Ieškodama naujų pašnekovų „Mielajai“, mintyse vis susirandu tuos, kurie yra autentiški, stiprūs, nešantys viltį ir kurių vertybės sutampa su jų darbais. Daug savo gyvenimo laiko dizaineris Giedrius Paulauskas paskyrė Lietuvos partizanų laisvės kovų, gyvenimo, aprangos analizei ir atkurdamas jų aprangą nuveikė didžiulį darbą, tikrai išliksiantį Lietuvos istorijoje. Apie karą, laisvę, gyvenimą ir yra mūsų pokalbis.

Daugelyje Jūsų interviu galima rasti žodžių junginį laisvės kovos. Giedriau, kas Jums yra laisvė?

Jau kelis mėnesius vyksta karas Ukrainoje, o galima sakyti – ir pas mus: mes teikiame ginkluotę, žmonės prisideda medikamentais, transportu, apranga, maistu. Karas vyksta Europoje. Šiuo metu norisi galvoti, kaip gerai yra būti laisvam ir kaip svarbu turėti laisvus draugus šalia. Būti sąjungininkais, būti ne vienam. Ta draugystė akivaizdi ir būtina.

Atkurdamas partizanų uniformas, iš skirtingų žmonių vis išgirsdavau, kad karo tikrai nebebus. O aš atsakydavau, kad žinoti savo istoriją, savo priešus yra labai svarbu, nes nežinai, kada ateis ta diena, kai reikės kovoti. Norint išsaugoti laisvę, mums svarbu turėti labai gerus ir patikimus draugus.

Laisvė – kai tu atsakingai darai tai, ką sugalvoji, dirbi savo darbą, tinkamai perduodi įgytas žinias, gali laisvai pasakoti savo istoriją. Man laisvė yra kalbėjimas apie tuos laikus, kai už ją buvo labai sunkiai kovojama.

Monikos Penkutės nuotr.

Su draugais diskutuojant apie karą, jo baigtį, kažkuris iš jų pastebėjo, kad karas Ukrainoje gali pereiti į partizaninį. Mano atmintyje iškilo Jūsų atkurta partizanų apranga, suvokiau, kiek buvo gilintasi į šį laikotarpį. Stebėdama Jūsų kūrybą, pagalvojau, kad šis darbas, šis tikslas net persipynė su Jūsų tapatybe.

Šis mano noras brendo ilgai, tik nežinojau, kokia forma jis atsiskleis. Karinė tematika visada buvo šalia, ji dominavo ir mano kolekcijose. Po 2011 m. „Mados infekcijos“ padariau pertrauką, ėmiau galvoti, ką daryti toliau. Daug svarsčiau apie kolekcijų kūrimo prasmę. Tai, kas pristatoma Lietuvoje ir kas užsienyje, yra skirtingi dalykai. Užsienyje – tai verslas, o Lietuvoje labiau primena cirką. Mes, kaip artistai, dalyvaujame cirko pasirodyme, visi paploja, o toliau vieni turime kurti verslą, ieškoti klientų. Suvokiau, kad nėra tikslo tiek į tą cirką investuoti.

2013 m. gimė sūnus. Tuo metu aš sugalvojau miesto kario ekipuotės paketą. Pradėjau galvoti, kaip kitaip galėčiau įprasminti drabužių dizainerio gyvenimą Lietuvoje, sukurti ką nors su išliekamąja verte. Ne tik kurti drabužius, bet ir pasakoti istoriją, palikti ją ateities kartoms. Taip kilo idėja profesionaliai atkurti partizanų ekipuotės dalis, aprangą, tam tikras detales, antsiuvus. Ir taip tarsi pastatyti paminklą. Mes turime archyvus, bet beveik neišliko daiktų.

Įdomu, kad nuo 1944 m., tarsi žinodami, jog 1949 m. bus priimta Ženevos konvencija, Lietuvos partizanai laikėsi joje nurodytų keturių esminių punktų. Vienas iš jų yra turėti vadovybę, kitas – uniformą ir vaikščioti su ginklu, trečias – turėti skiriamuosius ženklus, ketvirtas – vadovautis karo įstatymais. Lietuvos partizanai visa tai ir darė. Tai nebuvo paskiros gaujos. Tokie faktai labai svarbūs laisvos Lietuvos istorijai, mūsų kariuomenės istorijai. Svarbu suvokti, kad mūsų seneliai ir proseneliai kovojo būdami laisvi ir padėjo mums atkurti nepriklausomybę.

Kadangi partizaninis judėjimas vyko apie devynerius metus, supratau, kad ir man teks skirti daug laiko. Vėliau vykusios parodos leidinyje parašiau tokią dedikaciją: „Jei pamiršime mes, tai pamirš ir mus.“ Tad, jei mes nenorime būti pamiršti, reikia prisiminti, kas buvo prieš mus.

Nuo ko prasidėjo atkūrimo darbai?

Mano noras buvo atkurti naudojant to meto technologijas. Ieškojau autentiškų drabužių konstrukcijų knygų, mokiausi konstruoti pagal tą sistemą, sukirpti. Pradžia buvo nelengva. Pradėjau nuo kepurės, ir man visiškai nepasisekė. Nuvažiavau į Vytauto Didžiojo karo muziejų, apžiūrėjau archyve esančias kepures, išsimatavau. Grįžęs supratau, kad pavyzdį vis dėlto turi turėti vietoje, turi apžiūrėti kiekvieną siūlę, kiekvieną detalę.

Kepurę atidėjau, bet darbo nemečiau. Ėmiausi švarko, munduro. Rasti autentiškų tarpukario kariuomenės aprangos medžiagų neįmanoma, tad naudojau „donorus“ – kitų kariuomenių medžiagas, kurių atitikdavo spalva, audinio struktūra. Ardydavau švarkus ir persiūdavau.

Klaidingai galvojau, kad viską pavyks padaryti greitai: kiekviename žingsnyje kildavo klausimų. Paradoksalu, kad dauguma išlikusių karo švarkų yra gana geros būklės ir jų pamušalas neleidžia „pakliūti“ į vidų ir pamatyti, kaip ten susiūta. Gali tik nuspėti. Padėjo tai, kad ilgai mokiausi konstruoti pagal to laikmečio metodiką.

Atkurti visą partizaninės uniformos eilutę – švarką, kepurę, kelnes, milinę, antsiuvus – užtruko maždaug metus. Aišku, daug laiko atėmė paruošiamieji darbai.

Giedriau, labai įdomu, kokios mintys Jums kilo atkuriant tą uniformą? Juk tai prisilietimas prie kažko labai stipraus, net sakralaus…

Labai jaudinantis buvo partizanų antsiuvų atkūrimas. Juos kūrė ryšininkės, mylimosios, mamos. Tuo jie dar unikalesni. Matai, kad antsiuvams panaudota suknelės skiautė, dažnai nevienodas audinys: ir vilna, ir linas, ir medvilnė, ir šilkas. Kiek meilės įdėta į siuvinius!

Nacionalinėje saugykloje atsidarydavau mane dominančio tarpukario laikotarpio spintą, žiūrėdavau į spalvas, siluetus, audinius. Galvodavau, kas dėvėjo, kaip dėvėjo. Tai labai įkvėpdavo. Atkurdamas jaučiau didžiulį malonumą. Man buvo svarbu, kad tai galėjau daryti neskubėdamas.

Nutarėte atkurti ir moterų partizanių uniformą.

Juk kovojo ir moterys. Dauguma buvo ryšininkės, bet buvo ir partizanių. Atkurti jų uniformą mane įkvėpė nuotrauka, kurioje Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės susitikime Adolfas Ramanauskas-Vanagas teikia apdovanojimą Sofijai Butėnaitei (Ramunei) už uolumą ir narsumą. Nedaug buvo moterų, gavusių apdovanojimą už narsumą kovose, todėl ta nuotrauka labai jaudinanti. Sofija joje vilki civiline apranga, ir man kilo noras sužinoti, ar moterys turėjo ir uniformą. Sužinojau, kad taip.

Kuo ji skyrėsi nuo vyrų uniformų?

Moterys dažnai dėvėjo pataisytus, paliemenuotus vyriškus kariuomenės švarkus, o sijonas buvo ne šiaip sijonas, bet klostuotas. Aišku, miške mažai galvota apie pasipuošimą, buvo svarbiau neišsiskirti. Drabužių spalvos labai žemiškos, jų randame detalėse, antsiuvuose. Moterys nusimegzdavo gražias liemenes, pirštines. Beje, jų aprangoje būdavo daug simbolių: tautinė vėliavėlė, Vytis, Gedimino stulpai. Liemenėse ties juosmeniu – tautinės juostos motyvas.

Kadangi prabilome apie moteris, noriu paklausti – kas Jums, Giedriau, yra moteriškumas?

Sunkus ir jautrus klausimas. Man jis yra labai asmeniškas, šventas dalykas. Moteriškumas man – mano žmona, mano vaikų mama, mano partnerė. Tai ir švelnumas, ir supratingumas, ir kritika. Viskas įeina. Mes visi esame iš moters, iš mamos.

O kas nulėmė, kad kuriate tik vyrams?

Kai pradėjau studijuoti, turėjau tikslą pasisiūdinti drabužius. Negalėjau įsigyti naujų daiktų, tad norėjau pats išmokti ir konstruoti, ir siūti. Labai džiaugiuosi, kad išmokau ir amato, kad po Dailės akademijos netapau tik dizaineriu.

Aš pats noriu savo kurtus daiktus dėvėti, kurti savo herojų. Mano kolekcijos niekada nebuvo tiesiog gaminiai – tai ir istorija, paslėptos žinutės, manifestai. Dizaineriui turi būti svarbu, dėl ko tie daiktai atsiranda, o podiumas yra gera vieta tai parodyti.

Manau, kad dizaineriui kūryboje reikia atskleisti tai, kuo pats gyvena. Nemeluoti, daryti, kas svarbu. Man dabar svarbu pastatyti „paminklą“ pokariui, partizanams.

Jūs, atrodo, idealiai atskleidžiate tai, kuo gyvenate. Vien Jūsų įvaizdis. Ar jį kūrėte seniai?

Jam reikėjo subręsti. Mano sukurtame survival kit (išgyvenimo rinkinyje) viskas yra juodos spalvos: džinsai, marškinėliai, diržas, džemperis – tarsi lenta, ant kurios gali rašyti.

Bet keičiasi aplinka, keičiuosi aš. Paaugo vaikai, o man vėl norisi spalvų, gal net kaklaraištį pasirišti.

Pastaruoju metu pokyčių kaip niekad daug – COVID-19, karas. Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai jie padarė?

Kai prasidėjo karantinas, man tapo aišku, koks betikslis yra mados kūrimas. Net buvo kilusi mintis daugiau jos nebekurti, pasilikti tik partizanų aprangos tyrimus. Tad karantinas madą atitolino. Buvo ir gaila, ir ne.

Prieš pat prasidedant karui Ukrainoje, pradėjau dirbti Dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje ir dėstyti paskaitas studentams. Pradžioje nenorėjau sutikti, ketinau nuo mados atitrūkti, bet nugalėjo noras perteikti patirtį, papasakoti, kokį kelią pats būdamas jaunas nuėjau. Tikėjau, kad gal jie žveldami į mane matys pavyzdį. Susitikimas su jaunais žmonėmis mane labai įkvėpė.

Prasidėjus karui perskaičiau, kad mes neturime kelti panikos, turime dirbti savo darbą ir jį dirbti kuo geriau, uždirbti, aukoti. Tai man tapo savotiška mantra, ir tada atsirado naujų eskizų, naujos spalvos, atsirado prasmė.

O jei nebūtumėte dizaineriu, kuo norėtumėte (norėjote) būti?

Geras klausimas. Kažkada norėjau būti pilotu. Dar kariškiu. Mada tik iš pirmo žvilgsnio atrodo gražus, švelnus dalykas, bet taip nėra. Yra daug konkurencijos, čia irgi reikia kovoti.

Dar man patinka istorija, mėgstu ieškoti, tyrinėti. Galbūt tikčiau būti istoriku. Tiesa, kažkada galvojau, kad norėčiau būti detektyvu, tyrėju.

Ką Jums toleruoti visuomenėje yra sunkiausia?

Kaip ir daugeliui – neteisybę, bukumą. Ypač veikia bukumas, nesvarbu, ar madoje, ar politikoje. Man atrodo, labai svarbu galvoti, ką sakome, ką darome ir nevaizduoti savęs tokių, kokiais nesame, nekurti netikro, iliuzinio pasaulio. Man ypač svarbu neapsimetinėti nei prieš vaikus, nei prieš kitus. Būti tokiu, kokiu esu. O būnu ir pyktelėjęs, ir juokingas, ir susivėlęs, ir tvarkingas. Niekaip nesuprantu, kodėl socialiniuose tinkluose žmonės kartais rodo tai, kuo negyvena…

Kas Jums suteikia jėgų kasdien keltis ir daryti tai, ką darote?

Yra du esminiai stimulai. Pirmasis – įkvepiu ir motyvuoju pats save. Galvoju, kad mes neturime gyventi dėl kažko, turime gyventi visų pirma dėl savęs ir džiaugtis savimi. Jei tu džiaugiesi savimi, tai viskas gerai ir seksis. Aš visada pirmiausia galvoju apie save. Ką veiksiu, kokią emociją jaučiu, kaip atrodau.

Kitas stimulas – vaikai. Keliesi su jais, vedi į mokyklą, džiaugiesi su jais, kalbiesi. Vis pagalvoju, kaip jie užaugs, kokie užaugs.

Pokalbio pabaigoje – ar yra klausimas, kurio Jums niekas neuždavė, bet norėtumėte į jį atsakyti?

Šiuo metu noriu kalbėti apie madą, keldamas klausimą, ar ji yra kultūra. Mes apie tai nešnekame. Yra susidariusi nuomonė, kad dizaineris tiesiog kuria drabužius ir juos parduoda. Kuria grožį, verslą, ir tiek. O aš noriu pasakyti, kad mada yra ir kultūra. Mes formuojame kultūrą, ji turi išliekamąją vertę.

Yra dvi mados pusės: viena – paviršutiniška, kurios mes neanalizuojame. Bet yra ir kita pusė, kai prie tam tikrų daiktų ateini per tam tikrą laikotarpį, per išgyvenimus, per brandą ir jie sugalvojami tikslingai ir apgalvotai. Mes kartais užmirštame, kad drabužis yra emocija, o ji turi didelę reikšmę. Drabužis mums atstoja šarvus, kurie padeda atlaikyti sunkią dieną. Savo apranga mes galime transliuoti tai, kuo mes gyvename, ką valgome, ką skaitome. Mes galime kurti labai gražų filmą. Tada mada nėra elementari. Tai menas. Mes tapome save.

Mados fenomenas yra labai stiprus, ir visiškai iš jo išeiti negali. Tai ir labai užknisantis, ir labai fainas dalykas.

Be to, niekas neklausė, ar aš mėgstu, stebiu socialinius tinklus. Mane labai įkvepia Pinterest. Daiktai, spalvos, šriftai, architektūra, drabužiai. Mada iš gatvės, ne nuo podiumo. Ir tai man teikia vilties.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!