Turi svarbų darbą. Atlikimo termino pabaiga jau rytoj, o tu vis dar plauni lėkštes, atsakai į n su tuo nesusijusių laiškų, užsakinėji prekes, kepi pyragą, net jei nesi prisiekusi kepėja, pasieki naujienų naršymo rekordą, o prioritetinis darbas tykiai laukia, kada išmuš paskutinė minutė. O tiksliau – išgąsčio ir adrenalino kupinas stresas, kad jokio rytojaus nebėra ir metas veikti arba nunirti į dar vieną vėlavimo tvarkaraštį.

Pradangina laiką ir minta emocijomis

Dar prieš mėnesį šis scenarijus buvo tik apie darbus, įkvėptus kasdienės rutinos. Šiandien atidėliojimas ir bejėgystės kupinas jausmas (o kam to reikia, visa tai nesvarbu ar nereikšminga) atsiskleidžia baisiame karo kontekste. Turintiems atidėliojimo įskiepį tai tapo dar stipresnė terpė nušokti nuo įprasto režimo ir stumti į šalį visa tai, kas tik gali būti pastumta.

Bet tai jokiu būdu neparodo jūsų nei tinginystės, nei prasto laiko planavimo. Net jei pastarieji pasaulio įvykiai gerokai sustingdė gebėjimą laviruoti įprastu režimu. Dažniausiai atidėliojame bene svarbiausius darbus. O tai susiję pirmiausia su vidine būsena: nerimu, nusivylimu, bejėgystės jausmu, nepasitikėjimu savimi ar aplinka bei besislepiančiu perfekcionizmu. Tad prokrastinacija pradangina laiką ir minta mūsų emocijomis.

Kaip pažymi psichologijos profesorė dr. Fuschia Sirois, „prokrastinacija yra iracionali būsena, nes nelogiška daryti tai, kas turės neigiamų pasekmių, bet žmonės įsitraukia į lėtinio vilkinimo procesą, nes nesugeba suvaldyti neigiamų emocijų, susijusių su užduotimi“. Pagal savo prigimtį ji yra susijusi visai ne su laiko planavimu, o labiau su psichologinės būsenos valdymu.

Prokrastinatoriui esminiu stimulu veikti tampa suvokimas, kad jo darbų vilkinimo pasekmės jau alsuoja į nugarą, o nesėkmės scenarijai suvirpina fantaziją ir smegenis taip, kad prie užduoties jis puola į šoną metęs visas „dabar nėra įkvėpimo“, „neturiu laiko“ ar „čia ne mano jėgoms“ filosofijas.

Taip vyksta įprastomis sąlygomis. Ir labai apmaudu, kad tragiški pasaulio įvykiai parodė ir dar kitą atidėliojimo veido pusę – stiprų beviltiškumo jausmą ir stingdantį neveiksnumą.

Kam keistis, jei paskutinę minutę pavyksta geriausiai?

Dažnam prokastinatoriui geriausiai žinomas „vaistas“ suimti save į rankas – tai paskutinės minutės stresas. Juk jam išmušus, galiausiai užduotis padarome. Negaliu ginčytis, nes pati tokia buvau ir taip dariau. Vis dar darau. Tik yra vienas BET. Kokią kainą sumokame iki tos paskutinės minutės? Dažniausiai iki jos rikiuojasi didelė eilė: ilgalaikis stresas, chroniškas nerimas, nuovargis, milijono scenarijų pergalvojimas, sumaišytas su egzistenciniais pasvarstymais, ar man apskritai pavyks arba ar pavyks taip, kaip noriu?

Visi šie jausmai užkuria įprastą atidėliojimo pasiutpolkę. Jei dvejoji savo jėgomis, vis vengsi pradėti, nes atrodys, kad dar neturi aiškios darbo atlikimo vizijos. Ir tai yra visiškas paradoksas, nes, logiškai mąstant, turėdamas daugiau laiko gali geriau pasiruošti kopimui į norimo rezultato olimpą. Vis dėlto elgiamės atvirkščiai, nes viršų ima iracionalumas.

Tad kai pradedame jausti, kad prokrastinuojame, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokia emocija ar jausmas susijęs su užduotimi. Kur slypi atidėliojimo šaknys? Įsisukus į darbų ir buities ratą, mane dažnai apninka laiko stokos jausmas. Atrodo, jo trūksta viskam ir – kaip netikėta! – labiausiai tai prioritetinei užduočiai. Juk reikia susikaupti, skirti deramą dėmesį, tad pradedu trinti atidėliojimo nuospaudą, kiek galiu. O teisybė tokia, kad sąmoningai ignoruoju startą, nes nepasitikiu savimi. O pastaruoju metu, nedariau, nes vėlgi – atrodė nereikšminga, kai kitų namai sprogdinami.

