„Mes bandome padėti žmonėms suprasti, kas yra neprievartinis švietimas. Net neprašome tuo patikėti. Pirmiausia reikia suprasti. Kalbėdami apie jį, dažnai braižome schemas, kaip jos veikia mūsų smegenyse, kad tai yra būtina, kad nėra kito kelio, jei norime pakeisti pasaulį, kuriame gyvenime, ir siekiame, kad jame būtų kuo mažiau smurto, patyčių“, – su didžiule energija pasakoja Lauryna Varneckė, laisvosios mokyklos modelio „Forvardas“ bendrakūrėja, švietimo konsultantė, integruotų programų autorė.

Ją ir jos kolegę, lietuvių kalbos mokytoją, švietimo konsultantę, „Forvardo“ bendrakūrėją Juliją Glinskę kalbinau prieš pat rugsėjį, kai visi iš naujo permąstome savo santykį su švietimu ir mokykla. Lauryna teigia, kad patys sukūrėme vaikams išlikimo stovyklas: ką dabar galime padaryti, kad situacija keistųsi?

Forvardo mokykla.

Švietimas, ekonominis interesas ir „atmokymas“

Lauryna: Švietime iš esmės nelabai kas pasikeitė per du šimtus metų. Čia nėra didelio ekonominio intereso. Yra privačios mokyklos, bet jos – gana uždaros, ne visiems prieinamos. Ne veltui skandinavai neturi privačių mokyklų ir tiki, kad kokybiškas švietimas turi būti prieinamas visiems – mes visi gyvensime tarp žmonių, kuriuos išaugins mokyklos. Labai pritariu šiam požiūriui.

Lietuvoje, laimei, švietimo įstatymai yra gana palankūs švietimo inovacijoms atsirasti; kitose šalyse mes su Julija nebūtume galėjusios padaryti to, ką padarėme čia. O kai gali veikti pagal įstatymus ir matyti, kaip viskas puikiai veikia, kad vaikai tai priima, kaifuoja, ką jie iš savęs išgeneruoja, įsitikini, kad visi tie prievartos elementai (namų darbai, pažymiai, klasės, kontroliniai) yra tiesiog rudimentinė atgyvena. XX a. visi taip gyveno, daug ko apie žmogų nesuprasdami, todėl iš mokyklos turime labai daug trauminių patirčių. Pavyzdžiui, žmogų, kuris draugautų su matematika, kažkas pažemino, pasakė, kad jis yra kvailas, tos matematikos nemoka ir, žiūrėk, jos net kratosi. Arba reikėjo per prievartą prieš klasę skaityti ir jį purto nuo knygų skaitymo.

Svarbus klausimas šiandien, ko mums apskritai verta mokyti vaikus – mokslas nuolat fundamentaliai keičiasi. Vaikus, atėjusius į „Forvardą“, pirmiausia reikia „atmokyti“, keičiant jų nuostatas į mokymosi procesą, išsiaiškinant, kad galima ir net privaloma patirti malonumą mokantis.

Julija: Pradėjome nuo pagrindinės mokyklos, paskui atidarėme pradinę ir supratome, kad dar ir parengiamosios reikia, nes jau čia „sukalami“ požiūrio į mokymąsi pamatai.

Lauryna: Pasaulyje didžiulės korporacijos dažnai savo darbuotojams įkuria mokymosi įstaigas, kuriose suteikiamos reikiamos kompetencijos. Darbuotojai atrenkami pagal jų socialinius įgūdžius, atsparumą krizinėms situacijoms, kitaip sakant, pagal minkštąsias kompetencijas. O mokyklose iki šiol galvojama, kad ne socialiniai įgūdžiai, psichologija, o tektoninės plokštės ir piestelės su kuokeliais yra svarbiau.

Kadangi nesame visuotinai susitarę, kas yra svarbu, grūdame vaikams į galvas viską, o tai nei metodiškai, nei psichologiškai neįmanoma ir paskui turi liekamųjų reiškinių.

Julija: Jei mokykla turėtų verslo požiūrį, mes kitaip vertintume faktą, kad kas dešimtas abiturientas Lietuvoje neišlaikė gimtosios kalbos egzamino. Pagalvokime, kas vyktų, jei gamykloje kas dešimta pagaminta kėdė būtų sulūžusi – tuoj būtų peržvelgiami procesai, ieškoma, kurioje grandyje yra netvarka. Tačiau švietime ir toliau elgiamasi taip pat, galvojant, kad tai savaime pasitaisys. Tai ne tik naivu, tai tiesiog nemoksliška.

Julija Glinskė (kairėje) ir Lauryna Varneckė (dešinėje).

Motyvacija ir inercija

Lauryna: Suomijoje į paskutines mokyklos klases stoja tik apie 40 proc. moksleivių, o 60 proc. su labai noriai ir oriai renkasi proftechnines mokyklas, kur mokosi amatų, verslų ir pan. Ten negalvojama, kad pastaruoju atveju mokiniui kas nors nepasisekė. Ten suprantama, kad kur kas svarbiau mokytis to, nuo ko, jauti, tavo širdis atsigauna. Tie, kuriems pasiseka surasti, kur jiems Dievulis rankas ir kojas įstatė, užmigti negali neradę atsakymo, kokiu kampu pjauti lentgalį, kad jį būtų galima įstatyti į kitą lentgalį ir jis stovėtų šimtą metų. Ir tau nereikia jokios išorinės motyvacijos ar koučerių – jauti, kad nori ir tikrai gali.

Julija: Yra viena graži lietuvių patarlė, kuri ir sako: „Nenorinčio ir pagaliu nenuvarysi, o norinčio ir norėdamas nesustabdysi.“ Kai žmogus nori, jis pravažiuos kaip traukinys, pasiims, ką reikia, ir nutiks taip, kaip turi nutikti.

Lauryna: Didžioji mūsų tautos dalis ilgai gyveno pagal išgyvenimo strategiją: griuvo santvarkos, verslai, išsilavinimas buvo nunulinti… Gyvenome tokiomis aplinkybėmis, kuriose svarbiausia buvo išlikti, niekas nesvajojo apie tai, kaip rasti savo pašaukimą. Bet šiandien mes gyvename pagal gyvenimo strategiją, kai galime sau ir savo vaikams jo ieškoti.

Julija: Tačiau vis kažkodėl gyvename savo tėvų kodais ir bandome vaikams įsūdyti neveikiantį modelį: būtinai reikia pasirinkti perspektyvią specialybę ir pagal ją dirbti. Kiek žmonių dirba pagal savo specialybę?

Lauryna: Tėvai labai dažnai iš inercijos, dėl savo baimių vaikus stumia ten, kur jie, deja, turės save prievartauti. Keisti profesinę kryptį niekada nevėlu, bet, pavyzdžiui, būnant keturiasdešimties, tam iš tiesų reikia nemažos drąsos, ypač jei paskolos paimtos, vaikai auga, o tu, užuot būdamas bankininkas, atidarai duonos kepyklą.

Julija: Po mokyklos, sakoma, išleidžiame žmogų į gyvenimą – tiesiai į srautines paskaitas, su šimtu procentų laisvės, atsakomybės, o paskui sakome – jie skęsta! Patys sukūrėme išlikimo stovyklą ir galvojame, kad tai yra geras būdas XXI a. Negana to, visur deklaruojamas laisvo, kūrybingo, atsakingo, pilietiško, laimingo žmogaus siekis, tačiau darome viską, kad to nenutiktų.

Mokykla, tėvai ir psichologija

Julija: Iš esmės mokyklose psichologija nėra integruota. Ji tiek „išpreparuota“, o kartu tarsi visur esanti, kad kyla konfliktas. Atrodo, turime specialiuosius pedagogus, integracijos programas, psichologus mokykloje, bet visa tai skirta kritinėms situacijoms analizuoti. O mokytojas, būdamas pamokoje, nesuvokia, kad didžioji jo darbo dalis yra psichologija. Aukščiausio lygio pedagogai aiškiai tai žino, bet jų – vienetai. Supratome, kad pokytis eis ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų, ir jeigu norime, kad kas nors keistųsi, turime parodyti pavyzdį.

Lauryna: Turime pripažinti ir tai, kad daug tėvų nėra psichologiškai raštingi ir net patys elementariausi neuropsichologijos dėsniai jiems nėra žinomi. Pavyzdžiui, kiek tėvų supranta, ką reiškia, kai jie sako: jei perskaitysi dešimt puslapių, galėsi dar pasėdėti prie kompiuterio. Kiek jų suvokia, kokią neuropsichologinę jungtį vaikų galvoje jie formuoja? Jie iš esmės sako, kad knyga yra skausmas, o kompiuteris – malonumas, apdovanojimas.

Jeigu mes visi žinotume tuos esminius dėsnius, ne tik kitaip su vaikais, bet ir patys su savimi draugautume. Vienas iš pagrindinių dėsnių yra šis: jei nori, kad vaikas kaip nors kitaip elgtųsi, turi sumažinti kliūtis ir didinti motyvaciją.

Didžiausias trukdis tėvams – jų baimės ir geros patirties neturėjimas. Nemažai kas sako, negi mes tokie blogi žmonės užaugome to „kitokio“ švietimo nepatyrę? Tas „kitoks“ švietimas jiems atrodo kaip nesaugus kelias. Deja, bet nė vienas mūsų nesame patyrę auklėjimo be prievartos.

Pailiustruosiu. Ar galime leisti vaikui lipti į balą su naujais batukais ir drabužėliais pakeliui į koncertą? Kiek tėvų leistų nuspręsti pačiam vaikui? Tokia ir panašios situacijos yra puiki terpė savistabai ir klausimams sau. Pavyzdžiui, kodėl tau svarbu išpuošti vaiką, investuoti nemažai pinigų į jo drabužius? Ar vaikui būdingiau saugoti savo drabužius, ar patirti, pažinti pasaulį? Kas svarbiau? Kiek nukentės tavo reputacija, jei į renginį atsivesi nelabai švarų vaiką? Kiek svarbu vaikui visuomet paklusti savo tėvams?

Šiaip jau, jei vaikas išmoksta paklusti, perima tam tikras normas, jis vis tiek ieško būdų, kaip padaryti tai, ko labai norisi tada, kai tėvai nemato. Šis dvigubas gyvenimas itin suveša paauglystėje.

Asmeninis palydėjimas ir švietimas be prievartos

Lauryna: Mūsų mokykloje vaikai iš pradinės į pagrindinę pereina ne rugsėjo pirmąją. Kiekvienas vaikas turi savo perėjimo dieną, nesvarbu, ji – kovo ar sausio mėnesį. Ji nustatoma tada, kai vaikas pademonstruoja, kad yra pasirengęs. Turime tam tikras matricas, pagal kurias suprantame, kad jau laikas. Pereiti į pagrindinę mokyklą, vadinasi, gauti suaugusio žmogaus galią priimti sprendimus. Vaikams paskiriami asmeniniai mentoriai, kurie padeda jiems save stebėti, fiksuoti, pavyzdžiui, kiek laiko praleidžia ekranuose (pas mus jie neribojami), kaip po to jaučiasi, ar nori, kad taip būtų visada. Asmeninis palydėjimas yra mūsų know-how.

Julija: Būtent per ryšį, refleksiją vaikui grąžinamas realybės veidrodis, kuris neleidžia išsikreipti vidinei tiesai. Ir tai daroma be kaltinimo, žeminimo, gėdos, o asmeniškai, jautriai. Mes vaikui sakome: tu prie ekrano šią savaitę buvai tiek ir tiek valandų; kaip manai, ką tai tau duoda?

Kai kurie vaikai sako, kad mūsų mentoriai yra kaip psichologai. Ne. Psichologai pastebi problemą ir pateikia sprendimą. Mentorius nežino, koks bus sprendimas, bet jis keliaus ir jo ieškos kartu su vaiku, mokys jį būti skaidrų su pačiu savimi. Niekas negali pasakyti, ko kam reikia. Žinojimas užkerta labai daug. O štai ryšys ir stebėjimas gali suteikti nuostabių rezultatų.

Jeigu mentorius jau žino, kur nori pasukti vaiką, tai jau yra manipuliacija. Todėl reikia aukštos meistrystės, didelio atvirumo. Šiaip jau, jei nori vaikui ką nors įrodyti, tai parodyk savimi. Nori parodyti, kaip gera virti košę – virk košę ir dainuok, pats patirk malonumą!

Lauryna: Mes bandome padėti žmonėms suprasti, kas yra neprievartinis švietimas. Net neprašome tuo patikėti. Pirmiausia reikia suprasti. Kalbėdami apie jį, dažnai braižome schemas, kaip jos veikia mūsų smegenyse, kad tai yra būtina, kad nėra kito kelio, jei norime pakeisti pasaulį, kuriame gyvenime, ir siekiame, kad jame būtų kuo mažiau smurto, patyčių. Visa tai yra neuropsichologija – logiškai paaiškinami ir parodomi dalykai.

Galvojame, kad net atokiausiame Lietuvos kaime gali atsirasti tokia mokykla kaip „Forvardas“. Mūsų tikslas yra sukurti prototipą, kuris veiktų visur. Turime tris mokyklas, kurios pagal mūsų modelį jau bando dirbti Kaune, Klaipėdoje ir Širvintose.

Tam reikalinga drąsa, komanda ir nusiteikimas, kad lengva nebus: pasipriešinimas, kylantis dėl fundamentalių žmonių baimių, bus didelis. Tačiau darbas bus toks, kad pajusi, jog ne veltui nugyvenai gyvenimą. O to jausmo ilgisi kiekvienas.

Laurynos ir Julijos kelias į švietimą

Lauryna: Mano mama – pedagogikos dėstytoja, daugiau kaip keturiasdešimt metų auginusi būsimus pedagogus. Užaugau tarp dviejų kraštutinumų: tėtis sakydavo – lenk medį, kol jaunas, o mama teigdavo, kad meilės niekada nebus per daug. Prie pusryčių stalo diskutuodavome apie pedagoginius niuansus, psichologiją, tai, kaip reikia auginti vaikus… Mes su sese esame to eksperimento rezultatai.

Su mama rašiau visus jos diplominius darbus, pati bandžiau stoti į edukologiją, bet, laimei, neįstojau, ir į švietimą atėjau ilgu aplinkkeliu, jau supratusi verslo procesus ir kaip juos efektyvinti.

Prieš šešerius metus nuvažiavau į Vokietiją, Maxo Brauerio mokyklą Hamburge, ir pamačiau, kaip sėkmingai organizuojamas individualizuotas ugdymas didelėje, tūkstančio keturių šimtų vaikų mokykloje.

Mano vaikas tuo metu ruošėsi eiti į penktą klasę, ir aš supratau – viskas, reikia kurti mokyklą. Nesupratau, kaip iki šiol tai nėra padaryta. Pagal M. Brauerio metodą sukūrėme mokyklą, integravome į ją suomiškų ugdymo elementų. O dabar jau suomiai iš mūsų mokosi tam tikrų dalykų.

Julija: Aš pirmiausia įstojau į lietuvių filologiją ir iš pradžių galvojau, kad po metų perstosiu į psichologiją, tačiau taip pamilau dalyką, į kurį buvau įstojusi, jog greitai apie jokius perstojimus nebegalvojau. Man įdomiausia buvo pažinti žmogaus prigimtį, ir supratau, kad literatūra tam tarnauja geriau nei statistika. Baigiau bakalauro studijas. Įstojau į magistrantūrą, kurioje pasimokiau metus, ir pasidariau pertrauką. Per ją penkeriems su puse metų išvykau į Didžiąją Britaniją, Velso universitete baigiau senovės Graikijos ir Romos literatūros studijas, kurių kryptis buvo mitai ir visuomenė. Atsimenu, atėjau atsiskaityti kurso „Grožinės literatūros šaknys senovės Graikijoje“, ėmiau viską berti dėstytojui, o jis, manęs mandagiai išklausęs, pasakė: „Visa tai nuostabu, bet ką tu apie tai galvoji?“ Ką AŠ apie tai galvoju?! Niekas per visą gyvenimą manęs nebuvo to klausęs. Man tai buvo svarbus momentas, patyrimas, kurio negali pamiršti, pojūtis, ką reiškia būti įgalintam, vertinamam. Fundamentali patirtis.

Po to keliavau aplink pasaulį, pagyvenau Indijoje, Tanzanijoje, Argentinoje, kitose šalyse. Toje didelėje kelionėje irgi buvo labai daug transformatyvių patirčių, kai supranti, kiek egzistuoja skirtybių, ir kiek dermės bei prieštarų tarp jų.

Grįžus į Lietuvą, mano buvusi kambariokė pakvietė į projektą, kuris tuo metu vadinosi „Kūrybinės partnerystės“. Šio nuostabaus projekto tikslas – savo sričių ekspertus, menininkus, mokslininkus kviesti į mokyklą, kad jie ten atskleistų savo požiūrį. Pradėjus dirbti, man buvo labai įdomu suprasti, kas nutinka su mokytojais, kurie nori skleisti šviesą, nori dalintis, bet kartais tampa žiaurūs ir neempatiški. Sutikau du mokytojus, turėjusius panašią į mano pasaulėžiūrą, kurie buvo programos „Renkuosi mokyti“ dalyviai. Dalyvavau joje ir aš. Tada dar negalvojau apie pedagogiką. Pamaniau, nueisiu, padarysiu geriausiai, kaip galiu, išsinešiu tai, ką reikia išsinešti, ir būsiu aukšto lygio kūrybos agentė. Tačiau atsidūrusi mokykloje supratau, kad čia ir turiu būti. Dvejus metus mokiau Vilniaus rajono mokykloje, ir tuomet mane susirado Lauryna. Taip mano paradigma kovoti ir įrodyti virto į kūrybą su bendraminčiais.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!