Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Slow living? Arba kaip aš įjungiau žemesnę pavarą ir mečiau darbą

  • Tekstas Giedrė Rimkė
  • Iliustracijos autorius Agnė Rita Kučinskaitė
  • Data 08 Geg 2021
Dalintis

Jau metai, kaip aš nebedirbu. Rašydama apie tai, kaip išėjau pailsėti pandemijos kontekste, jaučiuosi nejaukiai – lyg eičiau į teatro premjerą su pliažankėm. Kita vertus, mano istorija tik patvirtina gyvenimo netikėtumų dėsningumą – planuok, skaityk astrologiją, permąstyk grėsmes ir galimybes 1000 kartų – tu nenuspėsi, ar tau šiandien petunijų vazonas ant galvos nenukris. Taip nutiko ir man. Nukrito ne vazonas, bet pandemija vos porą savaičių po to, kai maniau pradėsiu savo naują gyvenimo nuotykį. Vadinu jį nuotykiu, nes iki šiol nežinau, kur jis mane nuves.

Slow living, gap year, kūrybinės atostogos ir kiti burtažodžiai

 Kartą buvau net kiek sugėdinta dėl to bedarbystės minėjimo – suprask, lyg per mažai mėgaujuosi. Tuomet sutrikau, bet tuo pačiu ir įsitikinau, kaip skirtingai matome tas pačias idėjas, o žodžiams suteikiame konkretų atspalvį.

Pradžioje ir pati veblendavau kažką apie gap year, norą skirti daugiau laiko sau ir šeimai. Nemelavau, bet jei paklaustumėte dabar, sakyčiau, kad išėjau atsikvėpti. Ir taškas. Ir zvimbia tuštuma paklaususiojo galvoje be jokios intrigos ar didingos misijos.

Man nebesinori malti burtažodžių, kad aš dabar aktyviai medituoju, mindfulness praktikuoju ir slow-livingu užsiimu. O kūrybinės atostogos apskritai asocijuojasi su įsipareigojimu kitiems, kad štai grįšiu kai ką pasaulį drebinančio sukūrusi. Aš tokio įsipareigojimo nenoriu, nes mano tikslas yra kitas.

Tema tokia, kur giliai kasęs, kaskart rasi, kur dar giliau pakasti. Pertraukos sprendimui reikia pasiryžti ir pasiruošti, nebent iš prigimties esi akimirkos žmogus, kuriam pirmas pasimatymas ir vestuvės gali įvykti tą pačią savaitę. Aš tokia niekada nesijaučiau, tad bedarbės statusą teko jaukintis. Kaip ir kam pasiruošti?

  1. Koks tavo alibi?

Svarbiausia žinoti, dėl ko tai darai, o ne ieškoti madingų savo sprendimo atitikmenų (čia galima grįžti prie burtažodžių). Užsispazmuoti dar pradinėje stadijoje labai lengva, nes toks sprendimas nėra nei greitas, nei paprastas. Nelengva atremti ne tik savo vidinį kritiką ir nuogąstavimus, bet ir kitų žmonių veiduose sunkiai slepiamas dvejones.

Mane dažnai aplankydavo jausmas, kad aš neturiu jokio gero alibi. Juk neinu vaiko gimdyti, neturiu naujo verslo idėjos, neplanuoju kardinaliai keisti profesijos, net neturiu bilieto į kokią nušvitimo stovyklą džiunglėse. Ir kai pasaulis sukasi pasiutusiu ritmu, o produktyvumas dažnam yra tapęs nauja religija, nėra lengva prisipažinti, kad žinai: mano alibi – tik poilsis. Kartais net galėdavau įsivaizduoti tam tikrų personų galvoje besisukančią, tik garsiai neištariamą frazę „na nuo ko, mergele, pavargti jau spėjai“?

Užvėrus biuro duris, dar kelis mėnesius persekiojo savibaudos kartėlis. Nors, o šventas naivume, prasidėjo pasaulinė pandemija, mano vaikas nėjo į darželį, o aš „persijungiau“ į kone partizaninį miškų lankymą, kol nėra žmonių, ir „Barboros“ laisvo laiko gaudymą naktimis.

„Kūrybinės atostogos man apskritai asocijuojasi su įsipareigojimu kitiems, kad štai grįšiu, ką nors pasaulį drebinančio sukūrusi. Aš tokio įsipareigojimo nenoriu, nes mano tikslas yra kitas.“

Tad neapgaudinėkite savęs ir pasakykite sau taip, kaip yra. Madingi judėjimai dažnai kyla iš radikalaus kraštutinumo: jei bėgome, tai dabar tik lėtai gyvensime; jei valgėme saldainius, tai dabar – tik žolės daigelį. Ir mes patys tas idėjas sau parduodame, jomis įtikime, nes taip susikuriame patogų pasiteisinimą. Nešokime į naujus kraštutinumus kaip į šventą ugnį. Tas alibi turi skambėti ne didingai, ne mandrai, o suprantamai. Pirmiausia, sau pačiam.

  1. Iš kur dūmai rūksta?

Nėra dūmų be ugnies, tad suradus, kas ją rusena, lengviau galima rasti ir savo alibi. Aš pati taškus susidėjau tada, kai giliau pakapsčiau, iš kur kyla noras viską mesti. Tai svarbu, kad neliktumėte „pliki basi“ tik dėl dyko troškimo kam nors ką nors įrodyti. Nervina vadovas, ir atrodo, kad dabar jau tikrai spjausite į viską ir start-upą įkursite? Gal pakaks tik darbą pakeisti? Sprendimas neturi būti greitas.

Mano noras iki galutinio sprendimo sirpo bene 1,5 metų, o dūmai rūko dar iš kokių trejų metų įvykių. Ir susidėjo viskas: emocinė būklė, kai mirė tėtis ir per anksti gimė dukra, bendras nuovargis bei šeimos gyvenimo ritmas. Abu su vyru buvome šiek tiek iš tų, kur nubėgę 10 km, žiū be apšilimo ir į maratoną pasileis. Jam geriau gavosi, o man – kojų mėšlungis ir nulis noro lėkt.

Aš pasidaviau aplinkos įtakai ir per anksti grįžau „prie staklių“ iš motinystės atostogų. Dabar jau lengva tai pripažinti ir užfiksuoti dėsningumus, bet buvo etapas, kai vis atrodė, kad tik darbo specifika man nusibodo. Kai prisipažinau, kad ne iš čia dūmai rūksta, lengviau susidėliojo ir mano alibi, ir suvokimas, kad aš to verta. Nes kaip elito folkloras sako „gyveni tik kartą, ne du“.

Svarbu skirti laiko analizei ir stebėti, kiek laiko tos mintys sėdi ant peties ir vis mala tą patį. Man patiko vaikų auklėjimo knygoje (matyt, nuo bazinių pagrindų nepabėgi, net jei tau per trisdešimt) rastas patarimas: poreikiai turi būti pildomi, o norai svarstomi. Galima save paprovokuoti – tai labiau mano poreikis ar tik noras? Gal pakaks paprastesnių ir ne tokių laikui imlių sprendimų? Pavyzdžiui, pirmiausia išbandyti ilgesnes, mėnesio trukmės, atostogas, jei iki šiol turėdavau tik paskubomis ištaikytą savaitę metuose.

  1. Su planu ar be jo?

Klausimas skamba naivokai, nes negi nepaplanuosi? Čia kaip į karą be strategijos: bėgsime, šauksime, o kai jau priešą pamatysime – iššausime strėlę. Laimėti įmanoma, bet sėkmės tikimybė – kaip „Teleloto“ loterijoje milijoną išlošti. Lengviau uždirbti.

Vis dėlto tik nuo gerai suformuluoto tikslo priklauso, kaip detaliai pavyks suplanuoti savo profesinės pertraukos viziją. Aš išėjau be aiškaus plano, tad stoju į tų laukinių gretas. Visai nenorėjau imtis naujų pareigų ir su darbų planuokle svarbios direktorės vaidinti. Čia ne olimpiada ir niekas tinkamų atostogų normatyvų oficialiai dar nėra nustatęs. Na, kartais nusistatome patys sau, žiūrėdami į instagramą. Sprendimas turi būti malonus, o ne dar viena gyvenimo prievolė: išėjau, o dabar arsiu dėl tobulo paveikslo.

Aš pasižadėjau, kad pusmetį nesuksiu galvos, kokia turi būti mano kasdiena. Pradžioje gluminausi, nes visuomet buvau viena tų, su šabloniniu scenarijumi – studijos, praktika, ankstyvas darbas, karjera, santuoka, vaikas ir t. t. O požiūris buvo paremtas ne likimo ženklais, bet racionaliu suvokimu, kad ką susikuri, tą ir turi. Tad pasileisti pasroviui nebuvo lengva. Atrodė, kad labai greitai norėsiu pulti į veiklą. Tačiau gyvenimas mane įveikė ir teko pripažinti vidinio hedonisto egzistavimą.

Žinoma, jei pertrauka sutampa su naujo verslo idėjos vystymu, planuoti reikės kur kas tiksliau. Tada svarbiausia nepamesti savo išėjimo tikslo.

Yra tik vienas BET planavimo dalyje – finansai. Planuoti, kiek ilgai ir kokiu būdu teks išgyventi savo profesinę pertrauką labai individualu, bet būtina.

  1. Pildysiu savo ar kitų svajones?

Jei pertrauką pasitinkate turėdami labai detalų planą, tuomet jums bus lengviau. O jei scenarijus panašesnis į mano, gali būti sunku nesusimaišyti, kieno svajones pradėsite pildyti. Laiko juk turite.

Reguliariai sau priminkite, kad jūsų atostogos – tai ne svetimų norų išsipildymo akcija. Lyg ir nereikia dviejų aukštųjų, kad tai suvoktum, bet, patikėkite, paslysti labai lengva. Juk mes save lyginame su kitais. O ir žmonės mėgsta pasisakyti.

„Kur kas labiau apsimoka sukoncentruoti savo dėmesį į tai, kokius mažus kasdienius įpročius pavyks išlavinti. O gal tai – tik laikinas gyvenimo nuotykis, kai sočiai pabimbinėjote? Net jei ir taip, tai irgi planas.“

Man ir pačiai išmušdavo saugiklius, nes jausdavausi kažkokioje egoizmo viršūnėje: vidurdienį knygas skaitau, filmus žiūriu, ilguosius pusryčius valgau, nors net ne sekmadienis. Bet kai apie tai nugirsta koks darbų nualintas pilietis, tik svajojantis apie tokias atostogas, jis dažnai leptelėja, ką veiktų, jei tokį šansą gautų. Pavyzdžiui, reguliariai sportuotų. Tai, patikėkite, imi ir tu susimąstai, kodėl dar maratonų nebėgi, nes, blemba, gal grįši į rinką ne kaip laiba pailsėjusi gazelė.

Pora mano draugių panašiu metu pakeitė savo profesijas, tad natūraliai ir man kilo minčių – gal metas plaukti naujų krantų atrasti? Tuomet ištiko rekordinis kursų ir paskaitų pirkimas – juk jei karjeros nekeisiu, tai gal bent išsitobulinsiu? Kai pamačiau, kad vis dažniau ne tik nesudalyvauju paskaitose realiu laiku, bet net neperžiūriu įrašų – teko traukt rankinį stabdį. Nusibaudus sėdau planuoti, kurioms veikloms skirsiu dėmesį. Nes kai nebedirbi, tikrai pradeda atrodyti, kad nauja laiko juosta tau vienai atsivėrė ir turi spėti viską sužinoti, išmokti, pamatyti pernąkt.

Nėra kito kelio, kaip gaudyti save už uodegos ir vis priminti, kokių rezultatų tikitės iš šios pertraukos. Jei iki šiol jie buvo tik galvoje, surašykite. Jei reikia, imkitės ir radikalių priemonių – atsiribokite nuo teisuolių, žinančių, kaip reikia atostogauti. Žinoma, jei šis teisuolis yra jūsų vyras, panašu, kad gresia nepatogus pokalbis. Savo šeimai aiškiai pristatykite scenarijų dar pačioje pradžioje. Supraskite, kad šalia esantiesiems tapsite tuo, „kuriam gyvenimas staiga tapo lengvesnis“. Tad siekdami išvengti žaibų ateityje, aiškiai susitarkite dėl vaidmenų ir kas bus priimtina.

  1. Kada įvyks nušvitimas?

Čia bus liūdnoji dalis, bet jis neįvyks.

Neprisigalvokite nebūtų dalykų apie aukštas materijas. Prieš kokį penkmetį daug kas važiavo keliems mėnesiams atverti čakrų į Indiją ar Balį. Ir, o stebukle, paskui atsirado ir vis daugiau atviruolių, pripažinusių, kad jos neatsivėrė. Grįžę į tėviškę jie dar ir į naujas emocines negandas įkrisdavo, nes kol vandenyno bangas ganė, niekas viduje ir nepersivertė.

Nesvarbu, kiek laiko nuspręsite atostogauti – mėnesį, pusmetį ar kelerius metus, svarbiausia valdyti savo lūkesčius. Tai ilgalaikis procesas, kuris neabejotinai jums suteiks naujos patirties, tačiau niekada nežinosi, ar ši patirtis gražiausiomis spalvomis atsiskleis atostogų pabaigoje, ar bet kada po to. Kur kas labiau apsimoka sukoncentruoti savo dėmesį į tai, kokius mažus kasdienius įpročius pavyks išlavinti. O gal tai tik laikinas gyvenimo nuotykis, kai sočiai pabimbinėjote? Net jei ir taip, tai irgi planas. Tad su kuo tikrai galiu sutikti iš slow living filosofijos, tai su gyvenimo intuicija. Tik jūs geriausiai jaučiate, kokie vidiniai poreikiai ir į kurią pusę jus neša.

 

 

 

 

Dalintis
  • Tekstas Giedrė Rimkė