Pokalbį su sociologe Milda Pivoriūte nuoširdžiai galiu tituluoti ilgiausiai planuotu interviu „Mielosios“ platformoje. Lygiai prieš metus parašiau laišką kviesdama pasikalbėti, bet tąkart ji atsakė, kad interviu kvietimus priima su didelėmis pertraukomis, nes jaučiasi pavargusi, besikartojanti. Panašus atsakymas atėjo ir po pusmečio, paskui dar po kelių mėnesių, ir štai mes galiausiai susiskambinome. „Vakar pagalvojau apie tave – na tu ir atkakli, – juokiasi Milda. – Aš turbūt po antro atsisakymo būčiau galvojusi – na ir eik tu šikt.“

Savo atkaklumą pagrindžiu pokalbio pabaigoje – yra tokių pašnekovų, kurių asmenybė, mąstymas, pasaulėžiūra bent truputį praplečia akiratį, paskatina sąmoningiau pažvelgti į save ir kitus. Tikrai jaučiu, kad taip įvyks ir šįsyk.

 Milda, Tau rašant daktaro disertaciją apie ketvirčio amžiaus krizę įvyko didelių lūžių – pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje. Kaip jie paveikė Tavo darbą, tyrimus?

Šie įvykiai tikrai paveikė mano tyrinėjamą amžiaus grupę – jaunus žmones, studentus, kurie šiame gyvenimo tarpsnyje dažnai intensyviai ieško atsakymų į klausimus, kas aš esu ir ko noriu. Savęs paieškų metas paprastai yra susijęs su pasaulio ir savęs tyrinėjimu, eksperimentavimu įvairiose gyvenimo srityse, naujų dalykų išbandymu, noru kuo daugiau patirti. Netikėtai užklupusi pandemija visa tai nutraukė. Per pirmuosius karantino mėnesius rinkau įvairaus amžiaus žmonių dienoraščius apie kasdienio gyvenimo patirtis tokiomis anksčiau niekada nepatirtomis aplinkybėmis. Kai kurie jaunuoliai, ypač pirmakursiai, pasakojo prieš pat pandemiją džiaugęsi universitete pradėjusiomis skleistis draugystėmis. Kitiems atrodė, kad jau ima megztis romantiniai santykiai, treti teigė atradę jiems patinkančias veiklas. Tačiau karantinas visa tai suspendavo, galimybių pilnas pasaulis staiga susitraukė. Dėl pandemijos dalis studentų savo kursiokus ir dėstytojus gyvai pamatė tik antro kurso pabaigoje, tai tikrai stipriai paveikė studentavimo ir apskritai jaunystės patyrimą.

Kita vertus, yra ir kitokių atvejų. Mano bakalaurantė atliko tyrimą – ėmė interviu iš 30 studentų, kurie karantiną įvertino kaip labiau teigiamą patirtį. Pasirodo, užsidarymas namuose stipriai sumažino įprastomis sąlygomis jaunų žmonių dažnai išgyvenamą FOMO (baimę ką nors praleisti) ir FOBO (baimę nepasirinkti geriausio sprendimo). Niekur neidami iš namų, jie jautėsi „normalūs“, nes žinojo, kad visi tuo metu daro tą patį. Sumažėjęs nerimas ką nors praleisti leido jiems susikurti priimtinas kasdienes rutinas, labiau mėgautis lėtomis ir neproduktyviomis veiklomis. Aišku, taip jaustis labiau galėjo tie žmonės, kurių socioekonominė padėtis buvo palankesnė, kuriems nereikėjo rūpintis ir nerimauti, kaip išgyventi.

Pirmąjį karo mėnesį, manau, užsiimdami savo įprastais reikalais nemaža mūsų dalis juto egzistencinį šleikštulį. Daug kas atrodė tiesiog nesvarbu. Tikrai ne vienas bakalauro darbą rašęs studentas suprato to nebeįveiksiąs, tad ėmė akademines atostogas. Kai netoliese kažkas kovoja dėl pamatinių dalykų, gyvybės, tyrinėti ne pirmos svarbos temas atrodė tiesiog beprasmiška, kai kuriems – net gėda, o kitiems tiesiog sunkiai sekėsi susikaupti. Tiesa, kai kurie susigrąžino prasmę savanoriaudami ir teikdami pagalbą ukrainiečiams.

Kodėl savęs paieškos taip glaudžiai siejamos su amžiumi? Neseniai „Mielojoje“ paskelbėme tekstą apie tai, kaip šiuolaikinis žmogus ieško savo tapatumo, jį kuria visą gyvenimą, ir tai tarsi nebėra trumpalaikė jaunystės užduotis.

Pats amžius savaime turbūt nieko nelemia, bet lemia visuomenėje vyraujančios su juo siejamos normos, tradicijos, lūkesčiai, ko tikimasi iš tam tikrą amžiaus tarpsnį pasiekusio individo. Dar mano tėvų jaunystėje buvo įprasta, kad maždaug nuo 25 metų žmogaus gyvenime ima daugėti stabilumo ir monotonijos. Individas reikšmingus sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu, karjera, paprastai priimdavo iki 25–30 metų, o pasirinkimo galimybės buvo stipriai apribotos to meto gyvenamo konteksto, aplinkybių.

Kardinalių pokyčių imdavosi mažiau vyresnių žmonių tiek dėl visuomenėje vyraujančių stiprių „normalaus gyvenimo“ normų, tiek dėl švietimo sistemos, ekonomikos ir darbo rinkos ypatybių. Buvo įprasta kurti šeimą susituokus, baigti mokslus, dirbti 8–17 metų konkrečioje darbo vietoje ir per gyvenimą pakeisti vos kelias darbovietes. Tiek socialinė struktūra, tiek joje besiskleidusios žmonių biografijos buvo stabilesnės, aiškesnės. Šiandien tradicinės socialinės koordinatės nyksta ir daro mažiau įtakos žmonių pasirinkimams, daugėja alternatyvų visose gyvenimo srityse. Dėl globalizacijos ir informacinių technologijų pažangos tapo žymiai lengviau susipažinti su pačiais įvairiausiais gyvenimo scenarijais, matyti autentiškais keliais einančių žmones pavyzdžius, tarsi skatinančius ieškoti savo kelio. Mums jau yra įprasta savo aplinkoje ar socialiniuose tinkluose matyti kardinaliai savo gyvenimus keičiančius bet kokio amžiaus žmones. Be to, pasikeitusios ekonomikos, darbo rinkos sąlygos iš individo kaip tik reikalauja lankstumo, mobilumo, gebėjimo mokytis visą gyvenimą, prisitaikyti. Kai kurie šiuolaikiniai žmonės kenčia ne nuo monotonijos ir nuobodulio, bet jau yra pervargę nuo per didelio nestabilumo, pokyčių. Jie kaip tik norėtų ramesnio, stabilesnio gyvenimo.

Tapatumo formavimasis vyksta visą gyvenimą, tačiau trečiasis dešimtmetis vis tiek siejamas su intensyviausiomis jo paieškomis Tuo laikotarpiu neseniai mokyklą baigęs individas turi dar mažai „tikro gyvenimo“ patirties, nėra priėmęs „neatšaukiamų“ sprendimų, formaliai jau nebepriklauso nuo tėvų ir yra teisiškai atsakingas už save. Jis taip pat dar nėra sukūręs savo šeimos ir neįsitraukęs į pastovius darbo santykius. Juk kuo daugiau prisiimi ilgalaikių įsipareigojimų, tuo labiau tam tikros alternatyvos, galimybės užsiveria.

Asmeninis archyvas, Dominyko nuotr.

Pastebėjau, kad man ankstyvoje jaunystėje buvo gana svarbi išorė, jos priėmimas, vertinimai, o dabar daug svarbesni vidiniai procesai ir jų suvokimas. Šis pasikeitęs santykis tikriausiai irgi žymi tam tikrą brandos etapą.

Ne kartą esu girdėjusi svarstymų, kad jaunesnis žmogus dažniau susitelkia į išorinį pasaulį, nes turi rasti jame savo vietą, kartais net išsikovoti tam tikrą poziciją, pasiekti ką nors socialiai reikšmingą. Pakankamai susipažinus su išoriniu pasauliu ir jame susikūrus tam tikrą pagrindą neva atsiranda didesnis poreikis atsigręžti į savo vidų, taip pat didesnis susidomėjimas dvasingumu, psichologija, filosofija, įvairiais egzistenciniais klausimais. Kai prisisotini išorės, ateina poreikis pripildyti ir vidų. Na, arba klasikinis scenarijus, kai pasiekęs pilnatvę materialinėje plotmėje žmogus ilgainiui supranta, kad ko nors trūksta. Jis nejaučia prasmės ar laimės, tad atsigręžia į įvairius nematerialius žmogiškosios egzistencijos aspektus. Tačiau juk yra bet kokio amžiaus žmonių, kuriems pasakymas vidinis pasaulis apskritai atrodo juokingas, kaip yra ir tokių, kuriems tas vidinis pasaulis rūpėjo nuo mokyklos laikų.

Beje, kalbėdami apie amžių ir visokius egzistencinius suvokimus ar patyrimus, laiką tyrinėjantys psichologai teigia, kad su amžiumi keičiasi subjektyvus laiko tėkmės patyrimas, vyresniame amžiuje laikas bėga greičiau. Aš irgi su tuo susidūriau perlipusi 30 metų slenkstį. Anksčiau laikas atrodė begalinis ir ėjo žymiai lėčiau, nors gyvenimo ritmas buvo labai greitas, o dabar, kai, atrodo, gyvenu lėčiau, laikas jis ir atrodo baigtinis. Suvokus savo baigtinumą pasidaro svarbiau atsirinkti, kam norisi skirti ribotą savo egzistencijos laiką, ko nors atsisakyti ir pan.

„Baimė suklysti, pasirodyti kvailam, ko nors nežinančiam yra kūrybiškumo, spontaniškumo, mokymosi ir tobulėjimo žudikė.“

Mano tapsmo suaugusia laikotarpiu buvo labai gajus intelektualumo, gilumo siekis, o neduokdie viešai pasakysi ką nors kvailo, nusišnekėsi… Tiesą sakant, iki šiol jaučiu tą baimę.

Baimę nusišnekėti, suklysti mes atsinešame jau iš mokyklos laikų, kur labai dažnai būdavo „teisingas“, mokytojų žinomas atsakymas net interpretuojant kokį nors literatūros kūrinį. Kiekvienais metais per pirmąją paskaitą paprašau pirmakursių pasistengti viso kurso metu nebijoti kalbėti, pasisakyti, galbūt nusišnekėti, pasakyti „ne į temą“. Taip pat skatinu bet kada nutraukti mane kalbančią, jei jie su kuo nors nesutinka ir mato tinkamesnę alternatyvą, kurią galime aptarti. Baimė suklysti, pasirodyti kvailam, ko nors nežinančiam yra kūrybiškumo, spontaniškumo, mokymosi ir tobulėjimo žudikė.

Labai daug savęs suvaržymo kyla galvojant, kaip mus vertins kiti. Taigi bandau susitarti su jaunesniais kolegomis, kad vieni kitų nenuvertinsime, jei kuris nors nusišnekės. Skleistis vaizduotei reikia laisvės (šypsosi). Beje, esu girdėjusi apie vieną įmonę, kurioje vadovas rengdavo „failʼų“ vakarėlius. Jei kuriam nors darbuotojui nepasisekdavo, visi eidavo atšvęsti, kad kitą kartą jis nebijotų rizikuoti.

Esi pastebėjusi, kad jauni žmonės itin vertina tai, kaip patraukliai, įdomiai, estetiškai kiti geba save reprezentuoti išoriškai. Kaip manai, kodėl taip sureikšminama komunikacija virtualioje erdvėje, tiek daug kalbama apie asmeninio prekės ženklo kūrimą?

Virtualioje erdvėje vyksta paralelinis gyvenimas, ne mažiau svarbus nei gyva realybė, o kai kuriems žmonėms net ir svarbesnis. Tam tikras IT kompetencijas įvaldę žmonės virtualioje erdvėje jaučiasi laisviau nei bet kur kitur, labiau pasitiki savimi, drąsesni, geba palaikyti pokalbį.

„Socialiniai tinklai padeda kurti išskirtinės, unikalios, įdomios asmenybės įspūdį, o buvimas pastebimu virtualioje realybėje sukelia saugumo jausmą, kad esi konkurencingas ir pan.“

Viename jaunų žmonių tyrime daug šiuolaikinių paauglių nurodė, kad jų socialinių medijų profiliai ir ten konstruojami tapatumai kur kas taikliau atspindi „tikruosius aš“. Komunikuodami gyvai jie jautėsi sunkiau galintys išreikšti save, atsiskleisti, parodyti, kokie yra iš tikrųjų. O štai jauniems profesionalams socialiniai tinklai dažnai tampa jų formalaus CV plėtiniu, įdomesne jo versija. Pastebiu karjeros siekiančio jaunimo patiriamą baimę būti vidutinybe bet kurioje gyvenimo srityje. Socialiniai tinklai padeda kurti išskirtinės, unikalios, įdomios asmenybės įspūdį, o buvimas pastebimu virtualioje realybėje sukelia saugumo jausmą, kad esi konkurencingas ir pan. Tai, kaip minėjai, yra lyg asmeninio prekės ženklo kūrimas. Čia labai tinka prisiminti ir sociologo Zygmunto Baumano idėjas, ypač išsakytas knygoje „Vartojamas gyvenimas“, kur jis kalba apie visuotinį suprekinimą ir rinkos logikos perkėlimą į įvairias gyvenimo sritis, net tarpasmeninius santykius ir pan. Vartotojiškoje visuomenėje žmonės nori būti ne masine, o išskirtine preke, dėl kurios negaila sumokėti daugiau, tad jie stengiasi išlikti tiek tais žmonėmis, kurie patys gali rinktis, tiek tais, kuriuos nori pasirinkti kiti.

Dar labai mėgstame sėkmės istorijas, pasakojančias, kaip žmonėms pavyko ko nors įspūdingo pasiekti, išsiskirti. Knygose apie sėkmę beveik būtinai turi būti pasakojama apie Steveʼą Jobsą, Jeffą Bezosą ar Billą Gatesą. Mane kartais stebina, kodėl šie žmonės statomi ant pjedestalo kaip vienareikšmiškai siektini pavyzdžiai, nesigilinant į jų santykius su aplinka ir savimi. Galbūt Tavo tiriama karta sėkmę matuoja kitaip?

Knygoje apie lėtąjį laiką Karlas Honore aprašo pavyzdį, kaip kai kuriose korporacijose darbuotojų apmokymuose vienas darbui atsidavęs japonų brokeris buvo pateikiamas kaip sektinas pavyzdys. Jis dirbdavo daugiau kaip 90 valandų per savaitę ir pasižymėjo išskirtiniais rezultatais. Tik štai sulaukęs 26 metų jis mirė nuo persidirbimo sukelto širdies smūgio. Atrodo, kad dažnai žmonės yra per daug susikoncentravę tik į rezultatą, bet ne į patį procesą, kaip tas atitinkamas rezultatas pasiekiamas. Būtų sveika dažniau susimąstyti, ar tam tikras rezultatas vertas, pavyzdžiui, žmogaus sveikatos?

Sakyčiau, tokios savotiškos susikoncentravimo į rezultatą kultūros užuomazgos formuojasi jau mokykloje, kai ypač 12 klasėje visas aplinkinių suaugusiųjų dėmesys susitelkia į pažymius, egzamino rezultatus, visiškai pamirštant jauniems žmonėms atskleisti gilesnę mokymosi proceso prasmę. Kai kurie iš jų mokykloje nėra patyrę mokymosi džiaugsmo, net neturėjo minties apie tokio dalyko egzistavimą, nes atrodė, kad mokytis tiesiog „reikia“ dėl geresnių įvertinimų. Mokytojai, tėvai tarsi neparodė, kad gali būti kitaip.

Sėkmę jaunimas supranta įvairiai, tačiau ji kaip prestižinio darbo ir materialinės gerovės motyvas irgi labai gaji ir veikia net tuos, kurie nepritaria tokiam naratyvui. Štai vėl pavyzdys iš mano disertacijos. Kai kurių jaunų žmonių pasakojimuose išryškėjo nuostata, kad užsiimti patinkančia, prasminga, tačiau mažiau apmokama veikla jie galės tik tada, kai prieš tai sau ir kitiems įrodys galintys būti sėkmingi pagal vyraujantį sėkmės modelį: geba gauti gerą atlyginimą dirbdami kokioje nors prestižinėje kompanijoje ir užimdami solidžiai vadinamas pareigas. Štai viena mergina, jau trejus metus dirbanti nemėgstamą, tačiau kitų akimis patrauklų, gerai apmokamą ir neva šiuolaikinio jauno karjeristo akimis pavydėtiną darbą, svarsto, kad dar kelerius metus ten padirbusi galbūt pagaliau galės siekti tapti mokytoja ir jai nebus gėda dėl tokio pasirinkimo. Tada kiti nemanys, kad ji ėmė mokytojauti dėl to, kad nieko daugiau nesugeba. Tokie svarstymai, sakyčiau, daug pasako tiek apie vyraujančius sėkmės naratyvus, tiek apie mokytojo profesijos prestižą.

Mes vis kalbame apie tapimą suaugusiuoju. Kuo jis skiriasi nuo brandos?

Branda ir suaugystė – labai susiję dalykai, dažnai vartojami kaip sinonimai. Tik suaugystė labiau siejama su socialine branda, t. y. tam tikromis socialinėmis žymėmis ar įvykiais, kurie asocijuojasi su buvimu suaugusiu žmogumi, pavyzdžiui, įsiliejimas į darbo rinką, tapimas finansiškai nepriklausomu. Branda savo ruožtu labiau siejama su psichologinėmis savybėmis, pavyzdžiui, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savarankiškai spręsti kylančias problemas, susilaikymu nuo sau ir kitiems pavojingo elgesio ir pan. Kitaip tariant, tai yra tapimas psichologiškai savarankišku žmogumi. Aš sakyčiau, kad suaugystė – socialinės ir psichologinės brandos visuma. Šiandien sociologai dažnai tyrinėja subjektyvias suaugystės sampratas – kaip patys žmonės apibrėžią šį reiškinį, kas jiems atrodo svarbu ir pan.

Pateiksiu įdomų pavyzdį iš savo disertacijos. Jauni žmonės prisiminė, kaip 12 klasėje reikėjo apsispręsti, ką veiks baigę mokyklą, ir sulaukė prieštaringų žinučių iš tėvų ir mokytojų. Dalis jaunų žmonių tą tarpsnį išgyveno kaip labai sunkų, patyrė daug neigiamų išgyvenimų, bijojo suklysti, pasirinkti neteisingai. Kiti priešingai – klysti nebijojo, kai kurie gal net ir norėjo, savo galimą nesėkmę matė kaip potencialią vertingą gyvenimo pamoką, kuri prisidėtų prie didesnės brandos, suteiktų išminties. Tačiau įtampą, nusivylimą, frustraciją ir pyktį sukeldavo tai, kad artimi žmonės savo patarimais, o kartais net aršiais bandymais primesti savo nuomonę stengdavosi apsaugoti nuo „neteisingų“ sprendimų. Tokiu būdu jie tarsi kėsindavosi atimti galimybę savarankiškai priimti pirmą svarbų sprendimą gyvenime, galbūt suklysti ir taip pasimokyti iš savo klaidų, tapti brandesniu žmogumi.

Tiesa, kai kurie jaunuoliai netgi jautė aplinkos lūkestį, kad abiturientai, kaip jau turintys brandos atestatą žmonės, savarankiškai apsispręs dėl tolesnių gyvenimo planų ir prisiims atsakomybę už savo gyvenimą. Tačiau kai jie bandydavo tai padaryti, vietoj palaikymo sulaukdavo priešingos reakcijos, jei tie pasirinkimai nepatikdavo aplinkiniams. Tokios prieštaringos situacijos kildavo dėl to, kad tyrimo dalyviai ir jų tėvai ar mokytojai skirtingai suvokė, kas yra suaugęs žmogus, sureikšmindavo skirtingus brandos atributus.

„Kai visko tiek daug, kai kurie žmonės patiria pasirinkimo paralyžių, jaučiasi bejėgiai ką nors išsirinkti, priimti sprendimus.“

Daliai mano tyrimo dalyvių branda asocijavosi ne tik su savarankiškumu ir atsakomybės prisiėmimu, bet ir su gebėjimu pasipriešinti visuomenės spaudimui, pastanga eiti autentišku, sau priimtinu gyvenimo keliu, net jei jis neatitiktų vyraujančių standartų ar nesuteiktų materialinio saugumo. Atitinkamai tėvai ir mokytojai, jaunuolių manymu, sureikšmindavo aukštą socioekonominę padėtį, atitikimą visuomenėje vyraujantiems sėkmingo gyvenimo standartams, kurie dažniausiai buvo siejami su pasiekimais kokioje nors prestižinėje profesijoje ir atitinkamai standartinius poreikius patenkinti leidžiančia finansine padėtimi.

Daliai studentų atrodė, kad aplinkinių suaugusių žmonių vizijos, kas yra branda ar geras gyvenimas yra „stereotipinis“, ir veda į „pilką ir nuobodų gyvenimą“. O toks gyvenimas ypač gąsdino apie ateitį svajojusius jaunuolius. Kita vertus, būdami finansiškai priklausomi nuo tėvų, jie jautėsi „skolingi“, turintys atsižvelgti į tėvų pageidavimus priimant svarbius sprendimus, negalintys spręsti tik patys.

Neseniai skaičiau tekstą apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo neišvengiamybę – kreiptis į ekspertus, kurie palydi, pataria tam tikruose gyvenimo etapuose. Manoma, kad ilgainiui minėta tendencija tik ryškės. Ką Tu apie šį reiškinį manai?

Ne vienas šiuolaikinę visuomenę tyrinėjantis sociologas sako, kad mes neturime kito pasirinkimo kaip tik rinktis. Kiekvieną dieną renkamės iš daugybės alternatyvų visose gyvenimo srityse. Tobulėjant technologijoms, plečiantis ne tik prekių ir paslaugų, bet ir gyvenimo pasirinkimų arsenalui, o ir esant dideliam informaciniam triukšmui mums, norint patiems priimti gerus sprendimus, reikėtų daug laiko ir psichinės energijos. Tiesiog fiziškai nebegalime viskuo kokybiškai pasidomėti ir viską kritiškai įvertinti. Tad dalį sprendimų ir savo gyvenimo kontrolės perduodame ekspertams, kurie konkrečioje srityje žino ir nuveikė daugiau nei mes.

Kai visko tiek daug, kai kurie žmonės patiria pasirinkimo paralyžių, jaučiasi bejėgiai ką nors išsirinkti, priimti sprendimus. Aišku, čia slypi ir pavojus, kad kai kuriais atvejais tampame ir, spėju, ateityje vis labiau tapsime infantilūs, neraštingi, nebemokantys. Kartą žiūrėjau antropologinį filmą apie gentį, kurios nariai mokėjo erdvėje orientuotis pagal žvaigždes ir kitus gamtos ženklus. Kartą jiems vakariečiai padovanojo kompasą – juk tada bus žymiai paprasčiau. Gentainiai apsidžiaugė, tikrai geras išradimas, tačiau tikėtina, kad laikui bėgant jų turėti įgūdžiai atšips ir nebus perduodami ateinančioms kartoms. Aišku, galima klausti, kam jų reikia, jeigu yra toks prietaisas. Bet šioje situacijoje vietoj kompaso gali būti daug kitų dalykų. Esu sutikusi žmonių, kurie labai prisirišę prie išmanaus laikrodžio, matuojančio jų savijautą, stresą, pulsą ir pan. Buvo situacijų, kai susidarė įspūdis, kad laikrodžiu jie kliaujasi labiau nei tuo, kaip jaučiasi be jo. Ar nebus taip, kad ilgainiui žmonės be technologijų nesugebės suprasti, kaip jaučiasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai? Pamenu, kažkas nevykusiai ketino sukurti jausmomatį, kuris rodytų žmonėms, kokias emocijas jie išgyvena. Tarkim, jeigu kada nors ateityje toks prietaisas atsirastų, ar juo naudodamiesi žmonės dar gebėtų patys suprasti, kaip jaučiasi? Aš pati nenorėčiau gyventi visuomenėje, kurioje žmonės nebemoka atpažinti savo pojūčių.

„Esu pastebėjusi, kaip kai kurios moterys, pirmą kartą dalyvaujančios įvairiuose ratuose, kur nuogos maudosi ežere, šoka aplink laužą, stebi žvaigždes, grįžusios apie tai pasakoja kaip apie įspūdingą terapinę praktiką. Visokie patyrimai, gaunami būnant drauge su kitais žmonėmis ar vienam gamtoje tokiam, kokį sukūrė gamta, yra tikrai visiems prieinamos medicinos priemonės.“

Technologijos žmones suartina, geografiniai atstumai nebeegzistuoja, bet vis tiek vienišumas dabar veša, o gyvi, betarpiški kontaktai iš kasdienių, įprastų virsta itin ypatingais, sakraliais.

Man patiko kažkur girdėta mintis, kad naudojimasis kai kuriomis išmaniosiomis technologijomis gali atbukinti žmonių gebėjimą susitarti, daryti kompromisus. Įdomus pavyzdys apie automobilius: senuose modeliuose yra bendra vėsinimo (šildymo) sistema ir tu turi su savo bendrakeleiviu susitarti, kokią temperatūrą, vėdinimą pasirinksite. Šiuolaikinėse mašinose dingsta kompromiso poreikis, nes vėsinimo  (šildymo) intensyvumą kiekvienoje pusėje galima pasirinkti individualiai, nebereikia derintis. Išnyksta daug smulkių niuansų, kai tenka susitarti, galbūt net pasipykti, kol randamas bendras sprendimas.

O kasdienių, paprastų dalykų virtimą sakraliais tikrai pastebiu. Esu ne kartą minėjusi pavyzdį, kaip kai kuriose šalyse medikai nuo nerimo, pervargimo ir kitų negalavimų ima išrašinėti receptus, pavyzdžiui, užsiimti sodininkyste, pasivaikščioti gamtoje, stebėti jūrą, saulėlydžius, nueiti į parodą, koncertą. Atrodo visiškai paprasti, savaime suprantami dalykai, tačiau jie tampa sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla. Man rodos, yra daug visai paprastų dalykų, kuriuos žmonės būna išstūmę iš savo gyvenimo, tačiau kurie visgi labai naudingi, savotiška terapinė priemonė. Esu pastebėjusi, kaip kai kurios moterys, pirmą kartą dalyvaujančios įvairiuose ratuose, kur nuogos maudosi ežere, šoka aplink laužą, stebi žvaigždes, grįžusios apie tai pasakoja kaip apie įspūdingą terapinę praktiką. Visokie patyrimai, gaunami būnant drauge su kitais žmonėmis ar vienam gamtoje tokiam, kokį sukūrė gamta, yra tikrai visiems prieinamos medicinos priemonės (juokiasi). Trejus metus gyvendama Smiltynėje šalia nudistų paplūdimio visiškai tuo įsitikinau. Dabar būti kur nors paplūdimyje su sintetiniais medžiagos gabaliukais būna tikra kančia.

Anastasijos Šurajevos nuotr.

Interviu pabaigoje noriu paklausti, ar Tu pati esi išgyvenusi ketvirčio amžiaus krizę? Koks buvo Tavo ieškojimų kelias ir santykis su visuomenės Tau keliamais lūkesčiais?

Man atrodo, amžiaus ketvirčio krizės nesu išgyvenusi, nors su šiuo klausimu užklupai netikėtai, reikėtų pagalvoti ilgiau (juokiasi). Neišgyvenau krizės galbūt dėl to, kad nuo pat paauglystės labai daug skaičiau, domėjausi psichologija. Man buvo be galo įdomios žmonių vidinio gyvenimo peripetijos, o tokie romanai kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ atrodė kaip tikras skanumynas dėl veikėjų savianalizių.

Be to, daug bendravau su įvairių subkultūrų atstovais, susidūriau su skirtingomis pasaulėžiūromis, skoniais. Galiausiai atrodo labai svarbu, kad mano tėvai niekuomet dėl nieko manęs nespaudė, davė daug laisvės ir pasitikėjo. Kartais tėvai vaikams duoda laisvę labiau iš abejingumo, dėl laiko trūkumo, nepriežiūros. Mano atveju laisvė buvo kartu su besąlygiška meile ir rūpesčiu, todėl jaučiau, kad galiu eksperimentuoti ir būsiu priimta, kad ir ką pasirinkčiau. Deja, jaunų žmonių savęs paieškas dažnai stipriai apsunkina tėvų spaudimas, kontrolė ar tiesiog palaikymo trūkumas. Taigi polinkis tyrinėti, reflektuoti atvedė mane į sociologiją ir būtent į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą. Mat labai norėjau išsiaiškinti tiek psichologinius, tiek socialinius žmogiškosios egzistencijos aspektus, geriau susipažinti su filosofija, daug skaityti, diskutuoti, būti tarp įdomių dėstytojų ir studentų. Man atrodo, kad visos šios aplinkybės padėjo išvengti tapatumo krizės, o ir apskritai į gyvenimo krizes žiūrėti kaip į svarbią ir tobulėti padedančią, neatsiejamą žmogiškosios egzistencijos dalį. Kai tu nuolat tyrinėji pasaulį ir kitus žmones, tai formuoji, atrandi ir save. Tačiau vis tiek jaučiu vis didesnį poreikį pažinti ir patirti tikrovę bei save per dar kitokias dimensijas, pavyzdžiui, įvairias psichonautikos praktikas, turėti dar platesnį akiratį.

Galvoju, kad daliai žmonių intensyvių savęs paieškų prireikia, kai kasdienybėje jiems trūksta apmąstymų ne tik apie buitį, bet ir apie būtį. Kaip rašė vienas žmogus, būna apmąstytas ir neapmąstytas gyvenimas. Jei gyvenime stinga refleksijų, tam tikras dimensijas žmogus vis stumia į šalį, nes neturi laiko apie jas galvoti. Tada kuriame nors etape atsiranda tam tikras nesąmoningumas, kuriam sprogus supranti, kad dabar nori pasigilinti į kitus dalykus.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!