Vis dėlto norisi kalbėti ne apie skyrybų procesą ar priežastis. Man svarbiausias klausimas – o kas po to? Depresijos ir saviplakos, užsidarymo, kūno alinimo mėnesiai baigiasi. Man visa tai truko apie pusmetį. Žinau, dar labai lengvai išsisukau. Pradžioje įpuoliau į apatijos liūną, nesuvokiau, nei kada prasideda diena, nei kada ji baigiasi, negalėjau su niekuo kalbėti ir bijojau būti pamatyta. Pamažu atėjo suvokimas, kad reikia gyventi toliau. Neišvengiamai. Yra klišinis posakis, kad moterys po skyrybų pražysta. Papasakosiu apie tai, kaip aš subrandinau pumpurą, kaip jis pradėjo skleistis.

Martos Dzedyshko nuotr.

Didinti sąmoningumą

Sąstingį pakeitė noras visus namus išgremžti, kad tik buvusių santykių neliktų nė pėdsako. Po nesibaigiančio namų tvarkymo, šveitimo atėjo supratimas, kad nebepakeliu būti savimi, kokia esu dabar. Šis noras buvo toks aštrus, kad raudojau, siutau, bet nieko nevyko. Priekaištavau sau ir aplinkiniams, kad išbandžiau viską – šypsotis, gaminti maistą, bendrauti su naujais žmonėmis, bet niekas nepasikeitė. Save raminau, kad pokytis negali būti perdėm drastiškas ir greitas. Žali plaukai, auskarai ar tatuiruotės situacijos nebūtų pakeitę. Kankinimąsi apmalšino draugės, ėmusios išmintingai klausti, kokio konkretaus pokyčio noriu. Sustojau, nes negalėjau atsakyti. Atrodė, kad tiesiog norėjau nebebūti savimi. Nurimusi paklausiau savęs – kokiu žmogumi noriu tapti? Išsigryninau tris sritis – siekti didesnio sąmoningumo, sveikiau maitintis ir pasirinkti tvaresnį gyvenimo būdą. Tiesa, šie dalykai atėjo pavieniui, pradėjusi formuoti įgūdį nebėgau galvotrūkčiais, laukiau, kol pajusiu dar galinti keistis. Bet apie viską nuo pradžių.

Sąmoningumo didinimą sieju su įvairiomis sritimis, pirmiausia – su didesne drąsa ieškoti vidinių pelkių. Visai neseniai su drauge Anykščiuose aplankėme Karalienės liūną – tokių grožybių mintyse yra ne viena. Apie jas nežinome arba gudriai slepiame savo nuojautą, taip tik vis labiau klimpdami ir klimpdami, kartodami klaidas užmezgę naujus santykius. Supratau, kad mano pelkė – nesaugus prieraišumas ir nepatenkinti vaikystės lūkesčiai. Dėl to nesugebėjau nusibrėžti ribų, galinčių apsaugoti mano vidų.

Paskui apmąsčiau savo vaidmenis ir nuostatas. Kas aš būčiau, jei nebegalėčiau dirbti? Kiek suprantu savo vertę per se? Kokie dalykai man yra svarbūs? Kur mano laimės ir prasmės šaltiniai? Kaip mano požiūrį į pasaulį veikia santykiai su tėvais? Kiek perkeliu savo neišsipildžiusius lūkesčius į romantinius santykius, apie juos net nutuokdama? Perskaičiau gausybę knygų, turėjau sudėtingiausių pokalbių su terapeute. Ir vėl – tai labai lėti žingsniai. Norėtųsi, kad virsmas įvyktų per mėnesį, bet to nepakanka. Mokiausi priimti viską, kas man yra nutikę, nesugniužti dėl kaltės, gėdos.

Vienas svarbiausių atradimų – santykis su kūnu. Daug metų pasiklioviau protu: mokiausi, kol nualinau save; buvau pamynusi visus kitus poreikius tikėdama, kad jis man padės išlipti iš likimo skirtos duobės. Iš esmės visai neklausiau, kaip jaučiasi kūnas, kol visai praradau ryšį su juo. Tai didelė bėda, nes ryšį atkurti reikia daug pastangų. Man padėjo kūno terapija, joga, plaukimas.

Sveikai maitintis

Vienas iš sunkumų po skyrybų – maistas. Prieš tai gaminau daug ir tikrai gerai: spagetti bolognese, lašišos kepsniai, troškiniai, marinuotos alyvuogės, fokačija ir kita – įprasti mano virtuvėje. Išsiskyrus suktis virtuvėje man atrodė beprasmiška. Svoris krito, tačiau tai, kaip vėliau bandžiau spėti, buvo vienintelis mano aiškiai kontroliuojamas dalykas, todėl rytinį žengimą ant svarstyklių paverčiau ritualu. Skaičiai mažėjo: pradžioje pasiekiau savo įsivaizduojamą tobulą svorį, paskui dar pora kilogramų mažiau – na, kad tikrai laikytųsi tas tobulas svoris, tada dar ir dar. Aplinkinių replikas vertinau prieštaringai. Kai kas pastebėjo, kad numečiau svorio ir gyrė, stebėjosi. Kiti aikčiojo mėgaudamiesi įsivaizduojama aiškiaregystės dovana – gal vestuvės bus? Gal ką vilioji? Supratau, kad ne tik leidau kūnui išsivalyti, bet ir jį grioviau.

Paauglystėje, kai nusprendžiau atsisakyti mėsos, mokykloje seselė man paskaitė ilgą paskaitą apie bulimiją ir anoreksiją, todėl žinojau grėsmes. Po keleto mėnesių pati sunerimau, kad svorio nebekontroliuoju – jaučiau jį krintant, bet nieko nesiėmiau. Žinojau, kad turiu valgyti, bet supratimas neįgavo kūno. Tiesiog nenorėjau. Buvau apatiška fiziniams poreikiams.

Įstūmiau save į akligatvį – negalėjau leisti, kad būtent tai mane palaužtų. Apie savo baimę ėmiau kalbėtis su drauge. Pasidalijau atsakomybe, nes pajutau, kad viena klimpstu. Žinutės, skambučiai su klausimu, ar valgiau, erzino, bet padėjo – mane matė. Aš pati pradėjau elgtis kitaip ir, nors pradžioje daugiau užkrimsdavau tik prieš susitikimą su ja (žinojau, kad paklaus, ką šiandien turėjau burnoje), vėliau vėl pradėjau maitintis gana normaliai.

Planavau, ką valgysiu. Svarsčiau, kokie produktai atsiduria mano šaldytuve. Pamažu pastebėjau, kad dingo kiauliena ir jautiena. Vasarėjant vis mažiau valgiau paukštienos. Galiausiai pajutau, kad galėčiau tapti vegetare. Nenorėjau savęs įkalinti, todėl prieš kam nors pasakodama apie naują pokytį, kelias savaites maitinausi daržovėmis, tyrinėjau savo kūno pokyčius, nebijojau sugrįžti prie ankstesnės mitybos. Vis dėlto mėsos atsisakymas man padėjo kontroliuoti kitaip – ne per visišką askezę, o per dėmesingumą tam, kas atsiduria mano lėkštėje. Tai buvo paskata paskutiniam virsmui.

Micheile Henderson nuotr.

Rinktis tvarų gyvenimo būdą

Didėjant sąmoningumui ėmiau stabčioti – nebenorėjau gyventi nuolat bėgdama. Prisiminiau, kad pastaruosius metus gyvenau tokiame minčių ir darbų avilyje, kad neturėjau laiko pažvelgti į save. Kroviau darbą po darbo, kad nustumčiau mintis apie griūvančius santykius, jaučiamą nemeilę iš artimiausio žmogaus ir pačios savęs. Dabar atsikelti, nusiprausti, ramiai apsivilkti, išgerti puodelį kavos yra mano aistra. Atmečiau daugybę pasiūlymų ką nors veikti ne tik dėl melancholiškos nuotaikos, bet ir nenoro įsisukti į lėkimo sūkurį.

Stabdydama bėgimą paknopstomis pramokau lėtai apsipirkti. Pradėjau nuo to, kad ėmiau rinktis šviežias, ekologiškas daržoves. Nutariau keliauti apsipirkti pėsčiomis, rinktis ne prekybos centrą, o turgelį, nišines parduotuvėles. Pramokau skaityti kitų produktų etiketes ir įgudau skirti laiko informacijos apie gamintoją paieškai internete.

Tada kilo noras atsakingiau rūšiuoti – ne tik į reikiamus konteinerius išmesti vyno butelius, bet ir atrinkti popierių, plastiką. Švariai išplauti pakuotes. Nors pirmoji mintis buvo negi pradėsiu tarnauti šiukšlėms, iš tiesų pajutau, kad gyvenu begalinėje prabangoje, nes turiu laiko išplauti pakuotes, jas tinkamai paruošti rūšiuoti.

Dar vienas žingsnis – Marie Kondo patarimų prisiskaičiusi nusprendžiau pertvarkyti butą. Po skyrybų tai jau dariau: pirmiausia surinkau visus jo daiktus, tada atsisakiau to, kas simbolizavo praeitį, į dėžę sudėjau magnetukus, įvairias dovanotas smulkmenas, išnešiau kartu naudotą patalynę, indus. Dabar, praėjus pusmečiui, kai galiu kvėpuoti šiek tiek laisviau, ėmiausi dar vienos revizijos. Klausimas „Ar šis daiktas teikia džiaugsmo?“ buvo persipynęs su troškimu siekti tvaresnio gyvenimo. Gal nesišvaistysiu zero waste idėjomis, bet iš esmės jos tapo mano orientyru. Atsirado natūrali priešprieša – daug daiktų, kosmetikos priemonių, maisto produktų gaminti nesivadovaujant ekologijos principais, veikiausiai pažeidžiant ir etikos normas. Pirmasis impulsas – viską surinkti, išmesti. Kad taip lyg pelenė per dieną virsčiau tvaria princese… Tik vaikiška užgaida gyventi kitaip pakeitus visą garderobą, nusipirkus naujų kosmetikos priemonių yra nesusijusi su tvarumu. Todėl klausimas „Ar tai dar naudotina?“ pavertė pertvarką protingu pasiryžimu tvarumo siekti lėtai. Pirmiausia naudoti tai, ką turiu. Tik po to nebepirkti greitosios mados prikeptų vienadieniukų.

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriu – socialinėse medijose reklamuojama produkcija kelia impulsyvų norą ką nors įsimesti į pirkinių krepšelį, nes juk akcija, nuolaida. Gana ilgai trunka ir mokymasis atkreipti dėmesį į pakuotę. Nekrauti maisto į plastikinius maišelius. Be to, atsiranda ir džiaugsmo: einu su savo maišeliais ir dėžutėmis, daugiau paplepu su pardavėjomis, nes prašau daiktų nepakuoti, naudoju savo indus. Įdomu, kad net paprasčiausia turgaus prekeivė džiaugiasi mažėjančiu poreikiu naudoti plastiką ir mielai pasiduoda mano įgeidžiui daržoves krauti į vieną daugkartinį krepšelį. Taip atsirenku pardavėjus – jei nenori pakuoti į tai, ką atsinešiau, randu tuos, kurie džiaugiasi mano apsisprendimu gyventi švariau. Galvoju ir apie drabužius, avalynę – rūpinuosi jais, juk įsiūti sagutę tikrai nėra sudėtinga, todėl nebėra ir preteksto greitai ko nors atsikratyti.

Ėmiau daug vaikščioti – parduotuvė, kirpykla, kosmetologė tikrai lengvai pasiekiamos nuo mano namų. Galiu skirti sau pusvalandžiu daugiau, todėl einu, pergalvoju dienos įvykius, pasiknaisioju savyje, nusiperku kavos, bet ne išsinešti, o ramiai išgerti vietoje. Ar sunku buvo taip pakeisti gyvenimą? Reikėjo atmesti automatizmą. Bet to ir norėjau.

Vietoj epilogo

Dar sykį klausiu savęs – kodėl moterys pražysta po skyrybų? Juk mano pokyčiai iš esmės niekaip nebuvo susiję su siekiu žydėti. Pirmiausia troškau tiesiog išgyventi. Vis dėlto nenorėjau būti verta vien gailesčio. Priimti save, suvokti, kad neapsuksiu to, kas praėjo, žengti tolyn – tai buvo svarbios pamokos.

O dėl skyrybų skaičiaus – taip, daug žmonių skiriasi. Netikiu, kad yra tokių, kuriems skyrybos yra lengvas šokinėjimas per balas. Bet kuriuo atveju jos panardina į gilią pelkę, atima jėgas ir tik sunkiai dirbant galima išsikapstyti, nes šiaip jau gyvenimas nesuteikia galimybės amžinai murkdytis purvo vonioje. Gyvenimas – ne SPA, o ekstremalus žygis. Šiandien esu trimis žingsniais aukščiau nei prieš pusmetį. Tai mano maža pergalė, kuri kitiems atrodo kaip besiskleidžiantis pumpuras.