Šį pokalbį su Niujorke gyvenančia kompozitore, dainininke, kanklių ambasadore vadinama Simona Smirnova ypač rekomenduoju paskaityti tiems žmonėms, kurie išgyvena sudėtingą laikotarpį siekdami savo svajonių. Tiems, kuriems ėmė stigti motyvacijos dar ir dar kartą bandyti.

Prestižinį Berklio muzikos koledžą baigusiai Simonai gyvenime nieko nebuvo patiekta ant lėkštutės, o sunkiais momentais dar ir artimieji buvo toli. Todėl ji stiprybės ieškojo ir rado savyje. Dabar apie tai pasakodama moteris užburia savo energija, ryžtu ir meile kūrybai.

„Kai pajuntu, kad kitiems žmonėms atiduodu galią, kontrolę, suprantu, kad būnu ypač pažeidžiama. Kitiems galiu patikti, bet galiu ir nepatikti. Jie gali mane mylėti ir gali manęs nemylėti. Bet aš turiu save mylėti bet kokiu atveju. Tai nepriklauso nuo madų, politinio klimato, senėjimo ir kūno pasikeitimų – savaime esu vertinga kaip žmogus“, – sako Simona.

Simona, man teko girdėti apie griežtą Tavo niujorkietiško gyvenimo discipliną. Stereotipiškai disciplina ir kūryba yra tarsi antipodai, bet Tavo ir daugybės kitų šiuolaikinių menininkų gyvenime jų dermė labai svarbi. Gal galėtum nusakyti, kaip atrodo Tavo įprasta diena?

Niujorke mano dienos režimas išties griežtas, laikausi šiek tiek spartietiškos disciplinos (juokiasi). Keliuosi labai anksti ryte, tarp 6–8 val. kuriu muziką, komponuoju. Nuo 9 iki 12 val. skiriu laiko padainuoti, pagroti pianinu ir kanklėmis. Tik 12 val. įsijungiu telefoną ir tada imu skambinti, rašyti paraiškas, elektroninius laiškus, o paskui laukia mokiniai ir repeticijos. Įpratau valgyti labai greitai ir paprastai: dažniausiai gaminuosi Budos dubenėlius (angl. Buddha bowls) – kelioms dienoms išsiverdu kokių nors kruopų, pasimaišau įvairių šviežių daržovių.

Gyvenant Niujorke labai svarbu viską suplanuoti iš anksto, net susitikimus su draugais. Kadangi vieniems pas kitus tenka važiuoti apie valandą, dažniausiai susitinkame pusiaukelėje.

Kai gyvenau Vilniuje, Užupyje, ir studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano gyvenimas buvo tikrai bohemiškesnis. Daug vakarėlių, džiazo ir laisvės. Ir dabar mėgstu eiti į vakarėlius, tačiau labai rimtai žiūriu į savo karjerą ir darbą, esu užsidegusi savo projektais, tad reikia kur kas daugiau dirbti.

Irena Cima nuotr.

Grįžusi į Lietuvą labiau atsipalaiduoju, nesikeliu taip anksti. Čia jaučiu stipresnį kūrybinį kvėpavimą, turiu daugiau erdvės ir laiko, galiu išeiti pasivaikščioti, pabėgioti palei Nerį, spontaniškai susitikti su draugais, paskaityti daugiau knygų. Ne veltui baigdama įrašinėti savo antrąjį albumą „Žana d’Ark, styginių kvartetui“ atvykau į Vilnių ir Ignaliną to daryti.

Kaip Tau pavyksta kasdien taip motyvuotai ir ryžtingai siekti savo tikslų? Kas Tave sustiprina, palaiko?

Pastebėjau, kad kiekvieną kartą išleidusi naują kūrinį išgyvenu būseną, kurią pavadinčiau susigūžimu. Noriu atsitraukti, viską apmąstyti. Ypač stipriai tai patyriau po savo trečiojo albumo „Bird Language“ („Paukščių kalba“) pasirodymo. Projektas buvo didelis, truko labai ilgai, sujungė 11 muzikantų, didelę kūrybinę komandą, bet išleistas albumas tarsi pasimetė. Nebuvo beveik jokio atgalinio ryšio. Atrodė, kad žmonės jo nepastebėjo. Jaučiausi nusivylusi, liūdna. Juk norėjau, kad mano muziką išgirstų, pripažintų, kad albumą pirktų ir nenukentėčiau finansiškai… Tokiomis akimirkomis žinau, kad reikia prisiminti pirminę priežastį, kodėl visa tai darau, sugrįžti prie paties amato, prie grojimo, prie pačios esmės. Kartais pradedu mokytis ir ką nors nauja, pasiimu paskaityti kokią nors naują įkvepiančią knygą, ir šie dalykai man padeda išbūti, įveikti slogias emocijas. Pastarosioms išnykus, jau būnu stipresnė nei anksčiau.

Kai pajuntu, kad kitiems žmonėms atiduodu galią, kontrolę, suprantu, kad būnu ypač pažeidžiama. Kitiems galiu patikti, bet galiu ir nepatikti, žmonės gali mane mylėti ir gali manęs nemylėti. Bet aš turiu save mylėti bet kokiu atveju. Tai nepriklauso nuo madų, politinio klimato, senėjimo ir kūno pasikeitimų – savaime esu vertinga kaip žmogus. Esu radusi savo stiprybės ir įkvėpimo šaltinius, todėl, žiūrėk, po kiek laiko imu jausti tėkmę, gyvenimo džiaugsmą venose. Man taip pat labai padeda sportas. Užsidedu ausinukus, apsiaunu bėgimo batelius ir tiesiog ilgai ilgai bėgu arba pasileidžiu plaukus ir pasiutusiai šoku kuriame nors Niujorko parke.

Klausau ir žaviuosi Tavimi. O klausantis Tavo muzikinių kūrinių atrodo, kad drąsiai eksperimentuoji, žinai, kodėl visa tai darai, ir nepataikauji auditorijai. Kitaip tariant, turi stiprią ašį.

Ačiū Tau už tokius žodžius, labai malonu juos girdėti. Tai, ką nurodei, yra procesas. Pirmasis mano albumas „Bado meistras“ („A Hunger Artist“) rėmėsi Franzu Kafka, antrasis – Žanos d’Ark istorija. Tik trečiajame albume išdrįsau nebesiremti kitų žmonių istorijomis, o sukurti kūrinį apie save. „Bird Language“ yra mane labiausiai reprezentuojantis kūrinys. Mane kaip žmogų, kaip kūrėją tiek muzikine, tiek vizualia kalba. Atvirai kalbant, net kol įdėjau savo veidą į plakato centrą, užtrukau metus. Turbūt nedrįsau to padaryti, kol man nesukako 30 metų (juokiasi). Kiekvienas albumas yra nuoširdus, turi savo paskirtį mano gyvenime ir kūryboje.

Dianos Liminovic nuotr.

Metams bėgant, pradėjau gręžtis į save ir nebebijoti savęs parodyti. Leidusi sau būti ir džiaugtis savimi, pradėjau geriau atpažinti ir kitų nuostabumą, unikalumą, jį sveikinti, skatinti ir drąsiai pagirti. Įdomus ratas: jei gniauži save, gniauži ir kitus, o jei atsiveri – imi norėti, kad ir kiti atsivertų. Ypač moterims svarbu jausti seserišką ryšį su kitomis moterimis – mes galime nuostabiai vienos kitas palaikyti ir paremti.

Albume „Bird Language“ – itin daug gamtos, Tu prabyli paukščių balsais. Kaip Tavyje užgimė toks ypatingas ryšys su gamta?

Šitas albumas sukurtas ir dedikuotas žmogaus santykiui su savimi ir gamta – žmogus juk yra gamtos dalis. Aš visados jausdavau save krentančiuose lapuose, žydinčiose gėlėse, besikeičiančiuose metų laikuose. Ankstyvo gyvenimo metus praleidau kaimo ūkyje ravėdama, sodindama bulves, supama karvių, šunų, kačių – tai padėjo stiprų pamatą mano asmenybei. Savo akimis mačiau, kiek laiko užtrunka ką nors išauginti, paruošti maistą, kad mes galėtume jį padėti ant stalo. Anksti suvokiau, kad jis nenusileidžia iš oro. Vaikystė buvo labai svarbi. Iki šiol jaučiuosi esanti gamtos dalis, galiu stipriai susitapatinti su gyvosios ir negyvosios gamtos reiškiniais. Tai labai sunku paaiškinti žodžiais. Todėl aš, kaip muzikė, kompozitorė, stengiuosi tą jausmą paaiškinti muzikos kalba.

Mane labai domina šiuolaikinio ir archajiško žmogaus diskursas ir tai, kad abi šios dalys ne kontrastuoja, o viena kitą papildo. Visą albumą įkvėpė Carlo Gustavo Jungo archetipų teorija. Be to, aš groju senoviniu instrumentu, kuris pats atsiradęs iš archetipų praktikos… Psichologė, rašytoja dr. Meredith Sabini yra paskelbusi anksčiau nepublikuotus C. G. Jungo tekstus apie gamtą knygoje „The Earth Has a Soul: C. G. Jung on Nature, Technology & Modern Life“. Skaitydama tą knygą radau sau artimą teiginį: aš jaučiu, kad esu tas smėlis, ta saulė, tas akmuo… Didmiesčiuose gyvenantys žmonės yra išties labai atitrūkę nuo gamtos ir tokio pajautimo, todėl mano misija – įkvėpti natūralią, archajišką prigimtį, priminti, kad reikia vartoti atsakingiau, saikingiau. Taip, mano tikslas yra ir pragmatiškas. Jeigu pradėčiau dainuoti apie rūšiavimą, nežinau, kiek žmonių įkvėpčiau, tačiau apeliuodama į labai archajišką mūsų pradą galbūt paskatinsiu vartoti atsakingiau ir saikingiau. Tai ir yra pagrindinis mano kūrybos variklis.

Nors gyvenu Niujorke, Manhatane, betoninėse džiunglėse, jaučiu, kad gamtos pradas niekur nedingo. Aišku, aš šį pradą sustiprinu grįžusi į Lietuvą ir nusekinu gyvendama Niujorke, bet jis yra manyje, kaip ir visuose mumyse.

Šįkart į Niujorką iš Lietuvos parsigabensi savo aštuntąsias, specialiai Tau perkusininko, muzikos instrumentų kūrėjo Vytauto Švažo pagamintas kankles. Kuo jos ypatingos?

Kanklėmis groju 26 metus, bet tai yra pirmasis specialiai man pagamintas instrumentas. Neskaitant tų pirmųjų – popierinių… Kai dar gyvendama kaime pradėjau mokytis groti kanklėmis, buvo sudėtinga važinėti praktikuotis. Tad aš jas nusipiešiau ant popieriaus ir grodama įsivaizdavau, kaip skamba (juokiasi).

Į JAV atvykau be kanklių, ir man vienas padovanojo užsienio lietuvė. Ji pati jų nenaudojo, todėl apsidžiaugė, kad gali padovanoti ir aš grodama pasakosiu apie Lietuvą. Pradėjus kartą per metus vykti koncertuoti į Australiją ir Naująją Zelandiją, teko įsigyti kelionines. Grodama su džiazo grupe galiu išsiversti ir su nedidelėmis kanklėmis, bet kai būnu viena, tokių neužtenka. Filadelfijos lituanistinė mokykla man padovanojo kitas, koncertines, bet jos prastai suderinamos, todėl įrašams turėdavau skolintis kitą instrumentą.

Dalios Mikonytės nuotr.

Taip kanklių mano namuose susikaupė septynerios, tačiau pirmosios jau yra „pensijoje“ – jų nebetaisau, noriu kam nors padovanoti kaip dekoraciją arba muziejinį eksponatą. O aštuntosios – tai rimtas instrumentas, kuris gali atlaikyti visą koncertą, instrumento derinimą, tinka įrašams. Norėjau, kad kanklės atspindėtų mano asmenybę, todėl Vytautas jas pagamino sparno formos (aliuzija į „Bird Language“). Pati išsirinkau mėgstamiausius baltiškus simbolius, kurie matomi priekyje. Tai du žirgeliai, arba rupūžė – laimės simbolis, begalybės ženklas, arba žaltys –  besitęsiančio laiko samprata ir eglutė – gyvybės medis.

Galbūt žinai, kiek yra profesionalių lietuvių kanklininkų, kuriančių JAV?

Aš esu vienintelė profesionali koncertuojanti kanklininkė JAV – visai smagu ja būti! Amerika, didelis kultūrų katilas, yra labai palanki terpė pristatyti savo paveldą, kultūrinį išskirtinumą. Aišku, tai turi derėti su tavo asmenybe. Man šiuo metu labai dera. Žmonėms labai įdomus autentiškumas, sulaukiu daugybės klausimų apie kankles, Lietuvą. Kai atvažiavau į Ameriką, supratau, kad čia bus daug galimybių panaudoti šį instrumentą, jį pristatyti ir turėti darbo.

Tu priklausai Niujorko kompozitorių sąjungai ir Garso įrašų akademijai („The Recording Academy“) – pagrindinei organizacijai, kuri skiria ir organizuoja „Grammy“ apdovanojimus. Papasakok apie savo darbo patirtį ir funkcijas šiose organizacijose.

Niujorko kompozitorių sąjunga – tai ne pelno organizacija, jungianti kamerinę muziką kuriančius kompozitorius Niujorke. Susitinkame kartą per mėnesį į vadinamuosius salonus, kur pritatome savo partitūras,  kūrinius, drauge jų klausomės ir aptarinėjame, duodame patarimų dėl orkestruotės ar instrumentų specifikos. Taip pat kiekvieną mėnesį rengiame koncertus –juose esu pristačiusi savo chorinį kūrinį lietuvių kalba, o gegužės mėnesį surengsiu solinį pasirodymą su kanklėmis. Šios organizacijos tikslas – palaikyti vieniems kitus, suteikti terpę parodyti kūrinius.

Asmeninio archyvo nuotr.

„The Recording Academy“ – uždara organizacija, kurios nariai balsuoja, kas bus teikiama „Grammy“ apdovanojimams ir kas juos laimės. Patys apdovanojimai yra tik veiklos dalis. Be jų, vyksta daugybė renginių, vykdomos edukacinės, atstovavimo muzikantams veiklos. Kiekvienas organizacijos narys gali pasirinkti, kuria kryptimi norėtų daugiau dirbti. Aš pasirinkau atstovavimo muzikantams sritį – drauge su kitais nariais susitinkame su kongresmenais, teikiame įstatymų pataisas. „The Recording Academy“ – tai svarų žodį tarianti organizacija. Svarbi yra ir edukacinė veikla, partnerystė su „Carnegie Hall“, nemokami kursai, mentorystės programa, pagal kurią ir aš pusę metų buvau Berklio muzikos koledžo studento mentorė.

Ar Tavo veikslo srityje – kamerinėje muzikoje, kompozicijoje – šiandien lygiavertiškai atstovaujami tiek vyrai, tiek moterys?

Deja, bet dar ne. Berklyje studijavau kompoziciją ir prodiusavimą ir paskaitose dažnai būdavau vienintelė mergina. Mes net turėjome moterų, dirbančių technologijų srityse, klubą, kur dažnai pasakodavome, kaip dirbame studijoje, kur tenka jungti laidus, nešioti kolonėles ir naudoti muzikos aparatūrą.

Net ir dauguma Niujorko kompozitorių sąjungos, kuriai priklausau, narių yra baltaodžiai vyrai, kuriems – apie 60–70 metų. Yra tik kelios mano mamos amžiaus moterys. Jaučiau, kad išsiskiriu, bet pasirinkau eiti, būti, reprezentuoti. Man atrodo, kad moterų tarpusavio palaikymas vis dar yra nepanaudotas šaltinis. Būtent jis padeda moterims išlikti stiprioms vienu metu žongliruojant motinyste, profesionalumu ir partneryste. Turiu nuostabių vaikystės draugių, kurios yra didžiulis mano stiprybės šaltinis.

Minėjai, kad savo antrąjį albumą „Žanai d’Ark, styginių kvartetui“ pabaigei kurti Lietuvoje. Tuo metu visai neseniai buvai išgyvenusi skyrybas. Ar asmeniniai santykiai, romantiniai ryšiai turi įtakos Tavo kūrybai, jos temoms?

Romantiniai santykiai turi įtakos laikui – kiek jo galiu skirti kūrybai. Bet ar jie tiesiogiai veikia mano kūrybą? Sakyčiau, kad ne. Man įkvėpimas daugiau ateina iš gamtinių, archetipinių, belaikių dalykų, kurie niekada neprasideda ir niekada nesibaigia. Jausmai ir santykiai ateina ir praeina, jie gali žydėti ir gali dingti – visa tai laikina. Esu paskyrusi savo gyvenimą kūrybai ir žinau, kad tai nesikeis, todėl renkuosi amžinas, neišsenkančias temas.

Dianos Liminovic nuotr.

Tiesą sakant, aš ir to asmeninio gyvenimo nelabai daug turiu (juokiasi). Mano draugių kompanija – turbūt stabiliausia jo dalis. Esu tikra, kad investuodamas į kelis sau svarbius dalykus vis tiek turi ieškoti kompromisų, o aš bent jau šiuo metu esu pasiryžusi didžiąją gyvenimo dalį skirti kūrybai ir profesijai.

Kokią save norėtum matyti po dešimties metų?

Turinčią didesnę, stabilią klausytojų auditoriją. Norėčiau pasirodyti didesnėse salėse ir turėti reguliarų, lygiavertį gyvenimą JAV ir Lietuvoje. Lietuvoje atlikti daugiau kūrybinio, intravertiško, studijinio darbo. Vilnius tam yra palankesnė erdvė. Norėčiau didesnio pripažinimo. Norėčiau laimėti „Grammy“ apdovanojimą – vieną, du, tris, penkis (juokiasi). Norėčiau turėti stabilesnį finansinį pagrindą ir tiesiog sveiką, subalansuotą kūrybinį gyvenimą.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee