Noriu judesio. Noriu sąmoningo judesio. Noriu žaismingo judesio. Noriu judesio su džiaugsmu. Noriu švenčiančios judesį, o ne apsėstos sporto judėtojų bendruomenės. Jau turiu nuostabią kineziterapeutę, kurios savo gyvenime laukiau ilgai. Su ja kartą ar du per savaitę stiprinu raumenyną ir tų mankštų laukiu kaip puotos. Šios specialistės dėka stiprėju po traumos, ir palengva kūnas pradeda prašyti papildyti mano dienotvarkę aktyvia, širdį labiau išjudinančia treniruote. Noriu padūkti! Tačiau kai pradedu ieškoti, kam dar galėčiau patikėti savo jautrų kūną ir net labiau – jautrią dvasią, ima sunktis ašaros. Gal esu per reikli sporto treneriams? Bet vis tiek svajoju. Todėl parašiau laišką-šūksmą savo svajonių treneriui ar trenerei. Patogumo dėlei adresuoju jį treneriui.

Svajonių treneri!

Svajoju, kad tavo tikslas nebūtų mano mažėjimas.

Svajoju netapti nuotraukomis „prieš“ ir „po“ ant tavo nuopelnų sienos.

Svajoju, kad, net jei įgijai šią profesiją dėl savo sielos skausmo, kurį bandei gydyti kūno kontrole, bent jau žinai apie tai ir bent šiek tiek dirbi.

Svajoju neužuosti tavo besiplūkiančio vidinio kritiko prakaito.

Svajoju nejausti tavo negatyvių nuostatų instrukcijose man.

Svajoju, kad nevadintum mano kūno dalių mažybiškai. Pilvas yra gražus žodis ir graži buveinė.

Svajoju, kad mylėtum mano širdį ne dėl to, kad jos šuoliai tirpina riebalus, o todėl, kad šokanti širdis tirpina liūdesio ir užsisklendimo sluoksnius.

Svajoju, kad nebijotum riebalų, o pripažintum, jog jie būtini gyvam žmogui.

Svajoju, kad matytum ne raidę L mano timpų etiketėje, bet mano norą L judėti;

L už laimę, už laisvę, už lengvumą, o ne large tapo liekna.

Svajoju, jog mylėtum judesį todėl, kad jis dovanoja gyvenimą, o ne todėl, kad jis baudžia.

Svajoju, kad judesys tau būtų savęs pažinimo laidas, o ne paplūdimio kūno liejimo krosnis.

Svajoju, kad visai tai perskaitęs vis tiek nebijotum pažaisti su mano ribomis. Mums nereikia jų peržengti, bet galime prie pat jų šokti ir juoktis, kai aš rausvais žandais flirtuosiu „Gal išprotėjaaaai“, tuo pat metu jau bandydama liesti tas ribas.

Svajoju, kad, kai užtikrintai pasakysiu „Ne, šiandien ne“, nejaustum atsakomybės ir nebandytum manęs perkalbėti. Nieko baisaus nenutiks, jei šiandien praleisiu tą pratimą. Ničnieko.

Svajoju, kad mėgtum mokyti, o ne vadovauti.

Svajoju, kad pavėlavus į treniruotę manęs „nebaustum“ papildomais pritūpimais, nes man judesys – ne bausmė, o privilegija.

Svajoju, kad treniruotės būtų įvairios kaip vaivorykštė, kai lis mano prakaitas.

Svajoju matyti tave tikrą. Žinau, kad ir aktyviems treneriams būna dienų, kai vidinis variklis neužsiveda. Tai man leis atsipalaiduoti, nes tu – irgi žmogus.

Svajoju, kad galėtume abu ieškoti, kas tinka mano kūnui, o ne kopijuotume geometrines formas. Aš – ne 3D spausdintuvas.

Svajoju, kad tavo nei pirmas, nei vidurinis klausimas nebūtų „O ką tu valgai?“

Svajoju, kad jei nesi mitybos specialistas ir į tave kreipiausi dėl judesio, ir leistume laiką mankštindamiesi.

Svajoju, kad neįsižeistum už tai, jog nelaikau tavęs dar ir dietologu, bet karštai linksėtum galva ir žinotum savo profesijos ribas. Ir net atsipūstum žinodamas, kad ir aš tai žinau.

Svajoju, kad iš viso to, ką surašiau, suprastum, kokia esu sužeista ir kaip dėl to vagiu iš savęs judesio džiaugsmus, nes tiesiog per baisu, per daug nervina, per daug piktina.

Svajoju, kad nebijotum tų mano žaizdų, gal net būtum trauma-informed. Susipažinęs su kūno ir dvasios ryšiu – tiek visai pakaks. To jautrumo ir nuovokos.

Svajoju, kad tavo žodyne dominuotų žodis pajausti, o ne pavojinga.

Svajoju, kad žinotum neturįs viršenybės mano kūno atžvilgiu. Kad net ir aš neturiu – mes esame su kūnu duetas, partneriai. Kartais jis žino geriau, ir aš mokausi jo kalbos.

Svajoju, kad mano kūnas nebūtų dar vienas pasaulio, kuris gal ir tau kartais atrodo negražus, gražinimo įrankis.

Svajoju, kad savo darbo kokybę matuotum nebent pagal tai, kiek jaučiuosi atsipalaidavusi būdama su tavimi. Kiek leidžiu sau pati išgirsti, ko man šiandien reikia.

Svajoju, kad norėtum man padėti, o ne paversti priklausoma nuo tavęs, nuo taisyklių.

Svajoju, kad susipažinęs su visomis šiomis mano baimėmis ir poreikiais, kas nėra niekas kita kaip tik mano kūno tipą apkalbinėjančio pasaulio padariniai, atlaikytum. Kad galėtum išlikti šalia manęs su savo liudytojo jėga, o ne nuleistum galvą ar imtum viršų.

Darkart svajoju, kad neišsigąstum šio sąrašo taip, kaip galbūt aš esu išsigandusi, kad dėl tokių savo reikalavimų ir esu viena – be tavęs, svajonių trenere ar treneri.

Guillaume Hankenne nuotr.

Brangioji, aš sumažinau kūnus

Tokį laišką rašo gyjantis žmogus. Gyjantis nuo valgymo sutrikimo. Nuo savisaugos pertekliaus. Tokie žmonės yra itin jautrūs. Sakyčiau, jų sustiprinta klausa, sustiprinta rega ir galbūt net padidinta širdis. Todėl ir atsiranda liga – kaip pabėgimas nuo per daug įjautrinančio pasaulio. Kiekvienoje situacijoje sistema visais plaušeliais skenuoja: ar yra saugu? Ar čia mane myli, ar nekenčia? Ar čia rūpiu aš, ar esu tik kąsnis kito žmogaus ego nasruose? Ne, nereikia manęs sudievinti, gailėti ar suvystyti, būkime ant vieno laipto, būkime vienodo didumo. Bet stenkimės būti sąmoningi. Aš – savo reiklumo priežastims, tu – savo profesijos šešėlinei motyvacijai.

Kitaip aš bijau tavęs, energingasis žmogau. Žmogau, kuris didžiąją savo brandaus gyvenimo dalį paskyrei mažinti žmones. Turbūt tu taip neapibrėžtum savo darbo, treneri, trenere. Šiame straipsnyje aš per daug paviršutiniškai žvelgiu į tavo profesiją. Per daug apibendrinu. Tačiau reikės trupučio pastangų atkalbėti mane nuo minties, kad dažnas sporto treneris duonai uždirba būtent iš tų, kurie atgrasomi nuo duonos – iš storų, įsivaizduojančių, kad tokie yra, arba bijančių tokiais tapti žmonių. Storų kūnais arba mintimis žmonių.

Nors pati nesitapatinu su žodžiu stora, labiau su didelė, pagal drabužių dydį ir visuomenėje paplitusias matuokles greičiausiai turėčiau save priskirti prie šios grupės. Ir nematyčiau problemos, jei žodis stora turėtų neutralią reikšmę. Kaip rudaplaukė ar aukšta. Deja, dideliam svoriui nepakančioje visuomenėje stora turi negatyvų atspalvį. Niekinamą, smerkiamą ir net turintį moralinį foną. Storumas žmonių sąmonėje dažnai guli vienoje byloje su tokiomis asmens savybėmis kaip gobšumas, tingumas, savanaudiškumas, gašlumas, rajumas. Krikščionybėje net 4 iš šių savybių yra 7 mirtinų nuodėmių sąraše. Pabrėžiu – mirtinų nuodėmių. Jei klausiate manęs, ką apie tai manau, atsakau: tas, kas kūrė šią doktriną, labai sirgo. Ir tikrai ne Dievas.

Šiandien plačiau nenagrinėju antistorumo, arba storofobijos, problemos, kurią mūsų visuomenė turi ir kuri labai pavojinga. Šiandien noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip sunku rasti saugią erdvę judėti, kai esi minėtiems klausimams jautrus žmogus. O sporto salės dažnai tampa riebiu (o siaube!) šios visuomenės ligos – neapykantos storumui – koncentratu. Pradedant persirengimo kabinomis. Dieve, kiek kartų norėjau išblaivyti ten save niekinančias moteris.

Dalis trenerių patys turi valgymo sutrikimų. 2020 m. Therese Fostervord Mathisen ir kitų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 28 % sporto instruktorių moterų yra labai nepatenkintos savo kūnais, 17 % fitneso instruktorių vyrų buvę diagnozuoti valgymo sutrikimai, 9 % instruktorių šiuo metu turi valgymo sutrikimų, o per 90 % patiria spaudimą dėl savo išvaizdos. Solfrid Bratland-Sandos ir kitų tyrėjų 2015 m. paskelbti duomenys atskleidė, kad 22 % sporto instruktorių vyrų ir 59 % sporto instruktorių moterų mityba yra sutrikusi. Šiai grupei buvo būdingas aukštesnis kūno masės indeksas, daugiau bandymų mažinti svorį ir priklausomybės nuo mankštų požymiai.

Priklausomybės nuo mankštų skalė (angl. Exercise Dependence Scale) padeda atskirti sveiką reguliarų fizinį krūvį nuo priklausomybės. Pildant anketą reikia pažymėti, kiek stipriai būdingi, pavyzdžiui, tokie polinkiai: „mankštinuosi, kad nejausčiau irzlumo“, „mankštinuosi nepaisydamas pasikartojančių fizinių problemų“, „mankštinuosi, kad išvengčiau nerimo“, „didžiąją laisvalaikio dalį praleidžiu mankštindamasis“, „mankštinuosi ilgiau, nei suplanuoju“, „mankštinuosi, nors turiu traumą“.

Mąstytojo stuburas

Problema yra ir sporto priešinimas su intelektualumu. Gaji nuostata, kad sportininkai nėra intelektualūs, o žmonės, kurių darbo įrankis – protas, mažai juda. Kaip spėjo edukatorius Kenas Robinsonas savo TED kalboje, akademikams „kūnas yra tik transporto priemonė galvai gabenti“. Tokie žmonės dažnai judėti pradeda prispausti būtinybės atsikratyti ilgamečio sėdėjimo, kitaip – mąstymo, padarinių stuburui.

Taip susidaro „juoda ir balta“ padėtis. Ji yra visiška mano spekuliacija, bet leidžiu sau tai daryti. Intelektualai judesiui palankesnėmis laiko kineziterapines ar kitas lėtesnes mankštas. Didžiulis žingsnis į priekį yra tai, kad atsiranda vis daugiau sporto klubų, kuriuose grupines mankštas veda kineziterapeutai. Bet tokios mankštos turi specifinį atspalvį. Ir jos dažniausiai orientuotos į skausmo šalinimą. O jei norisi papildomų spalvų arba kartais užmiršti skausmą? Pašokinėti ir išlaisvinti vidinę amerikietę palaikymo komandos šokėją? Kur eiti? Man rodos, į pasaulį žvelgiantiesiems per proto prizmę judėjimas dažnai atrodo tuščia veikla. Neprasminga ir banali. Galvoje girdžiu frazes „kojų kilnojimas“, „patrypčioti“ ir pan.

O kai prie to dar pridedame dažno (suprantu – ne kiekvieno!) mankštų trenerio galimai neįsisąmonintą motyvaciją rinktis šią profesiją – grynai išorinę estetinę, atsiranda nesusisiekiantys indai. Ir man taip norisi juos susieti… Juk, galimas dalykas, nėra nieko protingiau ir išmintingiau už judantį kūną.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji