. Jie nori, kad ugdantysis vadovas būtinai būtų turtingesnis, sėkmingesnis už juos. Vienos sesijos tikrai pakaks apsispręsti. Lengviausia žavėtis ir pasitikėti panašaus amžiaus, gyvenimo būdo ir pažiūrų žmonėmis, kurie Jums aktualioje gyvenimo sferoje yra pasiekę daugiau, tačiau galite rinktis ir visai į save nepanašų specialistą.

Kiek Tau tenka susidurti su ugdomojo vadovavimo skeptikais?

Visų pirmą atnaujinkim savo žinias. Verslas į koučingą žiūri kaip į svarbią investiciją. Didelė dalis ugdomojo vadovavimo klientų Lietuvoje yra vadovai, nes jų mąstymo, sprendimų priėmimo proceso pagerinimas gali virsti smarkiu įmonės pelno augimu. Neseniai, 2020 gruodį didelė ir sėkminga įmonė „Teltonika“ paskelbė, kad ieško vidinio koučingo specialisto dirbti pilnu etatu. Ugdomojo vadovavimo magistrų studijos teikiamos daugybėje universitetų visame pasaulyje.

Tik pradėjęs reklamuoti savo veiklą sulaukdavau nemažai skeptikų komentarų. Vieni bandydavo menkinti ugdomąjį vadovavimą, vadindami jį silpnai paruoštų psichologų paslaugomis. Šie domisi kitomis temomis, labiau jausminėmis, beveik visada negatyviomis. Dažniau analizuojami praeities įvykiai ir jų įtaka, todėl privalu gerai pažinti painiausias žmogaus psichikos formas. Ugdomojo vadovavimo specialistui taip pat reikia turėti nemažai psichologijos žinių, tačiau klientai iš esmės yra sveiki ir pajėgūs ugdytis patys, todėl procesas lengvesnis abiem pusėms.

Kiti ugdantįjį vadovą gretina su įvairiais neetiškais guru. Neigiamas požiūris greičiausiai atsirado susidūrus su brangius, bet mažai naudos duodančius mokymus siūlančiais „guru“, kurie nežinia kodėl mėgsta save vadinti coach. Tikrasis ugdomasis vadovavimas nesusijęs su tiesioginiu mokymu, žinių perdavimu. Besidomintiesiems – didžiausia pasaulyje Tarptautinė ugdomojo vadovavimo federacija (angl. International Coach Federation) išskiria kompetencijas, kurias naudoja profesionalus specialistas.

Su dar viena skeptikų grupe esu susidūręs ne tik internete, bet ir gyvai, per pokalbius, diskusijose. Panašu, kad jie neigia visų savipagalbos, saviugdos metodikų ir apie jas kalbančių žmonių reikšmę ir naudą, tačiau jau suvokia: jei kitiems tai naudinga, tegul egzistuoja. Daugumai minėtų žmonių trukdo jų pačių ego – jie mano, kad mąsto teisingiausiai ir niekas negali jiems padėti mąstyti geriau, efektyviau. Angliškai tai vadinama „fixed mindset“. Vienas iš ego triukų yra rasti vieną mokytojo trūkumą ir tuo remiantis nuspręsti, kad jis negali tavęs mokyti jokia tema, nes yra prastesnis. Mąstymas yra procesas ir kaip daugelis veiklų, gali būti pagerintas to mokantis, treniruojantis. Todėl ugdantieji vadovai kartais vadinami mąstymo mokytojais. Koučingo sesijoje galima ne tik rasti atsakymą į rūpimą klausimą ar išspręsti situaciją, bet ir išmokti naujų mąstymo modelių, požiūrio kampų, kurie padės ir sekantį kartą.

Ugdomasis vadovavimas padeda tik pasiryžusiems augti ir keistis žmonėms, tai nėra visų problemų sprendimo būdas. Dažnai žmogui kaip tik trūksta patirties, žinių, mokymų. Tačiau, jei vien to užtektų, visi jau būtume tobuli, bet kažkodėl taip nėra…

Galiausiai net ir pozityviai nusiteikę klientai, nepajutę pokyčių po pirmos sesijos, į antrą dažnai neateina. Nors efektas jaučiasi, tikėtis apčiuopiamų pokyčių vos vieną kartą apsilankius pas psichologą, saviugdos vadovą, sporto trenerį ar kitą panašų specialistą yra naivu.

„Autentiškas žmogus nevengia savo baimės.“

Kaip Tu pats susidomėjai šia veikla ir ką veikei anksčiau?

Man ją pasiūlė pats gyvenimas, kai sutikau nepaprastai jautrų ir gilų žmogų Olegą Kovrikovą. Buvęs verslininkas, neradęs savo veikloje nuolatinio džiaugsmo, tapo psichoterapeutu, muzikantu, rašytoju, keliautoju, ugdančiuoju vadovu ir mokytoju, o šiuo metu stato mokyklą. Su juo susipažinau dirbdamas Baltijos šalių rinkodaros vadovu TV3 grupės įmonėje. Tuo metu užimdamas aukščiausias ir geriausiai apmokamas pareigas savo karjeroje neberasdavau pakankamai laiko sau, veikloms, kurios man teikia malonumą – pradedant ilgais pasivaikščiojimais gamtoje su drauge ar šeima, baigiant savaitės trukmės masažo kursais. Taip sutapo, kad įkvėptas drąsiai ir laisvai mąstančių žmonių ugdomojo vadovavimo specialisto diplomą atsiėmiau jau atsisakęs paaukštinimo įmonėje ir pats planuodamas savo laiką – dirbdamas laisvai samdomu reklamos specialistu. Per pastaruosius dvejus metus buvo ir kvietimų, ir net bandymų grįžti į ankstesnį gyvenimo ritmą, bet laisvės ir laiko savo pomėgiams poreikis išliko didesnė vertybė už sėkmę, solidžią algą, valdžią. Įdomiausia, kad po šio sprendimo finansinė situacija pasikeitė nežymiai, o neįkainojamo laiko sau atsirado, neperdedu, tris kartus daugiau.

Kaip, įvertinęs asmeninę ir darbinę praktiką, nusakytum, kas yra autentiškas žmogus ir kuo jis pasižymi?

Autentiškas žmogus nevengia savo baimės. Važiuoti į kelionę vienam, įkurti savo įmonę po 7 metų stabilioje darbovietėje, padėkoti ir atsisakyti kontroliuojančių tėvų pagalbos – visa tai yra baisu, ypač pirmą kartą. Akivaizdu, kad ši baimė nėra ta tikroji, naudinga, kuri saugo gyvybę stovint ant aukšto pastato krašto. Autentiškas žmogus priima sprendimus ir keičia savo gyvenimą nepaisydamas baimės. Jis nebijo nežinomybės, nes visažinomybės jausmas yra negyva, proto sukurta iliuzija, saugiai uždaranti gyvenimą į tobulą mažą rėmelį, kuris galiausiai vis tiek sugriūva. Kartais sutinki pasiturintį, sveiką, šeimos apsuptą žmogų, o jis bijo. Baimė, kad kaimynas yra turtingesnis, vadovo žmona gražesnė, brolio vaikai protingesni, baimė mirti. Baimė palikti įrašą feisbuke apie tai, ką mano, nes kas nutiks, jei jis suklys, nepatiks kitiems, pasirodys kvailas? Taip galima ir gyvenimą nugyventi, bijant pasaulio ir savęs. Aš nesakau, kad autentiškas žmogus privalo siekti radikalių gyvenimo pokyčių, tačiau jis neturi bijoti išpildyti savo norus.

Kokias sąmoningumo praktikas pasiūlytum kiekvienam žmogui, norinčiam geriau įsiklausyti į save?

Vienareikšmiškai efektyviausias būdas mokytis įsiklausyti į save – tai iškalbėti viską, kas svarbu, balsu. Vienas geriausių klausytojų yra patyręs ugdomojo vadovavimo specialistas, būtent to jis mokosi tam skirtuose kursuose. Norinčiam geriau save išgirsti ypač rekomenduoju bent keletą kartų nueiti pas gerą ugdantįjį vadovą.

Pigesnė alternatyva – minčių rašymas. Kiekvieną dieną bent po pusvalandį.

Kokias knygas, filmus, tinklalaides rekomenduotum tiems asmenims, kurie domisi autentiškumu, sąmoningumu, trokšta augti ir tobulėti?

Rekomenduočiau šių žmonių knygas, tinklalaides, stovyklas:

• Dariaus Ražausko,
• Ryčio Lukoševičiaus,
• Olego Kovrikovo,
• Tomo Gudėno,
• Jordano Petersono,
• Eckharto Tolle’ės,
• Irvino Yalomo,
• Somanandos,
• Sadhguru.

Plačiau apie Daugviną: www.daugvinas.com