Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Psichoanalitikė Jeannette Fischer: „Mes tiesiog vartodavome Mariną Abramović ir jos skausmą.“

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Data 17 Kov 2022
Dalintis

Jeannette Fischer knyga „Psichoanalitikė kalbina Mariną Abramović“ man atvėrė akis, kad žavėdamiesi, idealizuodami asmenybę ir jos kūrybą turėtume labiau įsigilinti į jo (jos) biografiją. Jeannette pasakoja, jog visame pasaulyje žinomi M. Abramović performansai yra persmelkti vaikystės traumų ir skausmo, kuriuo ji nutarė nebesidalinti jau daugiau nei dešimtmetį.

Pokalbis apie šių dviejų moterų draugystę, psichoterapinį žvilgsnį į meną ir kaltės mechanizmus – specialiai „Mielosios“ skaitytojams.

 Jeanette, su Marina Jūs susitikote dar 90-aisiais, kai pamatėte jos parodą Berne, Šveicarijoje. Kas Jus taip sužavėjo, palietė, kad nutarėte asmeniškai susipažinti su menininke?

Pamačiusi parodą supratau, kad Marina iš esmės daro tą patį, ką ir aš – domisi pasąmone, tik jos įrankis yra menas, o mano – psichoanalizė. Tai mane sužavėjo. Iš pradžių net negalvojau apie knygą ar šių dviejų sferų – meno ir psichoanalizės – susijungimą, bet po tos parodos tiesiog intuityviai pajutau, kad noriu su ja susisiekti ir pasikalbėti.

90-aisiais dar buvo įmanoma gauti žmogaus telefono numerį ir jam pasiskambinti, taip ir padariau. Atsiliepė Marinos brolis, pažadėjo, kad ji man perskambins. Perskambino, mudvi pasikalbėjome, ėmėme bendrauti dažniau, užsimezgė mūsų draugystė. Ir tik po dvidešimties metų gimė knygos idėja. Marina buvo susidomėjusi mano metodu, o mane labai domino jos biografija ir kaip ji atsispindi jos mene, tad šiuos mūsų interesus sujungėme vienoje knygoje.

„Jie kartu iš šio skausmo sukūrė spektaklį, dramą, patosą, o stebėtojai tai tiesiog suvartojo, jautėsi sukrėsti ir kartu sužavėti, jiems tai patiko!

Po menininkės pasirodymo keli muziejai paprašė surengti specialius turus, kurie kviestų į meną pažvelgti per psichoanalizės prizmę. Tokio požiūrio išties trūko.

Ilgą laiką žavėjausi, idealizavau Marinos performansus, taip pat jos santykius su Ulayʼumi. Jie man atrodė drąsūs, besąlygiški, romantiški. Perskaičiusi Jūsų knygą supratau, kad mano įsivaizdavimas kiek naivus. Marinos santykiai su Ulayʼumi visgi buvo toksiški, o jos performansai – skausmingi, atveriantys vaikystėje patirtas traumas.

Marina kūriniuose dažnai ištraukdavo ir parodydavo savo skausmą. Jos ir Ulayʼaus ėjimas Didžiąją kinų siena ir skyrybos susitikus buvo labai skausmingos ir sudėtingos. Jie kartu iš šio skausmo sukūrė spektaklį, dramą, patosą, o stebėtojai tai tiesiog suvartojo, jautėsi sukrėsti ir tuo pat metu sužavėti, jiems patiko!

Paskutinis didelis Marinos projektas „Artist is Present“ – analogiškas pavyzdys. Štai ji sėdi prieš tuos šimtus žiūrovų viena, ryški, stipri, susikoncentravusi. Ji gali, ji atlaikys. Šiame performanse irgi yra daug dramos, skausmo ir patoso. Marina man yra pasakojusi, kad vidinis skausmas buvo toks nepakenčiamas, jog tai buvo sudėtingiausias performansas per visą jos karjerą. Mes, žiūrovai, vartojame jos skausmą, o ji – žiūrovų reakcijas ir emocijas. Įvyksta tokie mainai, kuriuos iš esmės būtų galima pavadinti abipusiu psichologiniu smurtu. Man atrodo, kad tai svarbu suvokti ne tik Marinai (ji jau suprato), bet ir žiūrovams. Svarbu užčiuopti ir tai, kas vyksta mūsų pasąmonėje. Tai yra pagrindinis mano darbo objektas.

Apie Marinos performansų įtaką jai pačiai Jūs kalbėjotės knygoje. O kaip jie veikia žiūrovus? Ir kaip šį poveikį suvokti?

Mes esame vieni kitų atspindžiai; aišku, kad performansai mus veikia. Kyla klausimas, kiek tai įsisąmoniname ir kaip?

Jei tu sukuri ryšį su meno kūriniu, tave jis veikia. Vadinasi, tai – geras meno kūrinys, o tu – geras stebėtojas. Psichoanalizės požiūriu vos tik pasidalini savo emocija su kitu žmogumi – pasidalini ir jos krūviu, nebesi su ta emocija vienas. Menininkas sukuria darbą būdamas vienas savo studijoje, bet jei mato tavo reakciją, jam tai gali būti gijimo nuo sunkios emocijos ar traumos procesas. Bet jis būtinai reikalauja kito žmogaus, gyvo žmogaus.

Meno kūrinius mokau priimti psichoanalitiškai. Pavyzdžiui, tu suvoki, kad tau patinka koks nors meno darbas, bet jo emocinis krūvis atrodo per sunkus. Negana to, tu žinai, kad menininko gyvenimo istorija ir psichologinė būsena kuriant buvo sunki. Kai sau pasakai – štai kūrinys ir jo autoriaus istorija, bet aš nieko bendro su ja neturiu, tai jo istorija – tu savotiškai atsiskiri, nesusieji. Tas atskyrimas yra svarbus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad meno kūrinys tau nebepatiks ar tavęs visiškai neveiks.

„Jei jautiesi kaltas, pavyzdžiui, prieš savo mamą ar vaiką, tu sumažėji, tampi bejėgis, nebegyveni pilnavertiškai. Kaltė išleidžia iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą kaip iš baliono orą.“

Šiek tiek išplėsiu kontekstą. Iki šiol atsimenu vieną klientą, kuris man per susitikimą pasakojo apie, atrodo, visiškai paprastus, kasdienius dalykus, o aš jaučiau, kad negaliu numaldyti noro verkti. Ėmiau savęs klausti, kodėl? Ar jis man priminė ką nors liūdno? Tuo konkrečiu atveju ašaros buvo jo – už jį verkiau aš.

Ar Jums, būnant tokiai empatiškai, nėra pernelyg sunku nešti kitų žmonių emocinę naštą?

To yra mokomasi. Turi jausti emocijas (kitaip tiesiog negalėtum dirbti mano darbo), bet turi jas atskirti nuo savęs. Po trisdešimties praktikos metų, per kuriuos dirbau išties daug, labai mylėjau savo profesiją, pamačiau, kad mano barjeras vis plonėja, o jautrumas didėja. Kiti žmonės kaip tik labiau atbunka, pasidaro ciniškesni, o man nutiko priešingai.

Knygoje Marina nesyk kartojo nebenorinti neštis savo skausmo ir išpirkinėti savęs savo kūryboje. Stebėdama ją dabar, matau, kad tai jai pavyksta.

Taip, ji nebekuria tokių skausmingų performansų kaip anksčiau. Mes viena kitą pažinojome daugiau nei dvidešimt metų, daug apie tai kalbėjomės, bet štai tik po tiek laiko ji pajuto, jog jau metas nustoti perkėlinėti savo skausmą į meną. Visas kontekstas buvo svarbus: ir jos darbas su savimi, ir senėjimas, ir padidėjęs jautrumas.

Skaitant knygą man galvoje vis šmėkščiojo mintis: jei Marina nebūtų turėjusi tokios trauminės vaikystės, santykių su tėvais, savo partneriais, mes neturėtume tokios įstabios menininkės. Kokia didelė jos meno kaina!

O taip, užtai labai svarbu ne tik suvokti meno kūrinį, bet ir žinoti jo kūrėjo biografiją. Galbūt net paliūdėti kartu, padėkoti jam už tą darbą, sukurtą tokia didele kaina.

Savo kabinetą Jūs uždarėte prieš maždaug penkerius metus ir atsidėjote knygų rašymui. Naujausia pasirodys visai netrukus. Apie ką ji?

Mano naujausia knyga yra apie kaltę. Ankstesnės dvi – apie pyktį ir baimę.

Man kaltė – tai instrumentas kurti hierarchiją, galios pranašumą. Jei jautiesi kaltas, pavyzdžiui, prieš savo mamą ar vaiką, tu sumažėji, tampi bejėgis, nebegyveni pilnavertiškai. Kaltė išleidžia iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą kaip iš baliono orą.

„Psichoanalitikai sako, kad kaltės jausmas niekada neatskleidžia tiesos. Vienintelė kaltės tiesa yra hierarchija, susimenkinimas, savidestrukcija.“

Tai nesunkiai galime pastebėti kalbėdami apie pinigus. Jei tu man paskolini pinigų, tampu tau skolingas ir hierarchiškai žemesnis, mažiau galingas. Man labai norisi parodyti visus kaltės mechanizmus ir tai, kad iš jos išsivadavę jaučiamės laisvesni ir laimingesni.

Kitais metais Šveicarijoje rengiame didelį kongresą, dedikuotą šiai temai. Kaltę analizuosime ne tik intelektualiniu aspektu, bet ir per meno, muzikos, literatūros sritis. Man labai svarbu šia tema kalbėtis.

Aš pati šiuo metu domiuosi, kaip smarkiai kaltės mechanizmai veikia moteris tiek pinigų, tiek ir motinystės požiūriu. Šiuolaikinės moterys nuolat plėšosi ir jaučiasi kaltos, kad turi rinktis tarp karjeros ir motinystės, ir tai, atrodo, labai sekina.

Mes turime atpažinti kaltės mechanizmą. Visiškas mitas, kad negali būti mama ir daryti karjeros. Tai yra įmanoma nemažinant savęs ir nesijaučiant kalta. Tiesiog reikia save nuolat gaudyti už uodegos ir suprasti, kad tada, kai jautiesi kalta, tavimi lengva manipuliuoti.

Psichoanalitikai sako, kad kaltės jausmas niekada neatskleidžia tiesos. Vienintelė kaltės tiesa yra hierarchija, susimenkinimas, savidestrukcija. Šis suvokimas ir sąmoningumo stiprinimas tikrai padeda.

 

Ačiū, kad skaitai! Kviečiame paremti laisvės kovotojus Ukrainoje:

Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
Bankas: Swedbank
Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona
Mokėjimo paskirtis: PARAMA

Gali taip pat tapti pastoviu rėmėju per savo banką, nustatant kasmėnėsinį rėmimą (nuo 2 iki 10 EUR)

PAYPAL

info@foblueyellowukraineusa.org

PAYSERA

Paysera sąskaita: EVP5310001450732

AUKOTI SAVO 1,2% GPM

Paremti 1,2% nuo savo sumokėto GPM mokesčio
VšĮ “Mėlyna ir geltona” kodas 303420560

 

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė