Ar žiūrėčiau meile gyvenimui pulsuojantį Linos Plioplytės filmą „Amžinimai stilingos“ („Advanced Style“), ar atsitiktinai sutikčiau pačią kūrėją kurioje nors Vilniaus kavinėje, palinkusią prie užrašų knygelės, kaskart jaučiuosi pakerėta jos bohemiško stiliaus, laisvės ir autentiškumo. Su Lina susirašinėjome tarp Vilniaus ir Kalifornijos. Palieku Jums minimaliai koreguotą, trumpą, bet organišką mūsų susirašinėjimą ir pažadą, kad Linos minčių šiame žurnale bus ir daugiau.

Savo ankstesniuose interviu esate minėjusi, kad kur bebūtumėte – rašote dienoraštį. Pernai, vasaros pabaigoje, Jus sutikau vienoje kavinėje, kur įsijautusi kažką rašėte ranka į didelį bloknotą. Ką Jums suteikia šis kasdienis ritualas ir kokios mintys į Jūsų dienoraštį gula šiuo laikotarpiu?

Šiuo laikotarpiu dažniausiai rašau, kam ir už ką esu dėkinga. Tai savotiška praktika, padedanti ugdyti dėkingumą kiekvieną dieną. Tuomet rašau, ką išmokstu, rašau apie gyvenimą ir kaip jį suprantu, pafilosofuoju, rašau ir įvairius sąrašus… Man dienoraštis yra minčių tęsinys, jis padeda sukonkretinti vidinius pojūčius ir išgryninti mintis.

Kokioje stadijoje šiuo metu yra Jūsų kuriamas filmas apie moters ciklą? Ką naujo, netikėto, galbūt labai asmeniško Jums atvėrė ši tema?

Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių! Menstruacijomis nuosekliai domiuosi jau trejus metus, vos prasidėjo duomenų filmui rinkimas. Šiuo metu ir pati gyvenu pagal savo mėnesines.

„Hormonų ciklas mus, kaip ir pačią gamtą, keičia kiekvieną savaitę.“

Mes patiriame vidinį pavasarį (savaitė iškart po mėnesinių, kai lengva visko imtis ir daug energijos), vasarą (ovuliacijos savaitė, kai tiesiog spinduliuojame, ypatingai kvepiame, pritraukiame pagyras ir esame vakarėlių sielos), rudenį (PMS’as verčia klausti, kas tinka ir netinka mūsų gyvenime, imame norėti būti vienos ir valgyti saldžias bulves su sviestu) ir žiemą (mėnesinės, kai norisi tik medituoti, lįsti į šiltą vonią ir klausytis, ką kužda vidinis balsas). Gyvenant pagal savo ciklą man lengviau jausti vidinę harmoniją ir naudoti šitą hormonų šokį renkantis, kada būti ekstravertei, o kada praleisti savaitgalį vienai.

Esate pasakojusi, kad Jūsų filmavimo aikštelėje dažniausiai dirba 95 proc. moterų, o vyrai patenka tik tuomet, jei yra patys stipriausi profesionalai. Jei teisingai supratau, Jums svarbi lyčių nelygybė kino srityje. Kuo pasižymi darbas su moterimis?

Reikia pripažinti, kad ne visos moterų grupės man prie širdies: tik merginų išėjimai (angl. girls night out), pedikiūrai ir apsipirkinėjimas nelabai įdomu. Bet filmavimo aikštelėje vyrauja kitokia moteriška energija – bendradarbiavimas, kolektyvinis ir kūrybinis idėjų sprendimas. Jį jaučiu stipriau, kai mano komanda būna moteriška. Dirbant su vyrais, būdavo, tai skirtingi ego susikerta, tai esi testuojama dėl techninių žinių… O dirbti su moterimis kino industrijoje – vienas malonumas.

O kuo Jums svarbios, apdovanojančios yra moteriškos draugystės?

Galvoju apie savo dabartines draugystes su moterimis… Iš savo pasiutusių draugių įsikraunu energijos ir laisvės. Su jomis galiu mokytis tiek investuoti, tiek siekti didesnės savigarbos ir emocinio suaugimo. Mes apsikeičiame siekiais ir iššūkiais. Iš savo moterų jaučiu stiprų, gilų palaikymą. Apkalbų, manau, pasitaiko tiek vyrų, tiek moterų kompanijose, o šiemet prie viso to dar galima pridėti konspiracijos teorijas. Į tokius pokalbius nesikišu. Kartais stengiuosi žmones, „įsivažiavusius“ į apkalbas arba naujausias konspiracijas, nutraukti ar pakeisti pokalbio temą. Nešvaistau savo brangios energijos tokiems dalykams. Gyvenimas per trumpas.

Ar dar dalyvaujate moterų klubo „Film Fatales“ veikloje? Apie ką susirinkusios diskutuojate?

Taip, „Film Fatales“ yra labai jauki platforma visoms moterims, kuriančioms filmus, nes čia gali išgirsti, kas naujo vyksta industrijoje, gali pasitarti ir pasiguosti. Nuoširdžiai tikiu specifinių bendruomenių galia, nes jos padeda drąsiau siekti savo tikslų.

Atrodote labai kūrybiška, originali, autentiška asmenybė. Kuo „maitinate“ savo kūrybiškumą? Galbūt turite savo idėjų paieškų metodikų?

Kūryba kartais būna lengva, o kartais, kaip sakoma, „mūza turi tave rasti prie darbo stalo“. Taigi praktikuoju kūrybinę meditaciją, buvimą tyloje, žaidžiu su kūrybiniais klausimais ir uždaviniais savo dienoraštyje, klausausi su profesija susijusių tinklalaidžių ir išrandu visokių būdų apgauti protą, kad nustotų jaudintis ir būtų kūrybiškesnis. Vis duodu protui kokių nors užduočių, kad lavinčiau išradingumą. Pavyzdžiui, susirašau skaičius nuo vieno iki dešimties ir šalia jų stengiuosi įrašyti dešimt filmų, kuriuos dabar sukurčiau, arba dešimt galimų personažo scenų ir pan. Arba rašau medituodama: nukeliauju į savo pasąmonę, žiūriu, ką ten sutiksiu. Yra tokia speciali technika.

„Savo kūrybiškumą „maitinu“ kalnais, giliais pokalbiais, filmais ir vienatve.”

Kūryba – tai raumuo. Jam judinti, bent jau man, reikia struktūros ir apribojimų, tad susigalvoju pratimų, taip pat leidžiuosi nešama idėjos. Kartais nežinau, kur einu su viena ar kita idėja, bet leidžiu intuicijai mane vesti, ir ji visai neblogai tai daro.

Kaip manote, kaip Jumyse sąveikauja kūrybiškumas ir perfekcionizmas?

Geras klausimas. Jie tikrai sąveikauja. Būdama Mergelė, esu išties nemaža perfekcionistė, tad didžiausia užduotis ir kartu žaidimas – neleisti perfekcionizmui perimti kūrybos vairo ir labiau pasitikėti chaosu.

Koks menininkas, kūrėjas Jums šiuo metu imponuoja kaip autentiškumo guru?

Gamta man šiuo metu imponuoja kaip autentiškumo guru. Gamtoje nėra klaidų. Joje viskas kompostuojama, naudojama pakartotinai, atrandama iš naujo. Gamtoje viskas cikliška. Labai daug galima iš jos išmokti, tai ir bandau daryti.

Ar vis dar turite savo namelį džiunglėse? Kuo Jums ta vieta svarbi?

Nebeturiu. Dabar statausi namelį tarp dykumos ir kalnų, pušelių paunksmėje, dvi valandos kelio į rytus nuo Los Andželo. Dabar ten kuriu savo kūrybos guolį, stebiu gamtą ir naujas erdves, galiu mąstyti tyloje, o į didelį miestą nulekiu porą kartų per savaitę gauti energijos, apsikeisti idėjomis, pamedituoti su vandenynu.

Kas Jums yra pilnatvė?

Man pilnatvė yra toks jausmas, kai esi gyvenimo vandenyne ant banglentės: pagauni bangavimo ritmą, jauti, kada banga kyla, kada ant jos šokti, o kada paleisti. Tas juntamas pulsavimas – veiksmas ir laukimas, buvimas ir nebuvimas, augimas ir paleidimas, – tas šokis man ir yra gyvenimo pilnatvė.