Dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko scenoje ir gyvenime yra tikra gamtos jėga: autentiška, ekspresyvi, ryški. Šiandien vykstantį karą ji kariauja jai prigimtais būdais – savo muzika kurdama atsvarą destrukcijai ir skausmui, skatindama ir kitus menininkus stiprinti žmones per savo kūrybą.

Su Migloko šnekamės apie kūrybos būtinybę karo fone, jos studijuojamą muzikos terapiją, rengiamas kūrybines dirbtuves moterims ir moteriškumo suvokimą.

Migle, ne taip seniai pristatei savo muzikos albumą „Atgimimas“ ir sakei, jog po karantino turime gimti iš naujo. Dabar vėl turime naują krizę – akistatą su karu. Kaip manai, kokio atgimimo mums reikės tokioje situacijoje? O gal pats karas gali tapti atgimimo šaltiniu, nors ir didele, kruvina kaina?

Vakar kaip tik su sūnumi buvome spektaklyje „Evoliucija“ ir po to žiūrėjome Davido Attenborougho filmą „A Life on Our Planet“, kur labai išsamiai pasakoma, kaip per vieną nepilną šimtmetį, patekusi į klaidingų žmonijos idėjų spąstus, sunyko gamta. Tokį vyksmą aš iš esmės ir stebiu, jame gyvenu jau daug metų… Tiesiog jaučiu, jog žmonijos sistema turi būti perkuriama pagal tikrąsias vertybes, atsižvelgiant į tai, kad žmogus yra ne gamtos valdovas, o jos dalis. Aš pati ieškau naujų būdų, kaip gyventi. Man rodos, mes visi ieškome. Yra daug teorijų, kaip. Man atrodo, kad pirmiausia reikėtų nustoti liesti, eikvoti gamtą, kirsti miškus (jie išvis turėtų būti neliečiami), be saiko pirkti, vartoti… Viskas nyksta čia ir dabar, ir kuo toliau, tuo labiau žmonės atrodo labai maži… Man rodos, po truputėlį visi vaduojasi nuo klaidingų taisyklių ir praeities gyvenimo idėjų.

Karas taip pat yra šio klaidingo požiūrio į gyvenimą dalis. Kai vienas mažas žmogus sugalvoja planą išžudyti visą nekaltų žmonių naciją – tai absoliutus feilas (angl. ‘nesėkmė’).

Karas vyksta čia pat, kaimynų bute, ir mes turime padėti. Pati stengiuosi kuo daugiau paremti, dalyvauti, dovanoti savo muziką… Laukiu, kada viskas baigsis, ir žinau, kad Ukraina laimės, o Rusijai teks dar kelis šimtus metų taisyti savo reputaciją.

Kaip Tau šį laiką norisi reflektuoti kūrybiškai? Ar kai menininkas nesijaučia saugus, jaučia daug nerimo, ir jo kūrybos tėkmė užsiblokuoja?

Šiuo metu daugiausiai dėmesio reikalauja muzikos terapijos magistro studijos Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Man šie metai yra informacijos ir medžiagos kūrybai kaupimo metai.

Neseniai įrašiau meditacijos rinkinį vaikams, kuris žmones pasieks jau balandžio viduryje programėlės formatu. Aš nuolatos kuriu, o muzikos terapijos studijos vis stimuliuoja kūrybiškumą. Taip pat ir žmonės, kurie ateina pas mane dainuoti ar mokytis rašyti dainų. Mes kartu kuriame, pasineriame į kūrybinę energiją. Taigi šiuo metu kūryba man yra medžiagos kaupimas ateities albumams, mokymasis ir kitų žmonių įgalinimas kurti.

Karas turi kūrybai priešingos energijos – ji ne kuria, o naikina. Todėl man atrodo, kad dabar svarbu surasti atsvarą jai, teikti daugiau harmonijos, grožio, gyvybės, tikėjimo ir prasmės laukti, išlikti stipriems. Labai svarbu, kad menininkai nenustotų kurti net ir tokiomis aplinkybėmis.

Viename interviu labai gražiai nusakei kūrybinę tėkmės būseną: „Kurdama muziką ir rašydama tekstus stengiausi pasinerti į intuityvų srautą, pajusti, ko reikalauja kompozicija ir kur ji veda. Tokios tarsi pačios save kuriančios kompozicijos (menininkui padedant) man skamba geriausiai. Jei leidžiu protui imti viršų, jos susilpnėja. Be to, tokia proto kūryba pabudina vidinį kritiką, kuris lydi per visą procesą. Svarbiausią sekti tą tėkmę, o natūralus kūrybos procesas viską diktuoja pats.“

Man vis atrodo, kad mes per mažai užčiuopiame, išnaudojame, mėgaujamės ta tėkme ne tik kūrybinėse, bet ir kitose veiklose. Ką apie tai manai Tu?

Taip, tėkmė reikalauja atsisakyti kontrolės. O atsisakyti kontrolės – vadinasi, nekreipti dėmesio į dabartinį savo asmenybės konceptą, įvaizdį, kurį nuolat kuria protas. Atsisakyti kontrolės – tai būti čia ir dabar, sekti kūrybinę giją be jokio vertinimo. Tuomet meno kūrinys tartum susikuria pats. Kūryba tėkmėje yra tada, kai mes, menininkai, nesikišame į procesą ir esame tiesiog priemonė kūriniui realizuotis. Toks nekontroliavimas suteikia būčiai lengvumo.

Norėjau iš Tavęs interviu paimti dar prieš karą, ir tada mano galvoje sukosi laisvės, pirmiausia – individo, tema. Šiandien ji įgyja dar kitokio krūvio. Kaip Tu įtvirtini savo laisvę, leidi sau būti laisva, gaivališka, gyvybinga? Dažnai laisvė būna labai ilgo ir nelengvo proceso rezultatas, o gal Tau ji yra įgimta, neprarasta?

Aš save pavadinčiau drąsia mąstytoja, turinčia savo galvą, arba atsakymų ieškotoja tinkamuose šaltiniuose. Tiesiog priešinuosi man primestai valdžiai. Nežinau, kaip susiformavo tokia charakterio savybė, bet jei koks nors žmogus bando riboti mano kaip asmenybės tobulėjimą, aš peršoksiu jį turėdama dar daugiau jėgos. Tiesiog tokia esu. Man patinka subtilus, humaniškas, pagarbus ryšys.

Miglės piešinys.

Man įsiminė Tavo įrašas feisbuke:

„Man graži moteris neturi nieko bendro su dietomis, neturėjimu nė vieno plauko, rando, spuogo ar brūkšnio ant kūno, visada nulakuotais nagais, nuolatiniu, maniakišku lankymusi grožio salonuose, vienos formos papais, stingdančiu botoksu po oda, neturėjimu natūralaus kvapo, pedantišku švarumu, silpnumu ir t. t., ir pan.

Mano draugė įkūnija mano archetipinį suvokimą apie GRAŽIĄ MOTERĮ.

Man moteris yra VILKĖ:

pirma – agresyvi, laisva, pavojinga, natūrali, gebanti apginti savo jauniklius, perkąsdama pavojui gerklę;

antra – neprilygstanti laikmečiui ir jo vergautojų normoms nei savo kūnu, nei siela;

trečia – drąsi ir žavinga;

ketvirta – kiekvieną randą arba spuogą paverčianti meno kūriniu (kaip ir aš, šioje nuotraukoje ant spuogo nusipiešusi trečią akį);

penkta – gerbianti savo kūną ir nesikišanti į jo natūralią gravitacinę evoliuciją;

šešta – išdidi dėl savo amžiaus ir patirties;

Šiuo metu rengiu naują muzikos seminarą, kuris bus skirtas LAUKINĖMS MOTERIŠKOMS GALIOMS PAŽADINTI.“

 Gal galėtum plačiau papasakoti apie šį seminarą? Kaip susiformavo būtent toks Tavo moters suvokimas? Kas jam darė didžiausią įtaką?

Jau daugelį metų domiuosi emocinės būsenos raiška per balsą. Kuriu įvairius pratimus, įgalinančius dainuoti, stengiuosi duoti žmonėms kuo daugiau paprastų ir patikrintų įrankių valdyti balsams, per juos išreikšti emocijas. Mano dabartinės magistro studijos nukreiptos į muziką, balsą kaip tobulėjimo, saviraiškos, gijimo įrankį.

O į moterį visą gyvenimą žiūriu tiesiog kaip į žmogų. Tiek vyrai, tiek ir moterys esame lygiaverčiai ir turime visiškai lygias galimybes ir teises į egzistenciją. Kartais tekdavo susidurti su labai keistu požiūriu į lytiškumą, paviršutinišku žvilgsniu, nukreiptu tik į įvaizdžius ir klišinius darbus. Nuo pat vaikystės save identifikuoju kaip žmogų, dėl to nespėjau apaugti vaidmenimis. Esu žmogus ir galiu viską.

Ar kada nors patyrei išorinį spaudimą atitikti kokį nors moteriškumo, buvimo moterimi standartą?

O taip, tikrai yra buvę tokių momentų… Bet kadangi save suvokiu kaip gamtos būtybę, tiesiog pabėgu į arti esančius miškus ir viską apmąstau. Čia jau fantastiškai atsakiau!

Žmogų matau kaip gamtos tęsinį, kaip mėsos, kaulų, kraujo, psichikos ir sielos sintezę, kuri tiesiog evoliucionavo iš gyvūnų. Dėl to man žmogiška didybė kartais atrodo juokinga… Stebint skruzdėlyną atrodo, kad ir mes kam nors didesniam, stebinčiam iš viršaus, atrodytume taip pat.

Man rodos, dabar prasidės didelių pokyčių metas, ir gera prie šio etapo prisidėti grožiu ir kūryba.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!