Man per sunku patikėti žmonėmis, kurie sako: „Man nesvarbu, ką kiti apie mane mano.“ Man per sunku patikėti žmonėmis, kurie sako: „Man patinka kitiems nepatikti.“ Aišku, mano tikėjimo iššūkiai nebūtinai susiję su tikrove. Palieku erdvės manyti, kad tų žmonių žodžiai ir atitinka jų giliuosius įsitikinimus. Palieku erdvės manyti, kad tie žmonės suformavę tokį stuburą, kad yra nė kiek nepriklausomi nuo kitų vertinimo. Kaip supratote – nesu tas žmogus. Aš esu pataikautoja. Pataikautoja su stažu. Pirmoje klasėje auklėtoja atviruke parašė: „Žinojau, kad galiu tavimi pasitikėti, kad atliksi kiekvieną tau skirtą užduotį.“ Penktoje klasėje, kai į pamoką užsukusi pavaduotoja paprašė mokytojos „duoti kokią gerą mergaitę“, ši išsiuntė mane. Aš pateisinsiu jūsų viltis!

Minčių regėtojai

Man svarbu patikti. Svarbu įtikti. Man gera pamaloninti. Man sunku, kai nuviliu. Galima sakyti, nešiojuosi kišenėje kitų žmonių emocijų kompasą ir pagal jį režisuoju savo veiksmus ir žodžius. Kur tik sugebu, pritvirtinu veidrodėlį, kad tik nepraleisčiau kokios pašnekovo mimikos ir galėčiau užsiimti mėgstamu hobiu – paspėlioti, kokią mintį koduoja ta išraiška. Aiškiaregystės seansai yra tapę antra oda. Tik vienas niuansas – žmonių minčių Vanga esu netikusi. Kad taip yra, išsiaiškinau pradėjusi tikrinimo žaidimą: kai manau, kad žinau, ką žmogus mąsto, paimu ir paklausiu. Ir pralošiu! Esu nuskaičiavusi iš savo spėlionių sąskaitos stambią sumelę, nes pranašystės vis nesipildo. Pavyzdžiui, neseniai per vakarėlį pasirodė, kad draugė nenorėjo su manimi bendrauti. Dar daugiau – kad jau niekad nenorės. Ryte gavau draugės žinutę, kad buvau jai vienas svarbesnių žmonių toje šventėje. Laimė, jau kurį laiką esu vidinę Vangą persodinusi į galinę sėdynę. Pavairuosiu aš.

Mintys – ypatingi kūriniai. Deja, ne meno kūriniai, dažniau kopijų kopijos. Bet kūryba galvos gamykloje vyksta visą parą ir ypač suintensyvėja akistatoje su kitais žmonėmis. Ką ji galvoja? Ką mano apie mane? Ar aš jam patinku? Ar neįžeidžiau? Gal įskaudinau? Turbūt neatleis man ir ištrins mano kontaktus? Galvos gamykloje, deja, nekaba plakatai „Pozityvas arba nieko!“, „Meilė visur“, „Priešai tik filmuose“. Galva yra galva. Labiau Dostojevskis nei Coelho. Labiau karas nei taika. Jau tokia mikroschema įsiūta. Dėl visa ko. Jei ne tigras iš džiungių, tai bent kitų žmonių pasipiktinimas. „Kažkas vis tiek puls“, – galvoja galva. Todėl geriau apsidrausti. Geriau patikti ir nebūti išmestiems iš genties.

O kad patiktum, turbūt teks pataikauti? Pataikautojais vadinu tuos, kuriuos angliškai vadintume people pleasers. Galime drąsiai ieškoti ir kitų žodžių reiškiniui įvardyti lietuviškai. Pamalonintojai? Prisitaikėliai? Įsiteikėjai? Žmonės, įvaldę mimikriją? Meilikautojai? Kalėdų seneliai?

Vienas iš bruožų, būdingų pataikautojams, ir yra bandyti nuspėti kitų žmonių norus, mintis, nuotaikas. Šis bruožas susiformuoja kūdikystėje, kai esame priklausomi nuo tėvų ar globėjų. „Gimstame tėvų pamalonintojais. Kai esame maži, negalime rizikuoti būti atstumti. Kūdiniai intuityviai tai jaučia, todėl guguoja ir krykštauja. Mes turime iš to išaugti. Kartais neišaugame“, – knygoje „Please Yourself“ rašo Emma Reed Turrell. Spėju, suaugus gugenimą pakeičia šypsena. Krykštavimą – garsus juokas. Juk ir jūs turbūt maloniai jaučiatės su žmonėmis, kurie jums šypsosi ir juokiasi iš kas antro jūsų sakinio? Tokių smaguolių pažįstu. Esu nemažai kartų prisibloškusi, kai geriau juos pažindavau. Jie nebūtinai visus ir viską mėgsta. Tiesiog šypsena ir juokas yra jų būdas būti pasaulyje. Išlikti. Prisidengti. Šypsausi ir aš. Tikrai patogu, kol neįskausta žandikaulis. Liūdnojo klouno žandikaulis.

Kad tik tau gerai būtų

Dar viena pataikautojų savybė – negebėjimas pasakyti „ne“. Prie to limpa ir pažadavimas. Pažadauti – tai pridalinti pažadų visiems, kad padarysi, dalyvausi, susitiksi, atneši, o po to sėdėti susiėmus galvą tų pažadų krūvoje ir būti krečiamam nerimo: kaip dabar viską įgyvendinti? Kaip patenkinti visus? Gal kažkurį iš to sąrašo nuvilti? Bet ne, negaliu, visi svarbūs, visi prioritetai. Išskyrus vieną – patį save.

Pataikautojo vertybė – padaryti laimingus kitus. Dažniausiai pataikautojas dės visas pastangas, kad aplinkiniai būtų patenkinti, nesvarbu kaina, asmeninių išteklių kiekis. Pataikautojas kris, alps, išsiners iš kailio, kad tik įgyvendintų prašymus. Pati žinau, kad išpildžiusi visus sąrašo punktus anksčiau jausdavausi galinga, lyg man kas būtų įteikęs pasaulio šaunuolių čempionės vėliavą. Pataikavimas viskam sakant „taip“ truputį panašus į kavą – energijos paskola į ateitį. Kol jėgos išsenka ir patenki į atsipeikėjimo skyrių. Ilgam. Atvirai? Manau, dar dabar paipaliojuosi po 22 metų mokykloje ir universitete, kur stengiausi NĖ VIENAME ŽINGSNY NEPADARYTI KLAIDŲ IR VISADA GAUTI 10. Ir gaudavau, juk pataikavimas ir perfekcionizmas saldi – porelė. O po to? Kai viską viską viską pagaliau taip puikiai padarei? Sakoma, atsigauti po skyrybų prireikia pusės laiko, kiek truko santykiai. Tai kodėl negalėtų tiek pat laiko užtrukti ir atsigavimas po tokio įtempto perfekcionizmo etapo? „Aš galiu viską“, „Nieko nėra neįmanomo“ – gražūs šūkiai, bet dabar spėju, kad jais dažnai vadovaujasi pataikautojai. Vėl atsiremiame į žmogaus prigimtį. Žmogus palaimintas ribomis. Visagaliu ne šiaip sau vadinamas Dievas. Žmogus visko negali: jis pavargsta, jam reikia pamiegoti, kartais panuobodžiauti, kartais pabimbinėti, kartais pasiduoti.

Nustatyti savo ribas – dar vienas iššūkis pataikautojams. Jie šitiek pratę taikytis prie kitų žmonių, kad kartais taip susitapatina, susilieja, kad nebeturi savo minčių, savo pajautų, kai kuriais atvejais – savo gyvenimo. Prašau, padovanokime palankumo tokią prastą reputaciją turinčiai žmogaus tapatybės daliai – ego. Ego ir yra ribos. Ego – tai Aš. Tu esi šalia manęs, bet nesi Aš. Būna situacijų, kai gera su kuo nors susilieti, pajusti kitą lyg save patį, bet būna, kai tai netinka. Tam turime ir širdį, ir protą. Protas yra labai gerai. Kai pažintas ir valdomas. Ego, protas, ribos – grąžinkime jiems garbę! Ir dar žinote kam? Savanaudiškumui. Normalu norėti naudos sau.

Apdovanojimai

Kad jau paminėjome širdį: bėda su pataikautojais – jais žavimasi. Tikrai atrodo, kad jų širdys labai labai didelės ir geros. Jie sulaukia pagyrų, padėkos raštų, prizų. Ir taip visuotinai. Tiesiai šviesiai sakoma: koks nesavanaudis žmogus. Neieško sau gero. Angliškai dar radikaliau: selfless. Be savęs. Pamiršusi save. Mažiau Aš. Selfless mama, selfless darbuotoja, selfless seselė. Tokia pavargusi, nusiplūkusi ir vis tiek padėjo. Po darbo valandų. Neprašyta! Palaukite, sesele, neskubėkite dar imtis kitos pareigos, turiu jums karūną, kurios kitoje pusėje išgraviruota „Motina Teresė“. Paimkite.

Tiesa, ta karūna turi magišką savybę. Pavirs į ragus, kai man nebegalėsite padėti. O, taip. Pataikautojai šitiek įpratina kitus, kad visada padės, visada bus šalia, kad jei staiga pasako „ne“, kiti sutrinka. Kas nutiko pataikautojui? Kodėl jis atsisakė? Gal aš kažką padariau? Gal įžeidžiau? Kas negerai??? Čia imituoju menamą pokalbį tarp ne ko kito, o tarp dviejų pataikautojų. Kai kalbasi du sveiki žmonės, jie nespėlioja, bet klausia, pasisako, tikslinasi, išsiaiškina. O kartais ir neklausia. Žino, kad niekas niekam neskolingas pasiaiškinimų. Žodį sveiki čia vartoju matematine reikšme – kaip sveikieji skaičiai. Tai yra netrupmeniniai, neišdalinę savęs į visas puses žmonės. Sveiki, pilni žmonės, į kurių gyvenimo aibę įeina ir teigiamos, ir neigiamos reikšmės. Kartais sakantys „taip“, kartais „ne“. Kartais patenkinantys kitus, kartais nuviliantys. Kartais pasirūpinantys savimi, kartais ir artimaisiais. „Nors nieko blogo norėti pasirūpinti kitais, tai neturėtų būti įgyvendinta savo poreikių sąskaita, aukojantis. Atidžiau įsižiūrėkite, kam sakote „taip“ ir pasipraktikuokite sakyti „ne“. Užsirašykite, suplanuokite. Klauskite savęs: „Kaip aš jaučiuosi, ko man reikia ir kaip galėčiau sau tai duoti?“ Tai nereiškia „aš esu pirmiau visų kitų“, tai reiškia „ir aš““, – viename interviu paaiškino E. R. Turrell. Koks svarbus akcentas – IR aš. Esi tu, IR aš esu. IR abu esame svarbūs. Bandyti menkinti, užmiršti save – tai neatsižvelgti į IRGI svarbų gamtos kūrinį.

Mainų buhalterija

Bet čia – ir minklės. Išvirkščioji pataikavimo pusė. Pataikautojas mano, kad jei rūpinsis kitais, tai ir kiti pasirūpins juo. Pataikautojas galvoje yra atidaręs gerumo buhalterijos skyrių ir tyliai tvarko sąskaitas. „Aš tau – tokią paslaugą, kad tu paskui man prireikus – anokią.“ „Aš tau – tokio dydžio dovaną, kad tu man paskui – ne mažesnę.“ Užuodžiate, kokio didumo pasaulinė pataikautojų puota yra kalėdinis laikotarpis? Paeksperimentuokite: prieš pirkdami dovaną, pakvėpuokite ir pagalvokite apie motyvą. Ar perku muiliuką, kad nudžiuginčiau tą žmogų? Kad patikčiau jam? Kad nesijausčiau nepatogiai tuščiom rankom? Jei noriu nudžiuginti, ar muiliukas iš stiklainio prie kasos tikrai taps džiaugsmo šaltiniu? O tos kojinės, kurias pirkau, nes buvo akcija? Gal tiesiog noriu pakelti savo akcijas to žmogaus palankumo biržoje? O be kojinių nepatikčiau? Manęs nepakanka? Rimtai mus, pataikautojus, yra įsukusi ir patiktukų centrifuga. Aš mėgstu, kad tu mėgsti. „Monika loved your reaction.“ O kad galėčiau padėti ir tam širdelę… Rimtai? Taip, rimtai. Mes savo noru esame šitame traukiny, kuris veža kryptimi „Algoritmų iškilmės“. Juk jei nesureaguosiu į širdelę, ar išvis patikės kas, kad turiu širdį?

Dabar ramiai. Nereikia nubraukti viso gerumo, visų dovanų, išardyti visų kojinių. Svarbu, jei jūs, kaip ir aš, atpažinote savyje pataikautoją – pradėti pastebėti, kada poelgius diktuoja būtent šis velniūzas. Ir nebus lengva, nes tupi jis po angelo aureole. Ten gera vietelė. Šilta ir traukia žmones. Iki kol nebetraukia. Per dažnai pataikautojai pasijunta vieniši. Chrestomatinis pavyzdys: tėvai dėl vaikų „darė viską, gyvenimą atidavė“, bet atėjo laikas, vaikai išėjo ir įsitraukė į savo gyvenimus. Tėvams belieka skėsčioti rankomis: šitiek tau daviau, o kaip atsidėkosi? Ir gal dažniau taip suglumti tenka mamoms, nes sociumas augina moteris ir ypač mamas kaip pataikautojas. „Kokia atsidavusi, pasiaukojanti!“

Tamsioji pataikavimo pusė – tik išoriškai mes meilikaujame dėl kitų laimės. Kiek giliau – tai kontrolės forma. „Kitų pamaloninimas ne visai susijęs su rūpesčiu ir noru, kad kiti būtų laimingi. Jis labiau susijęs su noru suorganizuoti kitų žmonių reakcijas, kad saugiau jaustumėmės“, – rašo knygos „Please Yourself“ autorė. Jei gyvename pilnakraujį gyvenimą, tikrai kartais nuvilsime žmones. Nuvilti žmogų gali būti nemalonu. Tai yra dar vienas visiškai žmogiškas iššūkis – išbūti nepatogumą, nemalonumą. Pataikaudami galimai tikimės, kad neteks paliudyti kito asmens liūdesio, skausmo, apmaudo. Galbūt manome, kad jam liūdesys bus per sunkiai ištveriamas. Galbūt manome, kad mums. O galbūt patys savąsias nepatogias emocijas sunkiai išgyvename. Štai ir gimsta galo neturinti maloninimų pynė. Ar sutiksite, kad pataikavimo šaknys – amžinoje viltyje išvengti tamsiųjų buvimo žmogumi sudedamųjų dalių? Aš pamaloninsiu ją, vėliau ji mane, tada vėl aš ją, ir džiaugsmai nesibaigs. Pataikavimas – ir manipuliacijos forma, jei įsižiūrėsime į minėtą gerumo buhalteriją. Šiandien aš tau, kad rytoj tu man. Jei numatyti mainai neįvyksta, pataikautoją gali apimti apmaudas, net pagieža. Žinoma, visa tai nebūtinai vyksta sąmoningai. Schemos taip įsišaknijusios, kad jų nė nepastebime.

Ir jei jau alpdami iš nevilties atsitrenkėte į kitą kraštutinumą, tai ką – būti dabar šlykštyne ir niekam nieko gero nedaryti? Uostelėkite tikrovės amoniako. Pataikavimo priešybė nėra kenkėjiškumas, atšiaurumas ar abejingumas. Išvis nėra jokios priešybės. Tik visas įvairių galimų scenarijų spektras. Kai turiu jėgų – galiu padėti. Kai jaučiu norą – galiu dovanoti. Kai jaučiu norą, bet neturiu jėgų – atsisakau. Kai abejoju, kaip pasielgti – padarau pauzę, pagalvoju. Jei kitas nusivilia, pasikliauju jo pajėgumu su tuo susitaikyti. Jei nusivyliau aš, pasikliauju savo pajėgumu tai išbūti. Jei neišeina – bandau kitąsyk. Jei padarau klaidą, tikiu, kad manęs neišmes iš bendruomenės, nes turiu daug kitų gerų savybių. Juk aš neišmesčiau? Jei nieko nedovanoju, tikiu, kad mane ir toliau mylės, nes meilė neturi skaitliukų.

4 pataikautojų tipai pagal Emmą Reed Turrell

Klasikinis
Žmogus, kuris stengiasi, kad dalykai susiklostytų idealiai, ir mėgaujasi jausmu, apimančiu, kai viską gerai padaro. Bet paklaustas, ko nori pats, nuščiūva.

Šešėlinis
Žmogus, kuriam svarbiausia, kad kas nors kitas atrodytų gerai, o jis pats liktų kuo labiau nepastebėtas. Šie žmonės labai tinka būti dešiniąja ranka. Jie visada pasirengę padėti kitiems siekti svajonių, bet patys tampa kitų šešėliais.

Taikdarys
Žmogus lyg iš pasakos „Auksaplaukė“: visko turi būti nei per daug, nei per mažai. Jis visada stengiasi kurti harmoniją, todėl tampa „socialiniais klijais“, kurie užtikrina, kad būtų gera atmosfera. Bet kad tai pasiektų, jis nuolat stebi kitų žmonių nuotaikas ir reakcijas.

Atsilaikytojai
Vienintelis tipas, kurio atstovai nesakytų, kad yra pataikautojai. Jie sakytų, kad jiems tai visiškai nerūpi. Iš tikrųjų tokie žmonės negali toleruoti, kad kiti jais nepatenkinti, bet įsijungia gynybos mechanizmai ir jie tai neigia arba ignoruoja.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji