Vaikštai po parodą, o krūtinę persmelkia laikas. Erdvėje prabyla užmarštis, o antropomorfinėse skulptūrėlėse atgimsta prarastoji Deivė. Senosios Europos kultūra, kuriai archeologė Marija Gimbutienė (1921–1994) įkvėpė gyvenimą, parodydama, jog būta harmoningos ir taikios visuomenės, kurios dvasinę ašį sudarė moteriškasis Deivės kultas.

Istorijų namuose šiuo metu pristatoma paroda „Deivės ir kariai“, kuri skirta pasaulinio garso lietuvės archeologės M. Alseikaitės–Gimbutienės 100–tosioms gimimo metinėms. Tūkstančius metų skaičiuojantys eksponatai, suvežti iš įvairių Europos muziejų, įtraukia į vaizdingą pasakojimą apie turtingą ir klestinčią Senosios Europos kultūrą, kurioje vyravo lygybė ir Deivės religija, ir kuri iš esmės pakeitė įsivaizdavimą apie Europos ištakas.

Šie atradimai – M. Gimbutienės nuopelnai, tačiau ir ji pati ne mažiau ryški ir įspūdinga, įkvepianti savo drąsa ir ryžtu. Apie šią neeilinę asmenybę, jos pasiekimus kalbėjomės su parodos kuratore, archeologe, mokslų daktare Gabriele Gudaitiene.

Silvestro Samsono nuotr. Parodos kuratorė G. Gudaitienė.

Sužavėta parodos kalba, leidausi įtraukiama ir nešama jos pasakojimo. Jaučiau ne tik artumą Senosios Europos kultūros pasaulėvaizdžiui, bet ir vidinį pasididžiavimą, kad Didžiajame Europos istorijos pasakojime deivės kultūra, M. Gimbutienės tyrimų dėka, užima reikšmingą vietą. Paroda pakvietė mąstyti apie kitokios Europos ištakas ir praplėsti ribas apie jos įsivaizdavimą. Ką Jums atrodė svarbu akcentuoti šioje parodoje?

Tai, kad Europa kadaise buvo „kitokia“, visi daugiau mažiau suprantame, bet kiekvienas įsivaizduojame ją skirtingai. Vieni žmonės geba nutęsti laiko juostą savo mintyse iki akmens amžiaus, kitiems užtenka pasiekti viduramžius ar geležies amžių. Bet visi kažkur atsiduriame, jei susimąstome apie tam tikrus archetipus. Dabar madinga ieškoti savo vidinio „aš“ šaknų, nerti į giluminius pasaulius per meditacijas.

Mes pasiūlėme dar vieną formą pažinčiai su savimi – per akistatą su dvasinio pasaulio, egzistavusio kelias dešimtis tūkstančių metų iki „mūsų eros“, atspindžiais, šiuo atveju – antropomorfinėmis figūrėlėmis, vaizduojančiomis moteris, deives. Tai artefaktai, kurie įprasmina labai gilią vertybių sistemą, kurią kiekvienas turime savyje ir gebame suprasti. Šioje parodoje aš asmeniškai akcentuoju ne naratyvą, kaip pasakojimą su datomis ir judančiais žmogeliukais žemėlapyje (migracijomis), o kiekvieno lankytojo individualią jauseną. Į tekstus įdėjome daug širdies, tačiau čia senovės daiktai užburia ir be jokių tekstų: kiekvienas iš jų kviečia dialogui su savimi. Paklauskite savęs – kas tai? Ką aš šioje figūroje matau? Kodėl čia taškeliai, kodėl jos toks žvilgsnis?

Paroda atpasakoja M. Gimbutienės žvilgsnį, kuris susiformavo peržiūrėjus tūkstančius tokių artefaktų, ir jos nagrinėtas hipotezes. Bet šie artefaktai gali ir turi būti paraleliai interpretuojami individualiai. Žmonėms, kurie ieško ryšio su archetipais, čia galima pasinerti į neribotus klodus. Taigi, akcentuočiau pabuvimą su tikruoju savimi.

Tuomet galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti apie parodoje pristatytas hipotezes ir jų svarbą, bei mokslininkės išvystytą archeomitologiją.

Mokslininkės hipotezės yra jos viso gyvenimo gilinimosi į archeologiją, mitologiją, etnografiją ir kitas sritis, rezultatas. Tai – neeilinio gebėjimo susisteminti milžiniškus kiekius vaizdų, informacijos, formų rezultatas, kokio pasiekti pavyksta anaiptol ne kiekvienam mokslininkui. Viena hipotezė plaukia iš kitos. Pasak M. Gimbutienės, Senoji Europa akmens amžiuje buvo taiki, idiliška, su išryškinta moters linijos svarba ir stipria, visa apimančia dvasine sfera. Išanalizuoti artefaktai mokslininkei liudijo, kad čia būta visiškai priešingos nei dabartinė santvarkos. Santvarkos, kuri buvo paremta matristine samprata, jaučiant didelę pagarbą moters vaidmenims gyvenime.

Laimos Penek nuotr.

Antroji hipotezė yra apie Senąją Europą visiems laikams sunaikinusią žmonių invaziją iš rytų. Iš stepių atklydę klajokliai, nešini kovos kirviais, jojantys ant arklių, savo mantą vežantys niekada iki šiol nematytuose vežimuose su ratais. Staiga jie įsiveržia į harmoningąją Europą ir čia pasilieka. Per santykinai neilgą laiką įsivyrauja jų atneštas patriarchalinis, vyrų dominuojamas pasaulėvaizdis. Europos kultūrinis fonas pasikeičia ir jame, tokiame, koks jis susiformavo prieš šešis ar septynis tūkstančius metų, mes tebegyvename iki šiandien. Pastaroji hipotezė įgauna vis daugiau patvirtinimo iš įvairių mokslo sričių tyrimų. O štai M. Gimbutienė prieš pusę amžiaus įžvelgė jos esmę turėdama tuo metu dar gana ribotas tyrimų galimybes. Jos jau tiek metų nebėra mūsų tarpe, o vis dėlto, jos karjera tebesitęsia. Argi neįspūdinga?

Tuo tarpu pirmoji hipotezė apie harmoningąjį deivių pasaulį, egzistavusį iki patriarchato įsiveržimo, sulaukė įvairios kritikos. Ja ypatingai žavisi žmonių dalis, kurie siekia moters reikšmę pagyvinti, paryškinti, iškelti nūdienos pasaulyje. Tačiau akmens amžiaus artefaktų spektras yra įvairus, ten yra ne vien deivės ir moteriškosios figūrėlės. Jame savo svarbią vietą turėjo ir vyrai, kaip medžiotojai, kaip vaisingi, eiklūs, drąsūs, išmintingi ir taip pat įvairias svarbias kitas savybes turintys visuomenės nariai. Deivių hipotezės esmė turėtų būti suprasta ne vien per žodį „matristinė“, bet net labiau per žodžius „egalitarinė“, „harmoninga“, „taiki“ ir „idiliška“.

Kadaise būta pasaulio be didelių konfliktų, be agresijos ir kovos, tą norėjo mums perduoti M. Gimbutienė aprašydama Senąją Europą. Ir taip, tame pasaulyje buvo sukurta labai daug ypatingo grožio ir įdomumo daiktų, ypač moteris vaizduojančių skulptūrėlių, kurios mums šiandien stimuliuoja vaizduotę.

 Sutinku, išties įspūdinga, kad M. Gimbutienės karjera tebesitęsia, jos hipotezės pralenkė laiką, o palikimas skatina tolimesnius tyrimus. Esate užsiminusi (LRT klasika laidoje „Muziejaus istorijos“), kad M. Gimbutienės pasiekimai, karjeros sėkmė iš esmės buvo nulemti asmeninių savybių, plataus jos akiračio. O ir mokslininkės pusseserė Meilė Lukšienė yra sakiusi, kad ji – „žmogus vulkanas – didelė gamtinė jėga ir didelė dvasinė jėga“. Kokia Jums atsiskleidė M. Gimbutienė rengiant šią parodą ir iš kur ji sėmėsi tiek drąsos ir pasitikėjimo?

Nors pati esu archeologė, apie M. Gimbutienę žinojau palyginus nedaug. Turėjau keletą jos knygų, iš paskaitų ir dėstytojų buvau susidariusi tam tikrą, dabar jau galima sakyti, nelabai ryškų vaizdą apie jos asmenybę. Man kasinėjant Prancūzijoje, akmens amžiaus archeologai ten, mano nuostabai, galėjo apie Mariją papasakoti kone daugiau nei aš. Jie jos darbus buvo neblogai išsinagrinėję. Galbūt dėl to, kad tai konkrečiai lietė jų regione rastus radinius ir jų interpretavimą. O mes čia, Lietuvoje, vis akcentuodavome jos karjerą, knygų skaičių, „nusisekimą“ gyventi laisvoje Amerikoje, o ne būdo savybes.

Ir tik dabar suprantu, kad būtent jos charakterio pažinimas ir yra esmė, tai – variklis, dėl kurio jos karjera apskritai buvo įmanoma. Išleiskime bet kurį mūsų mokslininką į Ameriką, duokime lėšų, galimybes ir jis tokios karjeros turbūt visgi nepasieks, jei neturės tokių charakterio savybių, kokias turėjo Marija. Gyvenimo aplinkybės yra viena, jos turi stiprios įtakos žmogaus karjerai, bet Marijos atveju pirmame plane reikėtų matyti jos ypatingą būdo bruožų spektrą.

Pasiryžimas daug dirbti ir mokytis atėjo sulig tėvelio netektimi. Tai matyčiau kaip svarbų įvykį jos gyvenime, lūžinį momentą: ji galimai perėmė estafetę žmogaus, kuris jos akyse tiek daug veikė ir pasiekė, kuris jai demonstravo discipliną ir atsakingą, uolų darbą. Nuo tada ji ėmė siekti, domėtis, absorbuoti žinias ir formuoti savo supratimą apie tam tikras mokslo sritis, literatūrą, muziką, teatrą, vaizduojamąjį meną. Ji pačiu laiku, būdama –niolikos, savyje pasėjo smalsumą. Nuo tada šis ėjimas gilyn, žinojimo siekimas niekada jau nebenustojo, tik augo. O užsiaugintas smalsumas savaime iššaukė kitą savybę – ryžtą, drąsą. Vienokia drąsa buvo akademijoje savo rašto darbais parodyti, kiek ji galinti aprėpti medžiagos ir kokius puikius darbus rašyti (net pranokti savo dėstytojus), o kitokia drąsa atėjo paskui pirmąją: įsisavinus stiprų pasitikėjimo savimi jausmą, vėliau ji ir asmeniniame gyvenime išdrįso daryti labai ryžtingus sprendimus.

„Ji tuo metu jau buvo susikūrusi tai, kas šiandieninei moteriai yra siekiamybė: gyvenimas pagal formulę laisvė+motinystė+karjera, tolygiai daug užgriebiant kiekvienos.“

Parodoje ši jos savybė yra perteikta per vairavimo metaforą. Marija be galo mėgo vairuoti greitai, vairuoti gerą automobilį, nepriklausoma viena pati sau skrosti dykumą. Tokia ji buvo ir gyvenime iki paskutinės akimirkos: suko vairą – keitė savo gyvenimą – užtikrintai ir staigiai, palaikė nuolatinį intensyvų tempą neperjungdama žemesnės pavaros. Ir stabdžius gyvenimui nuspaudė pati tada, kai jau nusprendė, kad tam atėjo laikas. Neįtikėtinos drąsos asmenybė.

Kadras iš parodos atidarymo | M. Gimbutienė gyvenimo pabaigoje vairavo tokį Hondą Prelude.

Atrodo, kad savo pasirinktu keliu ir pasaulėžiūra M. Gimbutienė pati įkūnijo Senosios Europos Deivę – tvirtą, gaivališką ir kūrybišką asmenybę, dominavusią visose visuomenės santykių sferose. Ir ne tik, šios asmenybės profesiniai ir šeimyniniai pasirinkimai atrodytų puikiai atliepia ir šiuolaikinės moters įvaizdį – pastangas derinti karjerą ir motinystę, stengiantis įtvirtinti savo pozicijas vyrų dominuojančiose srityse, išlikti spontaniška, laisva. Ar matote sąsajų tarp šių įvaizdžių ir vis tik kokius iššūkius atskleidžia mokslininkės dienoraščiai, laiškai ir kaip jai pavyko juos atremti?

Gimbutienės deiviškumas iš tiesų buvo pastebėtas. Vieni taip vadino žavėdamiesi, kiti gal ir pašiepdami ją ir jos Deivių Europos hipotezę. Panašiai ji save šaržavo kalbėdama apie savo pačios sąsajas su feminisčių judėjimu. Jos deiviškumą visų pirma įžvelgiu gebėjime būti 150% pozityvia. Visada ir visur ji vadovavosi vien teigiamu nusiteikimu, visus gyvenimo ir akademinius iššūkius stengėsi sutikti su realistišku ir pozityviu mąstymu. „Kaip yra, taip ir gerai“, – sakydavo ji. Šiuolaikinės karjeristės, bandančios aprėpti visas sritis, dažnai visgi pristinga tokio pozityvumo. Tačiau jūsų gerai pastebėta – ji tuo metu jau buvo susikūrusi tai, kas šiandieninei moteriai yra siekiamybė: gyvenimas pagal formulę laisvė+motinystė+karjera, tolygiai daug užgriebiant kiekvienos.

Vis dėlto, be iššūkių neapsieita, nes tai tiesiog neįmanoma. Laisvę pradžioje kiek varžė santykis su vyru Jurgiu, todėl buvo priimtas sprendimas išsiskirti. Ne iš pykčio, ne dėl kokių problemų ar trečių asmenų, o tiesiog dėl to, kad gyvenimo nevaržytų savininkiškumas, poreikių nesuderinamumas. Motinystė buvo tartum išpildyta su kaupu – susilaukta net trijų nuostabių dukrų! Tačiau bendravimą su jomis ir ryšio tvirtumą nuolat trikdė akademinis užimtumas, vis besikėsinantis pasiglemžti visą Marijos dėmesį ir laiką. Na, o karjera klostėsi intensyviai, be nuosmukių ar apatiškumo pauzių (kas labai būdinga mokslininkams). Kuo labiau kilo, tuo didesnių kirčių iš kritikų susilaukdavo. Tačiau vis tiek buvo pasaulio geriausiųjų penketuke, vis tiek dalyvavo akademinėse diskusijose iki pat gyvenimo pabaigos, vis tiek niekada neleido sau pasijusti „tik moterimi“ vyriškoje akademijoje.

Živilės Gimbutaitės asmeninio archyvo nuotr.

Visus sunkumus jai atremti padėjo puikus humoro jausmas, stiprus tikėjimas savimi ir savastimi. Manau, daug davė ir susiburtas aplink save tikrų bičiulių ratas, nuolat kiekviename žingsnyje palaikiusi mama. Kaip ir daugelio žmonių gyvenimuose, jai tvirtybės suteikė tikėjimas. Tik jos tikėjimas buvo tas giluminis archetipinis, ryšyje su gamta, su savo prigimtimi, praeitimi, senovės tradicija.

Parodoje paliečiamas M. Gimbutienės santykis su feminizmu, parodos kataloge atsiranda lyginamųjų lyčių studijų daktarės Rasos Navickaitės straipsnis apie M. Gimbutienę kaip feministę. Užsiminėte, kad M. Gimbutienė neretai šaržuodavo savęs tapatinimą su šiuo judėjimu, o ir viename iš parodos tekstų cituojami jos žodžiai, kad „ji mokslininkė, o ne feministė“. Gan įdomus šis paradoksas – feministe savęs nelaikė, bet tapo įkvėpimo šaltiniu moterų judėjimams visame pasaulyje. Kaip Jūs pakomentuotumėte šį paradoksą ir kodėl Jums buvo svarbu tai akcentuoti parodoje?

Iš tiesų paradoksali situacija – Marija niekuomet neketino priklausyti jokiam judėjimui ir neturėjo jokio poreikio ginti, reikšti, kelti savo, kaip moters, teisių klausimų. Įsigilinus į jos asmenybę ir gyvenimo kelią, tampa aišku, jog ji buvo moteris, kuri visuomenėje tiesiog save pozicionavo moteriškai, harmonijoje, remdamasi egalitariniu suvokimu, gerbdama abi lytis, „atleisdama“ vyriškajai lyčiai net ir už kadaise patirtą netoleranciją. Jos asmenybė buvo per stipri, kad dėl to savęs gailėtųsi, pasiduotų kraštutiniams jausmams.

Ji visą laiką tikslingai dirbo ir siekė išsiaiškinti, kokia buvo Senoji Europa ir jos kultūrinio fono virsmas, viso to priežastys. Ji žvelgė į medžiagą kaip mokslininkė, o tai, kad jos nagrinėjamoje srityje buvo analizuojama matristinės priešistorės visuomenės linija – tai yra tiesiog faktas, o ne M. Gimbutienės darbo rezultatas. Kitaip tariant, moteriškųjų figūrėlių ji neprilipdė, tai padarė praeities žmonės. O kad jas aprašiusi knygoje, ši taps feministėms tarsi „vadovėliu“, niekas negalėjo žinoti. Marija tokio tikslo tikrai neturėjo.

Aš kartais pamąstau, o ką, jei apie Deivių Europą būtų parašęs vyras, pavyzdžiui, kad ir jos amžinasis kritikas, aukščiausio lygio archeologas Colin Renfrew? Ar jis irgi būtų linksniuojamas kaip feministas? Ar kartais nėra taip, kad mes Mariją priskirdami feminizmo įkvėpėjos vaidmeniui patys šiek tiek užsiimame lyčių nelygybe? Tik dėl to, kad ji moteris. Graži, daug pasiekusi moteris. Cituojant ją: „Aš net neturėjau LAIKO domėtis, ką jos ten veikia, tiesiog dariau savo darbą. Tai dabar jau aš tapau feministe?“.

„Gerai pasigilinus, Marijos teiginiai galėtų net prieštarauti kai kurioms feminisčių idėjoms. Bet aš suprantu ir jas, joms, kaip ir bet kokiam kitam judėjimui, visuomet norisi rasti mokslinį pagrindimą savo idėjoms.“

Mariją ši etiketė nemenkai dirgino, nes ji domėjosi įvairiais judėjimais, lankėsi ir pas indėnus, beje, gerokai dažniau ir su didesniu įsitraukimu. Tačiau jos su ta kultūra neėmėme tapatinti. Feminizmo atstovės sukūrė daug video ir tekstinės medžiagos, kurioje iš Marijos ištraukiama tik ta informacija, kuri yra palanki jų ideologijai. Jeigu tiesmukai viską skaitytume ir žiūrėtume, gali susidaryti kontraversiškas įspūdis. Mes, parodos kūrėjos, visų pirma gilinomės į visumą. Pačios būdamos archeologės su dr. Inga Merkyte puikiai supratome, apie ką Marija rašo savo knygose, ir stengėmės atsijoti Marijos pagrindinę mintį, kurią ji gyvenimo pabaigoje, sakyčiau, jau tapusi filosofe, norėjo perduoti ateities kartoms.

Silvestro Samsono nuotr.

Ji nenorėjo akcentuoti moterų siekio didinti savo reikšmę šiame visa užgožiančiame patriarchate, kuriame gyvename. Ne, ji norėjo, kad mes pasisemtume įkvėpimo iš akmens amžiaus bendruomenių perprasdami, kokia egalitarinė, taiki ir harmoninga kadaise ji buvo. Kai visi turėjo savo aiškius vaidmenis ir dėl to nekilo prieštaravimų, kai viskas buvo tam tikroje idiliškoje tvarkoje. Ji akcentavo, kaip puiku, kad anuomet moters vaisingumas, nėštumas, motinystė buvo taip gerbiama. Bet gerbiama tai netolygu valdanti, besilygiuojanti į vyrą, konkuruojanti su vyru. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai, ir senjorai akmens amžiuje sugyveno puikiai išvystytoje rolių sistemoje, kuri funkcionavo dešimtis tūkstančių metų, o kai kuriose gentyse tebefunkcionuoja ir šiandien. Jie nekelia klausimų, kas lygesnis, kas vertesnis, jie tiesiog vienas kitą papildo, o ne konkuruoja, nes tai – vienas iš išgyvenimo instinktų.

„Įsiminė jos gebėjimas būti neįtikėtinai lanksčiai, spontaniškai ir tobulai derinti mokslininkės discipliną su pasiutusiai šelmišku laisvalaikiu. Ji nebuvo sausa akademikė, nebuvo kabinetinė nuoboda.“

Gerai pasigilinus, Marijos teiginiai galėtų net prieštarauti kai kurioms feminisčių idėjoms. Bet aš suprantu ir jas, joms, kaip ir bet kokiam kitam judėjimui, visuomet norisi rasti mokslinį pagrindimą savo idėjoms. Šiandien atidarę parodą mes neabejojame, kad ši tema yra aktuali, tačiau ją pateikti nusprendėme saikingai ir pasiremdamos konkrečiais faktais, jos pačios savęs vertinimu, nes tai vienintelis taktiškas kelias pristatant tokią iškilią asmenybę. Patys artimiausi jos šeimos nariai ir bičiuliai nė kiek nedvejoja – M. Gimbutienė niekada nebuvo feministė. Bet, galima būtų tik jos pačios humoro stiliuje pajuokauti, kad štai, ir šioje srityje jos karjeros vektorius tebesitęsia, ir net nežinia, kada sustos.

Kokie atradimai, gilinantis į M. Gimbutienės asmenybę ir jos darbų palikimą, Jums pačiai paliko didžiausią įspūdį? Galbūt kažkas liko parodos paraštėse, kas taip pat intriguotų ir keltų susižavėjimą šia neeiline asmenybe?

Didžiausias įspūdis kiekvienam besidominčiam Marijos istorija turbūt susidarytų skirtingas, priklausomai nuo asmeninių patirčių, gebėjimo empatiškai perleisti per save tuos dalykus, kas buvo būdinga jai ir jos gyvenimui. Paroda turėtų vienu ar kitu kampu rezonuoti visiems lankytojams, nes atskleidėme labai įvairias temos puses. Man asmeniškai buvo labai svarbu atrasti jos begalinę stiprybę akademinio pasaulio „mėsmalėje“. Psichologiškai atlaikyti kritiką savo darbui, patikėkite, geba ne kiekvienas. Intrigų tame pasaulyje labai daug, ir aš esu tikra, kad ne viską šiandien dar ir galėtume įvardinti sekdami jos laiškais ir atsiminimais. O juk ji žaidė aukščiausioj lygoj, jos darbus vertino ne vienas – kitas kolega iš universiteto, o garsiausi pasaulio mokslininkai.

Taip pat įsiminė jos gebėjimas būti neįtikėtinai lanksčiai, spontaniškai ir tobulai derinti mokslininkės discipliną su pasiutusiai šelmišku laisvalaikiu. Ji nebuvo sausa akademikė, nebuvo kabinetinė nuoboda. Ji dalino savo laiką darbui ir atsipalaidavimui labai protingai, dėl to pasiekė tiek daug. Laiko atrasdavo ir knygų rašymui, ir dešimčių tūkstančių artefaktų analizavimui, ir pasivaikščiojimams po dykumą su šunimis, ir vakarui kazino, ir geram koncertui.

Živilės Gimbutaitės asmeninio archyvo nuotr.

Na, o paraštėje liko viena tema. Sąmoningai parodoje neatskleidėme M. Gimbutienės santykių su ją mylėjusiais ar jai simpatizavusiais vyrais. Juk santykiai – tokia tema, kuri sukelia daugiausiai išvedžiojimų, dviprasmybių, būtų ir nebūtų intrigų. Tema, iš kurios gyvena visa šiuolaikinė žiniasklaida. Taigi, specialiai palikome visas meilės ir susižavėjimo istorijas pačiai Marijai, kuri vienintelė žinojo savo ryšį su kiekvienu gyvenime sutiktu asmeniu. Joks žmogus iš šono negalėtų to pilnavertiškai vertinti, analizuoti ir pateikti visuomenei, nes taip visuomet yra su meile – ji ją patyrusiam žmogui yra vienokia, o aplinkiniams stebėtojams atrodo kitokia, suinterpretuota. Galiu tik paminėti, kad jos gyvenime būta įspūdingų asmenybių: rašytojo Mariaus Katiliškio, kosmetikos įmonės „Neutrogena“ savininko… Visgi, informacija apie tai daugiausia žodinė, pačios Marijos kadaise pasakota, tad norėčiau palikti šias istorijas su detalėmis žinoti tik tiems, kam ji jas asmeniškai patikėjo.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji