Kaip šioje nepadorioje nuotraukoje, kurią nežinomasis

tamsiame skersgatvyje (slapta nuo policijos) pardavė,

neteisėtos meilės nuotraukoje

atsirado šis kūnas

lyg iš mitų nužengęs; kaip tu ten patekai?

Konstantinas Kavafis

Aleksandrija, 1913 m.

Antikinė Pafo mozaika „Leda ir gulbinas“, V a. pr. Kr.

 – Ar sutiktumėte patyrinėti posovietinės erdvės moterų bios, veiklą ir darbą, Kipre, Graikijoje? Labai pritarčiau tokiai jūsų disertacijos temai. Prekyba žmonėmis, jos pasekmės… Juk žiūrėkite, kas aplinkui dedasi. Mūsų vyrai visai išprotėjo. Liaudiškai tariant, pasileido. Jų žmonos dėl to kaltina „laisvo elgesio ruses“. Tikra socialinė drama! – prisimerkęs šypsojosi antropologijos profesorius Papadakis, šypsnį gesindamas tiršta kiprietiška kava.

Kadaise aš, pradedanti mokslininkė, ieškodama darbo ir „savo temos“, užsukau į Kipro universiteto Antropologijos skyrių pasiteirauti, kuo galėčiau būti naudinga savo naujojo bios šalyje.

– Dėl Dievo meilės, tik nerašykite apie mūsų gyvenimą „jokiuose užsieniuose“, juolab Kipre. Patirsite asmeninį smurtą. Kam jums šito reikia? Atvirai sakau, ­– purtydama galvą tikino mane minskietė Julija, stipriai sukandusi tarp lūpų neuždegtą cigaretę ir savo ilgomis kojomis apžergusi aukštą baro kėdę.­ Po to ji šūktelėjo putliam plaukuotam vyriškiui už baro:

– Kad ir kiek auklėčiau jus, vis neįgyjate gerų manierų!

Šis tylėdamas mikliai užsimetė ant peties baltą rankšluostį, kuriuo šluostė stiklines, ir atidaręs rudą medinį stalčių, iš tolo kvepiantį dulkėmis ir tabaku, čiupo degtukų dėžutę. Julija pasilenkė per barą prisidegti nuo liepsnelės, rusenančios tarp išburkusių, apžėlusių vyriškio pirštų. Smalsus paslaugaus „barmeno“ žvilgsnis palengva keliavo nuo Julijos lūpų, siekiančių ugnies, link jos ilgų palaidų plaukų, įtrintų kvepiančiais aliejais, ir stabtelėjo ties vasariškai apnuogintu „marmuro“ petimi, nekaltai žvelgiančiu iš gėlėtos palaidinės.

– Šiandien jūs labai graži, karaliene, – tarė.

Julija lyg neišgirdusi išpūtė dūmų kamuolį, grakščiai nušoko nuo aukštos kėdės ir priklaupė prie staliuko, kur sėdėjau aš. Ant to paties staliuko prieš mane rymojo didžiulė kompiuterio dėžė, snaudė klaviatūra ir pelė. Mano rankoje lūkuriavo stiklinė šaltos kavos. Savo ilgais pirštais Julija akimirksniu surinko kompiuterio kodą ir „pajungė“ mane prie interneto.

– Dabar galite ramiai dirbti. Valanda kainuoja vieną svarą, – dalykiškai tarė toji interneto kavinės karalienė. – Tik, kartoju, meskite iš galvos savo mokslinę temą. Jei vis dėlto būsite tokia naivi ir nepaklausysite – štai mano vizitinė kortelė. Papasakosiu jums istorijų… net iš Šiaurės Kipro.

Kortelėje buvo Julijos vardas, graikiška pavardė, liudijanti, kad ji ištekėjusi „už vietinio“, telefonas su Nikosijos miesto kodu ir užrašas Manager. Vėliau sužinojau, kad ji, pakviesta kipriečio vyro, atvyko gyventi į Kiprą iš Minsko ir kad ekonomistės diplomas, jai pramokus graikų kalbą, padėjo įsidarbinti jaukioje interneto kavinėje, pačiame Nikosijos centre. Vakarais kavinė „virsdavo“ baru. Iš pradžių Julija dirbo virtuvėje, po to – „už baro“, o ilgainiui savininkas patikėjo jai ir paprastą buhalteriją, ir visus reikalus su programuotoju, prižiūrinčiu dešimt kavinės kompiuterių. Leido susikurti ir vizitines korteles.

Vis dėlto savo „mokslinių tyrinėjimų“ nemečiau, tačiau supratau, kad Julija iš dalies teisi: visų moterų, atvykusių iš posovietinės erdvės dirbti baruose, kavinėse, viešbučiuose, naktiniuose klubuose – ten, kur, anot profesoriaus Papadakio, jos „išnaudojamos ir patiria smurtą“ – asmeninės istorijos Kipre nutrūkdavo nė neprasidėjusios ir jų „galai“ dingdavo kaip į vandenį. Nė viena neneigė, kad patiria išnaudojimą ir kad apstu piktnaudžiavimo jų, kaip imigrančių iš „neturtingų šalių“, padėtimi, tačiau nė viena nepasakojo savo istorijos. Dauguma kalbėdavo apie kurią nors draugę arba pažįstamą moterį – apie kitą: blogis nutinka, bet ne man. Smurtas, net kai jis smerktinas, užtraukia asmeninę gėdą, tad geriau patylėti. Kelios įstabios šokėjos iš Klaipėdos, šokusios naktiniame Nikosijos klube, mano užkalbintos vieną vakarą išgaravo kaip džinas iš butelio ir dingo be pėdsakų. Taip ir nesužinojau, ar jos staiga išvyko, ar perėjo į kitą klubą, o gal vengė mano „klausimyno“, kurį pateikdavau gimtąja kalba. Gal slapstėsi nuo gimtosios kalbos, juk ji tarsi viliokė-išdavikė ima ir atveria visas paslaptis kaip atitraukta kurtizanės užuolaida. Tik prisiminiau vienos merginos žodžius: „Mums čia gerai, ramu, turime ir sutartis, o Klaipėdoje girti diedai net buteliais mus šokančias apmėtydavo. Mėlynės, net žaizdos. Ką ir kalbėti.“

Kartą, kai salos žiniasklaidoje nuskambėjo liūdna naujiena apie Šiaurės Kipro kazino be žinios dingusią ukrainietę – rašė, seksualinio smurto metu ją žiauriai nukankinę. Paskambinau Julijai pasiteirauti, ar ji kartais nežinanti apie tai „išsamiau“. Ji nežinojo, tačiau žodis po žodžio įsikalbėjome, malšindamos savo kultūrinę vienatvę, kurią tradiciškai vadinome nostalgija, ir tapome bičiulėmis. Netrukus, kilnodamos kiprietiško vyno taures, jau leisdavome viena kitos verandose kas vakarą tarsi karvelius iš savo rankų.

– Ar mums to vyno ne per daug, kaip manai? – paklausiau jos kartą.

– Nesirūpink, ­ne per daug. Pagaliau, jei ir taip, tai esame paskutinė „sveikų alkoholikų“ karta, ­– atlošusi galvą smagiai nusikvatojo Julija. – Net filmuose niekas nebegeria ir neberūko, tačiau kone iš kiekvienos Holivudo „juostos“ galima gauti nuoseklų „instruktažą“, kaip susileisti dozę kokio nors kvaišalo… Todėl nebežiūriu televizoriaus, dažniau vaikštau į kino teatrą.

Arūno Baltėno nuotr.

Kartą ji atvyko pas mane staiga ir nieko nepranešusi. Stovėjo tarpduryje pakreipusi galvą, glotnios pailgos kaip žuvis figūros, kurios jai visad pavydėjau. Tarp jos pirštų smilko cigaretė, o šilkiniai, tiesūs, tik ką sušukuoti plaukai dar labiau išryškino jos siaurą nosį su išraiškinga kuprele. Tiesiog Anna Achmatova su nedidele doze vulgarumo. Taip jai ir pasakiau. Ji giliai atsiduso ir pranešė man savo naujieną:

– Ak, mano mieloji… Aš taip įsimylėjau, kad apie nieką kita nebegaliu galvoti. Vos pastoviu. Padėk man.

– Prilaikyti?

– Ne, bet turiu rimtą prašymą. Nueik į agentūrą, nupirk man du bilietus į Londoną ir užsakyk viešbutį keturioms paroms, – nė nesulaukusi mano sutikimo, Julija įbruko man storą voką su penkiais šimtais svarų, kad sumokėčiau agentūrai grynaisiais.

Ji dievagojosi, kaip jai reikalinga mano „neteisėta“ paslauga. Jos mylimasis, vardu Kostas, tas programuotojas iš interneto kavinės, turįs nedidelę, bet visame mieste gerai žinomą firmą ir kiprietę žmoną, advokatę. Kostas neva mielai viską nupirktų ir sutvarkytų pats, bet nuogąstauja, kad kas nors Nikosijoje tai būtinai suuos ar pamatys, o tada – skandalas. „Juk žinai, tie pietiečiai. Man irgi gali atsirūgti, – sudejavo Julija. – Juk mano Soniai tik ketveri metukai, ir jei vyras sužinos, gali ir ją atimti. Tiek visokių istorijų aplink girdėti… Tas kipriečių pavydas – jam lygių nėra… Štai vienas iš savo žmonos olandės neseniai ir vaiką, ir Kipro pasą atėmė, privertė išvykti ir įtraukė ją į black listą, kad nebegalėtų kirsti Kipro sienos ir aplankyti sūnelio… Jie tai gali ir yra susimokę…“ – berte bėrė vargšė Julija, kol man jos nuoširdžiai pagailo. Kita vertus, įtariau, jog aplinkybių „kubikas rubikas“ Julijai žadino dar didesnę aistrą, atmiežtą kančia dėl neįmanomo. Kankinės aistrą, kuri, kaip pastebėjau, „supoetino“ netgi jos išvaizdą iki Achmatovos įvaizdžio – tai teikė jai ypatingo grožio.

Pažadėjau padėti ir paklausiau, kuo gi tas Kostas ją taip užbūrė. Julija atsakė, kad vieną popietę jis, paėmęs ją už rankų ir žiūrėdamas į akis, ištaręs: „Šiandien jūs labai graži, karaliene.“

Po to pasiūlęs jai „privačiai mokyti jį rusų kalbos“, juk verslas plečiasi, reikia tarptautinių kalbų ir taip toliau. Toms pamokoms Julija ruošusis visą savaitę, o nuėjusi pas jį ir pamačiusi vos prasegtus jo marškinius prie kaklo – nebeišlaikė. Kvailai pajuokavau: marškiniai prasegti dėl karščio, juk Kipras. Be to, tas plaukuotas „barmenas“ irgi tave vadindavo „karaliene“. Tikrai? Net nustebo Julija. Tačiau man jis nereikalingas, man reikia Kosto, suaimanavo lyg nelaimėlė. Pagalvojau, kokia keista ta meilė: aplink dešimtys, šimtai, tūkstančiai moterų ir vyrų, tariančių vienas kitam tuos pačius žodžius kaip maldą, tačiau atūžia audra ir trenkia žaibas, ir Julija akies mirksniu įsimyli Kostą, o Kostas – Juliją.

Panašiu metu, kai prasidėjo „neteisėta“ Julijos meilės istorija, užgeso ir mano noras tirti „posovietinės erdvės“ moterų bios. „Kuo toliau nuo politikos“, – mėgdavo kartoti Julija, ir tomis akimirkomis jos veide įsižiebdavo vulgaroka nuobodulio melancholija. Gal tai ne politika, bandydavau patikslinti, o socialinės problemos? Tavo naivumas labai mielas, kartą pastebėjo ji. Reikia kuo daugiau mylėti, daugiau nieko nėra, svaigo Julija. Mylėti vyrus? Paklausiau. Na, jeigu viskam nori suteikti tikslų pavadinimą, mieloji, tesivadina tai „vyrais“. Vyrus reikia mylėti.

Įsimylėjusi iki pamišimo draugė… Kaip tai užkrečiama! Aš pajutau, kad ir pati imu laukti, kol į mane trenks „žaibas“. Juk pragariškai saldi toji „neteisėta meilė“.

Profesoriui Papadakiui pagaliau atsakiau, kad renkuosi „teorinį, o ne empirinį kelią“. Kitą sritį. Teorijoje saugiau ir daugiau paslapties. Be to, unikalaus žmogaus gyvenimo taip paprastai neįsprausi nei į sociologinius rėmus, nei į statistiką. Pajuokavau, kad statistika apskritai ignoruoja individualaus žmogaus jautrumą ir žmogiškumą. Profesorius nusivylė sakydamas, kad renkuosi kelią, kuris atitrūkęs nuo gyvenimo labiau nei skaičiai, bet, numykė jis, „individualumas“, teorijų kolizija ir drama – tai irgi svarbu. „Gal nueitume kur nors išgerti taurę vyno ir pasikalbėtume išsamiau?“ – pasiūlė jis. Žaibas manęs tą akimirką netrenkė, nors tikėjausi. (Gal dėl to, kad nebuvo žodžio karalienė.)

Julija sugrįžo iš Londono švytinti ir atnešė man kelias fotojuostas: „Mieloji, turiu dar vieną prašymą.“ Jos prašymu, man reikėjo nueiti į fotoateljė ir padaryti nuotraukas. Nešina savo „mielu naivumu“ apsiėmiau Julijai padėti, tačiau nuėjusi atsiimti „produkto“ susidūriau su keistu fotografo žvilgsniu. Tiesdamas man šviežiomis nuotraukomis kvepiančius vokus, jis švelniai palietė mano riešą ir lipšniai šypsodamas paklausė: „Ar ten, nuotraukose, jūsų giminaitė?“ Kai sutrikusi atsakiau „taip“, jis smagiai kilstelėjo antakius ir šmaikščiai sumetė: „Graži… Ir kažkur matyta.“ Žaibas vėl manęs netrenkė, tačiau persmelkė negera nuojauta. Parėjusi namo supratau, kodėl vešlūs fotografo antakiai taip vertikaliai šokinėjo po jo žemą, horizontalių raukšlių išvagotą kaktą. Tose „neteisėtose“ nuotraukose „neteisėti“ meilužiai žaidė ir žongliravo intymiausiomis savo kūno dalimis – jos buvo išfotografuotos įvairiausiais rakursais ir atrodė tragiškai bejėgės lyg ketvirčiuojamo kūno dalys, lyg bekiautės ir išmirkusios lietuje sraigės. Išprotėjusi Julija…

Po to „neteisėti meilužiai“ dar keliavo į Berlyną, Paryžių, Atėnus, Vieną – apsuko beveik visą Europą, ir jų istorija tęsėsi gerus ketverius metus, tik Julija jau nebeprašė manęs nei pirkti bilietų, nei ryškinti juostų – susitvarkydavo pati ir vis ateidavo papasakoti savo patirčių. Patirtys, regis, niekur nevedė, ir vieną dieną ji netikėtai paklausė manęs: o jei sumanytų pakeliauti po Lietuvą, viena… O kaip Kostas? Nustebau. Julija pasirėmė alkūnėmis į mano virtuvinį stalą ir nieko nereginčiu žvilgsniu pažiūrėjo pro langą į gatvę. Rimta, nusivylusi, panirusi į liūdesio ir nuovargio debesį. Staiga atsakė: „Per ketverius metus, kol mudu mylėjomės, Kosto žmona pagimdė jam du sūnus. Kai gimė antrasis, pasibjaurėjau mumis abiem. Pajutau, kad meilė baigėsi, kad jis mane paprasčiausiai išnaudoja.“ Klasika, sakau, paralelinė meilė dovanoja vaisių, bet tu jį mylėjai, jis tave – irgi, ir tai visam liks su jumis. Be to, seksualinė energija nenuėjo veltui. „O kaip tavo vyras?“ – paklausiau. Ji tik kreiviai šyptelėjo: „Teisėtas vyras ir meilė – nieko bendro. Lygiai kaip vaikai ir jų tėvas – kas gali būti bendra? Motina žino, kad vaikas jos, o tėvas – beveik niekada.“

Po to ji pridūrė, kad moterys dažniausiai teka nė iš meilės, o dėl laimingų aplinkybių ir kad vaikai atsiranda, kai labiausiai jų nelauki.

Būna ir išimčių, tačiau toji pasipriešinimo jėga irgi labai svarbi. Kitaip vaikai neišgyventų kaip individai ir neturėtų savito charakterio. Mieloji, dar nutęsė Julija, meilė yra kaip paralelinė istorija, nepriklausoma teritorija, absoliuti laisvė, anarchija.

Arūno Baltėno nuotr.

Ji vis dėlto iškeliavo į Lietuvą, iš tikro – viena. Tik vėliau sužinojau, kad vyko pas savo pirmąją meilę, baltarusį Pavelą, kuris dirbo Lietuvos laivyne. Jų meilė irgi buvo „nelegali“ ir truko metus. Po to Julija išsiskyrė su vyru. „Mes esame kaip princesė su varle. Žinai tokią pasaką? Pakaks.“ Pasakė. Kai paklausiau, kas, jos manymu, princesė, o kas varlė, ji mestelėjo, kad tai neturi reikšmės, vis tiek skirtumai neįmanomi. Julijos gyvenime buvo ir dar kelios „nelegalios“ meilės – ir Leonidas iš San Francisko, ir Miša iš Maskvos. Pagalvojau, kad turbūt ji „nieko bendro“ neturi ne tik su savo vyru, bet ir nė su vienu iš pasirinktųjų. Ji tiesiog besąlygiškai myli kitą iki tam tikros ribos, kol trunka jos meilė, ir ši ją suvartoja kaip ketvirčiuojantis budelio kirvis. Ilgainiui Julija emigravo į Berlyną, sekdama paskui savo meno studijas pasirinkusią jau suaugusią dukrą Sonią, nenorėjo likti Kipre viena. Tik pamenu, kaip sėdėdama mano verandoje ji skambino „savo Soniai“ į Berlyną ir prašė: „Surask man kokį neįpareigojantį darbą, Sonka, pavyzdžiui, turkų užeigoje. Noriu ko nors paprasto.“

Praėjo nemažai metų po Julijos antrosios emigracijos ir mūsų ryšys beveik nutrūko, tačiau užėjus pandemijai jos paveikslas išniro man prieš akis lyg fakelas tamsoje. Įdomu, kaip šiandien jaustųsi jos „neteisėta“ meilė, kaip išsiskleistų jos sparnai? Kaip šiandien atrodo meilės ketvirčiuojamas kūnas slaptuose miegamuosiuose? Ar karantinai neišnaikino „neteisėtų meilužių“, jų nelegalios romantikos ir aistrų siautulio. Ar kiekviename iš neregimų guolių neatsirado po įkyrų policininką?

Paskambinau Julijai, ir ji nepaprastai apsidžiaugė. Sena bičiulė… Pakviečiau ją sugrįžti iš Berlyno į saulę, į Kiprą, ir paklausiau, ar neteisėtos meilės dar „tebelaužo jai kaulus“, nušvilpdamos „visas koronas“. Ji tik skaniai nusijuokė sakydama, kad pasensta ne tik žmogus, bet ir jo meilė. Išsisemia kaip ir senas susirgęs pasaulis. Žmogaus gyvenimas – kaip planetos. Tai, ką mes vadiname antika, yra mūsų jaunystė, aiškino ji. Iš pradžių meilė, kaip ir viskas antikoje, trunka ilgai, plaukia ir neša tave iš lėto.

„Pirmosios meilės“ trunka daug metų, vėlesnės ­– pusmetį, dar vėlesnės – mėnesį, kelias dienas, penkiolika minučių… Kol ateina laikas, kai meilė tampa nebeįmanoma arba įmanoma tik virtuali.

Atsakiau jai, tave turbūt veikia karantinai, juk dar – ne senatvė. Pridūriau: „Gal tau vertėtų sugrįžti į Minską, į revoliuciją, gal po jos atsivers naujos galimybės?“ Ji nusijuokė: „Mano santykis su tėvyne primena man istoriją su Kostu – kol aš „mylėjausi“ paraleliniuose pasauliuose, ten gimė sūnūs.“

Nori pasakyti, kad tavo meilei nebeliko nei laiko, nei vietos, nei pavadinimo?

Ne, noriu pasakyti, kad aplink triumfuoja platoniška meilė, kurios sau dar nebuvau radusi. Tačiau ji verčia kentėti stipriau. Ji gali būti amžina, nes atsisako to, kas laikina – kūno. Ji skirta ne toms būtybėms, kurios vadinamos „žmonėmis“. Ne man, Julijai. Tikra meilė – laikina, ir kuo ji tikresnė, tuo trumpiau tęsiasi. Viskas turi trukti trumpai – kaip planetos ir žmogaus gyvenimas.