Naujoje rubrikoje #Taikoje kartu su psichologe Vanda Sodaitiene mėginame dekonstruoti kaltės jausmą. Kuo jis yra svarbus, padedantis orientuotis gyvenime, o nuo kokios ribos jį gali apkartinti? Kas yra liudininko kaltė ir kodėl dažnas jaučiamės kalti dėl savo veiksmų bei reakcijų į karą? Galiausiai, kodėl dažniau apie kaltę kalbama moterų kontekste?

#Taikoje – tai socialinis e.žurnalo „Mieloji“, „Nerimo klinikos“ ir elektroninės konsultacijų su psichologais platformos „Pasikalbėk“ projektas, skirtas psichologinės sveikatos temoms šiuo sudėtingu karo bei pandemijos laiku.

Su įvairių krypčių psichologais, psichoterapeutais kalbėsimės apie išryškėjusius psichologinės sveikatos iššūkius, bandysime rasti orientyrus, kaip padėti sau, kad jaustumėmės tvirčiau ir ramiau. Taika pasaulyje prasideda nuo taikos savyje.

Vanda, kas tai yra kaltė? Kaip šis jausmas kyla, kaip reiškiasi?

Kaltė yra jausmas, kuris kyla, kai asmuo nesielgia pagal savo ar visuomenės elgesio standartus arba elgiasi taip, kaip elgtis, jo nuomone, yra neleistina. Kaltė gimsta santykiuose su artimiausiais globėjais – tėvais. Viena vertus, tai atsakas į tėvams jaučiamas emocijas. Pavyzdžiui, vaikas pyksta ant mamos ir mano, kad toks kylantis jausmas yra nepriimtinas, draudžiamas, neleistinas. Todėl dėl savo patiriamų emocijų pasijunta kaltas. Kita vertus, kaltė – tai atsakas į tėvų reikalavimus. Jei vaikas nesielgia taip, kaip nori jo tėvai, jis gali pasijusti dėl to kaltas. Ilgainiui šie reikalavimai tampa vidiniais reikalavimais ir tada tėvų pamokymų jau nebereikia. Žmogus pats tampa savo elgesio stebėtoju, susikuria vidinius standartus, pagal kuriuos mano turintis gyventi, ir jei jų nesilaiko, jaučiasi kaltas.

Prieš kelis mėnesius kalbinau psichoanalitikę Jeanette Fischer, kuri netrukus išleis knygą apie kaltę. Jos nuomone, „kaltė – tai instrumentas kurti hierarchiją, galios pranašumą. Jei jautiesi kaltas, pavyzdžiui, prieš savo mamą ar vaiką, tu sumažėji, tampi bejėgis, nebegyveni pilnavertiškai. Kaltė išleidžia iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą kaip iš baliono orą.“ Kaip Jūs pakomentuotumėte?

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad kaltė yra jausmas, mūsų vidinio pasaulio dalis, todėl kaip ir visus kitus jausmus, reikia ją pripažinti ir pažinti. Manyčiau, į kaltę galima žiūrėti visokiais kampais. Kažkas mato destruktyvią, griaunančią jos pusę, bet galima pamatyti ir kitokius kaltės atspalvius.

Mano nuomone, kaltė reguliuoja žmogaus elgesį. Optimalus jos kiekis padeda orientuotis aplinkinių pasaulyje, suprasti, kas jame vyksta ir prie jo prisitaikyti, tapti priimtu, gerai jame jaustis. Pavyzdžiui, įgyvendinant bendrą projektą su draugais žmogus pamato, kad privėlė klaidų. Dėl to pasijaučia kaltas, bet taip pat stengiasi tas klaidas ištaisyti ir kitą kartą jų nekartoti. Arba kitas paprastas pavyzdys būtų, jei asmuo sugadina svetimą daiktą ir pasijunta kaltas. Tokiu atveju kaltės jausmas skatina atsiprašyti bei kompensuoti padarytą žalą. Taigi kai kaltė neviršija tam tikro sveiko patiriamo intensyvumo lygio, ji tarnauja žmogaus gerovei. Kai jos per daug, ji gali tapti griaunančia, trukdančia gyventi, stabdančia saviraišką. Kaltės apimtas žmogus dažnai yra ypatingai kritiškas sau, visas jo elgesys gali būti nulemtas kaltės jausmo ir tada kaltė valdo žmogų, o ne jis ją. Tampa per sunku atsitraukti nuo to, užsisukama nesibaigiančios savikaltos rate, atsiranda kitokių sunkumų, pvz., nemiga, išsekimas, neveiklumas. Tokie požymiai signalizuoja, kad jos per daug ir tai ženklas, kad vidinė pusiausvyra pažeista, reikia ieškoti būdų sau padėti.

Taigi kaltė gali padėti susivokti aplinkoje, bet kartu gali, kaip ir tas J. Fischer minimas balionas, išleisti gyvenimo džiaugsmą. Viskas priklauso nuo žmogaus gebėjimo tvarkytis su savo jausmais.

Nemažai žmonių šiuo laiku jaučia daug įvairių, persipinančių emocijų, viena jų yra būtent kaltės jausmas. Kaltės, kad galbūt galėčiau, bet nedarau pakankamai, kad padėčiau kenčiantiems nuo karo arba kaltės, kad jau susitaikiau su karu ir jo realybė nebe taip jaudina. Kaip su šiais jausmais būti, kaip tas sveikiausias sau ribas nusibrėžti?

Iš tiesų, nuo pat karo pradžios mus visus užplūdo stiprūs jausmai, tarp jų ir kaltės jausmas. Neretas sakydavo, o dar ir tebesako, kaip galima ramiai dirbti, mokytis, pramogauti, kai visa tai vyksta? Nemažai kam su kylančiais jausmais susitvarkyti padėjo protestai, aukojimas, kitokie palaikymo Ukrainai veiksmai. Dabar, praėjus laikui, ir šiek tiek susigyvenus su tuo, pačios intensyviausios emocijos jau kiek atlėgo. Ir žmonės jaučiasi kalti jau ne tiek dėl to, kad karas vyksta, o labiau dėl to, kad tai tampa ne tiek svarbu. Tada ir kyla klausimas, ar pakankamai dėl to padariau? Ar turiu teisę gyventi savo gyvenimą? Džiaugtis? Užsiimti kitomis veiklomis? Manyčiau, kad kilus intensyviam kaltės jausmui, nereikėtų paskęsti jame, bet gal labiau vertėtų pažvelgti į savo vidų ir atidžiau patyrinėti, iš kur jis kyla. Kadangi kaltė yra atsakas į tam tikrą savo subjektyviai suvokiamą netinkamą elgesį, reikėtų paklausti savęs, ar tikrai jaučiama kaltė turi pagrindą? Kaip prisidėjau prie viso to, kas vyksta? Ir tuomet įsivertinus savo realią atsakomybę, ieškoti būdų, kurie galėtų sumažinti pasekmes. Pavyzdžiui, jei padaryti veiksmai buvo kažkam žalingi, reikia ieškoti būdų atsiprašyti arba realiais veiksmais bandyti išpirkti kaltę, kompensuoti padarytą žalą. Tačiau kas, jei pažvelgę į save nerandame savo indėlio? Ką tada tai reiškia? Kaip gali būti, kad žmogus jaučiasi kaltas, nors nėra už ką jaustis kaltam? Ar gali būti, kad ta kaltė visgi įsikalbėta?

Vanda Sodaitienė | Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo laikotarpiu nemažai žmonių priėmė į savo namus pabėgusius nuo karo žmones, teikė jiems finansinę, materialią ar nematerialią pagalbą. Dažnai tai altruistiška neatlygintina pagalba, kylanti iš atjautos, gailesčio, taip pat pykčio, bejėgiškumo ir kitų jausmų. Tačiau būna taip, kad ir besidalindami savo namais, pinigais, daiktais, vis tiek jaučiamės kalti, keliame sau klausimą, ar pakankamai darau? Atidaviau savo namus ir jaučiuosi nepakankamai darantis. Paaukojau pinigų, bet vis tiek nepakankamai. Dalyvauju palaikymo renginiuose ir irgi jaučiuosi nepakankamai darantis. Kaltas ir kaltas… Tada norisi paklausti savęs, tai kur ta riba, kurią peržengus jau būtų pakankamai padaryta? Ir kas tą ribą apibrėžia? Kas tas asmuo, kuris mums pasakytų, sustok, jau pakankamai dėl viso to padarei? Jei mes patys apsibrėžiame savo ribas, tada tai mūsų sprendimas, kiek turime padaryti dėl kitų. Gali būti ir taip, kad tai ne mūsų pačių apibrėžtis, o iš šono primesti reikalavimai. Tuomet vertėtų pasitikrinti, ar nepatekome į aplinkinių manipuliacijų pinkles. Jūsų kalbintos J. Fischer mintis apie kaltę ir yra apie tai, kad kaltė yra instrumentas kurti hierarchiją ir galią.

Skaitydama apie karo psichologiją vis aptinku terminą „liudininko kaltė“, gal galėtumėte paaiškinti šią sąvoką?

„Liudininko kaltė“ tai ir traumų psichologijos terminas. Žmogus, susidūręs su asmenimis, išgyvenusiais traumą, gali pradėti jaustis kaltas dėl to, kad jam neteko patirti tos kančios, kurią teko patirti traumą išgyvenusiai aukai. Taip sąlytyje su nukentėjusiu jis gali prarasti galimybę džiaugtis savo paties gyvenimo malonumais, gali teisti save, kad per mažai padeda, prisiimti per didelę atsakomybę už nukentėjusį, už jo gyvenimą, pradėti per stipriai jį globoti. Labai svarbu yra padėti traumas patyrusiems asmenims, tačiau ne mažiau svarbu yra savyje atpažinti tuos jausmus, kurie vadinami „liudininko kalte“. Juos reikėtų ne tik atpažinti, bet atpažinus ir įsivardinus, atsisukti į save ir pasirūpinti savo emocine savijauta, savo paties jausmais ir savo paties teisėtais interesais. Nepasirūpinus savimi, gali kilti pavojus pačiam tapti sugniuždytam, pervargusiam. O tada jau nebus įmanoma pasirūpinti nei savimi, nei kitu.

Kalbant apie traumas patyrusius asmenis, pirmoji pagalba jiems būtų ne atsakomybės iš jų atėmimas, o, atvirkščiai, jos grąžinimas. Patekę į trauminę situaciją žmonės pasijunta bejėgiai, negalintys valdyti savo gyvenimo, turintys paklusti aplinkybėms. Jų gyvenimas atsiduria kažkieno kito arba neprognozuojamų aplinkybių galioje. Todėl pirmas pagalbinis veiksmas būtų grąžinti jiems tikėjimą, kad jie gali valdyti aplinką, kitaip sakant, sugrąžinti jiems galią ir atsakomybę už savo gyvenimą.

Pradžioje tai galima padaryti pačiais paprasčiausiais veiksmais, pavyzdžiui, leidžiant rinktis, kokį sumuštinį valgys, iš kokio butelio vandenį gers, kuriame kambaryje ar lovoje miegos. Taip po truputį reikia skatinti juos pačius rinktis darbą, planuoti ateitį. Tokiu būdu jie pasijunta vėl galintys valdyti savo gyvenimą ir palaipsniui išsivaduoja iš karo ar kitokios patirtos traumos bejėgystės, susigrąžina saugumo ir pasitikėjimo pasauliu jausmą. Nuolat gelbėdami kitus, siunčiame jiems neišsakytą žinutę, kad jie patys yra silpni ir bejėgiai, negali savimi pasirūpinti.

Kaltė dažnai randasi iš jausmo, jog būtent kiti yra labiau nukentėję nei aš, ar kaip tik – labiau nusipelnę, labiau ko nors verti. Tarsi tai pirmiausia yra kitų statymo į pirmą vietą, savivertės klausimas.

Lygindami save su kitais galime pajusti, kad jie yra geresni, vertesni už mus. Galime statyti juos aukščiau už save, labiau vertinti, nusileisti ir, nepaisydami savo poreikių, teikti jiems pirmenybę. Žinoma, kad nuo tokio pasilyginimo kenčia ir savivertė. O jei jaučiuosi nevertas, neatitinkantis kieno nors, o dažniausiai visgi ne kieno nors, o savo lūkesčių, tada jaučiuosi dėl to kaltas. Kuo aukštesni asmeniniai lūkesčiai ir kuo mažesnės galimybės jiems pasiekti, tuo kaltės jausmas yra didesnis.

Tai gali būti aktualu ir dabartiniame lyginimosi su kitais, kas daugiau padėjo nuo karo kenčiantiems, fone. Vieni gali sau leisti daugiau prisidėti finansiškai, kiti – mažiau. Vieni turi būstus, kiti – ne. Tad ir čia reikėtų nepamiršti, kad kiekvienas esame skirtingi ir kiekvieno galimybės skirtingos. Ir geriau žiūrėti ne į kitų indėlį, o į savo realias galimybes ir vertinti save už tai, kuo šiandien realiai galiu prisidėti bei gebėti džiaugtis kad ir nedideliu savo indėliu. Beje, reikėtų nepamiršti, kad teikiant pagalbą neturi būti prievartos, kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, įsivertinęs savo dabartines galimybes ir jų ribas. Natūralu tai, kad ne visi gali ir nori šiuo metu teikti pagalbą, juk kažkas pats išgyvena sunkesnį gyvenimo laikotarpį ar krizę ir neturi energijos veikti ką nors papildomai.

Kaip kaltė siejasi su gėda?

Kaltė ir gėda yra panašūs jausmai, bet kartu ir skiriasi. Abu yra sunkūs išgyvenimai, kurių norisi išvengti ir nejausti. Kaltė daugiau kyla, kai negyvenama pagal savo asmeninius standartus. Ji yra pokalbio su savo vidumi sąlygojamas jausmas, daugiau atsakomybė prieš save ir savo vertybes. Gėdos jausmas daugiau kyla santykyje su kitais. Pavyzdžiui, jei rūkau ir manau, kad negalima to daryti, kyla kaltės jausmas, o jei rūkau ir mane pamato kiti, tada man gėda.

Apie moterų patiriamą kaltę ir skirtingas jos išraiškas (motinų kaltę, kaltės ir gėdos santykį, ir t.t.) yra kalbama ir rašoma itin daug. Toks įspūdis, kad šis jausmas yra aktualesnis ar būdingesnis būtent moterims. Ką pastebite Jūs?

Manyčiau, kad kaltės jausmą gali jausti tiek vyrai, tiek moterys. Priklausomai nuo jų pačių susikurtos vertybių sistemos, į save nukreiptų lūkesčių ir jų įgyvendinimo galimybių, patiriamas ir kaltės jausmo intensyvumas.

Moterys dažniau jaučia kaltę derindamos šeimos ir karjeros reikalus, auklėdamos vaikus. Vyrams dažnai kyla kaltė dėl savo pasiekimų, karjeros, finansinės gerovės. Moterys labiau linkusios kalbėti apie jausmus, todėl dažniau tenka girdėti ir tai, kad jos jaučia kaltę bei nevengia to pripažinti. Visgi neatsižvelgiant į daugumos tendencijas, tiek vyrai, tiek moterys gali jausti labai intensyvius ir gilius kaltės jausmus. Todėl labai svarbu neužklimpti juose ir ieškoti būdų palengvinti sau gyvenimą. Emociškai sveikas ir brandus žmogus nepasineria į savo kaltės jausmo slegiančią kančią, jis ieško problemos sprendimo būdų. Tokiu atveju gali padėti įvairūs būdai, pavyzdžiui, pokalbiai su draugais, specialistais, dalyvavimas visuomeninėse veiklose, taip pat kokybiškas poilsis ar pramogos.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!