Eglė Kuckaitė yra grafikė, skulptorė, tapytoja.

Svarbiausia mano praėjusių metų pamoka.

Net jei atrodo, kad nebegaliu, sau sakau – dabar tik nežinau. Nežinodama vis tiek paleisiu fantazijas ir sulauksiu atsakymo. Ir išsipildys.

Šiemet pasižadėjau…

… lėtinti ir taip lėtą dailininkės kasdienybės tempą. Sukurti reguliarų darbų ritmą, disciplinuoti save, nors kūrybos procesai ir banguoja. Vis dėlto visada su kaupu panaudoju įkvėpimo valandas.

Mano širdis tiesiog tirpsta, kai…

… esu gamtoje. Kai kąsniais krenta snaigės. Žydi jazminai, pienės, rapsai, obelys. Tirpstu nuo atviro žmogaus ar šuns žvilgsnio.

Sergey Denel nuotr.

Laikas sau man yra…

… pirmiausia miegas. Net gulėdama ant jūros kranto lengvai panyru į gilų snaudulį: bangų ošimas visiškai nuramina. Laikas sau yra laikas studijoje, kai piešiu, tapau. Man labai gera būti su savimi.

Labai norėčiau pagaliau…

… kitaip reaguoti į kitokią nuomonę, požiūrį. Arba visai nereaguoti. Dar norėčiau pagaliau gyventi arti arti gamtos. Praveriu duris ir basa einu žole…

Kai jau jaučiu, kad esu visiškai išsekusi, be jėgų ir energijos ką nors daryti…

… klausausi muzikos, geriu arbatą, skaitau, žiūriu filmus arba einu į Vingio parką. Arba žiūriu pro langą. Kol sutems.

Kiti dažniausiai klaidingai galvoja…

… kad pasitikiu savimi. Man iš tiesų sunku apsispręsti – dažnai matau dvi ar net daugiau daikto, veiksmo pusių. Dėl to, kai kuriu, piešiu – kamuoja abejonės, svarstymai, todėl man geriausia veikti, dirbti, stebėti, judėti. Atsakymai ateina vykstant procesui. Labai padeda veiklų kaitaliojimas. Bet vis tiek abejonė yra kasdien šalia.

Mano juokingiausia keista savybė (silpnybė)…

… atidėliojimas, tingėjimas. Juokinga, nes pastebiu, kad slepiuosi pati nuo savęs. Sugalvoju daug pateisinimų, kitų interesų, reikalų, bet ne tai, kas būtina. Bet gal tai nuojauta?

Sergey Denel nuotr.

Susižaviu žmonėmis, kurie…

… yra atlaidūs sau ir kitiems.

Man moteriškumas yra…

… kantrus besišypsantis žvilgsnis. Kaip mano mamos, močiutės, sesers, draugių.

Mane labiausiai pastaruoju metu įkvėpusi knyga (paroda, filmas).

Skaitau Fernando Pessoa’os „Nerimo knygą“ – joje aprašytos kasdienės detalės išsiplečia iki amžinybės ir susitraukia iki akimirkos tuo pačiu metu.

Iš parodų įstrigo Eglės Gineitytės tapybos darbas „Uosis“. Senokai vaizdas taip mane buvo pačiupęs.

Laukiu naujų Nuri Bilge Ceylano, Xaviero Dolano filmų. Kol laukiu, peržiūriu senus iš naujo. „Matijas ir Maksimas“ ir kiti X. Dolano filmai yra tiesiog simfonijos žmogaus sielai. Pirmiausia mes jaučiame, o tik po to galvojame. Jausmas – tai minties muzika.

Labai norėčiau, kad pasaulyje ir Lietuvoje…

… daugėtų besiklausančių žmonių. Norėčiau daugiau atjautos. Net be konkrečių veiksmų šis jausmas išplės taikaus žvilgsnio aprėpiamas erdves. Norėčiau, kad žmonija iškart atpažintų klastą, manipuliaciją, sukurtume stebuklingus, dar nežinomus būdus apsiginti, o tiksliau – kad, pavyzdžiui, atpažintas melas netektų jėgos, sunyktų. Bet aš taip svajoju nuo vaikystės.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji