Matydama rašytojos Vaivos Rykštaitės kasdienius pasakojimus instagrame ar feisbuke, kartkartėmis mintyse jai padėkoju už tikrą balsą ir vaizdą. Mūsų pokalbis irgi buvo labai organiškas, nevaržantis natūralios gyvenimo tėkmės. Vaiva buvo gimtajame Kaune, kur jai teko neplanuotai atvykti iš Havajų taisytis skaudamų dantų. Kalbėdamasi su manimi, ji vaikštinėjo po savo mamos namus su pagranduku Radvilu ant rankų, per mūsų pokalbį jai paskambino močiutė. Kalbėjomės apie naujausią knygą „Mėlynas namas Havajuose“ ir kodėl Vaiva jos laukia su dideliu nerimu. Apie baimę nesuaugti ir būti sena mergaite bei sekėjų norą konsultuotis su ja įvairiais klausimais – nuo plaukimo iki politikos.

Iš „Mielosios“ skaitytojų ir kai kurių autorių vis girdžiu apie nerimą bėgant laikui, amžėjant, tapti neįdomioms, neaktualioms, piktoms, nebenorinčioms domėtis. Savo socialinių tinklų paskyrų stories kadaise esi įvardijusi vienu žodžiu – subobėti. Ar pati jauti nerimą dėl to?

Pats žodis boba man yra labai fainas, gražus, reikalingas. Būdavo gaila Dovilės Filmanavičiūtės, kurią vis puolė dėl iniciatyvos „Normalios bobos eina out“ pavadinimo. Boba nebūtinai yra antifeministinis, žeminantis žodis. Jis susijęs ir su šventumu, senąja pagonių religija. Boba – tai drūta, vaisinga, tvirtai ant žemės stovinti, garsiai rėkianti moteris. Šie asmenybės bruožai gali būti būdingi tiek moterims, tiek vyrams. Boba – tai plepus, smalsus, garsus žmogus. Kieta boba man išvis yra komplimentas.

Iki trisdešimties man nebuvo baisu subobėti. Atrodė, kad iki šio tarpsnio bobėjo mano mamos karta, o dabar trisdešimt yra naujieji dvidešimt. Iki trisdešimties buvo baisu vyro arba pinigų neturėti. Tačiau dabar, artėjant keturiasdešimtmečiui, pradedu jausti subobėjimo baimę. Ir ne vien ją – atrodo, kad pasiekusi keturiasdešimties metų ribą jau tikrai turiu suaugti, mano žodžiai turi būti svaresni, prasmingesni. Tačiau suaugusi aš nesijaučiu, bijau taip ir nesuaugti ir būti sena mergaitė.

Subobėjimas man yra ir „užsidarymas savo pažiūrose“. Baiminuosi būti neaktuali. Ilgai galvojau, kad nebus tokių temų, kurių nesuprasiu, ir sakysiu, jog mano laikais tokių nesąmonių nebūdavo. O dabar pradedu jausti, kad kai kalbama, pavyzdžiui, apie translyčius žmones, imu galvoti jau kažko nebesuprantanti. Tada pati imu reflektuoti, ko ir kodėl.

Tarsi įšventinimas į bobas man yra keistas trumpų plaukų iškarpymas, nugaroje juos paliekant trumpesnius, o priekyje ilgesnius. Jis ilgai buvo populiarus, nors niekuomet madingas (juokiasi).

Kodėl sakai, kad nesijauti suaugusi? Kokią prasmę įdedi į šį žodį?

Suaugusi esi tada, kai jau nebenusišneki (juokiasi). Dabar atrodo, kad galiu pasakyti vienaip, paskui apsigalvoti ar, supratusi, kad klydau, pasitaisyti, atsiprašyti. Galvoju, kad sulaukusi keturiasdešimtmečio turiu kažkaip surimtėti, kažką žinoti. Būti atsakiusi sau į klausimą, ar rašymas man yra žaidimas, ar gyvenimo kelias, savirealizacija. Galiausiai įvertinti, ką aš nuveikiau, ką pasiekiau. Kitaip sakant, turėti daugiau aiškumo ir jau tvirtą cementinį, o ne debesies pagrindą. Bet čia turbūt yra visuomenės primetamos projekcijos.

O šiaip planuoju sulaukusi keturiasdešimties labai išgražėti. Noriu pasikelti krūtinę, kuri nusmuko po trijų nėštumų. Dar planuoju porą metų žindyti, tad kaip tik keturiasdešimtmečiui atėjus ir galėsiu tai įgyvendinti. Gal sportuoti daugiau pradėsiu. Tai va, planuoju surimtėti ir išgražėti (juokiasi).

Ar Tavo minėtos baimės (būti nesuaugusia, sena mergaite ir pan.) tiesiogiai ar simboliškai atspindimos ir knygoje „Mėlynas namas Havajuose“? Kiek skaičiau, ji pasakoja apie namų šeimininkės gyvenimą ir jos baimes, svajones.

„Mėlynas namas Havajuose“ yra autofikcija apie namų šeimininkės bandymus nuolat palaikyti tvarką namuose ir jos vidinį gyvenimą. Pagrindinė herojė smulkiai aprašinėja namų tvarkymą ir atskleidžia įvairias savo baimes, paranojas, svajones.

Pirmąkart rašiau apie tai, kur pati esu. Anksčiau imdavausi temos tada, kai jau įgydavau daugiau distancijos nuo jos. Pavyzdžiui, išsikrausčiau iš Londono ir tik tuomet rašiau apie Londoną, baigiau keliauti po Indiją – rašiau apie Indiją. Matyt todėl, šią knygą buvo labai sunku pabaigti – man ta tema juk neišsisėmė.

Kiekviena mano knyga yra noras būti suprastai pasaulio, bandymas paaiškinti, kaip aš jaučiuosi. Tą norą lydi nemenka nesėkmės baimė. Kad knygos nepirks, kad leidykla ir visi sakys: va, pagaliau Vaiva nusivažiavo. Yra žmonių, kurie laukia nesėkmės. O kaip pamatuoti, kad padarei gerai? Gydytojas susiuvo žaizdą, ir ji užgijo, teisininkas laimėjo bylą – visiems aišku, kad pavyko. Menininkas tokio matuoklio neturi. Tai, ką kuri, yra popsas ar ne popsas? Galiausiai čia tavo savirealizacija ar tik žaidimai? Tie visi vidiniai kritikai gyvi, ir dažniausiai, kol dar rašau, pavyksta juos užčiaupti, tačiau kai nebedirbu, jie pradeda rėkauti ir mane gąsdinti.

Kaip Tu pabaigi rašyti knygą ir pasitinki naują kūrinį? Padarai pauzę ar iškart griebiesi naujos temos?

Turiu labai žemišką tradiciją – nusivežu vaikus į fainą viešbutį, būname prie baseino, lovoje valgome picą, žiūrime filmus. Noriu vaikams parodyti – mama yra čia ir ji nebedirba.

Knygos baigimas niekada nebūna aiškus. Iš pradžių pabaigiu rankraštį ir išsiunčiu jį paskaityti draugėms. Tada taisau pagal jų pastabas, siunčiu į leidyklą, sulaukiu suredaguotos, dar kartą pataisau. Tik tada knyga pasirodo. O tada prasideda viešinimas, įvairūs interviu ir greičiausiai aš jau pradedu rašyti naują. Pabaigos tarsi ir nebūna.

Kaip yra šįsyk, ar jau turi naujo kūrinio temą?

Jei atvirai, jaučiuosi visiškai išsisėmusi. Parašiusi šitą knygą pirmą kartą pagalvojau, kad nebeturiu ką pasakyti. Mano vyras teigia, kad visąlaik taip jaučiuosi, bet aš manau, kad ne. Taip stipriai ją išjaučiau, tokia jautri ji man buvo… Suprantu, kad mano darbas yra rašyti, kitaip nieko neuždirbsiu, galiausiai nieko daugiau gyvenime ir nemoku (keistas jausmas, kai tau ne už kalnų keturiasdešimt ir moki tik vieną dalyką). Tad aš rašau, temų turiu, bet jos tarsi plūduriuoja paviršiuje. Viską, kas buvo giliai manyje, ką skaudėjo, sudėjau į dabar pasirodysiančią knygą. Anksčiau būdavo, kad vieną knygą rašau, o kitos dvi jau sukasi virš galvos kaip debesis. Net skubėdavau greičiau pabaigti, kad galėčiau imtis naujų temų, o dabar taip nėra. Šį kartą parašiau, iškvėpiau orą ir noriu su baime palaukti, kas bus su šia knyga.

Kalbėdama prisiminiau – turiu vieną temą. Noriu parašyti knygą, atsiminimų rinkinį apie mūsų kartą, prisimenančią savo senelius, išgyvenančią istorinę atmintį dabartyje. Nuo karo Ukrainoje pradžios renku žmonių atsiminimus elektroniniu paštu atmintiesupe@gmail.com; jų jau suplaukė šimtai. Yra daug žmonių, kuriuose jų senelių atmintis apie karo siaubą yra gyva. Labai svarbu šią atmintį parodyti. Tai virš mūsų kybanti nebaigta tema, ir mums visiems reikia įdėti kolektyvinio darbo, kad galėtume gyti. Tačiau tema tokia sunki, kad aš jos šiek tiek vengiu. Ketinu jos imtis po Kalėdų, nesinori per šventmetį į ją nerti. Jaučiu, kad ir verksiu, ir energetiškai atsivers nauja, man pačiai netikėta erdvė.

O ar norėtum kada nors imtis Tau nepažinios, tolimos temos, kurią galėtum tyrinėti ir paskui aprašyti? Pavyzdžiui, kaip žymioji australų autorė Hannah Kent, vienoje knygoje aprašiusi XIX a. Islandiją, kitoje – XIX a. Airiją.

Įdomu, kad apie H. Kent dažnokai galvoju kaip apie pavyzdį ir pasvarstau, kodėl pati taip nerašau. Turbūt todėl, kad aš pirmiausia rašau dėl savęs, mano rašymas labai savanaudis, terapinis. Savo tekstuose perdirbu kokį nors praeities įvykį arba ateities projekciją – tai, ko aš pati pageidauju. Terapinis rašymas, kaip pastebėjo Akvilina Cicėnaitė, yra kaip savo dokumentų klastojimas, kitos tapatybės kūrimas. Šis procesas gali būti labai gydantis: žmogus gali aprašyti savo praeitį visai kitaip ir pastebėti, kad ir jaustis, ją vertinti ima kitaip.

Gyvenimas – tai istorija, kurią mes pasakojame sau, ji neobjektyvi. Žinoma, egzistuoja kažkokie faktai, bet jie mažai ką lemia – vieni žmonės juos numenkina, kiti iškelia. Rašymas apie save gali būti paveikus įrankis išgydyti traumą, save, apsidovanoti.

Bet atsakydama į tavo klausimą pasakysiu trumpai: taip, man būtų įdomu išbandyti H. Kent kelią. Prieš kelerius metus buvau užsidegusi parašyti knygą apie moters įvaizdį ugnikalnių kultūrose. Norėjau keliauti į Islandiją ir palyginti islandų mitologijos dievybes su Havajų dievybėmis, atlikti tiriamąjį darbą. Buvau labai tuo užsidegusi, bet tada prasidėjo pandemija ir mano rašymo trajektorija pakrypo kitur. Dabar šiai idėjai neturiu laiko, gal po kelerių metų. Per tą laiką pradėjau mokytis hulos (šokis-pasakojimas apie Havajus – red. past.), kuri irgi yra susijusi su lava. Jaučiu, kad iki šios knygos rašymo ilgai teks keliauti, kaip sako mano mama, dar šimtą metų šūdu plaukti (juokiasi).

Iš Tavo tekstų socialiniuose tinkluose matyti, kad pastaruoju metu kuri daug gilesnį santykį su Havajais, kuriuose gyveni jau devynerius metus.

Gyvenu tarsi dviejuose pasauliuose: visas mano darbas susijęs su Lietuva, tačiau esu Havajuose, čia – mano šeima, vaikai, draugai. Stories įkeliu į savo lietuvišką paskyrą, o į amerikietišką tiesiog tingiu. Kartais dėl to imu jausti kaltę. Atrodo, nesivarginu poustinti ką nors apie save nepažįstamiems žmonėms, o mano draugai, kaimynai nežino, kas vyksta, su jais tokio ryšio nekuriu. Žinoma, su jais palaikau gyvą ryšį, bet juk smagu pasižiūrėti ir į savo žmones socialiniuose tinkluose.

Kažkuriuo metu pagalvojau: kažkas čia ne taip. Havajuose jaučiausi pritapusi, bet nepakankamai įsitraukusi į bendruomenę. Bandžiau rūpintis laukiniais ruoniais, bet tada ėmiau lauktis Radvilo (trečiasis Vaivos vaikas – red. past.) ir nebegalėjau. Tuomet prisijungiau prie hulos mokyklos ir labai džiaugiuosi, kad tai padariau – jaučiuosi artėjanti prie žmonių. Kai mūsų mokytoja, kumu, kalba apie Havajus, jaučiu, kad anksčiau buvau tipiška arogantiška privilegijuota baltoji, nesuprantanti šios salos kultūros ir esmės. Man hula išties atveria akis.

Dar vieną įdomų socialinių tinklų reiškinį neseniai aprašei savo paskyroje – Tavo sekėjai Lietuvoje nuolat prašo patarimų ir klausinėja, kaip auklėji vaikus, kokiu stiliumi plaukioji baseine ir pan. Su sociologe Milda Pivoriūte „Mielojoje“ kalbėjomės apie tai, kad šiandienos žmogus yra taip linkęs nusimesti varginančią nuolatinių pasirinkimų naštą – tiesiog pasiklausia eksperto arba žmogaus, kurį seka socialinėse platformose.

Žmonės manęs klausinėja ir apie tai, kaip jiems atskirti propagandą ar kaip ten iš tiesų yra Ukrainoje, esą jie girdėjo, kad vieni į kitus šaudo ir ukrainiečiai. Viena vertus, didelė atsakomybė žmogui tai paaiškinti. Kita vertus, kiek tas klausiantysis yra durnas, jei neranda, kas yra šios srities autoritetas.

Mano ego, žinoma, labai faina, kad galiu tuo autoritetu pabūti. Tačiau mane labai gąsdina, kai žmonės renkasi kažkokią Vaivą, trijų vaikų mamą, kad ši jiems paaiškintų politikos klausimus ar kokiu stiliumi plaukioti. Labai norisi padėti žmonėms, kad jie patys nuspręstų, kurių ekspertų reikia klausti ir klausytis.

Suprantu, kad kyla noras susitapatinti su influenseriais – aš pati pasižiūriu į kuriuos nors ir kartais nukopijuoju jų elgesį. Tačiau jie man nėra autoritetai, pavyzdžiui, politikoje.

Pradėjome nuo „Mielosios“ auditorijos pasufleruotos temos, o pokalbio pabaigoje norėčiau priminti dar vieną – sąmoningumo praraja tarp porų. Ypač tarp vyrų ir moterų. Esą moterys labiau domisi saviugda, sąmoningumu, nuolat tobulėja, o vyrai savo pasaulėjauta rūpinasi mažiau. Ar pati tai pastebi?

Kartais kalbėdama su savo vyru tai jaučiu. Aš daug skaitau apie psichologiją, vaikų ugdymą, klausausi podkastų, kiekvieną rytą pradedu nuo žinių, pasižiūriu Harvardo universiteto paskaitas, o jis – beveik nieko. Paskui galvoju, kad turiu būti dėkinga būtent jam už visa tai, nes vyras mūsų šeimoje yra pagrindinis uždirbėjas. Mano indėlis į šeimą svarbus, bet kurį laiką auginau vaikus, o vyras uždirbo pinigus ir sukūrė palankias sąlygas, kad galėčiau klausytis podkastų ir bambėti, kad jis, grįžęs po 14 valandų pamainos, griūva į lovą ir nesidomi psichologija (juokiasi). Kita vertus, su drauge esame kalbėjusios, kad visko tikėtis iš vyrų naivu. Pavyzdžiui, mano dvasinę, intelektualiąją pusę patenkina kiti draugai ir draugės, o vyras yra tiesiog mano geriausias draugas ir partneris.

Tą atskirtį matau ne tik dvasiniame gyvenime, bet ir išvaizdoje. Būdama Kaune pastebėjau vieną porą – mergina apsirengusi progresyviai, madingai, su plačiu paltu, dideliais akiniais, o šalia jos eina forsas, apsirengęs taip, kaip vaikinai mano jaunystėje, niekas nepasikeitę. Man tas vaizdas buvo tarsi platesnės reikšmės simbolis – moterys eina į priekį, o vyrai užstrigę. Įdomu, kur tai nuves. Gal iki matriarchato? Būtų gerai (šypsosi).

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!