Mintyse sukasi vieno iš egzistencinės psichoterapijos krypties pradininkų, XX a. psichologijos klasiko Rollo May mintis: „Bendravimas veda į bendruomenę, tai yra – į supratimą, intymumą ir abipusį vertinimą.“ Norisi bristi giliau ir klausti konkrečiau: kodėl aplink pastebiu daug bekraujų, paviršutiniškų bendravimo pavyzdžių, nė iš tolo neprimenančių tikrojo ryšio? Kur ir kodėl užčiuopiu pokalbių tuštumą? Kas padeda pabusti ir autentiškai būti su Kitu? Vienu ypu apimti milžiniškų mastelių temą ir pateikti generalizuojančias išvadas būtų naivu, tad remiuosi savo patyrimais, dėlioju rūpimus akcentus.

Pastaraisiais metais nuėjau nemažą kelio atkarpą sąmoningumo, savivokos link. Nieko trivialaus, jokio psichologinio šarlatanizmo: kelias grįstas mokslu ir jo patvirtintais metodais. Jaučiu, kad vis dažniau įsijungia mano vidinis stebėtojas, kuris beda pirštu į visokias pridulkėjusias gyvenimo kertes, giliai įaugusius ydingo elgesio modelius. Tarp tų atsivėrusių gyvenimiškų vaizdinių – ir vengimas iš tiesų kalbėtis, megzti gilesnį ryšį.

Štai visai neseniai išgyvenau itin nejaukų, liūdinantį momentą. Esu tikra, kad tokioje situacijoje gali atsidurti daugelis. Vienam savo aplinkos žmogui pradėjau pasakoti apie patyrimą, kuris man jautrus ir svarbus. Tiesa, patyrimas nei labai linksmas, nei lengvas. Po minutės sulaukiau klausimo apie visiškai ką kita, taip signalizuojant, kad mano nuomonė neturi reikšmės, o gal jos apskritai nebuvo klausomasi. Supratau, kad pokalbio temperatūrą tyčia ar netyčia bandyta numušti. Pavyko: emocinis šaltis mane sukaustė žaibiškai. Aiškiai sau pasakiau: toks elgesys su šiuo konkrečiu žmogumi turi tendenciją kartotis, nesiklausymas žeidžia, tad metas apie tai atvirai pasikalbėti.

Kasdien matau ir kitų nuviliančio bendravimo pavyzdžių. Antai girdžiu bičiulę skundžiantis, kad bendraudama su pagyvenusia mama, o paskui ir su ūgtelėjusiu sūnumi vis atsitrenkia į tylos sieną. Šiandien penktadienis… pavargau. Gal apie tai nekalbam? – ji man kartoja nepavykusių savo šeimos pašnekesių fragmentus. Bičiulė sako, kad atsipurtyti nuo gilesnių pasikalbėjimų bandoma ir kitaip: Oi, kaip nesmagu… Keičiam temą. Vėliau ji ironizuodama priduria, kad savaitės nuovargis nei mamai, nei sūnui netrukdo nerti į naujų dirgiklių jūrą, plytinčią už balkšvų išmaniųjų įrenginių ekranų. Šypsausi ir linksiu suprasdama, kad situacijos pažįstamos ir man.

Annos Shvets nuotr.

Prėska burnoje pasidaro ir tomis akimirkomis, kai viename ar kitame žmonių rate šimtąjį kartą užsispyrusiai sukama small talk linkme. Vis išgirstu demonstratyvų savo vidinio vaiko atodūsį: ir vėl bus klaikiai nuobodu. Elektros tiekimo sutrikimai, lašišos sevičė, suvalgyta bevardžiame Tailando restorane, dvi nudžiūvusios tujos sode, prasti orai, geri orai… į pokalbio lauželį viena po kitos metamos drėgnos malkos. Tiesa, kuriam laikui pokalbių laužus buvo pakurstęs karas Ukrainoje, bet ilgainiui, regis, vėl ėmė grįžti senas, patogus small talk rusenimas.

Kartais pokalbiai sutrupa iki ką-tu-kaip-tu-kas-gero smulkmės, nė nelaukiant pašnekovo atsakymo. Mea culpa: vartotojiškame kalbėjime su niekinių žodžių priekabomis neabejotinai nutveriu ir save. Netrunku susigriebti, kad tokiuose pasikalbėjimuose nelabai ką daviau ir nelabai ką gavau. Na, jei vis greičiau identifikuoju savo kalbėjimo ydas, tai – jau neblogas žingsnelis pirmyn. Visgi gąsdina tai, kad ne vienam toks anemiškas bendravimas atrodo nuolatinis būvis, priimtina norma. Regis, nė nesitikima kažko daugiau. Per artimuosius, draugus, kolegas fragmentiškai prabėgama tarsi per instagramo nuotraukų kvadratėlius: ką-tu-kaip-tu-kas-gero-a-nieko… Paspausiu like.

Nenoriu, kad nuskambėtų vienpusiškai ir pernelyg rūsčiai: paviršiniai paplepėjimai, gebėjimas pasijuokti iš smulkmenų – žavu ir reikalinga, nes padeda išventiliuoti gyvenimišką įtampą, įsižeminti, pažiūrėti į nutikusius įvykius kitaip. Ne kiekvienas pokalbis turi prasidėti ir baigtis juodųjų skylių ar didžiųjų egzistencialistų aptarimu. Vis dėlto ką daryti, jei tie tušti pokalbiai – pernelyg dažna praktika? Neišvengiamai atsliūkina skaudaus nubudimo jausmas, kad pokalbiai ar net pats ryšys su kai kuriais žmonėmis tėra imitacija. Atsikvošėjama suvokus, jog saugiai ir vienodai slystama paviršiumi: pasikalbėjimams stinga gilumo, o pačiam ryšiui – vaisingumo. Kitaip tariant, ryšys nebeaugina, neskatina nieko kvestionuoti, tampa apgaulinga nesibaigiančio asmenybinio poilsio oaze.

Svarstau, kas gi dėl išvardytų bendravimo tuštumų kaltas. Tikro artumo, pažeidžiamumo baimė? Baimė savo mintimis apsunkinti kitą žmogų (apsunkti pačiam), nes pasaulis ir taip yra sudėtingas? Pasitikėjimo stoka? Išsiblaškymas, nulemtas informacinio triukšmo? Kur rasti bent simbolinę emocinę atramą, kurios kartais nesuteikia gyvas ryšys? Klausimų daug, pamėginsiu paeskizuoti bent keletą įžvalgų.

Istorinių šeimos patirčių reliktas. Turbūt suprantama, kad baimė atsiverti, drąsiau prabilti ar drąsiau išklausyti prabilusįjį tįsta kaip istorinių tautos patirčių šleifas. Toli pavyzdžių neieškau: abu mano šviesaus atminimo seneliai – buvę tremtiniai, sovietiniuose lageriuose praleidę ne vienerius metus. Tokios patirtys negali neveikti bendro šeimos bendravimo modelio: Būk santūri, neatsiskleisk, per daug nekalbėk… Mintyse keliu ranką: taip, taip, augdama girdėjau tokių pamokymų. Suprantama, tam tikru istoriniu laikotarpiu drąsūs atsiskleidimai kėlė pavojų. Užtrunka suvokti, kad daug metų propaguoti elgesio modeliai pakitusiuose kontekstuose nebedera, varžo, traumuoja. Dar ilgiau užtrunka tuos elgesio modelius iš tiesų pakeisti.

Istorinių šeimyninių patirčių plotmėje rezonuoja ir neseniai skaityta mįslingojo Čilės menininko Alejandro Jodorowskyʼo autobiografija, joje išsakytos mintys. Autorius teigia, kad šeimos ir giminės patirtys (net tos, apie kurias nieko nenutuokiame) neabejotinai mus veikia. Jos driekiasi ilgus dešimtmečius, kol kuris nors palikuonis įgyja pakankamai sąmoningumo, kad ryžtųsi sukilti prieš senus įsitikinimus, sutraukyti iš kartos į kartą perduodamą kentėjimų grandinę ir savo „prakeiksmą pakeisti į palaiminimą“.

Transformacija. „Prakeiksmas“ iš tiesų gali transformuotis į „palaiminimą“. Įdomu stebėti ir visuomeninį pokytį: anot sociologo ir rašytojo Artūro Tereškino, dabar visuomenėse įsivyrauja terapinis stilius, kuris svarbus siekiant geresnio gyvenimo. Skaitoma pagalbos sau literatūra, klausomasi reikiamų paskaitų, keliaujama į psichoterapijos sesijas ar išbandomi kiti būdai, turintys padėti įveikti traumines patirtis, keisti ydingus elgesio, bendravimo modelius. Galbūt visai sėkmingai ieškome gilesnio ryšio su savimi ir kitais? Bandome atsimokyti to, kas diegta ilgus metus? Suprantama, visa tai vyksta su mokymuisi būdingomis klaidomis ir nuokrypiais.

Mandagioji (hedonistinė?) visuomenė. Šį reiškinį yra identifikavęs nūdienos filosofas Alainas de Bottonas. Jis teigia, kad mandagioje visuomenėje esama dalykų, apie kuriuos kalbėti nepriimtina. Pokalbiuose greitai pasiekiamas momentas, kai kas nors vienu ar kitu būdu pasako: gana, To per daug arba fu, Tai šlykštu. Kas yra Tai – nemalonioji zona už saugaus pokalbio plūdurų, turbūt sprendžiama ad hoc.

Praėjusią savaitę bičiulių rate nuskambėjo gerai žinoma frazė: Oi, oi, keičiam temą. Esą, nejauku, nemalonu tai, kuo dalinausi. Viso labo lakoniškai užsiminiau apie įgytą savanorystės su ukrainiečių vaikais patirtį ir dabartinę patirtį su mūsų tautiečių paliktais vaikais. Žinoma, tema skausminga ir nepatogi, tik… ar egzistuoja tobulai tinkamas metas apie tai kalbėtis? Regis, tokių pašnekesių baidomasi kaip įkyrių uodų vasarą – juk dabar penktadienis (o gal šeštadienis ar šventinė diena), kokteiliai ir kepsniai. Lengva rasti paviršutiniškų dingsčių nesikalbėti apie tai, kas nejauku. Visgi tyčia norisi tas periferines temas priartinti prie gyvenimo centro. Man nuoširdžiai rūpi įvairi socialinė problematika. Jaučiu pilietinę pareigą ne tik veikti, bet ir prabilti apie tai, kas svarbu. Norisi be arogantiškos visažinystės, be įkyrios didaktikos plėsti aplinkinių suvokimo ribas ten, kur pati turiu daugiau patirties ir žinių. Nemoku ir nenoriu užmigti pseudokomforto zonoje, atbukti. Išsigąstu, jei tą atbukimą užfiksuoju savo aplinkoje. Taigi tąkart kiek nusivyliau bičiulių balsuose išgirdusi baimės gaideles ir pastebėjusi hedonizmo šešėlį.

Ron Lach nuotr.

Paguodos piliulė. Filosofas A. de Bottonas teigia, kad būtent literatūra yra ta vieta, į kurią suteka nepatogios, pokalbiuose iki galo neišsakytos mintys. Rašytojo ir skaitytojo šnabždėjimasis per knygą kaip jungtį padeda nesijausti vienišam gilumine prasme. Galbūt tai – mažytis problemos sprendimo būdas: simboline gilaus, tęstinio dialogo vieta gali tapti literatūra. Suprantama, tai laikinas prieglobstis, negalintis atstoti to, ką suteikia gyvas ryšys.

Išorinis triukšmas: tylos ir susitikimo su Kitu baimė. Garbusis egzistencinės psichoterapijos atstovas Rolloʼas Mayʼus savo knygoje „Drąsa kurti“ kalba apie iracionalumo, nesąmoningos patirties baimę, modernaus žmogaus panirimą į nuolatinį triukšmą. Pateikiamas taiklus filosofo Søreno Kierkegaardo palyginimas: pirmieji Amerikos naujakuriai, siekdami sukelti kuo daugiau triukšmo ir nubaidyti vilkus, naktį mušdavo puodus ir keptuves. Nors autorius plačiau kalba apie vienumos baimę, bandymą ją malšinti technologijomis, kitu išoriniu triukšmu, norisi išvesti ir kitokią paralelę: baime iš tikrųjų susitikti ne tik su savimi, bet ir su Kitu. Baime atsiverti jautriame, gilesnius klodus aprėpiančiame pokalbyje, natūralių tylos pauzių nepuolant kamšyti tuščiomis frazėmis ar socialinių medijų teikiama stimuliacija. Juk kartais išties gali būti baisu išjungti visą išorinį triukšmą, gyvenimišką inerciją ir nuščiūti. Atsidusus žmogiškai pripažinti sau ir kitam, kad jautiesi prastai, kažkas nesiklosto, kažkas baugina. Sėkmės kultūroje (drįsiu ją taip įvardyti) parodyti pažeidžiamumą, trūkumus dažnam žmogui juk labai nesmagu. Patogiau tikruosius jausmus dangstyti visokeriopa išorine stimuliacija, bereikšmiais pokalbiais. Pati sėkmės kultūra, ko gero, apskritai atskira tema.

Pabudimai kasdienybėje. Įjungusi vidinį stebėtoją dažnai užduodu klausimus sau, stabdau savo bendravimo inerciją. Dažnai mano elgesį sėkmingai testuoja ir vaikai – savi ir tie, su kuriais laiką leidžiu kaip savanorė. Žiūrėk į mane! Ar matai, kaip šoku? Ei, ar tikrai girdi mane? Juk tu nesiklausai! Mažieji žmonės akimirksniu pažadina iš bendravimo letargo, sugrąžina į čia ir dabar momentą, pabaksnoja piršteliu į tas nubėgusias kartais nekokybiškai mezgamo ryšio akis.

Intymumo metafora. Vieną gražiausių gilaus ryšio, atviro pokalbio metaforų esu užčiuopusi nobelininkės, lenkų poetės Wisławos Szymborskos eilėse:

An extraordinary chance
to remember for a moment
a conversation held
with the lamp switched off

Eilutės, kurias perskaičius magiška mintis apie prasmingą buvimą su Kitu dar kurį laiką tvyro ore. Jos žadina ir mano prisiminimus, ypač iš paauglystės vasarų. Vėlyvais vakarais išjungdavome šviesas, o tada su sese, giminaitėmis ar draugėmis iki paryčių kikendavome, kalbėdavome apie viską. Tas viskas būdavo mūsų pokalbio temų vandenynas, be apčiuopiamų ribų, laisvai banguojantis. Norisi ir sau, ir kitiems linkėti to įsimintinumo, gilumo, temų vandenyno – įjungus žmogišką pažeidžiamumą, bet išjungus apgaulingą small talk patogumą ir išmaniųjų įrenginių švieseles.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!