Po ilgų paieškų ji išgrynino tris savo gyvenimo aistras: fotografiją, stilių ir keliones. Neseniai pamėgo fiksuoti aplinką ir juostiniu fotoaparatu. Atrodo, kad viskas, ko tik fotografė, stilistė Reda Mickevičiūtė griebiasi, pavyksta itin estetiškai, profesionaliai, unikaliai. Šis interviu daugiausia ir sukosi apie autentiškumą, stilių, grožio suvokimą.

Reda, esate sakiusi, jog mėgaujatės įdomiais daiktais, stiliaus eksperimentais ir nemėgstate kartotis. Koks yra Jūsų požiūris į autentiškumą?

Būti autentiškam labai sudėtinga. Taip jau yra, kad žmonės mėgsta kartotis ir atrodyti panašiai. Visais laikais vyravo tam tikras supratimas, kaip turi atrodyti ir kaip dera rengtis. Jei pasidairytume gatvėje, pamatytume, kad visi žmonės labai panašūs. Autentiškų, iš tiesų išskirtinių labai mažai. Dažnai tokie būna kuriantys žmonės ar mąstytojai, vizionieriai. Natūraliai ir jų išvaizda būna šiek tiek kitokia. Aš manau, kad kiekvienas žmogus pasąmoningai renkasi daiktus ir atrodo, kaip tuo metu jaučiasi. Visiems būna dienų, kai jaučiamės pavargę ir nenorime būti pastebėti – tada dažniausiai rengiamės juodai (nužvelgia savo aprangą ir nusijuokia). Jei jautiesi gerai, esi pailsėjęs, turi daug laiko ar yra tam tikra proga, gali pasipuošti, atrodyti kitaip. Mane labai inspiruoja Paryžiuje ar Londone vykstančios mados savaitės, nes ten žmonės atrodo įdomiau nei kasdienybėje.

Moterų, kurios pripažįstamos stilingiausiomis ar įdomiausiai besirengiančiomis pasaulyje, aprangoje taip pat galima rasti stiliaus panašumų ar tų pačių daiktų. Žmonės linkę pasiduoti bandos instinktui ir stengiasi supanašėti su tam tikra grupe, kuriai priklauso ar nori priklausyti.

Kaip manote, ar lietuvių stiliui irgi trūksta individualumo?

Tai labai priklauso nuo žmonių grupės. Kartais pajuokauju, kad Lietuva yra pūkinių striukių kraštas. Oro sąlygos verčia mus rengtis tam tikrais drabužiais. Dažniausiai žmonės renkasi tai, kas jiems patogu ir su kuo šilta. Įprasčiausia apranga šaltesniu metų laiku – pūkinė striukė, džinsai ir juodi ar sportiniai bateliai. Ne visi žmonės nori išsiskirti, ne visi nori būti individualūs. Gal kai kas mėgsta rengtis kuo paprasčiau. Reikia turėti drąsos atrodyti išskirtiniau, nes į tave atkreips dėmesį, apkalbės. Be to, didesnė tikimybė, kad neatitiksi daugumos skonio.

„Dažnai nesąmoningai renkiesi daiktus ir dėmesys krypsta į tuos, apie kuriuos turi informacijos.“

Vieni žmonės įdomiau rengiasi, nes nori dėmesio. Kitiems tai pavyksta natūraliai, kitaip jie net nemoka. Tai priklauso nuo aplinkos, kurioje aplinkoje esi ir to, kas tave inspiruoja. Kaip minėjau, dažnai nesąmoningai renkiesi daiktus ir dėmesys krypsta į tuos, apie kuriuos turi informacijos. Jei, tarkim, dirbi mados srityje, apie ją gauni labai daug informacijos ir žinai, kas dabar nauja, madinga, aktualu. Tokiu būdu nesąmoningai save koduoji. O paskui ir pradedi panašiai atrodyti. Net nenorėdamas nusiperki tuos daiktus, į kuriuos vis žiūri.

Simone Rocha x H&M projekto nuotr.

Ar pasikeitė tos savęs ieškančios, po pasaulį besiblaškančios asmenybės ir šiandienės Redos supratimas apie stilių?

Mano stilius labai įvairus. Vieni drabužiai yra darbo, kiti – šventėms ar renginiams. Dar yra vasara/pavasaris, ruduo/žiema. Kai dirbu, neišsiskiriu, rengiuosi labai patogiai. Dažnai fotografuojant reikia ir atsigulti, atsitūpti, taigi drabužiai turi nevaržyti judesių. O savo stilių galiu atskleisti, kai atsiranda kokių nors progų pasipuošti. Anksčiau norėjosi turėti daugiau išskirtinių drabužių, o dabar mane šiek tiek pakeitė karantinas. Kaip tik noriu turėti kuo mažiau, bet kokybiškų ir tikrai tų, kuriuos, žinau, dažnai nešiosiu.

Visuomenėje vis dar yra gajus tam tikras gražios moters stereotipas. O kas graži moteris yra Jums?

Aš išvaizdos labai nesureikšminu. Man graži yra ta moteris, iš kurios sklinda gerumas, mandagumas, nuoširdumas. Iš tiesų mane labiau gali sužavėti šie dalykai nei labai stilinga, graži apranga. Tokia moteris atrodys kur kas gražesnė už apsirengusią prabangiausiais drabužiais. Žinoma, jei žmogus turi savo stilių, tai yra labai gražu, bet šis dalykas – ne visiems įgimtas.

Jūsų fotografijų moterys – dažnai labai ryškios, veiklios asmenybės. Kokias savybes ar, pavyzdžiui, kompleksus pastebite, kai jos atsistoja prieš Jūsų fotokamerą?

Kompleksų turi absoliučiai visi ir visos. Per 15 savo kaip fotografės darbo metų pastebėjau, kad apie 80 procentų žmonių išvis nemėgsta fotografuotis. Aš taip pat kompleksuoju stovėdama prieš fotokamerą. Veidrodyje beveik visada matai tik vieną savo veido išraišką, vienu rakursu ir dar atvirkštinį vaizdą. Visai kitokia esi nuotraukose. Kiekviena mintis ir emocija keičia veidą, žvilgsnį. Kiekvieną kartą pasisukusi dėl skirtingo apšvietimo atrodai vis kitaip. Dažnai fotosesijose žmonės pagrimuojami ir nebūtinai atrodo kaip paprastai ar ne taip, kaip jiems patinka arba tinka. Dėl to irgi jaudinamasi. Kaskart jaučiu jų stresą ir aš. Mano darbas yra ne tik gražiai nufotografuoti, bet ir nuraminti, pamokyti, parodyti, paklausti, ar žmogus sau patinka.

Kartais žmonės susikuria nelabai savo realų vaizdą, t. y. iš tikrųjų neatrodo taip, kaip save mato. Tai yra psichologiniai dalykai: jie negali į save žiūrėti be filtrų, nepakeitę veido bruožų. Žmonės nori matyti save tik pakeistus, transformuotus.

„Kiekviena mintis ir emocija keičia veidą, žvilgsnį.“

Lietuvos moterys turi labai daug kompleksų. Kuo jos yra gražesnės, tuo labiau kompleksuoja. Aš jaučiuosi taip pat. Tai mūsų kultūros bruožas. Kartą man teko fotografuoti daug moterų iš viso pasaulio. Galiu pasakyti, kad iš tos grupės vizualiai gražiausios buvo lietuvaitės, tačiau joms sunkiausiai sekėsi fotografuotis, nes turėjo daugiausiai kompleksų, atrodė susikausčiusios ir išsigandusios. Užsienietės jautėsi labai gražios, nuoširdžiai džiaugėsi fotosesija, jų akys spindėjo. Man vis dar atrodo, kad nemokame savęs pamilti ir atsipalaiduoti, labai daug iš savęs reikalaujame. Pati labai stengiuosi save pamilti, priimti tokią, kokia esu. Kodėl taip sunku? Galbūt per mažai komplimentų, palaikymo vaikystėje gauname…

Kokios moterys Jus labiausiai įkvepia?

Šiuo metu labiausiai džiugina tos, kurios moka mylėti save. Stebiu jas ir bandau išmokti taip gyventi. Kai myli save, lengviau bendrauti ir su aplinkiniais. Kai nemyli, dažnai visą save atiduodi darbui ar bandai viską daryti dėl kitų, neskiri laiko sau, pamiršti mokytis, sustoti, ramiai pabūti, galų gale palepinti save gražiu daiktu ar pasipuošti.

Simone Rocha x H&M projekto nuotr.

Vasarą parodėte savo fotografijas, darytas juostiniu fotoaparatu. Šios nuotraukos ypatingos dėl kadrų limito ir todėl, kad yra neretušuotos. Kas Jus labiausiai žavi taip fotografuojant?

Dažniausiai fotografuodavau skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau norėjosi kūrybiškesnio hobio tik sau. Šią vasarą padariau pauzę ir išskridau į Barseloną. Šalia viešbučio buvo juostinių fotoaparatų parduotuvė. Nusprendžiau nusipirkti tokį fotoaparatą kaip atgaivą sielai. Fotografuoti su juo man patinka labiau, nes gerai apgalvoji, ką fotografuosi, ieškai TO kadro, neskubi. Kiekvienam kadrui reikia specialiai nustatyti fotoaparatą, sufokusuoti vaizdą. Tai nėra lengva, bet užtai koks malonumas…

Kai gauni išryškintas juosteles, matai rezultatą ir džiaugiesi, nes fotografijos yra gyvesnės, meniškesnės. Skaitmeninis fotoaparatas kartais parodo daugiau, negu matoma plika akimi, pavyzdžiui, veido paraudimus, odos nelygumus. O juostinis visa tai labai gražiai nupiešia. Tai mano terapija, hobis ir didelis malonumas.

Ir mano nuotraukų herojams labiau patinka jų atvaizdas juostoje, nes jis atrodo tikresnis, be retušo. Neparodo visko, bet ir yra tikras. Dabar labai pasiilgstama tikrų dalykų, o ne komercinių, retušuotų veidų.

Viename interviu esate sakiusi, kad mėgstamiausios Jūsų veiklos yra fotografija, stilius ir kelionės. Pasirinkti tik vieną tikriausiai būtų sunku?

Aišku, pirmoje vietoje – fotografija. Ji yra mano pragyvenimo šaltinis, visas mano gyvenimas. Bet būtų labai liūdna, jei negalėčiau niekur keliauti. O stilius – priklausomybė. Turi juk žmonės ydų. Štai mano silpnybės yra drabužiai, kava ir batai. Stilius man – irgi kaip terapija, žaidimas. Labai smagu papuošti žmogų, ir džiaugiuosi, kai jam patinka, jis gerai jaučiasi. Didžiausias pasisekimas būna tada, kai mano pasiūlytą drabužį po fotosesijos nori nusipirkti. Labai noriu ne rengti žmogų pagal savo stilių, o atsižvelgti į jo skonį, kad jis jaustųsi savimi. Patys apsirengti gerai gali daug kas. O kaip aprengti kitą, kad jis jaustųsi ir atrodytų gerai? Ir stilisto, ir fotografo darbai įdomūs, tik jie sukelia labai daug streso. Viskas, kas yra susiję su žmogaus išvaizda, labai jautru.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji