Su psichologe, psichodinaminės krypties grupių terapeute Monika Linartiene apie perdegimą kalbėjomės iš įvairių pusių, bet daugiausia – apie ribų paleidimą darbe. Perdegimas, anot jos, yra ne vien asmeninė, bet ir sisteminė problema. Be to, išryškina mūsų santykį su išore ir autoritetais.

„Kad saugotum savo ribas, turi žinoti, kur jos yra. O kad žinotum, kur jos yra, turi būti sąmoningas, apsidairyti ir suvokti, kaip jautiesi palaikydamas tam tikrus santykius, atlikdamas įvairias veiklas, būdamas tam tikrose erdvėse ir kiek jėgų visa tai iš tavęs pareikalauja. Tačiau kaip tu, atidirbęs, tarkim, 12 valandų, turėsi jėgų tokiai refleksijai? Nėra kada – reikia daryti, veikti, kad išlaikytum menamą pusiausvyrą. Daug dalykų žmogaus gyvenime vyksta automatiškai, inertiškai, o sąmoningumas reikalauja pastangų. O kur reikia pastangų, ten kyla natūralus pasipriešinimas“, – pastebi pašnekovė.

Prieš didžiąsias metų šventes, kai dienų tempas, atrodo, pasiekia zenitą, bus pravartu pasikartoti ir/ar giliau sužinoti apie tai, kaip ir kodėl perdegame.

Monika, kokie žmonės ir kodėl dažniausiai perdega?

Perdegimas dažnai būdingas labai motyvuotiems žmonėms, kurie mato savo darbo prasmę, kuriems darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir didesnių lūkesčių objektas, asmeninio tobulėjimo vieta. Tokiais atvejais asmeninės ribos išsiplečia, pasidaro pralaidesnės. Nebesupranti, kada darbo diena prasideda ir kada baigiasi, kur yra asmeniniai, o kur darbiniai santykiai.

Reikia turėti omenyje, kad perdegimas nėra vien asmeninis dalykas, tai ir sisteminė problema. Jeigu darbo kultūra „vilioja“ patenkinti ir kitus poreikius, subtiliai skatinami viršvalandžiai (pavyzdžiui, po darbo valandų gurkšnodamas alų gali dar padirbėti, pabendrauti su kolegomis), sunku, norint būti grupės dalimi, nedalyvauti.

Perdegimas dar yra būdingas žmonėms, kuriems atrodo, kad tapatybė, savivertė susijusi su išoriniais veiksniais: statusu, finansais, pripažinimu, šlove. Jiems labai svarbu siekti šių dalykų, juos motyvuos pažadai ir realūs apdovanojimai už „greičiau, stipriau, vikriau“. Norėsis vis pūsti ir pūsti savo vertės balionėlį, kad tik pavyktų patirti didesnį pasitenkinimą savimi. Tačiau anksčiau ar vėliau visi balionai subliūkšta ir, žiūrėk, jų reikia pūsti vis daugiau ir daugiau, o laiko atsikvėpti nėra… Mintis, kad nevisiškai pripūstas balionas vis tiek yra pakankamai geras, neįtikina ar net gąsdina. Matai, kad nesiseka, bet gyveni lūkesčiais ir fantazijomis, kaip puikiai ką nors padarysi, kaip tave įvertins, ir nebežinai, kiek išties tu gali ir kur tavo ribos.

Gelatin nuotr.

Nemažai girdime istorijų, kaip žmogus dirbo korporatyvinį darbą, perdegė ir viską metęs ėmė keliauti po pasaulį ar lieti žvakes. Tuomet iš turėto režimo, aiškaus žinojimo, ką ir kaip reikia daryti, jis krenta į kitą pusę – ima galvoti, kad dirbs tiek, kiek norės ir kada norės, uždirbs, kiek tik sugalvos, realizuos visas savo idėjas. Kurį laiką būna medaus mėnuo (santykis su darbu išties primena santykius su žmonėmis), tačiau paskui prasideda realūs sunkumai. Supranti, kad neišvengiamai yra ta darbo dalis, kur egzistuoja ne tik „noriu“, bet ir „reikia“. Dažnai žmonėms atrodo, kad jie sau bus patys geriausi darbdaviai, tačiau nuo savęs ir savo ankstesnių patirčių pabėgti negalime – ilgainiui su savimi pradedame elgtis taip, kaip elgėsi su mumis. Pavyzdžiui, jei buvo įprasta, kad kai tau nesiseka, tave labiau spaudžia, pradedi sau sakyti, jog ištikus nesėkmei tiesiog reikia daugiau pasistengti.

Nagrinėjant šią temą, taip pat svarbus santykis su vadovais ir autoritetais apskritai. Kaip vertinate jį?

Žmogus – sociali būtybė, ir jam natūralu norėti priklausyti grupei, bendruomenei. Jei turi vadovą, kuris tau yra autoritetas, natūraliai norėsi būti jo pavaldiniu, jam patikti ir būti šiek tiek į jį panašus.

Santykis su autoritetais formuojasi nuo mažumės, kai esame visiškai priklausomi nuo tų, kurie mumis rūpinasi. Autoritetai plačiąja prasme ir reikalingi tam, kad jaustumėmės saugūs. Į juos norisi kreiptis tada, kai nežinome, kaip pasielgti, jaučiamės nesaugiai, labai trokštame, kad kažkas pasakytų, ką daryti.

Gyvenime žmogus vis atkartoja ankstesnius savo elgesio modelius. Pavyzdžiui, tau vis tenka dirbti su tokiu vadovu, kuris nuolatos tave kritikuoja. Tau nemalonu, bet negali jam pasakyti, kad toks bendravimo būdas tau nepatinka. Arba jei tavo gyvenimo autoritetai yra neprognozuojami, nerimastingai į kiekvieną smulkmeną reaguojantys žmonės, įpranti kiekvieną problemą, su kuria susiduri, slėpti ar bent jau sumažinti, kad nesukeltum papildomo nerimo.

Nesąmoningai ieškome, kur mums būtų saugu. O saugu ten, kur pažįstama. Tarkim, jei išmoksti, ką reikia daryti, kai ant tavęs rėkia, tau gali būti „saugu“ susirasti tokią darbovietę, kur ant tavęs šaukia, nes žinai, kaip tai įveikti. Bet kaip reaguoti į padrąsinimą, palaikymą – nežinai.

Šiandien dažnai sakoma, kad geriausi vadovai yra tie, kurie padeda augti ir tobulėti ir gali savo pavyzdžiu padėti suvokti savo tapatybę. Čia slypi ir pavojus – gali pradėti įsivaizduoti, kad kiti apie tave žino geriau. Gyvenime mes turėtume būti vis didesni autoritetai patys sau. Susikurti, susigrąžinti galią ir atsakomybę už save. Situacijose, kuriose jaučiamės bejėgiai, nežinome, kaip elgtis, natūralu laikinai sugrįžti į tą būseną, kai norisi kieno nors pasiklausti, kaip elgtis, ieškoti paramos, pagalbos, palaikymo.

M. Linartienė. „Nerimo klinikos“ archyvo nuotr.

Ką reiškia būti sau pačiam autoritetu?

Tu suvoki savo galimybes, ribotumą, prisiimi atsakomybę už save. Tai nereiškia, kad kiti autoritetai tau neberūpi: tu jauti ryšį su jais, atsižvelgi ir reaguoji į juos lanksčiai. Tau aišku, kada, kokiais klausimais ir kieno verta klausytis, o kada – vadovautis savo galva.

Ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kaip ir pati pastebite, dažnai būna sunykusios. Kaip svarbu visgi jas nusibrėžti, išlaikyti?

Darbas atima didelę dalį gyvenimo laiko. Tačiau juk svarbu ne tik dirbti, bet ir miegoti, megzti santykius, užsiimti hobiais, netgi nieko neveikti, atsipalaiduoti, panuobodžiauti. Laiko visiems šiems poreikiams tarsi turime mažiau, nei reikia. Šia prasme mes visi esame išgyvenimo būsenos, nuolatos saugodami savo ribas, rūpindamiesi savo poreikių ir norų tenkinimu.

Kad saugotum savo ribas, turi žinoti, kur jos yra. O kad žinotum, kur jos yra, turi būti sąmoningas. Privalai apsidairyti ir pamatyti, kaip jautiesi palaikydamas tam tikrus santykius, atlikdamas įvairias veiklas, būdamas tam tikrose erdvėse ir kiek jėgų visa tai iš tavęs pareikalauja. Tačiau kaip tu, atidirbęs, tarkim, dvylika valandų, turėsi išteklių tokiam reflektavimui? Nėra kada – reikia daryti, veikti, kad išlaikytum menamą pusiausvyrą. Daug dalykų žmogaus gyvenime vyksta automatiškai, inertiškai, o sąmoningumas reikalauja pastangų. O kur reikia pastangų, ten atsiranda natūralus pasipriešinimas. Šiuo atžvilgiu esame labai artimi gyvūnams – mes taupome savo energiją. Bet koks pokytis, net mąstymo, darbo ar savęs matymo, pasvarstymas, kaip aš jaučiuosi, kur esu, reikalauja energijos.

Cottonbro Studio nuotr.

Karjeristai dažnai prisipažįsta, kad perdegę atsipeikėja – ką aš, be darbo, turiu? Nuostabu būti supamiems žmonių, kurie palaiko. Tik reikia nepamiršti: tu pats esi atsakingas už ryšį su kitais, kad šeima žinotų tavo pažeidžiamiausias vietas ar kokie nerimo įveikos būdai yra geriausi. Jei atsiveri, būni pažeidžiamas, kiti gauna galimybę padėti taip, kaip tau labiausiai reikia.

Žmonėms kartais būna baisu brėžti ribas, nes ten, kur ribos, kyla įtampa. Jei baisu tai daryti darbe ir žmogus galiausiai pajunta, kad perdegė, dažnokas elgesys – užtraukti stabdį ir tiesiog išeiti. Kitaip tariant, galiausiai nubrėžti ribą ir nutraukti ryšį išeinant, kai galbūt būtų užtekę pasikalbėti, pasidalinti atsakomybe, pakeisti darbo pobūdį.

Šiandien sakoma, kad madinga rūpintis savimi. Skamba gerai. Visgi pasirūpinti savimi – tai nekelti kančios nei sau, nei kitiems.

Darbas taip pat neturi kelti kančios, bet čia pat pagalvoju, kad vyresnės kartos darbe buvo linkusios „pakentėti“. Šiandien dažniau girdime: „darbas turi teikti džiaugsmą“.

Vyresnei kartai, augusiai sovietmečiu, darbe buvo įprasta susitaikyti, prisitaikyti, pakentėti. Tai kai kada gali kartoti ir vaikai. Dirbu tiek ir tol, kol išsunkiu iš savęs viską. Kitas kraštutinumas, kuris irgi egzistuoja, yra nekentėti visai: vos pajuntu, kad nebepatinka – išeinu.

Noras, kad darbas teiktų tik džiaugsmą, kvepia kitu kraštutinumu. Džiaugsmas darbe pasiekiamas ne be pastangų. Čia jau reikia kalbėti apie visuomenės emocijų savireguliacijos įgūdžius. Kaip aš įveikiu nusivylimą? Kaip pajuntu, kad mano ribos yra peržengtos? Kaip atsirenku, kur yra mano poreikiai, kurie turi būti patenkinti, o kur mano norai ir kokios bus pasekmės, kai juos pildysiu?

Tad kur glūdi pusiausvyra?

Šis procesas yra nuolatinis. Kaip ir pusiausvyra tarp šeimos ir darbo – tai ne koks paslėptas kiaušinis, kurį radęs pamatysi rezultatą. Žmonės, santykiai, aplinka yra gyvi, kintantys, tad ir rūpintis jais tenka taip, kaip ir kitais gyvais dalykais – nuolatos. Svarbu, kiek sąmoningumo, valios, gyvasties tu turi bandyti ir stengtis. Galiausiai – kiek turi atjautos sau, kiek pavyksta pasinaudoti šalia esančių žmonių parama, pagalba.

Pavyzdžiui, jei anksčiau bijodavai autoritetų, o dabar pastebi, kad vos sutikęs savo vadovą išsigąsti, neturėtum savęs už tai plakti. Reikia pastebėti tokias situacijas, išbandyti naujus veikimo modelius, eksperimentuoti. Sunku vienam – reikia kreiptis pagalbos ir ja pasinaudoti. Svarbiausia – atjausti save, tik tada iš blogų patirčių galėsi pasimokyti.

#Taikoje – socialinis  e. žurnalo „Mieloji“ ir „Nerimo klinikos“ projektas apie emocinę sveikatą – tęsiasi. Laikas, kuriame gyvename, kelia išbandymų mūsų psichikai, todėl profesionaliai, jautriai pasikalbėti apie tai, kas aktualu, kas neramina, ypač svarbu. Nemažai temų pokalbiams su psichologais ir psichoterapeutais gimė iš Jūsų, skaitytojai, grįžtamojo ryšio – ačiū Jums! Tikėsimės Jūsų atsiliepimų, temų pasiūlymų ir toliau.

Taika pasaulyje prasideda nuo taikos savyje.