Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Tamsioji mėnulio pusė. Būk tu žmogus, mokytojau

  • Tekstas Tautė Bernotaitė
  • Iliustracijos autorius Monikos Dombrauskytės nuotr.
  • Data 05 Rgp 2021
Dalintis

Neseniai per jogos pamoką vienai mokinei pradėjo tekėti kraujas iš nosies. Išsigandau. Mokinė irgi. Dubenėliu sudėjusi delnus, į kuriuos sruvo kraujas, klausiamai žiūrėjo į kompiuterio ekraną (tądien pamoka vyko internetu). Aš nežinojau, ką daryti.

Pirmiausia paklausiau mokinės, ar jai taip nutinka dažnai. Atsakė, kad ne. Norėdama nebūti pasimetusia mokytoja ir žinoti visus sprendimus, pasiūliau tai, kas dažniausiai tinka – atsigulti ant nugaros ir ramiai pagulėti. Bet, mokinei dar neprigulus, po akimirkos tariau: „Ne, iš tikro nežinau, ką daryti.“ Sumojau paklausti kitos mokinės, gal ta žino. Ji irgi yra mokytoja, kūno terapeutė. Mokinė įsijungė mikrofoną, ramiai pasakė, kad jai irgi dažnai iš nosies pasileidžia kraujas ir kad kaip tik reikia ne gultis, bet pabūti nuleidus galvą.

Edukatorius Parkeris Palmeris kalba apie tai, kad edukacijos sistemoje, kaip ir lyderystėje, vis labiau traukiasi vertikalioji hierarchija. Mokytojas nebeprivalo būti daugiausiai žinantis žmogus patalpoje. Jo vaidmuo – sukurti erdvę žinioms sklisti, jis yra rato dalis. Mokytojas moko rato dalyvius, ir tikrai gali nutikti taip, kad tarp jų atsiras tokių, kurie žinos daugiau už jį patį.

Tik kaip būti nežinančiu mokytoju? Ir panašus klausimas: kaip, būnant mokiniu, nesitikėti iš mokytojų, kad jie viską žinos?

Kartą savo feisbuko sienoje pasidalinau įrašu, kurį dabar noriu jums pacituoti, o po to čia pat ir perrašyti.

„Iš mokytojų, lyderių, vadovų tikimės daug. Dažniausiai per daug. Visi savais būdais ieškome Dievo. Kadaise tėvai buvo dievai. Kuo juos pakeisti? Ilgesys nenumaldomas. Aišku, kad faina būtų Dievą sutikti kasdienybėje! Užverstume jį klausimais. Norėtume į jo glėbį. Be amo sektume kiekvieną žingsnį sujaudintais vyzdžiais.

Prisiviriau košės užsisegusi mokytojos apsiaustą. Dabar baisoka nusižengti. Juk žinau, kaip pati apdujusi užsižiūriu į vedlius.

„Atitik visus mano lūkesčius!“

„Nieko sau! Šitas atspalvis sujaukia mano sukurtą tavo portretą – labai nusivyliau!“

„Atėjau pas tave, nes man patinka tavo požiūris į tuos penkis dalykus. Norėčiau, kad pasistengtum ir įrodytum, jog ir į kitus penkis žiūri taip, kaip man patiktų.“

„Turiu klausimų, o tu – niekas iš mūsų neabejoja – turi visus atsakymus. Man reikia dabar kelių teisingų.“
Jogos mokytojams reikalavimai žmonių sąmonėje nežemi. Gal net nežemiški?

Demaskuojuosi iškart – aš netikra. Man dar labai toli iki jogos mokytojos įsikūnijimo. Nesikeliu penktą, valgau rūgštinantį maistą, nesiplaunu šnervių, turiu daug pykčio ir dažnai nemyliu žmonijos. Kartais patraukiu tabako ir esu išbandžiusi visas pudros rūšis. Dievaži, Kauno ledi, o ne jogos mokytoja. Šaržas – tai šaržas, bet kas yra idealai, jei ne šaržai?“

Perrašyti šiandien norėčiau pirmos pastraipos daugiskaitą – „tikimės, ieškom, užverstume“. Sąžiningiau būtų vartoti vienaskaitą. Visa tai – mano požiūris. Taip idealizuoti mokytojus būdinga man. Aš tikiuosi, aš ieškau ir esu užkėlusi šiuos žmones ant pjedestalo. Ir tuos jogos mokytojus. Kai pas juos einu, mokausi ar seku socialinėje medijoje, turiu didžiulių lūkesčių. Skenuoju jų nuotaikas, domėjimosi spektrą, iškalbingumą, gyvenimo būdą. Ir, nors klaikiai nepatogu ir nemalonu pripažinti, vis dar svajoju apie tobulus mokytojus. Kai sakau „tobulus“, turiu omenyje – kurie nenuvils manęs nė viename žingsnyje. Dar kitaip: kurie turės mano gerąsias savybes – galėsiu tapatintis – ir neturės mano blogųjų – galėsiu svajoti, kad ir man įmanoma jų atsikratyti. Tiek teprašau!

Dabar įsivaizduokite situaciją: man būdinga idealizuoti mokytojus, ir tada pati tokia tampu – mokytoja. Dar daugiau – jogos mokytoja. Kaip jūs manote, kaip man seksis būti sau atlaidžiai, kai ko nors nežinosiu? Savo vadinamųjų ydų atžvilgiu? Kaip man seksis būti švelniai, kai dieną nuotaika niūri, o vakare tvarkaraštyje – pamoka? Kitaip sakant, kaip man seksis patirti kasdienybės kaleidoskopiškumą, chaotišką, žmogišką tikrovę ir iliuzijų griūtį?

Pasakysiu šitaip: seksis įvairiai. Pora laipsnių daugiau į gerumo pusę. To pakanka.

Juk svarbu, kokios mintys prisistato. Pavyzdžiui, kartais protas siunčia trumpąsias žinutes per „Paplavos TV“: esu neverta būti mokytoja, dar laukia šviesmečiai, kol nusipelnysiu šio vardo, turiu sukaupti daugiau tonų žinių, tik tada galėsiu atsipalaiduoti. Ir visai kitas dalykas, kiek leidžiu tai savo daliai laikyti realybės valdymo pultelį. Galėčiau viską mesti ir amžinai laukti momento, kai jau „tikrai būsiu pasiruošusi“. Galėčiau visą dieną skaityti tas savimenkos žinutes. Bet galiu perjungti kanalą, kur rodo laidą „Bandom – man smalsu“. Taigi jau kelerius metus mano išmintingesnė dalis vis perjungia kanalą. Mintys pasisvečiuoja, leidžiu joms prisėsti ant sofos, kartais duodu sviestinį sausainį. O jeigu su savo kritine dalimi elgsiuosi švelniai? Juk ji vis tiek yra mano dalis. Galimai net norinti man gero. Juk būti plyname pasauly yra nesaugiau nei oloje. Tai Kritikas ir vis meta saugos tinklą. Bėda, kai tas saugos tinklas įgalina nieko nesiimti.

Kaip elgiausi po to, kai nežinojau, ką pasiūlyti mokinei kraujuojančia nosimi? Nors per jogos užsiėmimus mano Kritikas stebuklingai kuklinasi ir guli po kojų, tąsyk jis užuodė kraują ir užsivedė: „Kaip jogos mokytoja gali nežinoti, ką daryti tokiu atveju? Kaip gali būti, kad nė vienuose kursuose to nemokė? Ar tu išvis išmanai ką nors, jei neišmanai to?“ Šį lektorių pažįstu, savas, todėl leidau jam likti kambaryje, bet patiesiau atskirą kilimėlį – tegul praktikuoja Kritikasaną per atstumą. O aš vedžiau pamoką toliau. Tą patį vakarą kursuose paklausiau, ką daryti, jei per pamoką žmogui ima tekėti kraujas iš nosies. Žinote, ką atsakė mokytojas, kuris joga užsiima jau dvidešimt metų? „Nepanikuoti. Ir… pasiūlyti žmogui prigulti.“ Tai darsyk man priminė: vienos tiesos nėra. Metodų daug, mokyklų daug, niekas neturi visų geriausių atsakymų pasaulyje.

„Tai bene svarbiausia: išmokti įmanoma netgi daugiau iš to mokytojo, kuris nėra dieviškas. Svarbios sąlygos. Mokytojui teks išdrįsti neslėpti savo žemiškumo. Mokinys turės išdrįsti priimti visas mokytojo spalvas.“

Autoritetingų figūrų, tarp jų ir mokytojų, adoravimas greičiausiai susijęs su tėvais. Idealizuoti žmones ir nematyti mums nežavių jų savybių pradedame nuo mažens. Būdami bejėgiai kūdikiai, matome savo tėvus ar globėjus galingus, didelius: jie gali mus pakelti, geba stovėti, vaikščioti, darinėti duris, turi maisto. Vos mums ko prireikia, jie atsiranda ir išpildo norus. Argi ne stebuklai? Juk dažnai tėvai nuo vaikų slepia savo nesėkmes, liūdesį, pasimetimą. Puiki žemė suklestėti iliuzijai, kad visi, kas hierarchijos sistemoje stovi bent kiek aukščiau, gali viską. Kad jie rado visus pasaulio valdymo mygtukus. Kad iššūkiai – ne jų žodyno dalis. Daug kartų į šią iliuzijų dėžę dėjau ir mokytojus.

Bet gal ir kai kurie mokytojai prie to prisideda? Juk tik kuklesnė jų dalis ir retai pateikia atsakymą: „Nežinau.“ Dar svarbiau – šią laikyseną. Kuri gali išmokyti svarbesnio dalyko už žinias – brandos. Juk suvokti, kad visi lygūs ir mažai ką žino labai gerai, bet kai kurie tiesiog įtikinamiau, drąsiau persikūnijo į autoritetus, ir yra pirmas žingsnis tolyn nuo lopšio. Žodis autoritetas susijęs su žodžiu autorius. Jei pasiseka iškristi iš lopšio, supranti, kad ir pats gali būti autorius – kurti savo gyvenimą, o ne vien skaityti kitų gyvenimus ir kopijuoti jų rašyseną.

Pagalys ratuose yra ir su tuo susijęs mąstymo mechanizmas, žinomas kaip „juoda arba balta“, „viskas arba nieko“. Šį reiškinį išskyrė škotų psichoanalitikas Ronaldas Fairbairnas, dar jį vadinęs skilimu. Skilimas yra žmogaus negebėjimas sujungti gerų ir blogų savybių į darnią, realią visumą. Žinote, kaip nemalonu būna, kai mėgstama įžymybė iškrečia ką nors negerbtino? Pavyzdžiui, mylimas komikas, pasirodo, yra ir ištvirkėlis. Tai štai, mums kuo labiausiai norisi atskirti šias savybes, užuot susitaikius, kad žmogus yra įvairių bruožų ir poelgių kolekcija. Nesistemiškas, netvarkingas, prieštaringas.

Pabaigoje – dar vienas epizodas iš mokytojų portretų galerijos.

Jogos stovykloje Tailande užsiėmimus vedė dvi mokytojos – Mišelė ir Satya. Mišelė buvo apie dvidešimt kelerių metų aukšta šviesiaplaukė mergina iš Kanados. Vardą jai davė tėvai. Satya – apie keturiasdešimties metų žema tamsiaplaukė moteris iš Ispanijos. Vardas jai yra suteiktas mokytojų Indijoje ir reiškia ‘tiesa’. Mišelė gyvybinga, žaižaruojančiomis akimis, sakyčiau – žemiška. Satya buvo rimta ir, nors atrodė rūpestingas žmogus, palaikė didesnį atstumą. Jautėsi dangiškesnė. Bent jau toks man susidarė įspūdis. Kadangi gyvenome mažoje mažoje saloje, jau antrą stovyklos vakarą Mišelę sutikau kavinėje, į kurią atėjau. Ji vakarojo su draugais, girdėjau jos juoką ir pamačiau, kad… rūko! Uch… Aš nurašiau tą mokytoją per vieną sekundę. Griūtis… Belieka Satya. Belieka tiesa. Juk Mišelė man jau buvo melas, melų melas. Kokios jogos ji gali mane išmokyti, jei rūko?!

Stovyklos užsiėmimai vyko toliau. Mišelė ir Satya pasikeisdamos vedė pamokas. Tapo akivaizdu, kad Mišelė eina per iššūkių kupiną etapą. Rodos, salą neseniai paliko jai brangus žmogus. Mišelė labai gražiai savo patirtis įpindavo į pamokos pasakojimą, pristatydama jogos filosofiją. Ji leisdavo savo gyvam nervui patirti cheminę reakciją ir savo gyvenimiškas patirtis pateikdavo mums transformuotas, apibendrintas. Satyos pamokų šiandien nebepamenu. Tai bene svarbiausia: išmokti įmanoma netgi daugiau iš to mokytojo, kuris nėra dieviškas. Svarbios sąlygos. Mokytojui teks išdrįsti neslėpti savo žemiškumo. Mokinys turės išdrįsti priimti visas mokytojo spalvas.

Dalintis
  • Tekstas Tautė Bernotaitė