Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Vienos pamotės istorija

  • Tekstas Indra Laučytė
  • Iliustracijos autorius Asmeninio archyvo nuotr.
  • Data 07 Spa 2021
Dalintis

Ar planuodama savo gyvenimo scenarijų susimąstei, kad noras turėti mylintį vyrą, berniuką, mergaitę ir idiliškus šeiminius savaitgalius gali išsipildyti? Tiesa, su keliomis išimtimis. Mylintis vyras jau buvo sukūręs šeimą. Tu nesi šių vaikų biologinė mama. O šeiminius savaitgalius gali turėti tuomet, kai tam neprieštarauja suderintas grafikas su vaikų mama. Turi viską, ko norėjai, tačiau kiek kito formato. O, kaip sako mano vyras, formos ir formato klausimai nėra jau tokie nereikšmingi.

Šis scenarijus tikras. Jis mano – Indros. Kaip jau supratai, aš gavau tai, ko norėjau. Tačiau su tam tikromis sąlygomis.

Daugiau nei penkerius metus esu kartu su savo gyvenimo meile. Taip pat skaičiuoju penktus pamotės metus su pašėlusiais partnerio vaikais, kuriuos vadiname mūsų vaikais. Visgi daugiau nei pusę šio laiko praleidau nežinioje, jausdama kaltę, būdama pasimetusi. Tapusi pamote susidūriau su man nepažįstama realybe.

Tuo metu dar nesupratau, jog antroji – jungtinė – šeima funkcionuoja kitaip nei pirmoji.

Buvo etapų, kai vaikai manęs visai nepriėmė. Jau ir taip buvau įsitempusi kaip styga, o jie atvažiavę pas mus su manimi net nepasisveikindavo. Tai reikšdavo tik viena – kad mano nusivylimo lygis nuo –20 nukrisdavo iki –200. Apie paprasčiausių dalykų derinimą ar kokią nors buitinę diskusiją net kalba negalėjo eiti. Savo pačios namuose jaustis ne tik svetima, bet ir atstumta buvo tiesiog žlugdantis jausmas.

Buvo situacijų, kai vienas iš vaikų atsisakydavo važiuoti pas mus. Jis pritardavo mamos nuomonei, kad tėtis yra netikęs žmogus. O tuomet, žinoma, ir aš, ir visa tai, ką mes kartu darome.

„Nors daugiau nei 50 proc. šeimų išsiskiria ir daugiau nei 50 proc. vėl sukuria naujas šeimas, visuomenės požiūris į jas vis dar labai neigiamas. O tai stipriai prisideda prie savotiško slapstymosi. Baimės dalintis. Baimės džiaugtis savo šeima.“

Ne kartą teko girdėti (ir susilaikyti nesiteisinant ir neįtraukiant vaikų į ginčą), kad esu ta, kuri nuviliojo jų tėtį. Užgrobiau vaikus ir griaunu šeimą. Noriu nenoriu, bet pagalvodavau: gal be manęs visi būtų laimingesni? Ir žinai, kokia mintis vis sugrįždavo? Gal mūsų meilės negana? Gal ji nėra tokia ypatinga, kad visa tai ištvertų? Gal nepaisant mano įdėtų pastangų geriausia, ką galiu padaryti, yra palikti juos gyventi geresnį gyvenimą? Be manęs, žinoma.

Nors dėjau daug pastangų ryšiui užmegzti, nesupratau, kad vien iniciatyvos nepakanka. Turėjau susitaikyti, kad per mėnesį šeima netampama. Nesvarbu, ar ji yra pirma, antra ar trečia. Neskubėk, būk kantri ir empatiška – tai tapo mano mantra, vedusia prie lengvesnės kelionės.

Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad kalbėjimas tiek su partneriu, tiek ir su vaikais yra pokyčių raktas. Iškalbėti dalykai mums visiems suteikė (ir iki šiol teikia) aiškumo ir lengvumo. O nuo nuolatinio aiškinimosi su partneriu, „kaip ir vėl viskas blogai“ ir „kas dėl to kaltas“, perėjome prie atvirų pokalbių ir sprendimų paieškų.

Galiausiai suvokiau, jog vien dėl to, kad tapau pamote, neprivalau susimažinti: mažiau save mylėti, pamiršti savo poreikius ir pomėgius. Leidimas sau vėl gyventi pilnavertį gyvenimą toli gražu nereiškia nemeilės šeimai.

Galbūt dabar skaitai ir galvoji: na, tu juk žinojai, kas tavęs laukia? Aš GALVOJAU, kad žinau. Bet čia panašiai į tai, kaip šokti su parašiutu iš lėktuvo: tu ĮSIVAIZDUOJI, kad žinai, kaip bus. Įtikini save, kad viskas bus gerai, ir tiesiog atlieki veiksmą. Tačiau niekada nežinai, kaip tai vyks, ir tik tikiesi, kad rezultatas nebus tas tragiškasis. Taip ir čia. Vienintelis skirtumas, kad prieš šuolį su parašiutu gauni išsamią instrukciją, kaip elgtis. Be to, dažnai turi galimybę iššokti su patyrusiu žmogumi. Deja, bet pamotėms taip nenutinka.

Pastebėjau, kad visuomenė į antrąsias šeimas, pamotes, patėvius ir jiems kylančius iššūkius žiūri kreivai – taip jiems ir reikia. Net ir artimiausiame rate buvo žmonių, kurie labai skeptiškai žiūrėjo į skyrybas, o paskui ir į naujos šeimos, kurioje augs ne mano biologiniai vaikai, kūrimą. Apie tolimesnius giminaičius ir pažįstamus net nekalbu. Tačiau mes tvirtai laikėmės savo, kartodami sau, kad gyvenimas juk mūsų!

Išties, nors daugiau nei 50 proc. šeimų išsiskiria ir daugiau nei 50 proc. vėl sukuria naujas šeimas, visuomenės požiūris į jas vis dar labai neigiamas. O tai stipriai prisideda prie savotiško slapstymosi. Baimės dalintis. Baimės džiaugtis savo šeima.  Džiaugiuosi, kad mano užsispyrimas ir tvirtas žinojimas, kad ne kitiems spręsti, kaip turiu elgtis, ir suvokimas, jog nedarau jokio nusikaltimo, nuo pat pradžių lėmė, kad nesibaiminau apie tai kalbėti drąsiai.  Sujungti šeimą ir užauginti meilę tikrai užtrunka. Tai nenutinka tada, kada nori ir kaip nori.

Vaikai naują šeimos narį priima kaip svetimą žmogų. Jis gal ir patinka, bet jie gali nesiryžti to pripažinti, baimindamiesi prarasti atskirai gyvenančio tėčio (mamos) meilę. Be to, abiem partneriams reikia ieškoti būdų, kaip sprendžiant šiuos sunkumus nepamesti savo meilės. O juk šeimos gyvenime dar dalyvauja ir vaikų mama (tėtis)!

Aš šioje situacijoje jaučiausi viso ko ašimi, jaučiau milžinišką spaudimą. Kai vaikai klausimus uždavinėdavo tėčiui, jaučiausi nepilnaverte šeimos nare. Kai elgdavausi sąžiningai ir neleisdavau visko, ko jie užsimano, imdavau baimintis, kad artimo ryšio su jais taip ir neužmegsiu. Kai ir vėl susitarimai dėl vaikų su vyru žlugdavo, sudvejodavau – gal jo meilė nepakankama? Kai norėdavau skirti laiko sau, jausdavau kaltę. Kai dėl mano pasiūlymo prasidėdavo konfliktas tarp partnerio ir jo buvusios žmonos, grauždavau save. Kai vaikai grįžę pas mamą užmiršdavo visas savo pareigas, jausdavau nusivylimą.

Aibė situacijų, jausmų ir išgyvenimų, su kuriais susiduria daugybė pamočių visame pasaulyje. Žinau tai, nes moterys su kuriomis dirbu, kalba apie panašius iššūkius ir jų sukeliamus jausmus. Būtent suvokimas, kad mano situacija nėra unikali, buvo didžiulis lūžis šioje kelionėje. Iš didelio noro tuo pasidalinti, palaikyti ir pasakyti „tu ne viena“ ir gimė sumanymas suburti pamočių bendruomenę ir teikti jai konsultacijas.

Baigdama noriu pasakyti: jeigu ką tik tapai pamote ir nežinai ko griebtis, pirmiausia įkvėpk ir iškvėpk. Suprantu, kad sunku. Suprantu, kad greičiausiai ne to tikėjaisi. Bet tik nuo Tavo požiūrio ir jūsų su partneriu santykių priklausys šeimos laimė. Ne nuo kitų žmonių. Ne nuo geresnių aplinkybių. Nuo Tavęs. Ir jo.

Taigi, nors mano gyvenimo scenarijus – ne pats paprasčiausias, nekeisčiau to, ką turiu dabar: bučinių „karo“ su vaikais, tylaus vaikiško „aš tave myliu“ prieš miegą ir pilnatvės jausmo, kai vakare prisiglaudusi prie savo meilės pagalvoju – ne visada lengva, bet neabejotinai verta.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Indra Laučytė