Kai kiekviename žingsnyje mes susiduriame su vis naujesnėmis technologijomis, mokslo atradimais, o gyvus susitikimus išstumia pokalbiai socialinėje erdvėje, kalbėti apie tikėjimą yra gana sudėtinga. Bet kurdamos „Mieląją“ mes sau pasakėme, kad tai bus sąmoningo gyvenimo kelias. O tikėjimas (nesvarbu, kuo tiki) yra kertinis akmuo kiekvienam iš mūsų.

Po labai artimo žmogaus netekties pati ieškojau ramybės, esminių atsakymų, pagalbos. Išgirdau apie Gailestingumo vainikėlį (tai malda, kalbama varstant mums įprasto rožinio karoliukus), kuris puikiai padeda ieškantiesiems nusiraminimo. Buvau girdėjusi ir apie Faustiną, ir apie Gailestingumo paveikslą, ir apie Gailestingumo vainikėlį. Kilus norui į tai pasigilinti, bent kelios draugės man nurodė kreiptis į Liną Šapauskienę. Tai Rimo Šapausko, kuris žinomas ne tik pramogų pasaulyje, bet ir kaip giliai tikintis žmogus, žmona.

Niekad neužmiršiu mūsų pirmojo susitikimo. Lina tiesiog paėmė mane už rankos, ir mes nuvykome į Faustinos namelį Antakalnyje: ten išgirdau visą jo istoriją, kartu jį apžiūrėjome, kartu sukalbėjome vainikėlį. Man ta patirtis buvo tokia stipri, kad kilo begalinis noras ja pasidalinti ir pakalbinti Liną.

 Lina, mūsų pirmasis susitikimas mane nustebino: tiek daug laiko skyrei man, vienai sielai. Supratau, kad Gailestingumo istorija (jei ją galima taip pavadinti) Tau yra be galo svarbi. Tai yra ir Tavo naujas darbas.

Šiuo metu aš laikinai einu Piligrimų centro vadovės pareigas; pagrindinė vadovė yra motinystės atostogose. Mane turbūt pakvietė neatsitiktinai. Piligrimų centras kuruoja Faustinos namelį, šalia kurio gyvenu. Gailestingumu aš gyvenu daug metų, mes su Rimu namelį suradome 2007 m.

Gailestingumo sąvoka yra gana paini daugumai žmonių. Kas Tau, Lina, yra gailestingumas?

Tai yra Dievo meilės sąvoka. Dievas gailestingas. Tai nereiškia, kad teisingumas pamirštamas. Tai yra daugiau, tai aukščiau teisingumo. Gailestingumo žinia atkartoja Šv. Rašto vietas, kur nuolat pabrėžiama, kaip Viešpats myli žmogų. Gailestingumo žinios momentas jau yra Adomo ir Ievos nuopuolyje. Išvyti iš rojaus, jie buvo nuogi. Bet nepaisydamas jų nuodėmės, Viešpats juos apsiaučia kailiniais, kitaip sakant, nepalieka likimo valiai, apgaubia šiluma. Kad ir kokiame varge būtume, gailestingumo žinia padeda mums pamatyti ženklus, kad vis tiek esame mylimi. Jie gali ateiti net per atsitiktinai sutiktus žmones.

Faustinos namelis.

Aš neatsitiktinai pradėjau nuo gailestingumo: Jūsų centre kabo užrašas „Vilnius – Dievo gailestingumo miestas“. Kasdien eidami mylimo miesto gatvėmis net nesusimąstome, su kokia istorija turime galimybę kasdien susilieti. Papasakok, prašau, kokią malonę Vilnius yra gavęs.

Vilnius turi ir malonę, ir misiją. 1929 m. vienuolė Faustina pirmą kartą atvažiuoja į Vilnių, kur turi pakeisti kitą seserį. Pirmuosius Jėzaus regėjimus ji patiria dar gyvendama Lenkijos vienuolyne. Tuose regėjimuose Jėzus prašo nutapyti jį tokį, kokį regi Faustina. Tapyti ji nemoka, bet, aišku, bando. Vyresnioji sesuo net nuperka dažų ir drobių. Faustina vis bando, bet jai nepavyksta. 1933 m. gegužės mėnesį ji atvyksta į Vilnių jau trejiems metams. Tuo metu įvyksta lemtingas susitikimas su kunigu Mykolu Sopočka. Faustina drąsiai praneša, kad būtent jis ir turėtų būti jos dvasios tėvas.

„Manau, kad tikėjimas augina moterį, suteikia jai pilnatvės, padeda suprasti savo misiją ir vertę.“

Po šio susitikimo kunigas net paprašo gydytojos ištirti, ar Faustinos psichinė būklė stabili. Gydytoja patvirtina, kad ji yra sveika. Tada kunigas pataria Faustinai viską, ką regi, ką patiria, užrašyti. O žodžius, kuriuos jai Jėzus kalbės, paprašo pabraukti. Čia, Vilniuje, ir buvo pradėtas rašyti garsusis Faustinos dienoraštis, išverstas į daug pasaulio kalbų, žinomas ir skaitomas iki šiol.

Be to, Faustina pasiguodė kunigui, kad Jėzus prašo jos nutapyti jį tokį, koks jai pasirodo. Kunigas nusprendė, kad nutapyti Jėzų gali ir dailininkas pagal Faustinos pasakojimą. Jo kaimynystėje gyveno Eugenijus Kazimierovskis. Nuo 1934 m. sausio mėnesio Faustina pusę metų kartą ar du kartus per savaitę eidavo iš Antakalnio į Rasų gatvę, kur gyveno dailininkas, visada praeidama Aušros vartus. O atėjusi dailininkui pasakodavo, ką ji mato. Pagal tą pasakojimą ir gimė dabar jau gerai žinomas Gailestingumo paveikslas.

Faustina savo dienoraštyje rašė, kad paveikslą mato kabantį nedidelėje baltoje koplytėlėje, bažnytėlėje. Idealiai aprašymą atitiko Gailestingumo šventovė Dominikonų g. 12. Ten ir kabo E. Kazimierovskio nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Sovietmečiu jis buvo slapstomas, vienu metu net išvežtas į Baltarusiją. Iki 2004 m. paveikslas kabėjo Šv. Dvasios bažnyčioje.

Faustina galiausiai buvo paskelbta šventąja?

Taip, 2000-aisiais. Tais pačiais metais įteisinta tai, ką Faustina regėjo ir prašė: kad antras sekmadienis po Velykų būtų Dievo Gailestingumo sekmadienis; kad paveikslas būtų išstatytas ir tikintieji galėtų melstis ir gauti malonių. Dar vienas svarbus šios gailestingumo žinios aspektas irgi susijęs su Vilniumi. 1935 m. rugsėjo 13–14 d. Faustinai einant iš koplyčios Jėzus pakviečia melstis ir padiktuoja dabartinį mūsų Gailestingumo vainikėlį.

 Taigi Jūsų centras ir yra šios žinios saugotojas ir skleidėjas?

Tikrai daug piligrimų atkeliauja į Vilnių dėl Dievo gailestingumo žinios. Žinoma, ir dėl Aušros vartų. Šv. Jokūbo kelias irgi eina per Vilnių.

Lina, kas Tau yra piligrimystė?

Man piligrimystė yra kiekviena mano gyvenimo diena. Mes esame šios žemės piligrimai. Yra toks terminas – keliaujanti bažnyčia. Tai mes, žmonės. Mūsų gyvenimas yra piligrimystė. Per tą etapą, kuris mums duotas, mes ir turime keliauti, pažinti Viešpatį, rasti santykį su juo, kad atėjus laikui sugebėtume pasakyti „taip“.

O kokia Tavo nuomonė apie populiariuosius piligrimų maršrutus, kuriuos, beje, renkasi ne tik giliai tikintieji. Pavyzdžiui, apie Santjago kelią. Dažnai žmonės leidžiasi į jį norėdami atrasti save.

Kiekvieną kartą, kai tik tu išeini, kažką ir gauni. Bet svarbu suprasti, kad Dievas leidžiasi randamas ne tik einant ilgu piligrimystės keliu, bet ir per paprastus kasdienius dalykus.

Ir pats ėjimas jau yra terapija, o jei dar eini turėdamas intenciją, tai potyriai būna labai stiprūs. Atrodo, į kelią pasiimi savo rūpesčius ir skausmus ir neši.

Iš kur tiek tikėjimo Tavo širdyje?

Iš tėvų. Ypač iš tėčio. Net ir sovietmečiu, net ir sunkiomis aplinkybėmis jis išsaugojo tikėjimą. Kas sekmadienį eidavo į mišias, vesdavosi ir mus. Bet jam svarbu buvo ne pliusiuką pasidėti, o malda, gyvas tikėjimas. Jo malda mus ir augino. Todėl ir dabar mes meldžiamės kartu su vaikais, šeimoje. Tėtis man įkalė, kad šeima, kuri meldžiasi, išlieka.

Su kokiomis tikėjimo stigmomis Tu susiduri šiandien?

Aš, tarybiniais metais augęs, tikintis ir dar viešai tai daręs žmogus, jau esu perėjusi per neblogą mašiną, sakyčiau, net traiškančią. Vaikai iš manęs ir šaipydavosi, ir tyčiodavosi. Man paskaudėdavo, bet giliai į širdį neimdavau. Laikiausi savo gyvenimo linijos. Labai džiaugiuosi, kad tie, kurie iš manęs šaipėsi, dabar patys eina į bažnyčią.

Man labai įdomi ir Tavo moteriškumo samprata.

Manau, kad tikėjimas augina moterį, suteikia jai pilnatvės, padeda suprasti savo misiją ir vertę. Moteris gavo misiją išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet ir vaikų nesusilaukusi būna motiniška, nes tai yra širdies dalykas.

Kai susitikai su Rimu, ar Jūsų vertybės, požiūris į tikėjimą sutapo iškart?

Kai mes susitikome su Rimu, pirmiausia aš į jį pažvelgiau kaip į žmogų, vyrą, draugą. Aišku, buvo svarbu suprasti, kaip dera mūsų vertybės. Jos išties sutapo. Rimas taip pat yra iš tikinčios šeimos. Esame susituokę jau 20 metų, 22-eji kaip pažįstami.

Šapauskų šeima.

Lina, o, be tikėjimo, iš ko dar kuri savo gyvenimą?

Aš daug vaikštau, pasportuoju, einu į mišką, skaitau, mėgstu gaminti valgyti. Valgome mes paprastai, bet pilnavertiškai, sezoniškai. Gamindami maistą taikomės prie vaikų – svarbu, kad jie pavalgytų. Šiaip aš visko darau po truputį.

Interviu pabaigoje noriu pasiteirauti, ar yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum į jį atsakyti?

Norėčiau, kad kas paklaustų, kokią knygą aš dabar skaitau. Tai Iain Matthew „Dievo įsiveržimas“. Bandau geriau pažinti Šv. Kryžiaus Joną. O gyvenimą pakeitusi knyga yra ir bus Šventasis raštas.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!