Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Rasa Jusionytė: „Šiandien mokausi su didžiule atjauta kurti ryšį su savimi.“

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Asmeninio archyvo nuotr.
  • Data 09 Bir 2022
Dalintis

Apie tokius žmones kaip Rasa sakoma – jų nereikia pristatinėti. Viena vertus, atrodo, ją žino visi. Kita vertus, formalūs pristatymai tokiems žmonėms yra tiesiog per ankšti.

Vis dėlto šiandien Rasą galima pristatyti kaip mokymų platformos „Ką darai, daryk gerai“ ir Veiklių moterų klubo bendraįkūrėją, moterų ugdančiąją vadovę, nuomonės formuotoją, itin veiklią, nuolat save kuriančią asmenybę. Klausiau jos to, kas man pačiai labai smalsu, o ji atsakinėjo būdama Svencelėje gana jautriu, poilsio ir atjautos sau reikalaujančiu metu.

Rasa, kokia saviugdos tema, iššūkis ar klausimas kirba Tavo širdyje ir galvoje šiandien ar šiomis dienomis?

Ryšys su savimi. Man tai nėra tik momentinis „opa, čia reikia kažką išsispręsti“. Dabar tai yra esminis klausimas: ko aš noriu ir ar save jaučiu?

Manau, gyvenimo pradžioje visi einame vienu keliu: pradėjęs lankyti į mokyklą žinai, kad vieną dieną laukia egzaminai, ir jiems dvylika metų ruošiesi. Identiškas procesas vyksta universitete. Pirmame, antrame darbe irgi eini jau nutiestu keliu ir galvoji, kad svarbu „gerai pavaryti“ ir uždirbti gerą algą. O tada pradeda kilti klausimai: kodėl aš čia? Kokia to prasmė? Gyvenimas vienas – ar tikrai jį gyvenu, ar kaip robotukas darau, kas man liepta?

Aš irgi žaidžiau „pasiekimų žaidimą“ ir – leidžiu sau taip pasakyti – pirmavau. Gerai atsimenu tą momentą, kai mano kurtas žurnalas atsidūrė parduotuvėje Niujorke. Tuo metu dirbdama sau jau visiškai iš to išgyvenau, turėjome pardavimo taškus Londone, Berlyne, Lisabonoje… Bet Niujorkas mano sąmonėje buvo ypač didelis ir svarbus: jei aš kuriu žurnalą Vilniuje ir Bruklino gyventojas gali užsukęs į savo madingą parduotuvę jį nusipirkti, tai tikrai reiškia, kad užlipau į pasiekimų žaidimo olimpą! Turiu būti laiminga! Bet darbas vijo darbą, ir… nepajutau jokios euforinės laimės, kuri lyg ir buvo tame žaidime žadėta. Vietoj jos jutau tuštumą.

Terapijoje ir pati pradėjau gilintis, kodėl. Ką reiškia ta tuštuma? Atsakymą dabar jau turiu. Tiek daug paaukojau dėl pasiekimų: vakarus su draugais, laisvalaikį, paprastus gyvenimo malonumus, draugystės grožį ir apskritai pačią save. Be darbo aš buvau niekas.

Manau, kad tai išgyvena daugelis „gerai gyvenime pavariusių žmonių“. Mano tapatybė buvo mano veikla, savo vertę matavau pasiekimais. Kai mintyse pabandžiau atsitraukti nuo darbo ir aplink jį besisukančio socialinio rato, instagramo paskyros su vis augančiu sekėjų skaičiumi, žurnaluose rašomų straipsnių apie mane, vakarėlių ir pietų susitikimų, kurie buvo naudingi mano karjerai – neliko nieko. Mano gyvenime nebuvo tikro ryšio nei su pačia savimi, nei su aplinkiniais.

Dar blogiau, kai pažvelgiau į savo santykius su vyru, suvokiau, kad ir jie slysta paviršiumi. Gyvename kartu, tik, deja, mūsų ryšys ir laimės pojūtis susiję su suplanuotomis kelionėmis ir kartu hedonistiškai leidžiamu laiku, tačiau juose gylio, žmogaus esmę užčiuopiančio santykio nėra. Jau net nekalbu apie drauges: susitikusios kalbėjomės apie savo paviršutiniškas būsenas („pavargau per savaitę“), kūną, dietas, drabužius, bet visa tai atrodė lyg spektaklis. Tarsi norime užsitikrinti, kad pagal visuomenės primestus standartus mums viskas gerai, turime draugų ir laisvalaikį, tik viskas atsiduoda netikrumu, įvyniotu į blizgantį saldainio popierėlį.

