Mados dizainerė Morta Nakaitė į susitikimą ateina vilkėdama savo kurtą džemperį su iškirptais kryželio (ar pliuso, kaip pažiūrėsi) formos elementais. Mums kalbantis, jie ima atrodyti kaip labai svarbios kūrybos ašies – Vilniaus – kultūriniai ženklai, tarsi bažnyčių bokštai. O paskui išryškėja ne tik jie, bet ir ramus pusiauvyros siekiančios Mortos būvis.

Morta, su kokiomis mintimis, temomis šiandien atėjai į mūsų pokalbį?

Šiuo metu jaučiu, kad peržvelgiu savo resursus, tempą, bandau rasti pusiausvyrą tarp to, kiek galiu skirti darbams, kiek vaikams ir kiek kitiems žmonėms. Tai dabar yra didžiausias mano ieškojimas. Pastebiu, kad tempas nebėra toks kaip anksčiau, gal ir motyvacija nebe tokia. Tapo labai sudėtinga dirbti iki pat vakaro, tada nueiti į vakarėlį pasisocializuoti, o kitą rytą anksti keltis į paskaitas.

Su vaikais (vienam tuoj bus dešimt, kitam šešeri) irgi elgiuosi panašiai. Anksčiau juos stengdavausi kuo labiau sužiūrėti, išruošti, patikrinti, kaip pasirengė pamokoms, ir pastebėjau, kad toks rūpestis ir kai kurių dalykų už juos darymas jiems tapo visiškai normalus. Dar stebisi, kodėl aš vis nesu pailsėjusi (juokiasi). Dabar stengiuosi vaikus pačius skatinti būti savarankiškesnius, šiek tiek įtraukiu į savo darbo rutiną, pasiimu kartu į studiją. Kitaip tariant, visaip bandau rasti pusiausvyrą, kad per greitai nepervargčiau. Taip tikrai dar nutinka, tačiau jaučiu, kad elgiuosi sąmoningiau. Dabar mane motyvuoja nebe idealumo, o stabilaus buvimo siekis, noras pasilikti erdvės tiesiog apsidairyti, pakvėpuoti.

Turbūt mes visi, nuėję tam tikrą gyvenimo atkarpą, suprantame, kad visko neišmoksime, nesužinosime. Visiškai pakanka gerai atlikti savo darbą, ir žmonės tai vertina.

Pastaruoju metu jaučiu šios temos – pusiausvyros, sveikesnių vidinių resursų ir tempo ieškojimo – suaktyvėjimą. Turbūt kelissyk per savaitę viešojoje erdvėje tenka skaityti liudijimus apie perfekcionizmą ir galop perdegimą.

Su draugėmis iš Čiurlionkės (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos – red. past.) laikų ne kartą juokėmės, kad dar mokykloje įsitikinome – arba tu geriausias, arba eisi gatvių šluoti. Vienas iš dviejų. Toje gimnazijoje iki devintos klasės grojau fortepijonu, paskui perėjau mokytis tapyti į Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Įdomus, bet labai savalaikis posūkis. Nors perfekcionizmo nuostata manyje giliai įstrigo, labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susidurti su muzika – nežinau kito meno, kuris taip išmokytų jausti niuansus, būti jautriam, giliau matyti tiek detales, tiek visumą. Tai iki šiol turi įtakos mano darbui su medžiagomis.

Grįžtu prie perfekcionizmo klausimo. Nesakau, kad nereikia siekti, turėti ambicijų, bet dabar man labai svarbu tai daryti remiantis sveiku protu.

Ar ir Tavo aplinkoje tokį požiūrį turinčių žmonių daugėja?

Iš tiesų taip. Nėra idealu žūti darbo vietoje. Perfekcionizmas vis labiau nėra siekiamybė.

Mes augome tokioje kultūroje, kurioje buvo aukštinamas daug ir sunkiai dirbantis žmogus. Močiutės dažnai kartodavo: „Niekas nebūna lengva.“ Sąmoningumas susijęs su tam tikru budrumu, kai apskaičiuoji, įvertini save ir nebesieki to, kas tau išties nesvarbu. Man tik įdomu, ar tai negali ilgainiui peraugti į tam tikrą veltėdizmą. Pastebiu, kad kartais kalbėjimas apie lėtą gyvenimą, saviterapiją ir pan. slysta paviršiumi ir tampa tam tikra prasme vartotojiškas. Toks yra, pavyzdžiui, tvarumas, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Dabar, atrodo, kiekviena įmonė yra supertvari, bet jei reikėtų paaiškinti, kokia jų koncepcija, kaip jos siekia tvarumo, paaiškėtų, kad po skambiais šūkiais daugiau nieko neslypi.

Esu nekart girdėjusi, kad dėl atsipalaidavimo, lėtesnio tempo turime mažesnį atsakomybės jausmą prieš kitus. Susitariu, žadu, kad padarysiu, bet nesijaučiu blogai, jei persigalvoju. Nepastebėjai to?

Nesu tikra, su kuo tai susiję. Šiemet pirmą kartą feilinu terminus, ir dėl to man labai nemalonu. Nežinau, ar taip yra dėl savo tempo paieškų.

Tavo veikla pastaruoju laiku pasikeitė. Prieš kelerius metus, per patį pandemijos įkarštį, įkūrei savo vardo studiją. Kaip jai sekasi?

Taip, prieš trejus metus įkūriau įmonę, savo studiją ir prieš pat karą įdarbinau savo svajonių siuvėją (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti dviese. Atrodo, kad kuriame labai paprastus bazinius gaminius, bet išties jie – gana nišiniai, konceptualūs. Visi jie yra žaismingi ir su detalėmis be logikos: džemperiai su skylėmis, keistas vaikiškų piešinių, kurie šviečia tamsoje, siuvinėjimas, ekspresyviai sugadinta kišenė…

Šiemet pajutau grįžtamąjį ryšį, įsitikinau, kad tie produktai turi pirkėją, žmogų, kuris domisi. Nemažai drabužių atnaujiname, perdarome iš jau pagamintų. Be to, nuolat turime darbų, susijusių su spektakliais, performansais. Spalį pristatėme premjerą festivalyje „Operomanija“. Performansą „The Urban Tale of Hippo“ kūrė tarptautinė komanda ir ansamblis „Synaesthesis“. Dūmų fabrike kilo tiek daug dūmų, kad žiūrovų regos laukas buvo labai mažas; jie galėjo vaikščioti ir pajusti tą šviesos, garsų, instaliacijų ir siluetų kūrinį. Gruodžio mėnesį laukia šiuolaikinio šokio spektaklis „I Slave“ (aut. Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė). Tad tarp įprastinių darbų įpuola ir komandinių, taip ir balansuojame.

Mano svajonė, misija tokia ir yra – mažas gyvas organizmas Vilniaus centre, augantis ne kiekybiškai, o kokybiškai, nestingantis kūrybinių iššūkių. Kuriantis unikalesnius, o ne fabrikinius produktus, kuo lengviau pasiekiamas žmonėms. Didelės apimtys manęs visiškai nedomina. Jeigu turėčiau verslininkės savybių, gal ir norėčiau augti labiau iš sportinio intereso, kiek galima parduoti. Bet man tai nerūpi.

Gal Tu taip reaguoji ir į vis opėjantį tvarumo poreikį?

Šiemet pradėjau dėstyti, savo paskaitose daug kalbu apie tvarumą. Deja, iki šiol mados industrijoje viskas atsiremia į pinigus: kur ką pigiau pasiūti, supakuoti ir pan. Labai norėčiau į tai nesivelti, netapti to dalimi.

Kitas kraštutinumas – kai dizaineris apskritai nebemato prasmės kurti naujų daiktų. Man atrodo, mada yra tokia paveiki, kad ja naudodamasis tu irgi gali keisti, stiprinti sąmoningumą. Manau, nereikia apie madą galvoti tik kaip apie daiktą, kuris prasideda nuo siūlo ir pasibaigia drabužio pakabinimu ant pakabos. Tai yra atskiros istorijos, filosofijos kūrimas.

Kiek atsimenu, kurdama drabužius visąlaik galvodavau, kaip daiktą padaryti gyvą, kad jis nebūtų fabrikinis, atskleistų polėkį, žmogiškumą. Daugelis bando kurti švarius, gražius daiktus, ir tai visiškai ok. Bet man organiškas netvarkingumas viską normalizuoja, sudėlioja į vietas. Tarsi pipirai troškinyje.

Nejaučiu didžiulės passion for fashion (liet. ʻaistros dėl madosʼ). Tobulo dizainerio įvaizdis – irgi ne man. Nebe tie laikai, kad dizaineris būtų atskirtas nuo produkto, mistifikuotas, uždaras. Niekada nemačiau to mistifikavimo prasmės ir stengiausi būti, dirbti kuo natūraliau.

Tu nekart esi minėjusi, kad būtent Vilnius yra viena iš esminių ašių, apie kurią sukasi Tavo kūryba, kolekcijos. Vis dar išlaikai intymų, svarbų santykį su šiuo miestu?

Taip, visos mano kolekcijos kalba apie pasivaikščiojimus po Vilnių, susidūrimus su praeiviais, miesto architektūrą, šviesą, panoramas. Labai daug tokių pasivaikščiojimų vyksta netiesiogiai, per vaikystės prisiminimus. Tai nuolatinė savirefleksija savame mieste.

Vilnius man vis dar yra didelis atradimas. Jame tiek daug istorijų. Jis ir tragiškas, ir šventinis. Gausus sentimentų. Nors daugiausia būnu senamiestyje, bet pavasarį teko dalyvauti ekskursijoje po Šeškinę. Kartais vis nuvykstu autobusu į kitus miesto rajonus ir tyrinėju žmones, gamtą, atspalvius. Šis miestas – neišsemiamas skirtingų dalykų kibiras.

Dabar pradedu kitokį matyti ir Tavo vilkimą džemperį – man tie kryželiai atrodo lyg Vilniaus bažnyčių bokštai.

Čia tikrai gali juos matyti. Miesto architektūra mane labai įkvepia.

Ir prie lietuviškumo temos prieinu per asmeninę patirtį, prisiminimus, sentimentaliai. Man svarbu identiteto paieškos, o ne masinės prekės kūrimas šalies išskirtinumui akcentuoti.

Ateities planuose – ir juvelyrikos darbai, atsirandantys iš noro praplėsti lakoniškus kultūrinius ženklus. Juokauju, kad kada nors gal bus ir oro balionas su tokia simbolika. Kita vertus, man labai svarbu plėsti savo kūrybą tiek, kad galėčiau suvokti tas formas, išmanyti amato subtilybes.

O toliau… net nežinau, kaip ir kas bus. Numatau tik kelis artimiausius žingsnius ir dėl to jaučiuosi rami.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!