„Net jei atrodo, kad būtent atjauta sukels nesibaigančius pasiteisinimus, tyrimai atskleidžia priešingą dalyką – atjauta sau gali pastiprinti motyvaciją ir asmeninį augimą.“

Visa tai gali ne tik tapti chronišku prokrastinacijos įpročiu, bet ir nulemti gilesnius emocinius ar fizinius sveikatos sutrikimus. Tad kai kitą kartą kalbėsitės su gydytoju apie nesibaigiantį nerimą, šokinėjantį kraujospūdį ar skrandžio skausmus, įsivertinkite, ar nesate tipinis atidėliotojas.

Prokrastinuoju, bet produktyviai

Atrodo, kad jokių didelių prokrastinacijos privalumų neįžvelgsime – tiesiog kankiname save ir niekaip neišlipame iš užburto rato. Tačiau prošvaistę prokrastinatoriams pateikia filosofijos profesorius ir taip pat atidėliojimo meistras Johnas Perry, parašęs knygą „Prokrastinacijos menas“. Jis įvedė struktūrinio prokrastinatoriaus sąvoką ir teigia, kad atidėliojimas gali būti ir produktyvus. Autorius pažymi, kad dažnai prokrastinatoriai toli gražu nėra tingūs žmonės, o kaip tik geba nuveikti daug reikalų, net atidėliodami neva prioritetinę užduotį. Savo knygoje jis akcentuoja, kad dažniausiai mes atidėliojame būtent tą darbą, kurį savo plane įsirašome kaip pirmąjį, o jį atidėliodami spėjame nuveikti visus kitus.

J. Perry netgi siūlo savo darbų sąraše kaip pirmąsias įrašyti būtent tas užduotis, kurios yra svarbios, bet neturi labai griežto atlikimo termino. Tai neatrodo auksinis sprendimas įveikti atidėliojimą. Bet bene labiausiai man patinka šioje taktikoje glūdintis savęs priėmimo momentas – kai žinai save ir veiki pagal tą žinojimą. Juk pripažinus, kad tikėtinai atidėliosi, susilpnini bereikalingą nerimą ir savigraužą, kad darai kitus darbus, kurie taip pat reikalingi.

Kaip nuspausti atidėliojimo stabdžius?

Jei bandydami įveikti atidėliojimą, galvosime tik apie laiko planavimą, ignoruodami savo būseną ir jausmus, sprendimo galime ir nerasti.

Svarbiausia,  nepraryti dramblio vienu kąsniu. Išbandykite pirmųjų minučių praktiką – pažadant sau, kad darbą darysite bent 5 minutes. Dažniausiai tereikia tik pradėti ir po startinių minučių jau jautiesi įsivažiavęs į procesą. Priešingu atveju paskutinės minutės adrenalinas sukelia tokį jausmą, kad kažkas jau paskelbė sprinto startą, o aš dar net batų neapsiaviau.

Nors J. Perry knygoje „Prokrastinacijos menas“ skeptiškai vertina darbų mažinimą, nes tai esą prieštarauja prokrastinatoriaus prigimčiai (turėsi mažiau – padarysi mažiau), bet aš savo kailiu įsitikinau, kad kasdien planuodamas atlikti mažiau darbų, mažiau ir nuo vieno prie kito šokinėji.

„Prošvaistę prokrastinatoriams pateikia filosofijos profesorius ir taip pat atidėliojimo meistras Johnas Perry, parašęs knygą „Prokrastinacijos menas“. Jis įvedė struktūrinio prokrastinatoriaus sąvoką ir teigia, kad atidėliojimas gali būti ir produktyvus.“

Kaip teigia knygos „Atominiai įpročiai“ autorius Jamesas Clearas, nustokime šlovinti multitaskinimą. Verčiau padarykite tikslą lengviau pasiekiamą ir pasistenkite save apdovanoti vos ėmęsi nemalonių užduočių. Pavyzdžiui, jei nemėgstate lyginti, tai darykite įsijungę mėgstamą serialą ir pan.

Bet turbūt labiausiai, domintis šia tema, mane suintrigravo dr. F. Sirois išvada, kad dažniausiai prokrastinatorius jaučia didelį stresą ir menkai atjaučia save. Net jei atrodo, kad būtent atjauta sau sukels nesibaigančius pasiteisinimus, tyrimai atskleidžia priešingą dalyką – ji gali pastiprinti motyvaciją ir asmeninį augimą. Tad aiškindamiesi, iš kokių emocijų kyla atidėliojimas, ir, svarbiausia, nebausdami savęs, tikėtina, lengviau išlipsime iš prokrastinacijos rato. Priimkime tai kaip dalį savęs, kurią vis dar galima patobulinti.

Ir nenuvertinkite, kad visa tai, ką darote yra nereikšminga vien dėl to, kad karas pas mus nevyksta. Tai yra siaubinga ir žodžiais neperteikiama, to nepatyrus. Bet reikia suprasti, kad tam tikra dalimi pasaulį mes gelbėjame tik tuomet kai esame veiksnūs. Tad jei ir nesate tipinis atidėliotojas, priimkite tai, kaip ir neišvengiamą išorinių aplinkybių nulemtą būseną, kuri nesitęs amžinai. Žingsneliais grįžkite į įprastą rutiną, net jei ir kažkiek vėluodami, bet su stipresniu emociniu užnugariu.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!