„Man prireikė prarasti kūdikį, patirti kraujo užkrėtimą, sąnarių skausmus, apkeliauti Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Rusijos vienuolynus, atsidurti Izraelyje, verkti kruvinomis ašaromis, kai tam tikrų praktikų metu širdyje jaučiau nukankintų, prievartautų savo giminės moterų žaizdas ir skaudulius, pažemintus ir save praradusius giminės vyrus. Tad dabar galiu drąsiai kalbėti apie minčių, jausmų ir emocijų poveikį kūnui, ligų radimuisi, stebuklingam pasveikimui, nuolatiniam išteklių trūkumui ir tai, kaip sėkmingai išeiti iš pasikartojančių gyvenimo situacijų“, – knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ įžangoje rašo jos autorė Rasa Mažionienė.

Man ši knyga į visumą sujungė jau seniai dominusias sritis: holistinę mediciną, kūniškumą, psichologiją, masažą… Godžiai slysdama puslapiais gan greitai panorau ne tik pati išmėginti kūno terapijos praktikas, bet net ir jų pasimokyti. Kuo baigsis šis sumanymas, dar pažiūrėsime, bet pradžiai savo smalsumą tenkinau pakvietusi Rasą pokalbio.

Dovaldės Būtėnaitės nuotr.

Rasa, kaip tiems žmonėms, kurie dar neskaitė Jūsų knygos ir nesusidūrė su kūno terapija, šią sąvoką paaiškintumėte?

Kūno terapija – ­tai įvairių į kūną orientuotų metodų visuma. Juos taikant, bene svarbiausia yra bendrauti. Šitaip pavyksta sklandžiau nuimti kūno blokus, sumažinti fizinius skausmus, suaktyvinti savigydos mechanizmus, praplėsti suvokimo ribas – tik tada terapija padeda žmogui atpažinti ir išlaisvinti savo jausmus.

Kūno terapijos užduotis yra ne konkretizuoti, koks įvykis paliko emocinį pėdsaką kūne, o aiškintis, kokia emocija jaučiama ar slopinama. Pasitelkdamas asociacijas, žmogus įvardija, ką tas jausmas jam primena. Tai tarsi užžiebia emocinę ugnį, kurią vėliau galima kurstyti įvairiais psichoterapijos metodais.

Skaitant knygą, galvoje vis kirbėjo klausimas ar net, sakyčiau, sisteminis nesuvokimas – kodėl daugeliui žmonių Jūsų pateikta informacija vis dar menkai žinoma? Jūs ir pati rašote, kad kūno terapijos žinios, patyrimai, išgijimų istorijos siekia tūkstančius metų. Tad kodėl mes juos vis dar taip retai įtraukiame į savo gyvenimą, kodėl jie mūsų nepasiekia ar neįtikina?

Žmonės į medikus kreipiasi pagalbos tuomet, kai psichosomatika pereina į somatiką, t. y. emocijos jau tampa ligomis. Tuo metu jau būtinas jų įsikišimas, po kurio žmogus dažnai jaučiasi daug geriau ir galvoja esąs sveikas. Per mažai šnekame apie emocijų užspaudimo padarinius sveikatai, o taip yra dėl mūsų vartotojiško požiūrio į aplinką ir save. Tai yra ne tik šių dienų problema, bet ir istorinių įvykių pasekmė.

Mūsų protėviai neturėjo laiko galvoti apie savo pojūčius ir kūno negalavimus: reikėjo tiesiog išgyventi. Taip per kurį laiką kūne susiformavusi įtampa užblokavo mūsų jausmus, todėl klausimo „Ką aš jaučiu?“ sau net neužduodame, nebent jis keltų pavojų mūsų ar mūsų artimųjų išgyvenimui. Situaciją apsunkina dar ir tai, kad visa aplinka, įskaitant žiniasklaidą ir kitas informacijos skleidimo platformas, dažniausiai verčia mums koncentruotis į įtampos kupinus ir dažnai be išeities įvykius, skatindami mąstyti, kad laimė priklauso nuo išorinių veiksnių. Esame dar labiau atitolinami nuo savo jausmų pasaulio. Būtent dėl šios priežasties žmonės įninka į įvairias priklausomybes, kurios visiškai atbukina gebėjimą jausti subtiliuosius jausmus. Taip atitolus, klausimai apie kūną, kaip ir visi kiti, keliami kūno terapijos užsiėmimuose, yra tik tuščias garsas arba kažkas labai nesuvokiamo ir neturinčio jokios praktinės vertės.

„Taip mes įpratome vartoti viską: kūną – darbui, protą – mąstymui kaip tą darbą atlikti, aplinką – poreikiams patenkinti.“

Aš esu visiškai tikra, kad kiekvienas sveiko proto žmogus nori būti laimingas. Tačiau dėl pasaulio suvokimo skirtumų labai daug žinių apie žmogaus visumą interpretuojamos neteisingai ir todėl praranda praktinę vertę. Be to, daugeliui dalykų iš kūno išlaisvinti reikia kito žmogaus pagalbos, tačiau mes pratę viską daryti patys. Pagalbos prašymas mūsų visuomenėje vis dar siejamas su silpnumu, ir mes vis dar patenkame į savo mąstymo spąstus. Džiugu tai, kad psichologo, psichoterapeuto, kūno terapeuto pagalba sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio.

Labai įdomu, kaip Jums atrodo, kodėl gyvendami tokiomis sąlygomis, kuriomis aktualu ne tik išgyventi, mes vis dar neišmokome kalbėtis apie jausmus ir įsiklausyti į savo kūnus?

Visais laikais kultūra darė įtaką civilizacijos vystymuisi, o ši – kultūrai. Viskas juda į priekį tik tam, kad mes galėtume visas jėgas nukreipti į savo subtiliųjų jausmų realizavimą, mažiau jėgų investuotume į sunkų fizinį darbą ir dar labiau keltume kultūros lygį, suteikdami aplinkai daugiau grožio ir harmonijos. Bet dėl labai didelių informacijos srautų ir greičio mes nebespėjame pritaikyti gautų žinių ir praraja tarp mūsų žinių ir praktikos didėja. Tai labai sustiprina vidinę baimę veikti ir klysti. Žmogus ima gyventi iliuzijoje ir savo gyvenimą vis labiau perkelia į virtualybę, o ši tik mažina pasitikėjimą savimi. Visa tai gali pasireikšti įvairiomis agresijos formomis: susireikšminimu, opumu, arogancija, kurie dažnai slepiami po „ypatingumo“ skraiste. Ši karta – nesuprastų, savęs nerealizavusių menininkų karta, dažniausiai neturinti jokios dvasinės vertės ir bijanti tai pripažinti. Žmogaus visumą sudaro jausmas, mintis ir veiksmas. Jeigu paklydome, tai tik čia. Todėl visada patariu: pajaučiau – pasakiau, pasakiau – padariau, gavau atgalinį ryšį ir toliau tobulinuosi, o ne užsidarau savyje.

Kas svarbiau žmogaus gyvenimo kokybei – jo genetika ar gyvenimo būdas?

Kadangi mūsų tėvų ir protėvių patirtis mums perduodama su jausmais, tai turi įtakos charakterio formavimuisi, o šis palieka įspaudų kūne. Genetikoje užsifiksuoja iš kartos į kartą perduodamos reakcijos į įvairias aplinkybes ir veiksmus: jos formuoja charakterį, o pastarasis – gyvenimo būdą. Tad tai yra labai stipriai tarpusavyje susiję dalykai. Aš pradžioje visuomet siūlau padaryti namų darbus, kad galėtume atskirti gyvenimo būdą ir savo susiformuotą požiūrį į pasaulį nuo to, kas buvo perduota genetiškai. Vėliau gali būti taikomos giminės programų korekcijų praktikos arba konsteliacijos. Svarbu paminėti, kad darbas bus prasmingas tik tuo atveju, jei žmogus suvoks turįs problemų. Priešingu atveju jis jų išspręsti negalės. Pavyzdžiui, negalės paleisti pykčio, jei jo nesuvoks. Vadinasi, žmogus neišvengiamai paklius į tokias situacijas, kuriose bus priverstas pykti ir taip po truputį atsiskleidinės arba jo sveikatos problemos rimtės.

Kaip transformavosi Jūsų gyvenimas, palaipsniui įsileidžiant į jį kūno terapiją?

Savo gyvenimo kelią plačiai aprašiau knygoje, bet esminiai pokyčiai prasidėjo tada, kai suvokiau, kad mes gimstame džiaugsmui, o ne kančiai. Jeigu susergu, vadinasi, kažko nesuprantu, nesuvokiu. Man buvo sunku atsisakyti savo įsitikinimų, kuriuos supratau protu ir iš kurių bandžiau išsilaisvinti įvairiomis tuo metu man žinomomis praktikomis. Jie vis tiek kartkartėmis mane pasivydavo su mintimis, abejonėmis, sapnais, pasikartojančiais įvykiais.

Pirmą kartą susidūrusi su kūno terapija ir atlikdama kontaktinio kvėpavimo pratimus pajutau, kaip įtampa išsitrynė ne tik iš kūno, bet ir iš proto. Mane užliejo seniai pamirštas kūno lengvumas, kuris persidavė į mintis ir jausmus. Didžiulį poveikį kūno ir jausmų sveikatinimui turėjo ir įvairių tempimų bei kitokių kūno terapijos užsiėmimuose atliekamų veiksmų praktikos. Nėriau į tai stačia galva, kaip žmogus, matantis šviesą tunelio gale, todėl negalėčiau savo patirties suskirstyti etapais. Tai tarsi išnėrimas iš bedugnės, kai saulės šviesa vis arčiau, o spaudimas vis silpnesnis. Išsilaisvinau iš rimtų fizinio kūno problemų, kurios buvo užfiksuotos ir dokumentaliai. Manau, jog tai turėtų būti pakankamas įrodymas skeptikams, kad kūno terapija yra veiksmingas, gyvenimo kokybę gerinantis instrumentas. Tik vėl noriu priminti, kad jis veiksmingas tuomet, kai žmogus žino, dėl ko gyvena.

Ką apie kūno terapiją mano tradicinės medicinos specialistai?

Susiduriu su įvairiais medikų požiūriais, daug su jais diskutuojame. Aš ir pati esu medikė. Tie skirtingi požiūriai dažnai priklauso nuo gydytojų praktikoje įvykusių išgijimo istorijų. Vis daugiau jų pripažįsta, kad alopatinė medicina, beje, kaip ir visos kitos, yra vienas iš būdų padėti pasveikti, bet ar pavyks tai padaryti, lemia tik paties žmogaus noras gyventi.

Toa Heftiba nuotr.

Jūsų knygoje apstu patarimų ir namų darbų skaitytojams, bet jei Jums reikėtų išskirti tik tris esminius dalykus, kuriuos norėtumėte, kad kiekvienas žmogus šioje žemėje žinotų ir jais vadovautųsi savo gyvenime, jų mokytų savo vaikus – kas tai būtų?

Pirmiausia – vertybės, t. y. vidinių ir išorinių ribų sutapimas. Dažnai galvodami apie vertybes, manome, kad jos apibrėžia tik mūsų elgesį su žmonėmis. Blogiausia, kai kitiems leidžiame elgtis su mumis ne pagal mūsų vertybes, juos pateisindami ir taip save išduodami. Tai indikuoja, kad tų vertybių išties ir neturime. Jei išduodame save, tai ir kitiems suteikiame teisę mus išduoti ir nejausti kaltės.

Po to išskirčiau santykį su Dievu. Jeigu aš esu šioje žemėje, vadinasi, jau esu verta(s) meilės ir ne kitiems spręsti, ar man reikia čia būti. Ir jei kitas žmogus yra žemėje, jis taip pat vertas meilės.

Kiekvienas šiame pasaulyje turime savo užduotis, bet visi kartu sudarome visumą, esame vienas organizmas; vieno žmogaus sąmoningumas daro įtaką kitam. Ir atsakingas yra tas, kuris tai supranta. Visuose senovės rankraščiuose akcentuojama, kad labiausiai baudžiama už neveiklumą, t. y. kai mes suprantame, bet nedarome.

„Nuoširdžiai tikinčiam žmogui vidinės tuštumos jausmas yra svetimas.“

Na, ir trečiasis dalykas – tai dvasinio stuburo analizė ir tikslai: kuo pasaulis po manęs bus geresnis ir gražesnis? Šį klausimą visada užduodu pas mane atėjusiems žmonėms: ką esate pasiryžę duoti visatai dėl savo laimės, sveikatos, sėkmės? Dažnai sakau, kad be Dievo žinios mums nuo galvos nė vienas plaukas nenukris. Todėl išsikeliant tikslus linkiu koncentruotis į tuos, kurie 100 % priklauso nuo mūsų, o kitus patikėti Dievo valiai.

Knygoje Jūs nuostabiai apibrėžiate sąmoningumą: „Sąmoningumas man – tai vadovaujantis priežasties ir padarinio dėsniu leidimas sau tapti pačia geriausia savo versija pasaulio ir žmonijos labui.“ O kas Jums yra gyvenimo pilnatvė?

Man tai yra vidinės pilnatvės, kuri labai aiškiai atsiskleidžia turint gerą santykį su Dievu, materializacija.

Esu tikra, kad mes visi jau gimstame jausdami vidinę pilnatvę. Bet pilnatvė be veiksmo – kaip lemputė be elektros energijos, tiesiog tuštuma. Ir tik save realizuodami, būdami dėkingi už galimybes ir jausmus mes patirsime tokią gyvenimo pilnatvę, kuri yra kupina džiaugsmo ir laimės.