Nugirsta istorija iš gyvenimo. Ištekėjo moteris už savo širdies draugo ir kitą rytą, kai vestuvių maršai pritilo, o šampanas išsivėdėjo, išgirdo jo pasiūlymą: „Na, o dabar jau galime būti, kas esame.“ Nežinau, kaip toliau klostosi poros gyvenimas, bet istorija primena katės pirkimą maiše. Ar ne panašiai kartais pasijuntame, naršydami socialiniuose tinkluose? Tiek turinio sekimas, tiek jo kūrimas priverčia pagalvoti: o kodėl taip sunku būti savimi? Ypač kai apie save prabylame kitiems.

APŽ – AŠ, kitas AŠ ir mano brandas

Dabar dauguma turi paskyrą socialiniame tinkle, o gyvenantys juose aktyvesnį profesinį ar atviresnį asmeninį gyvenimą tikrai girdėjo apie savo prekės ženklo kūrimą (APŽ). Lyg ir ne raketų mokslas: konsultantų yra, nemokamų patarimų taip pat, bet kodėl vis dar buksuojame ieškodami autentiškumo ir stokojame nuoširdumo, kai pristatome save? O ne taip retai ir parduodame. Ir nereikia čia žegnotis. Juk soc. tinklai tampa puikia baze, kurioje gali už savo žinias ir gebėjimus gauti komercinės naudos. Net jei tiesiog linksmini liaudį. Vieni pluša metus, kitus, o kiti sužiba tarsi pelenės – žiūrėk, pajuokavo taikliau kelis sykius ir tapo reklamos veidu.

Atrodo, kokias plačias galimybes mums atveria gyvenimas online. Tik kodėl ten, kur galime atsiskleisti visu gražumu, pasirenkame eiti kaimynų pramintais takais?

Išradinėti ar minti dviratį

Dviračio išradinėti nereikia, bet gal neverta ir tuo pačiu visiems važiuoti?

Ar esate patyrę tą įkyrų dirgesį kai įlendi į socialinius tinklus ir bam: pusė Lietuvos šią savaitę valgo tą pačią avižų duonelę, perka apatinius iš „About you“ ar penkta diena nauju nuostabiu veido kremu tepasi.

Akis vartyti priverčia ne duonelė ar kremukas, bet būtent monotoniškas turinys ir jo pateikimas, nes nėra autentiškas ar nuoširdus. Nors, jei pasidomėsi asmeninio prekės ženklo kūrimu, atsidursi ties baziniu laipteliu – savęs pozicionavimu (t. y. reikės surasti tai, kas tave išskiria iš kitų). Ir perlipti tą slenkstį, pasirodo, nėra lengva, nors pažįsti save nuo gimimo.

Realybė tokia, kad tikrai ne kiekvienam iš mūsų duota sukurti po antrą „Facebook“, pasakoti taip, kad kviestų į „TED Talks“, o veikla nėra tokia, kuria neužsiima niekas kitas. Jei jau ieškote savo išskirtinumo, paprasčiausiai sugretinkite profesijas. Jei operuojate širdį, matyt, nesitikite būti įdomus pacientams, kuriems skauda dantis. Siaurinkite savo veiklos sritį tiek, kad jaustumėtės patogiai ir turėtumėte ką įdomaus pasakyti. Jau dešimtmetį esi koučingo specialistas? Valio, bet adrenalinas šoktelėja, kai koučini vadovus ar mamas, grįžtančias į darbo rinką? Vienas iš šių pasirinkimų ir bus tavo pozicionavimas.

Būsiu autentiškas ar nuoširdus? Geriausia – „du viename“

Kaip pralaužti ledus, kuriant autentišką ir nuoširdų APŽ, pasiteiravau B2B komunikacijos profesionalės Neringos Petrauskaitės.

Ji pažymi, kad autentiškumui kurti „svarbi ne tik siaura specializacija, praktinės žinios ir asmeninis užsidegimas, bet ir gebėjimas visa tai priartinti prie savo klausytojo lygio. Juk kai kalbi apie tai, kas vyksta tavo auditorijos interesų lauke, apie įvykius, kuriuos ji žino ir mato, ar net pabaksnoji, kur klystama, ji įsitraukia aktyviau“.

Neringa tiki, kad autentiškumo nepavyks sukurti be nuoširdumo: „Būtent nuoširdumas mūsų kuriamam turiniui prideda emocinio krūvio – suteikia autentišką braižą, „veidą“. Aš pati rašau taip, kaip iš tikrųjų kalbu gyvenime, nes tai būdinga mano komunikacijos stiliui, nepaisydama, kad pasitaikys ir netaisyklingos kalbos, anglicizmų, sarkazmo. Man labai patinka, kad jau matau tokio turinio tekstų, kai net nepastebėdama nuotraukos ar vardo ir pavardės galiu pasakyti, kas parašė juos. Tai ir yra didžiausia siekiamybė.“

„Natūralu turėti dvejonių: mano turinys bus įdomus ir nepažįstamiems žmonėms ar tik 5 draugams ir 3 giminaičiams?“

Dėl tos pačios priežasties pati tikiu, kad pirmiausia turite komunikuoti apie tai, ką tikrai žinote ir norite kalbėti nepaisant trendų. Jei nesijauti, kad turinys ir jo forma, iš tiesų yra apie tave – nesidalink. Norėti uždirbti kuriant turinį nieko blogo, bet jei esminė paspirtis tik tas euriuko ženklas akyse, tai labai lengva nuklysi į jo vaikymąsi, bet ne nuoširdų savęs pozicionavimą. Kuo natūraliau darysi, tuo įtaigiau ir gausis. O ne atvirkščiai.

Žinau, kas esu, bet kur einu?

Atradus savo pozicionavimą, kitas žingsnis – neužšokti ant dar vieno grėblio, t. y. neimti lyginti savęs su kitais. Čia norisi pasidalinti nugirstu APŽ profesionalės Dominykos Venciūtės patarimu – „lyginkitės ne su kitais, o su pačiu savimi“. Nesvarbu, ką daro kiti, net jei dirbate tą patį darbą. Svarbiausia, kokia tavo asmeninė patirtis ir koks tavo tikslas. Kas nors tą patį darbą dirba jau dešimtmetį ir gali kalbėti apie savo pasiekimus, dėti nuotraukas nuo pranešėjų pakylos. Jis nori įkvėpti. Kitas dalijasi rinkos know-how, savo patarimais, nes nori edukuoti. Trečias sarkastiškai pasakoja apie savo darbo užkulisius. Jis ir linksmina, ir edukuoja.

Beje, tikslai – edukuoti, įkvėpti, linksminti – yra tik pirmasis biskvitas, ant kurio viską klosite. Net ir savo tikslą teks siaurinti iki paskutinės vyšnios ant torto. Jūsų tikslas dar nėra susiaurintas, jei jis skamba „noriu matomumo“. Teks atsakyti, kokios naudos siekiate iš to matomumo – pritraukti naujo segmento klientų, šviesti visuomenę nuo viduramžiškų tabu, tapti kviečiamu pranešėju X konferencijose ar reklamos veidu Y srityje ir pan.

Tad nėra kito kelio, kaip tik atsidurti akistatoje su pačiu savimi ir nesidairant aplink atsakyti: o ko noriu aš?

Airam Dat nuotr.

Ar bus kam nors įdomu           

Atrodo, jau susitarei su savimi ir važiuojam? Būtų gerai! Vis dėlto mus visus pristabdo pažeidžiamumo jausmas. Nerimas, kad būsi atstumtas, nesuprastas, anot mokslinių tyrimų, nusileidžia tik mirties baimei. Natūralu turėti dvejonių: mano turinys bus įdomus ir nepažįstamiems žmonėms ar tik 5 draugams ir 3 giminaičiams? Todėl dažnas pradeda buksuoti su savo nuoširdumu, laviruodamas tarp klasikinio turinio ir formos dueto. O jei visi daugiau kalba apie A, tai kaip aš pasakysiu B?

Nepabijosiu atskleisti savo šeimos filosofinių minčių aukštumų. Esame su vyru diskutavę, kad, blemba, kadaise kažkuriam iš mūsų protėvių šovė į galvą mintis burokus sumaišyti su kefyru ir vuolia – turime šaltibarščius. Panašiai, manau, nutiko ir autentiškumui. Nori būti patogus ar visgi įdomus? Rizikuoji būti patogus (ir mažiau įdomus), kai darai taip, kaip visi iki šiol darė.

„Tad kai ranka jau maigo naują įrašą, reikėtų galvoti ne tik apie tai, kiek gražūs ar sėkmingi atrodysite, bet ir nepamiršti, kad sėdintieji kitoje ekrano pusėje nori naujienos ir naudos.“

Savo tinklalaidėje „Žmogiškieji ištekliai“ Valerija Buzėnienė, kalbėdama apie APŽ, taikliai pastebi, kad žmonės dažnai neįvertina, kaip yra susigyvenę su savo kompetencijomis. Mes kasdien verdame savo veiklos katile, bet tai, kas mums atrodo įprasta, kitiems gali būti nauja. Tereikia nebijoti apie tai papasakoti savu balsu.

Būsiu sėkmingas tarp sėkmingų, bet ar naudingas?

Mano nuomone, dauguma bijo rinktis B vietoj A, nes socialiniuose tinkluose vis dar dominuoja sėkmingųjų ir laimingųjų komunikacija. Lyg pasakotum, kad nemoki važiuoti dviračiu, kai kiti, atrodo, tik atsisėda ir tiesiu taikymu į „Tour de France“.

Nesiūlau pulti pasakoti visko iš eilės, kas jums nesiseka, bet nereikia bijoti ir šios savo pusės. Kartais jūsų nesėkmė bus kur kas vertingesnė kitiems nei dar vieno diplomo foto be jokio prierašo. Ir čia referuoju ne į nelaimingo lietuvio credo „valio, kaimyno troba dega“, o labiau į mūsų prigimtį – mes visi esame egocentriški ir norime vertės iš to, ką gauname.

Jei įsijungsi „LinkedIn“, išgirsi, kaip dauguma kalbės apie N-ąjį mega klientą, bet nepasakos, kaip su kuriuo nors savo noru nusprendė atsisveikinti, nes komanda buvo prie nervinio pakrikimo ribos. Kai kalba apie užbaigtą ar naują projektą, nutyli, kas labiausiai mankštino patirties raumenį. Arba parašo nuobodų marmalą „šiandien šauname šampaną“. Kai, galiu galvą guldyti, bent pusei klausytojų bus įdomiau, kas yra tie vargai ir negalai. Na, o „Instagram“ jau seniai įgavo pasaulio pro rožinius akinius epitetą, kur vis dar dominuoja nuglaistytas gyvenimas. Mano akimis didžiausią pokytį ten kuria mikro influencerių desantas. Jų segmente ir atrandi naudingiausią turinį.

Mūsų smegenys sutvertos taip, kad nori gauti vis naujos informacijos. Švedų psichiatras Andersas Hansenas knygoje „Naršymo metas“ teigia, kad evoliuciškai ši savybė padėjo žmonėms išgyventi. Ji lemia, ir kodėl taip įninkame į socialinius tinklus ir vien stebėti kitus. Tad kai ranka jau maigo naują įrašą, reikėtų galvoti ne tik apie tai, kiek gražūs ar sėkmingi atrodysite, bet ir nepamiršti, kad sėdintieji kitoje ekrano pusėje nori naujienos ir naudos.

Svarbiausia – nemeluok sau

Nenuoširdumo, kaip ir melo, kojos trumpos. Pirmiausia nemeluokite sau. Kai netikime mes patys, pradedame įtikinėti. Tai pardavimų taisyklės, bet jos tikrai gali būti taikomos APŽ.

Net ir specialistų rekomendacijas patarčiau perleisti per asmeninį auditą. Patars komunikuoti anglų kalba, nes įrašus paredaguos kalbos redaktorius? O jei jis suredaguos ir jūsų autentišką bendravimo stilių, nors ir auditorija neperžengia Lietuvos ribų? Tinklalaidės dabar irgi populiarios. Gal reikia ir čia kėdę užsiimti? Bet jei puikiai dėstote mintis raštu, o prie mikrofono išmušami visi plepumo saugikliai?

Kai tendencijas pastatome prieš save, ne tik įklimpstame būdami nenuoširdūs, bet ir patys sau kliūčių prisidarome – tas pats kaip į šventyklą kopti su aukštakulniais, nors galite ir su kedais užvaryti.

Tad būkime, kas esame.