Tęsdami rubriką #Taikoje, kurioje kalbame apie emocinę sveikatą per krizes, šįkart nutarėme panagrinėti, kaip savo išgalėmis padėti žmogui, patyrusiam traumą. Galiausiai – kodėl kai kuriems žmonėms taip svarbu padėti kitiems, net negalvojant apie savo pačių poreikius?

Į „Mielosios“ klausimus atsako psichologinių konsultacijų platformos „Pasikalbėk“ bendrakūrėja ir „Nerimo klinikos“ psichologė Vaida Stankutė.

#Taikoje – tai socialinis e.žurnalo „Mieloji“, „Nerimo klinikos“ ir elektroninės konsultacijų su psichologais platformos „Pasikalbėk“ projektas, skirtas psichologinės sveikatos temoms šiuo sudėtingu karo bei pandemijos laiku.

Su įvairių krypčių psichologais, psichoterapeutais kalbėsimės apie išryškėjusius psichologinės sveikatos iššūkius, bandysime rasti orientyrus, kaip padėti sau, kad jaustumėmės tvirčiau ir ramiau. Taika pasaulyje prasideda nuo taikos savyje.

Vaida, ar galėtum įvardinti pagrindinius akcentus, kaip bendrauti su žmogumi, patyrusiu psichologinę traumą? Į ką reikėtų atsižvelgti?

Psichologinę traumą patyręs žmogus gali išgyventi įvairiausius jausmus arba elgtis taip, lyg visai nieko nejaučia. Bendraujant su tokiu žmogumi svarbu normalizuoti jo reakcijas į patirtą įvykį. Normalu jaustis visaip. Be to, jei žmogus jau atsitraukė nuo pavojų keliančios aplinkos, reikia akcentuoti, kad jis yra saugus. Bendraujant su trauminį įvykį patyrusiu žmogumi svarbu parodyti, kad jums rūpi tai, ką jis patyrė, tačiau primygtinai neklausti ir neprašyti pasakoti apie patirtus išgyvenimus. Būtina kurti saugią, priimančią ir palaikančią aplinką, parodyti, kad galime dėmesingai būti šalia. Manau, galima klausti, kokios pagalbos šiuo metu reikia, ir padėti pasirūpinti baziniais poreikiais. Nuo traumos pasekmių žmogų saugo socialinė aplinka ir galėjimas veikti. Katastrofiniai įvykiai, karas ar kitos trauminės patirtys verčia žmones pasijusti bejėgiais. Dėl to labai svarbu kurti situacijas, kuriose jie vėl gali patys savimi pasirūpinti, susigrąžinti galios jausmą.

Kaip žinoti, kad jau reikia traumą patyrusį žmogų nukreipti pas specialistą?

Į patirtas traumas žmonės reaguoja labai skirtingai. Kai kurios reakcijos kyla tik po kurio laiko. Normalu, kad žmonės išgyvena įvairias stiprias emocijas, šoką, nerimą, depresiją, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, išdavystę ir kitus jausmus. Jie gali jaustis pasimetę, nesiorientuoti aplinkoje, sunkiai koncentruoti dėmesį. Gali kilti ryškių prisiminimų apie trauminį įvykį, savikalta, savigrauža. Gali būti sunku susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis. Gali atsirasti somatinių simptomų: skausmai, padažnėjęs širdies ritmas, didesnis stresas, miego sutrikimai, apetito pokyčiai, pykinimas. Žmonės gali jaustis labai priklausomi nuo kitų arba, priešingai, visai nepasitikėti aplinkiniais, tapti labai kritiški, kandūs. Visa tai laikoma normaliomis reakcijomis į trauminius įvykius.

Profesionalios pagalbos reikia tada, kai simptomai neišnyksta ilgą laiką ir jų intensyvumas nemažėja. Kai žmogus yra sutrikęs ir labai dezorientuotas. Kai jis galvoja apie savižudybę ar elgiasi itin agresyviai aplinkinių atžvilgiu. Kai net po trauminio įvykio stiprios emocijos, nemalonios mintys, psichologinis distresas, bejėgiškumas ar liūdesys nesumažėja ir visi šie simptomai trukdo atlikti kasdienes ir įprastas veiklas: dirbti, bendrauti, ilsėtis.

Kaip patartum žmogui, kuris stengiasi padėti kitam, pačiam nesugerti visų neigiamų emocijų, neužsikrauti per daug sunkios emocinės naštos?

Padėti kitiems galime tik tada, kai pasirūpiname savimi. Taigi turime stebėti ir save, savo poreikius. Turime brėžti ribas. Manau, labai svarbu suprasti, kad krizinėse situacijose ne visi žmonės gali teikti pagalbą. Jei patys jaučiame didelį nerimą, mums bus sunku nuraminti kitą žmogų. Taigi, prieš puolant savanoriauti ar kitaip teikti palaikymą ir pagalbą, reikia įvertinti savo turimus resursus ir galimybes. Saugodami save galime reguliuoti susitikimų laiką ar dažnumą, ieškoti būdų atsigauti ir kokybiškai pailsėti arba kitokių pagalbos formų.

Cottonbro nuotr.

Kaip kalbėtis apie karą su vaikais (nebūtinai pabėgėliais)? Girdžiu įvairiausių istorijų: jie kieme žaidžia karą ir „žudo“ rusus, vis dar jautriai reaguoja į triukšmą, fejerverkus ir pan.

Labai daug apie vaikus galime suprasti iš jų elgesio ir žaidimų. Apimti streso, vaikai gali dažniau skųstis pilvo skausmais ar kitais negalavimais, žaisti agresyvius žaidimus, jiems gali būti sunku atsiskirti nuo artimiausių žmonių. Tai atspindi jų vidinius išgyvenimus. Agresyvūs žaidimai rodo, kad vaikai jaučiasi nesaugūs ar išgyvena baimę. Būtina apie tai kalbėti, įvardinti, klausti.

Svarbu su vaikais kalbėtis apie tai, kas vyksta, aišku, pokalbių turinį derinant prie jų amžiaus. Jei nekalbame, vaikai žino tik tai, ką girdi iš bendraamžių, vadovaujasi nuogirdomis, fantazijomis ir baimėmis. Prasminga riboti informacijos srautą, vengti situacijų, kur jie galėtų matyti žiaurius vaizdus. Labai svarbu su vaikais kalbėtis tada, kai patys tėvai nurimsta ir apgalvoja išgirstą informaciją, įsitikina jos patikimumu. Reikia ir nesutirštinti, nedramatizuoti situacijos. Vaikai gali pakartotinai klausti panašių klausimų, todėl būtina kantriai ir aiškiai (jiems suprantama forma) atsakyti. Psichologai pataria akcentuoti, kad smurtas nėra tinkama forma konfliktams spręsti. Krizinėse situacijose svarbu su vaikais kalbėtis apie jų išgyvenimus, kviesti juos papasakoti, kaip jaučiasi. Net jeigu kartais atrodo, kad vaikai nemato ir nesupranta kas vyksta, iš tikrųjų jie pastebi tėvų nerimą, baimę ir kitus sunkius jausmus. Reikia kalbėtis ir mokyti nusiraminti. Didesnį saugumo jausmą suteikia ir rutina, įprasta dienotvarkė.

Tenka skaityti nemažai spėliojimų, kaip šis karas paveiks visos Ukrainos, Europos ir kitų šalių žmonių emocinę sveikatą. Iš kitų tragiškų istorinių įvykių žinome, kad vienus karas gali sužlugdyti, kiti randa jėgų ne tik egzistuoti, bet ir gyventi, patiria potrauminį augimą. Gal galėtum papasakoti plačiau, kas tai yra?

Traumas galima įveikti, ir tai pavyksta 80–90 proc. jas patyrusių žmonių. Tai, kaip išgyvename įvykius, priklauso nuo mūsų atsparumo: turimų įgūdžių, patirčių, žinių, resursų, fizinės bei emocinės sveikatos, socialinės aplinkos. Dėl traumos galima ne tik sugriūti, bet ir sustiprėti, tapti atsparesniems. Žmonės geba susitvarkyti net su sudėtingiausiais dalykais. Viskas priklauso ne tiek nuo traumos, kiek nuo to, kas vyksta paskui. Kiek pavyksta „perdirbti“, integruoti, įprasminti tai, kas įvyko. Padeda ir terapija ar kiti būdai.

Potrauminis augimas parodo teigiamus trauminės patirties aspektus, pozityvius pokyčius, atsirandančius įveikiant jos padarinius. Šie pokyčiai vyksta keliose srityse: tarpasmeninių santykių, savęs suvokimo ir gyvenimo filosofijos. Įveikę traumas žmonės būna sėkmingesni, labiau pasitiki savimi, keičiasi tarpasmeniniai santykiai – jie tampa svarbesni. Tyrimai atskleidžia, jog pozityvius padarinius jaučia apie 30–90 proc. traumas patyrusių asmenų.

Yra žmonių, kurie puola teikti pagalbą kitiems, pamiršdami savo poreikius, kai kada netgi taip įprasmindami savo gyvenimą. Dažnai tokie gelbėtojai nemoka prašyti pagalbos, kai jos reikia jiems patiems. Kaip, Tavo nuomone, rasti pusiausvyrą tarp atjautos kitiems ir atjautos sau?

Kartais žmonės yra linkę labai daug duoti, būdami įsitikinę, kad jeigu pirmiausia pasirūpins kitais, šie irgi jais pasirūpins. Tokie žmonės stipriai nusivilia, kai viską atiduoda kitiems, o šie nesupranta ar neatliepia jų poreikių. Kartais puolame rūpintis kitais, pamiršdami save, kai jaučiame kaltę. Kaltė yra emocija, kuri mus skatina atsiskaityti už tai, ką padarėme (ar jaučiamės padarę) netinkamai. Kartais toks elgesys maskuoja neįsisąmonintą pyktį ar kitas emocijas. Kiekvienas elgesys slepia daugybę skirtingų motyvų. Manau, kad kartais tikrai svarbu savęs paklausti: kas verčia mane vienaip ar kitaip elgtis? Kokia emocija motyvuoja mano elgesį?

Vykstant karui, žmonės daro tai, ką gali. Grėsmė kelia didžiulį bejėgiškumą. Aukodami, savanoriaudami mes jaučiamės prisidedantys, padedantys, galintys kažką daryti. Taip mes gelbėjame ne tik atvykstančiuosius, bet ir pačius save. Labai svarbu įvertinti, ar turiu resursų padėti, ar man reikia pirmiausia pačiam savimi pasirūpinti, kad vėliau galėčiau ką nors duoti kitiems. Manau, kad tai ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp atjautos kitiems ir atjautos sau.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!