Mamų ir dukrų santykis, be abejonės, yra ypatingas, pamatinis. Ši tema Mielosios planuose buvo pažymėta nuo pat pradžių, tačiau užtruko, kol pavyko rasti tinkamą, ja plačiau besidominčią pašnekovę. Psichologė, ugdančioji vadovė, NLP praktikė Milda Sabienė teigia, kad mamos ir dukters santykis yra kur kas stipresnis ir gilesnis nei tik DNR. Tai pirmiausia moteriškos energijos suvokimas, savęs pažinimas bei priėmimas.

„Santykis su dukra prasideda nuo santykio su savimi. Jei mama nėra ar nemoka būti laiminga, nemoka mylėti savęs, ko ji gali išmokyti savo dukrą?“ – retoriškai klausia Milda. Jos pastebėjimai tikslūs, skaidrūs, kartais net nepatogūs, bet tikrai praplečiantys supratimą apie vieną ypatingiausių žmonijos ryšių.

Sutapimas, kad Milda į klausimus atsakinėjo laukdama savo dukters pirmagimio ir atsiuntė mums šio jaudinančio laukimo nuotraukas.

Milda, kaip moters ar merginos santykis su mama daro įtaką jos ryšiams su kitomis moterimis?

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra du svarbiausi ryšiai – su tėčiu ir su mama. Tai pamatiniai santykiai, kurie turi labai didelės įtakos kiekvienam, nes nėra tik paprasti tėvų ir vaikų santykiai. Jie yra daug gilesni, apima ne tik DNR. Tai vyriškų ir moteriškų energijų suvokimas bei perėmimas, santykis su savimi, savęs pažinimas ir priėmimas, veikimas sociume.

„Kai santykis su mama nėra tvirtas, moteris per gyvenimą eina per jėgą. Ji nemoka, negali ir neleidžia sau atsipalaiduoti, sustoti, mėgautis momentu.“

Kai mamos ir dukters santykis yra taikus, moteris, būdama tarp kitų moterų, jaučia bendrystę. Ji nekonkuruoja, nekontroliuoja, nesivaržo ir nesilygina. Ji tiesiog yra priėmime, jaučiasi saugiai, geba atsipalaiduoti ir pasitikėti. Jai nereikia su niekuo kovoti, nes priima ir jaučiasi priimta. Ir esant tokiam santykiui, tokiai įvairovei skleidžiasi kiekvienos moters grožis (tiek išorinis, tiek vidinis).

Labai įdomu plačiau aptarti požymius, kurie mums duoda suprasti, kad santykis su mama yra probleminis, sutrūkinėjęs, neišspręstas.

Požymių yra daug. Vienas iš jų – kai moteris sako: „Man su vyrais daug paprasčiau.“ Taip yra ir tada, kai moteris negali, nemėgsta būti kitų moterų kompanijoje, bendrystėje arba vis kyla konfliktų su kitomis moterimis, nesutarimas vadove (direktore), anyta.

Kai santykis su mama nėra tvirtas, moteris per gyvenimą eina per jėgą, kaip darbinė kumelė. Ji nemoka, negali ir neleidžia sau atsipalaiduoti, sustoti, mėgautis momentu, nes „per lengva“, būtinai reikia veiksmo. Ji nori viską kontroliuoti, nes turi labai daug baimių, nėra vidinio saugumo ir pasitikėjimo jausmo. Tai įtempta būsena, tačiau kai moteris prie to pripranta, ji net nepastebi, kokią įtampą jaučia, koks įsitempęs yra jos kūnas bei protas. Kokia ji yra „nusivariusi“ ir „aria“ už visus.

Mylėti pirmiausia save tokiai moteriai – sunkiai suvokiama būsena, kuri iškart susiejama su egocentrizmu, o tai yra blogis. Ji aukojasi dėl kitų ir pyksta, kai tie negrąžina jai meilės. Namuose būdama su vyru moteris jaučia nuolatinę įtampą ir konkurenciją. Ji turi ir reikalų būdama romantinėje partnerystėje (santuokoje).

Ir tai – tik dalis požymių.

Milda Sabienė su dukra. Astos Jasaitės nuotr.

Ar galima šį santykį palaikyti tuomet, kai mamos jau nebėra?

Gyvenime yra labai daug situacijų, kai vaikams neduota pažinti savo tėvų, taigi ir mamos, nors ši juos išnešiojo ir palydėjo į pasaulį. Būna įvairiausių situacijų: mirtis gimdant, ankstyva liga ir mirtis, savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo, o galbūt dėl susiklosčiusios situacijos priimtas sprendimas vaiko auginimą patikėti kažkam kitam.

Visiškai nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu ar kokioje situacijoje nutrūksta ryšys. Svarbu suvokti, kad, kol žmogus gyvas, jame ir per jį yra gyvi jo tėvai – tiek mama, tiek tėtis.

Ir jeigu yra (o kiekvienas tikrai turi ir randa neišspręstų klausimų ar reikalų), mums nereikia, kad mama būtinai būtų gyva, nereikia būtinai ją susirasti ar pan. Visi stebuklai vyksta mumyse, mūsų širdyse, kai mes priimame, kad viskas, kas vyko, turėjo prasmę, kad mes pačios pasirinkome tokią mamą. Mūsų sielai reikėjo tokios patirties, o mama padarė viską, ką turėjo padaryti – per savo kūną padovanojo mums gyvybę ir leido mūsų sielai įsikūnyti. Juk tik siela tik per kūną gali įgauti jai reikalingų patirčių.

„Ko tikrai reikia vengti, tai būti savo dukrai geriausia drauge. Kai mama ir dukra tampa geriausiomis draugėmis, pažeidžiama hierarchija ir priverdama košės.“

Visa kita – kiek mama (ne)dalyvavo mūsų gyvenime, kiek laiko skyrė ar neskyrė, kaip auklėjo – yra tik pridėtinė vertė. Mes negyventume, jei neturėtume kūno. O to nebūtų, jei tėčio pasėta sėkla neužaugtų mamos dirvoje (gimdoje). Mamos sprendimas dovanoti gyvybę ar ne yra didžiausias sprendimas. Ir laiminga ta siela, kuri gauna šią dovaną. Visa kita yra papildomos dovanos.

Pažįstu ne vieną ir ne dvi moteris, kurių mamos anksti paliko šį pasaulį ir kurioms nuostabiai sekasi atkurti tą ryšį, per tai vis geriau pažįstant save. Gera matyti, kaip tirpsta ledo karalienės pilys, kaip atsiveria širdys, kaip švelnėja santykis su savimi, kaip gerėja partnerystė, kaip gimsta meilė sau ir pasauliui, kaip atsiranda flow būsena ir sėkmė.

O jeigu atsakyčiau techniškai – mes kiekvienas matome gyvenimą per savo prizmę ir savo patirtis. Ir tai, kaip mes suvokiame pasaulį, nebūtinai yra tiesa. Dažnai tai būna mūsų iliuzijos ir fantazijos, kad manęs mama nemylėjo, mane paliko… Tiesiog mums patogu gyventi tose fantazijose, nes patogu kaltinti kitą, kad jis sugadino gyvenimą, traumavo ir pan.

Kai mes pakeičiame savo požiūrį, kai suprantame, kad fantazija nebūtinai yra tiesa, kai leidžiame sau per kūną pajusti mamos ir dukters ryšį, viskas keičiasi. Pradeda vykti stebuklai.

Pastebėjote, kad santykis su mama formuoja ir mūsų santykį su savimi ir moteriškumu apskritai. Kas rodo, kad mūsų ryšys su šiuo savo pradu yra harmoningas?

Taip, mes pačios per santykį su mama formuojame ir kuriame santykį su savimi, moteriška energija ir moteriškumu.

Harmoningą santykį pirmiausia rodo gebėjimas mylėti save – priimti save, įsiklausyti į save, jausti savo kūną ir per jį gaunamus ženklus bei impulsus. Gebėjimas jausti savo kūną yra antras labai svarbus aspektas, nes per jį mes jaučiame jausmus ir emocijas, įsitempiame ar atsipalaiduojame, mėgaujamės ar kontroliuojame, sergame ar džiaugiamės sveikata.

Harmoningą santykį su mama rodo mūsų darni partnerystė, materijos ir gausos priėmimas. Taip, gausa, materija ir klestėjimas reiškia moteriškumą, nes, jei žemė yra derlinga, ji gausiai duoda vaisių ir žmogui reikalingų išteklių. O moteriškos energijos turinti moteris yra dosni. Ji duoda ir dalinasi iš gausos.

Į ką atkreiptumėte tų moterų, kurios augina dukras šiandien, dėmesį? Kaip vertėtų skatinti, puoselėti savo ryšį su vaiku, o ko vengti?

Mamų ir dukrų santykis yra ypatingas. Santykis su dukra pirmiausia prasideda nuo santykio su savimi. Vaikai ne klauso tėvų pamokslų, o tiesiog kopijuoja jų veiksmus, žodžius, būsenas… Jei mama nėra ar nemoka būti laiminga, nemoka mylėti savęs, ko ji gali išmokyti savo dukrą? Dažniausiai tai panašu kaip „vargą vargti“ – viskas gaunama tik per sunkų darbą ir nėra ko čia svajoti. Vertybė yra pasiaukojimas.

Kitas labai svarbus aspektas, kurį taip pat kopijuos dukra, yra mamos santykis ir elgesys su savo mama. Jei nejaučiate pagarbos savo mamai, nesitikėkite, kad dukra išmoks gerbti jus. Jei nuolatos auklėjate mamą, netrukus sulauksite to ir iš savo dukters. O šitaip jau yra pažeidžiami visatos principai, šeimos hierarchija. Kai sąmoningai ar nesąmoningai pažeidžiame šeimos hierarchiją, mes pačios „užsukame“ moteriškumo išteklius.

Ko tikrai reikia vengti, tai būti savo dukrai geriausia drauge. Kai mama ir dukra tampa geriausiomis draugėmis, pažeidžiama hierarchija ir priverdama košės. Santykiai gali būti ir pageidautina, kad būtų draugiški, tačiau hierarchija turi išlikti.

Labai nuostabu, kai pažįstamos giminės moterys, jų istorijos, gyvenimai. Pažinti giminę labai svarbu, nes per šį pažinimą, per moteriškos linijos pažinimą mes galime dar geriau pažinti save ir suprasti, ką paveldėjome, kam galime pasakyti „stop ir tegul tai baigiasi su manimi“, o ką galime perduoti kaip giminės išmintį ar talentą.

Vaisiaus kokybė priklauso nuo šaknų. Kuo šaknys yra tvirtesnės, gyvesnės, tuo augalas tvirčiau įsišaknija žemėje, tuo gausiau pasisavina maisto medžiagų, tuo daugiau mezga kokybiškų vaisių. Tas pats galioja ir mums: kuo mes geriau pažįstame savo protėvius, kuo su didesne pagarba priimame jų gyvenimo istorijas, tuo gyvenimas palengvėja.

Santykių su tėvais „susvarbinimas“ gali išgąsdinti nemažai žmonių. Mano bičiulė, kuri augo be mamos, vis pasiguodžia, kad bet kokios santykių problemos ar iššūkiai susiejami su tuo, jog ji augo be mamos.

Išsigąsti ar ne yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tačiau, man atrodo, retas žmogus sutiktų su pasakymu, kad medžio šaknys nesvarbios ar namo pamatai nėra esminis dalykas. Mes suprantame: kai pamatas tvirtas, tada ir medis duoda vaisius, ir namas stovi tvirtai.

Žmonės, kuriems patogu būti aukomis ir prašyti iš kitų žmonių gailesčio bei paguodos, visada ras „ant ko nurašyti“ savo gyvenimo nesėkmes. Ir su malonumu gailės savęs teisindamiesi, kad, pavyzdžiui, augo be mamos. Šitaip prasideda stiprūs matomi ar nematomi emocinių manipuliacijų žaidimai.

Pažįstu labai daug žmonių, kurie augo šeimose, kur tėvai vartojo alkoholį. Ir labai didelė dalis jų pasirinko gyvenimą be svaigalų. Ar jiems reikia gailesčio? Ne. Ar jiems reikia paguodos? Ne. Juk tos patirties, dėl tų nesaldžių išgyvenimų dėka jie tiesiog priėmė sprendimą gyventi kitaip.

Tas pats galioja ir tiems žmonėms, kurie anksti neteko mamos. Vieni renkasi užstrigti savigailoje, o kiti – mylėti ir su savo vaikais užmegzti ryšį, kurio jiems trūko.

Ar galima paguosti žmogų? Galima. Tik ką ta paguoda ir gailestis duoda? Guodžiame todėl, kad lygindami su savimi galvojame, esą tam vargšiukui nepasisekė gyvenime. Tokiu atveju iš tikrųjų mes apvagiame jį, nes netikime jo potencialu. Kur yra gailestis ir paguoda, ten nėra pagarbos to žmogaus istorijai ir pasirinkimui, kaip ir nėra tikėjimo, kad jis turi vidinės galios ir jėgos susitvarkyti su esama situacija.

Ar jūs gailite dešimtmečio, jei jis nemoka užsirišti sportinių batelių? Ar guosdami užrišate juos? Taip, vietoj to, kad išmokytumėte žmogų patikėti savimi ir paskatintumėte užsirišti batelius, jūs jį nugalinate.

Asmeniškai aš nei guodžiu, nei gailiu. Aš renkuosi atjausti žmogų, t. y. matyti kito jausmus, leisti jam juos išjausti, gerbti jo pasirinkimą ir gyvenimo istoriją bei tikėti, kad jis susitvarkys. Jei žmogus paprašo pagalbos, aš renkuosi, kaip ir kiek galiu padėti.

Tikėjimas kitu žmogumi ir jo galia yra labai galingas įrankis.