Tada perskaičiau frazę: negali kurti ryšio su tuo žmogumi, kuris pats jo nekuria su savimi. Nebežinau net, kur radau tą frazę, bet ją perskaičius galvoje aidėjo mintis: o ar aš tą ryšį su savimi kuriu?

Nuvykau į pirmąją moterų stovyklą ir sulūžau. Verkiau ir leidau visam skausmui, kad tiek laiko pragyvenau slysdama paviršiumi ir vaikydamasi pasiekimų, vertybių, kurios manęs neužpildė, greičiau paliko tuščią ir išsunktą, išsilieti iš manęs ašaromis… O kai leidi sau sulūžti, pripažįsti, kaip išties jautiesi, tada gali save surinkti iš naujo. Plyta po plytos ėmiau pati save statyti, šį kartą lėtai apgalvodama, kokios mano vertybės ir kas man yra gyvenimo laimė.

Šiandien mokausi eiti savo keliu, nebebūti stipri, o kaip tik ieškoti vietų, kurias skauda, ir ne rimbu save plakti vardan pasiekimų (o kas už jų? Juk mes norime žinoti, kad mus yra už ką mylėti – svarbu tai suvokti), o kaip tik per didžiulę atjautą kurti ryšį su savimi.

To paties galiu klausti ir šį tekstą skaitančio žmogaus: ar jauti ryšį su savimi? Kas jis tau?

Ar galėtum papasakoti, kaip Tu nusprendei nebekurti žurnalo „What Do People Do“ ir dabar esi moterų verslumo ugdančioji vadovė, mokymų platformos „Ką darai, daryk gerai“, Veiklių moterų klubo bendraįkūrėja ir, sakyčiau, veiklių, dideliems pokyčiams besiruošiančių moterų guru? Kaip įvyko ši veiklų, vaidmenų tranzicija?

Parduoti žurnalą man buvo labai sunku. Atsimenu, paskambinau bičiuliui prodiuseriui, papasakojau, kad svarstau atsisakyti šios veiklos, o jis patylėjęs man ir sako: „O kas tu esi be jo? Kai aš tave „pardavinėju“ laidoms ar reklamoms, tai sakau, kad tu esi Rasa Jusionytė, štai tokio unikalaus Lietuvoje produkto įkūrėja. Nežinau, kaip aš be jo tave pristatysiu.“

Supratau, kad nors ir labai myliu šitą žmogų, jis man šią akimirką kalba mano balsu, lyg būčiau pakėlusi telefono ragelį ir karštąja linija paskambinusi savo vyriausiajam vidiniam kritikui. Tada buvau Nidoje, kaip tik skaičiau Edith Eger knygą „Pasirinkimas“. Supratau, kad turiu rinktis, ar likti iš baimės, nors projektas manęs nebeveža, ar rinktis drąsą ir išeiti į nežinią.

Tuo metu net naktimis nebegalėjau miegoti, atsibusdavau nuo didelio nerimo. Trečią valandą ryto vaikščiodavau po namus nesuprasdama, kas su manimi darosi. O atsakymas juk buvo akivaizdus: išaugau šį savo gyvenimo etapą, mano širdis verkė, nes norėjo kurti ir būti laisva, o aš iš baimės laikiausi įsikibusi seno savo vaidmens. Pavargau. Dalis manęs norėjo geriau likti ten, kur pažįstama, o dalis jau duso.

Nuskambės keistai, bet per tėčio laidotuves, kai man buvo dvylika metų, labai aiškiai suvokiau, koks trapus yra gyvenimas ir kaip didžiuojuosi tėčiu, kad jis jį gyveno, buvo tapytojas, klausė savo drąsos balso, iš gyvenimo daug ėmė ir gavo. O kai išėjo, buvo jau daug patyręs, įdomiai gyvenęs. Tada padariau išvadą, jog man svarbiausia, kad gyvenimas būtų įdomus. Būtent ta mintis po daugelio metų man padėjo išeiti iš gerai apmokamo korporatyvinio darbo ir pradėti leisti žurnalą, tada palikti jį, kad vėl surasčiau gyvenimo įdomumą… Juk tada nežinojau, kad pradėsiu kurti „Ką darai, daryk gerai“, naują tinklalaidę, kad tapsiu verslininke. Visa tai buvo nežinomybė.

Su „Ką darai, daryk gerai“ paleidote „Sielos sesės“ internetinę vasaros programą, kurios tikslas – padėti kitoms moterims surasti savo pašaukimą. Ar šiandien jautiesi radusi savo pašaukimą? Kaip Tu jį supranti? Kaip manai, ar jis gali keistis laikui bėgant?

Mano akimis, svarbiausia klausimo dalis, ar jis gali keistis.

Niekada taip gerai negyvenau, kaip šiandien. Verslas auga, komanda šią akimirką yra tokia nuostabi, kokios niekada anksčiau neturėjau, aš pati gavau ugdomojo vadovavimo diplomą, mano vyras prisijungė prie kompanijos, dirbu su savo geriausia drauge, mūsų klube labai daug nuostabių moterų, kone kasdien gaunu bent po vieną dėkingumo laišką… Sustoju ir vis kartais sau primenu: Rasa, pažiūrėk, visa tai nutiko tik per dvejus metus. TIK per dvejus metus. Atsimeni, kaip tada bijojai pokyčių? Ką dabar pasakytų ta Rasa? Jos svajonė išsipildė! Todėl man ir svarbu nenustoti svajoti.

Ant rankos išsitatuiravau saugau. Man šis žodis – lyg visatos siunčiama žinutė: kai rinksiuosi drąsą, klausysiu savo giluminio, vidinio balso, mane visata saugos ir savais būdais padės. Ir priešingai, jei bandysiu likti įsikibusi saugumo, darbo ar gyvenimo situacijų, kurios man nebetinka, ji kaišios pagalius į ratus, siųs nerimo bangas…

Vis dar susiduriu su verslo moterų požiūriu, kad moterų bendrystė (seserystė) ir tai kultivuojantys klubai yra truputį mistifikuota veikla, skirta arba dar tik pradedančiosioms, arba visai nežinančiosioms, ko nori iš gyvenimo. Kaip tai pakomentuotum Tu?

Gilus šis klausimas. Aš pati mokykloje patyriau patyčias ir visuomet iš kitų mergaičių, nepamenu nė vieno berniuko, kuris man būtų sakęs skaudžius žodžius. Tokia patirtis išmoko bijoti viena kitos, saugotis.

Be to, moterys bijo silpnumo. Jei nori siekti karjeros, turi užsigrūdinti, nukišti jausmus gilyn ir „man up“ – geras šis angliškas posakis. Tarsi būtinai turime tapti vyriškesnės. Kodėl? Pasaulis buvo sukurtas vyrų, ir mes dar visai neilgai dalyvaujame šiame žaidime. Pasąmoningai pavojinga vėl įjungti moteriškumą, kuris lyg banga gali užplūsti su daugybe įvairiausių jausmų. Kitaip tariant, rizikuoji palūžti įjungusi visas savo emocijas. Tik kai jos viena po kitos kraunasi viduje, vieną dieną pasidarys per sunku ir tada tikrai sulūši.

Dar viena priežastis – mane labai atbaidydavo plazdančių suknelių moterų ratai, kuriuose jos kalba apie vaikus ir pyragus (šaržuoju). Man gera, kad pasiekiau lygį, kuriame priimu visas moteris: ir tas, kurios buria taro kortomis ar tepasi mėnesinių krauju, ir tas, kurios skina karjeros laurus. Ilgą laiką man atrodė, jei eisiu moteriškumo keliu, turėsiu sumokėti brangiai, greičiausiai pati pavirsiu ta keista, kristalais apsidėjusia moterimi, miške glėbesčiuosiu medžius ir turėsiu atsisakyti visų savo pasiektų laimėjimų. Kol supratau, kad svarbiausia rasti, ko nori tavo siela ir kūnas, ir kad tai būtų autentiška.

Vyrai jau seniai buriasi į klubus, kur vienas kitą palaiko, dalijasi kontaktais, hobiais ir auga kaip asmenybės. Todėl subūriau savo klubą, kur yra daug dvasingumo, širdies atvėrimo, bet yra ir racionalumo, verslo, lyderystės. O seserystė, moters meilė moteriai yra labai stiprios.

Būtent per seserystę mano gyvenime atsirado nesuvokiamai kietų moterų, mega verslų savininkių, šamanių, kietų žurnalisčių, ir su jomis aš neriu gilyn, tiesiai į esmę. Pasakoju tau, ir man pačiai saldu, kaip gera įsilieti į palaikančių, viena kitą pakeliančių ir ant rankų nešiojančių moterų bendruomenę. Aš nebesu viena!

Visiškai neseniai mano pašnekovė „Mielojoje“ teigė, kad Lietuvos viešojoje erdvėje „nuolat pasakojama, kad moters gyvenimo laimė ir sėkmė yra savirealizacija, ir bandoma įpiršti mintį, kad ji pirmiausia yra nuosavo verslo turėjimas. Kitaip sakant, samdomas darbas yra šūdas ir tu būtinai, na būtinai turi turėti savo e. parduotuvę. Vyksta daugybė įvairiausių kursų, kuriuose mokoma, kaip ne tik auginti savo verslą, bet ir augti pačiam. Nesuskaičiuojama daugybė mokymų, klubų, kurie ima pinigus, naudodamiesi moterų nepasitikėjimu savimi.“ Kaip Tu į tokią įžvalgą reaguotum?

O čia kalbėjo apie mane? (juokiasi) Galima taip žiūrėti. Saviugdos kursai kainuoja, bet juos sukurti, nufilmuoti irgi kainuoja, platformos, į kurias juos reikia įkelti, taip pat, o lektoriai patys kūrė verslą ar mokėjo už savo studijas, kursus ir mentorius. Ar dabar jie tai turi atiduoti nemokamai? Pavyzdžiui, mūsų platformoje yra lektorių psichoterapeutų, kurie daug metų mokėsi ir vis dar mokosi, ir, mano akimis, jų kuriamas turinys yra labai vertingas. Normalu, kad turi vykti apsikeitimas: aš tau papasakoju apie savo atradimus, suvokimus, paslaptis – tu sumoki už tai. Pieno, sūrio ir sviesto pardavimas vyksta pagal tokį pat principą.

O dėl nuosavo verslo… Esu labai nudegusi nuo agentūrų, kitų darboviečių kultūros, todėl ilgą laiką darbas kitam man atrodė kaip pragaras. Dabar suprantu, kad yra ir nuostabių kompanijų, labai gerų darbo vietų, o mano misija yra padėti moterims realizuoti savo potencialą, kurti ryšį su savimi ir nebijoti siekti svajonių – nesvarbu, ar samdomame darbe, ar versle.

Man tik liūdna, kad asmeninis augimas, terapija vis dar turi blogio šleifą. Žiūrėjau seną filmą, ir jame nuskambėjo tokia frazė: jei nepadarysi to ir ano, užrašysiu tave pas psichoterapeutą. Lyg tai būtų baisiausias dalykas žemėje!

Tavo minėtoje citatoje jaučiu daug pykčio. Įdomu iš kur jis kyla? Be to, pripažįstu, šita erdvė, kaip ir bet kuri kita, turi savo šarlatanų. Bet ir politikoje yra norinčiųjų pasipelnyti nekuriant tikros vertės. Visur jų yra, tik dėl to negalima atmesti visos industrijos. Pati žinau, kaip labai man visa tai padėjo, todėl tikiu tuo, ką darau.

Kaip tuomet atsirinkti TUOS klubus, mokymus, ratus, kurie nesiekia iš Tavo problemų, klausimų, silpnumo pasipelnyti, bet nuoširdžiai vykdo savo misiją burti, kurti ir augti kartu? Tikiu, kad esi nemažai jų ištyrusi.

Man patinka viską išmėginti. Esu buvusi tragiškose stovyklose, iš kurių norėjosi bėgti. Esu netyčia papuolusi į tokias, į kurias, jei ne draugė ar padovanotas bilietas, jokiu būdu nebūčiau važiavusi, o jos ir buvo pačios geriausios. Man patinka ragauti, mėginti, aiškintis, testuoti. Mano nuomone, geriau nuvažiuoti ir nusivilti, nei nedaryti nieko – nėra nieko blogiau už užstrigimo jausmą. Kartais nueini į kokį seminarą, ir nors didžioji jo dalis nerezonuoja, bet išgirsti vieną sakinį ir jis viską apverčia aukštyn kojom.

Neseniai klausiausi judviejų su Karolina („Ką darai, daryk gerai“ bendraįkūrėja Karolina Brusokiene – red. past.) pokalbio, kuriame ji pasakojo apie savo perdegimą, sveikatos, psichologines problemas, ir ėmiau galvoti, kaip dažnai mes net nenutuokiame, kas slypi už „sėkmingu“ laikomo žmogaus nugaros ir kokia tų pasiekimų kaina. Karolinos verslų, vaikų, ypač turint omenyje jos amžių, skaičiai daro didelį įspūdį ir kai kam net gali tapti atskaitos tašku, bet štai išgirdome pasakojimą apie tai, kaip ji dabar mokosi gyventi lėtai, labiau jausti, mėgautis ir pan. Kaip Tu šiandien pati matuoji sėkmę ir kas yra sėkmingas žmogus, sėkminga moteris?

Su tavimi kalbuosi iš Svencelės, Karolinos namo ant marių kranto. Su ja prieš kelias dienas turėjome susitikimą ir jo metu apsiverkiau – pajutau, kad nebepriimu nė vienos idėjos, nė vieno darbo, kad nebenoriu ir viską darau „per negaliu“. Mes abi vieną kartą patyrėme, ką reiškia perdegimas, ir dabar viena kitą labai saugome. Vos pajunti, kad kažkas negerai – atšauki visus įmanomus darbus ir pirmyn ilsėtis.

Gal kam nors atrodo keista verkti per susitikimus, bet siūlau paklausyti vieną iš pastarųjų mūsų tinklalaidės epizodų apie moteriškumą ir vadovavimą, kuriame akcentuojame, jog pasakyti ir parodyti darbe, kaip išties jautiesi, visai nėra silpnybės ženklas – atvirumas nėra silpnybė, pavargti nėra silpnybė, o visa tai išsakyti yra didžiausia stiprybė!

Man tai ir yra sėkmė – kai darbas iš manęs neišsunkia paskutinių resursų. Vos pajaučiu, kad nebegerai – gaunu palaikymą ir galiu atsigauti. Kai darbe kuriu iš pajautimo, ir man viduje yra gera. O pinigai yra visa ko šalutinis produktas. Jis labai svarbus, bet pirma yra kūryba.

Kokiomis žinomumo ir viešumo pusėmis Tu dabar mėgaujiesi, naudojiesi labiausiai, o kurios Tave labiausiai išsekina, kelia įtampą?

Mėgaujuosi viskuo (šypsosi). Keista, bet aš jau mokykloje žinojau, kad būsiu žinoma, ir visada to norėjau. Augau menininkų šeimoje ir visuomet jaučiau, kad svarbu dalintis savo kūryba. Man itin malonu turėti didelę auditoriją, gauti grįžtamąjį ryšį. Man negėda pasakyti, kad būti žinomai yra saldu. Gėda būtų meluoti, kad „oi, net nepastebiu to žinomumo“, ir apsimesti kuklia – aš tokia nesu.

Ar galėtum „Mielosios“ skaitytojoms parekomenduoti tris nuostabias, vertas perskaityti knygas ir tris Tave šiuo metu labiausiai žavinčias instagramo asmenybes, kurias vertėtų sekti.

Knygos:

Claire Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“ – ją skaitydama supratau, koks esminis, svarbus yra vyro ir žmonos ryšys, kai atsiranda ir auga vaikai.

Taros Mohr „Siek daugiau“ – tragiškas viršelis, bet labai gera knyga. Joje kalbama apie darbą su vidiniu kritiku ir savo tikslų siekimą.

Mirandos Gray „Raudonasis mėnulis“ – tai knyga, moteris supažindinanti su keturiomis mėnesinių ciklo stadijomis ir mokanti susidraugauti su savo kūnu, gyventi pagal ciklą.

Žmonės:

​@ruta.kavaliauskiene.lt yra puiki psichoterapeutė, kuri dalijasi įžvalgomis apie mūsų jausmus;

@chelseyjohuntsman pasakoja apie moterų lyderystę ir išlaisvintą seksualumą;

 @chloe.kian dabar keliauja per skaudų išsiskyrimo laikotarpį ir labai galingai dalijasi jausmais. Labai patinka jos šokio praktikos.

 

Sielos sesės online programa: kaip atrasti savo pašaukimą? – Ką darai, daryk gerai (kadaraidarykgerai.lt)

 

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė